Ryšys tarp ekonomikos ir laisvos visuomenės
5 (100%) 1 vote

Ryšys tarp ekonomikos ir laisvos visuomenės

ĮVADAS

Koks ryšys tarp rinkos ekonomikos ir atviros visuomenės, arba, kaip kiti paklaustų, tarp kapitalizmo ir demokratijos? Tai ne naujas klausimas. Vienas Amerikos mokyklos atstovas teigia, kad šis klausimas dominavo politinėje teorijoje paskutinius du šimtmečius. Per tą laikotarpį atrodytų, kad kiekvienas logiškai įmanomas požiūris buvo patobulintas, atmestas ir atstatytas. Kaip to rezultatas buvo parašyta gausybė knygų. Tačiau klausimas yra daugiau nei istorinis. Dramatiški pokyčiai, demokratiškų vyriausybių reikalavimai, ekonomikos išsivadavimas Rytų Europoje ir buvusioje Sovietų Sąjungoje išstūmė šį klausimą į priekį. Šie radikalūs pokyčiai sužadino interesą ne tik ekonomistams, politikos mokslininkams, bet ir daliai įdėmios publikos.

KAPITALIZMO – DEMOKRATIJOS RYŠYS

Turbūt mažai kas ginčytųsi, kad ryšys tarp kapitalizmo ir demokratijos egzistuoja. Du iškilūs praėjusios kartos ekonomistai, Max Weber (Maksas Vėberis) ir Joseph Schumpeter (Džozefas Šumpeteris), detalizavo sąryšį. Weberis teigia, kad demokratija savo grynaja forma gali evoliucijonuoti tik kapitalistinės industrializacijos sąlygomis ir kad ji turi didžiausias galimybes protestantiškose visuomenėse, kur pabrėžiama asmeninė atsakomybė. Schumpeteriui atrodo, kad istorija aiškiai patvirtina, kad modernioji demokratija augo kartu su kapitalizmu koreliaciniu būdu. Modernioji demokratija yra kapitalistinio proceso produktas, ir jie buvo abipusiai viena kitą palaikančios kylančios moderniosios civilizacijos dalys. Vis tik Schumpeteris buvo atsargus pažymėdamas įtampą tarp šių fenomenų Jis įspėjo, kad privačių interesų disponavimas dažnai buvo naudojamas žmonių valiai griauti ir trukdyti konkurencinės lyderystės mechanizmui. Schumpeteris pažymi, kad “politinis gyvenimas atsidavė kovai tarp konfrontuojančių grupių ir dažnai tokiems veiksmams, kurie peržengia demokratinio metodo dvasią.”

Šiuolaikiniai Amerikos mokyklų atstovai, tęsdami Weberio, Schumpeterio, F. A. von Hayek ir kitų darbus ir mintis, priima faktą, kad kapitalizmo – demokratijos ryšys egzistuoja. Robert Dahl (Robertas Dalis) vienas iškiliausių Amerikos demokratijos teoretikų savo knygoje “Po revoliucijos: autoritetas gerovės visuomenėje” (1990) išvardija keletą istorinių ‘faktų’, kuriuos jis laiko nenuginčijamais. “Tai yra istorinis faktas, kad moderniosios demokratiškos institucijos <…> egzistavo tik tose valstybėse, kuriose dominavo privačiai turima, orientuota į rinką ekonomika, arba kapitalizmas, jei jums labiau patinka toks pavadinimas. Taip pat faktas, kad visos ‘socialistinės’ valstybės su ekonomikomis, dominuojančiomis valstybės, duodant centralizuotas komandas – neturėjo demokratinių valdžių, bet faktiškai buvo valdomos autoritarinių diktatūrų. Istorinis faktas ir tai, kad kai kurios ‘kapitalistinės’ valstybės taip pat buvo ir yra valdomos autoritarinių diktatūrų.”

Mažai kas prieštarautų su šiais Dahlio stebėjimais. Tačiau dėl ko nesutinkama yra tai, ar kapitalizmo – demokratijos ryšys yra teigiamas, ar neigiamas. Pagrindiniai iš tų, kurie mano, kad sąryšys yra teigiamas, yra Seymour Martin Lipset, Milton ir Rose Friedman, Gabriel Almond ir Peter Berger.

Savo veikale “Politinis žmogus: socialinis politikos pagrindas”, Seymoras Lipsetas teigia, kad privačiai turima, orientuota į rinką ekonomika yra susijusi su demokratija, dalijasi jos vertybes ir palaiko jos augimą. Savo ‘eksplicitine teze’ laiko: “Kuo labiau valstybė išsivysčiusi, tuo didesni šansai, kad ji palaikys demokratiją. Nuo Aristotelio iki šių laikų, buvo ginčijamasi, kad tik turtingoje visuomenėje, kurioje reliatyviai mažai piliečių gyvena tikro skurdo ribose, gali būti situacija, kurioje gyventojų dauguma protiškai dalyvauja politikoje ir išvysto savireguliaciją, būtiną pasidavimo neatsakingų demagogų apeliavimui išvengimo. Visuomenė, padalinta į didelę neturtingą minią ir mažą elitą, tampa oligarchija (diktatorinis mažo aukštesnio strato valdymas) arba tironija (populiariai pagrįsta diktatūra).”

Apart viduriniosios klasės, kurioje piliečiai turi “vidutinišką ir pakankamą nuosavybę”, reikalingumo, Lipsetas įsitikinęs, kad “stabili demokratija reikalauja konflikto ar skilimo postulavimo, ir taip atsirastų kova dėl valdančių postų, iššūkių partijoms valdžioje ir partijų ofisuose rotacija.” Kartu su kova taip pat turėtų būti konsensusas. Be jo – be politinės sistemos, leidžiančios taikų valdžios ‘žaidimą’ ir griežto ‘išėjimų’ (‘outs’) laikymosi ‘įėjimų’ (‘ins’) sprendimų – negali būti demokratijos.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 666 žodžiai iš 2008 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.