Rytų filosofinė estetika
5 (100%) 2 votes

Rytų filosofinė estetika

FILOSOFINĖ ESTETIKA

1) Estetikos mokslo objektas, struktūra ir uždaviniai;

2) Estetikos santykiai su giminiškais mokslais;

3) Indoestetinės tradicijos savitumas

4) Klasikinio periodo estetika (natiašastra,gitalanadra, čatialachara);

5) Indų scholastinės estetikos principai;

6) Alamkarikų estetika;

7) Kašmiros simbolinės estetinės mokyklos estetika;

8) Kinų estetinės tradicijos savitumas;

9) Permainų knygos ir heroglifinio raštopoveikis kinų estetikai’

10) Konfucionizmas;

11) Taoizmas;

12) Peizažinės tapybos estetika;

13) Feng Lu estetika;

14) Intelektualų estetika;

15) Japonų tradicinės estetikos savitumas;

16) Dzen estetikos principai.

1.Estetikos mokslo objektas, struktūra ir uždaviniai.

Estetika (gr.aisthekos –jutiminis)–filosofijos šaka: mokslas, tiriantis tikrovės ir meno estetines savybes (grožį, bjaurumą, didingumą, tragiškumą, komiškumą), jų suvokimą, prigimtį, estetinio skonio vertinimus. Estetikos užuominų būta sen.Rytų, antikos, viduramžių bei renesanso filosofijoje, tačiau patį terminą pavartojo A.G.Baumgartenas savo veikale “Aisthetica”(1750-58). Estetiką, kaip savarankišką mokslo sritį suformavo vokiečių klasikinės filosofijos kūrėjai I.Kantas, F.W.J.Schellingas, J.G.Herderis, G.W.F.Hegelis. XIX-XXa.estetika plėtojosi veikiama filosofijos krypčių (pozityvizmo, marksizmo, intuityvizmo, fenomenologijos, egzistencializmo ir kt.) bei įvairių mokslo sričių (psichologijos, psichoanalizės, sociologijos, menotyros, matematinės kibernetikos, informacijos teorijos ir kt.).–taip apie estetiką aiškina “Dailės žodynas”- pamaniau, kad gal įdomu! 

Galimas žvilgsnis į estetikos ir meno filosofijos (NB! Andrijauskas iki tol kol estetika nesusiformuoja kaip mokslas, labai glaudžiai sieja ją su meno filosofija, teigia jog meno filosofija išsirutulioja iš estetikos. Bent man taip pasirodė galima visur kalbant tiesiog atskirti) idėjų sklaidą – šių mokslų tyrinėjimų objektų konkretėjimo raida. Pamatinės jų idėjos ir problemos (harmonija,grožis, meno prigimtis ir t.t.) yra daug senesnės nei estetikos bei meno filosofijos mokslai. Estetinės minties istorijos ištakos slypi jau senovėje, dar ikiklasinės visuomenės mitologijoje (grožis ir harmonija buvo įžvelgiamas, stebint gamtos grožį, kuriant meno kūrinius ir pan.). Amorfiškoje mitologinių pažiūrų visumoje iškylančios estetinės įžvalgos ilgainiui ankstyvųjų mąstytojų imtos sieti į bendresnes filosofines teorijas. Tam tikru metu estetika išsikristalizavo į daugmaž vientisą mokslo žinių sistemą, iš kurios vėliau išsiskyrė meno filosofija (“estetikos” ir “meno filosofijos” terminai atsirado šiems mokslams virtus savarankiškomis disciplinomis).

Sisteminės estetinės pasaulėžiūros buvo sukurtos ne visose tautose. Mitologinėje pakopoje itin svarbus vaidmuo tenka labiausiai tuo metu išsivysčiusioms tautoms (pvz.šumerams, kiniečiams, egiptiečiams ir t.t.). Estetinei sąmonei įžengus į filosofinę pakopą, išryškėja 3 pagrindinės estetikos ir meno filosofijos tradicijos: indų, Tolimųjų Rytų ir Viduržemio jūros pakrančių (daugiausia Europos). Kiekviena jų glaudžiai siejasi su regioninėmis kultūros tradicijomis.

Maždaug 6-5a.pr.Kr.Kinijoje prasideda filosofijos mokyklų klestėjimas, Indijoje –budizmo, Artimuosiuose Rytuose – zaraotrizmo, ir tuo pačiu metu įsijungia Vakarų civilizacijos (graikų civilizacija). Gretindami Rytuose ir Vakaruose išsikristalizavusias idėjas, galime išskirti tam tikras vyraujančias tendencijas. Vakarų tradicija, besiremianti subjekto ir objekto (t.y.žmogaus ir aplinkos pasaulio) priešpriešos idėja, pasuko pasaulio pažinimo ir įvaldymo keliu (iš čia Europos estetikos daugeliui krypčių būdingas dėmesys realiam pasauliui, empiriniams faktams, analizei). Indijos ir Tolimųjų Rytų koncepcijos tradiciškai labiau domėjosi žmogaus ir aplinkos vienove, skverbėsi į asmens vidinį pasaulį, subtiliausius dvasinius išgyvenimus. Į Rytų ir Vakarų šalyse įsivyravusias estetines tradicijas galima žvelgti kaip į du kelius, vedančius į tą patį tikslą.

Rytų civilizacijų estetikos ir meno filosofijos raida, nepaisant didelės krypčių , mokyklų, koncepcijų įvairovės, pasižymi didesniu idėjų, problematikos tęstinumu nei vakarietiškoji. Vakaruose ryškesnė kultūrinių paradigmų kaita. Čia epochų lūžiai lėmė esmingesnę estetikos idėjų ir nuostatų kaitą.

Tiek Rytų, tiek ir Vakarų estetikos ir meno filosofijos idėjų raida turi panašius užuomazgų ir brandos etapus. Vakarų idėjų istorijoje galima išskirti tris pagrindinius tarpsnius:1)protomokslinis – nuo antikos iki 18a. vidurio šie mokslai palaipsniui brendo, susiklostė jų objektai, struktūra, pagrindinių kategorijų aparatas (idėjos skleidžiasi įvairiuose sakraliniuose, poetiniuose, filosofiniose ir menotyriniuose tekstuose); 2) klasikinis – 18a.vidurys –19a.antra pusė – susiformavo klasikinės estetikos, meno filosofijos sistemos ir šie mokslai tapo savarankiškomis filosofijos dalimis; 3) postklasikinis – nuo 19a.antrosios pusės iki šių dienų – būdingas stiprėjantis metodologinis pliuralizmas. 18a.viduryje jau išryškėja savarankiškų mokslinių disciplinų pradmenys (Ch.Batteaux ir A.Baumgarteno veikaluose). Baumgarteno įtvirtintas “estetikos”terminas iš
pradžių reiškė juslinę pažinimo teoriją. Vėliau jo prasmė keitėsi. Estetika imta aiškinti kaip grožio filosofija, meno filosofija arba kaip šių dviejų probleminių sričių visuma. Estetikai ir meno filosofijai ėmus klostytis į savarankiškus mokslus, tapo itin aktualūs jų tyrinėjamo objekto, struktūros, pagrindinių problemų klausimai.

Objektai (estetikos ir meno filosofijos) niekuomet nebuvo griežtai apibrėžti, jų supratimas mokslų raidoje keitėsi. Klasikinėje estetikoje (jau Baumgarteno veikaluose) išryškėja estetikos mokslo objekto dvilypumas, kadangi jis (objektas) apima dviejų iš esmės skirtingų reiškinių grupes: 1) estetinių, glaudžiai susijusių su grožio ir skonio kategorijomis bei jusliniu vertybiniu ir estetiniu žmogaus požiūriu į aplinkos reiškinius, ir 2) bendrosios meno teorijos, gvildenančios pamatines meno būties, meno pasaulio sandaros, meninės kūrybos subjekto ir meninės veiklos problemas (šių reiškinių tyrinėjimas labiau būdingas meno filosofijai).

Klasikinė Vakarų estetika daugiausiai rutuliojosi kaip vertybinės pakraipos grožio filosofija, kurioje grožio kategorija buvo pagrindinė. Tačiau įdėmiau žvelgiant į šiuolaikinę estetiką, pastebima jog iš tradicijos vyravęs estetikos kaip mokslo apie grožį apibūdinimas yra per siauras. Aktyviai taikomi Rytų estetiniai principai, kuriais paremta savita grožio ir bjaurumo dialektika, bei modernizmo ir postmodernizmo meno pamokos lėmė grožio kategorijos sunykimą. Atliepdamas šias tendencijas, vienas šiuolaikinės estetikos patriarchų A.Losevas atmeta grožio kategorijos pretenzijas į išskirtinumą ir estetikos objektu skelbia “estetiškumą”, o estetikos mokslą aiškina labai plačiai, – kaip “mokslą apie išraišką”; tačiau estetikos objektu jis laiko tik tokią išraišką, kuri visiškai užvaldo žmogaus sąmonę, jausmus, atitraukia jį nuo išorinių interesų ir verčia besąlygiškai žavėtis vienais ar kitais daiktas bei reiškiniais.

Universali estetiškumo kategorija natūraliai išsikristalizavo plėtojantis estetinėms idėjoms. Ji yra daug platesnė nei grožio sąvoka. Grožis šiuo požiūriu – tik viena iš estetiškumo raiškos formų ar modifikacijų. Estetiškumas skiriasi ir nuo meniškumo: estetiškumas yra tai, kas dar turi įgauti menišką formą, o meniškumas – jau įprasmintas meno kūrinyje estetiškumas. Estetiškumas yra ypatinga subjekto ir objekto sąveikos forma. Jo raiškos sfera labai plati. Estetiškai reikšmingų reiškinių sfera apima 3 skirtingos paskirties objektų grupes: 1) natūralius gamtos objektus, gyvuojančius nepriklausomai nuo žmogaus, 2) utilitarinės paskirties daiktus, kuriuos sukuria žmogus savo poreikiams tenkinti, 3) specialiai sukurtus objektus (dažniausiai meno kūrinius), kurie turi didžiausios estetinės vertės. Ankstyvajame estetinės sąmonės tarpsnyje utilitariniai ir meniniai estetiškumo aspektai buvo itin susipynę. Vadinasi, estetikos objektas yra įvairiausios estetiškumo apraiškos arba estetinio objekto būties organizacijos būdai.

Estetikos mokslas ne kažko moko žmogų. Tai estetinio auklėjimo uždavinys. Estetika įvairiais būdais tyrinėja savo objektą bei nurodo jo vietą, estetinės patirties vaidmenį žmogaus bei visuomenės gyvenime.

2.Estetikos santykiai su giminiškais mokslais

18a.viduryje jau išryškėja estetikos ir meno filosofijos kaip savarankiškų mokslinių disciplinų pradmenys. Estetikos mokslo krikštatėvio A.Baumgarteno įtvirtintas “estetikos” terminas iš pradžių reiškė juslinę pažinimo teoriją. Vėliau prasmė keitėsi. Estetika imta aiškinti kaip grožio filosofija, meno filosofija arba kaip šių dviejų probleminių sričių visuma. Kai estetika ir meno filosofija ėmė klostytis į savarankiškus mokslus, labai svarbūs tapo jų tyrinėjimo objekto, struktūros bei pagrindinių problemų klausimai. Artimiausių Baumgarteno sekėjų veikaluose skleidžiasi tolesnei estetikos ir meno filosofijos raidai svarbios perspektyvos: pirmiausia estetikos moksle ryškėja sąlygiškai savarankiška meno filosofijos problematika (I.Kantas) ir tuo pat metu estetika palaipsniui transformuojasi į meno filosofiją (Schopenhaueris). Kita vertus, grožio kategorijos sureikšminimas vokiečių klasikiniame idealizme įtvirtino požiūrį į estetiką kaip į grožio filosofiją, o meno ir bendrosios meno teorijos suabsoliutinimas paskatino iš estetinės problematikos išskirti meno filosofiją. Tolesnė estetikos ir meno filosofijos plėtotė vis labiau stiprino jų problematikos atskirumą.

20a.skleidžiasi ištisas naujų įtakingų krypčių, mokyklų, koncepcijų spektras.

Praradusi 19a.pradžios tradicinei estetikai būdingą humanitarinės disciplinos grynumą ir klasikinį baigtinumą, šiuolaikinė estetika tapo sudėtingu daugiašakiu mokslu. Joje išsiskiria daugybė į savarankiškumą pretenduojančių subdisciplinų. Estetinė problematika vis plečiasi. Diferencijuojantis mokslinėms kryptims, meno filosofijos problematika vis labiau išsiskiria iš pernelyg plataus estetikos problemų lauko, kuris remiasi neapibrėžtu tyrimų objektu.

Šiuolaikinė meno filosofija iš esmės atskiria specifiškai estetinį, juslinį, vertybinį ir filosofinį meno pažinimą. Meno filosofija dėmesį kreipia ne į gamtinę ar utilitarinę veiklą, o specialiai sukurtus meninius objektus, kurie
dvasinius visuomenės poreikius. Vadinasi, meno filosofija gnoseologiniu, ontologiniu, socialiniu aspektu teoriškai apibendrina įvairialypį meno kūrinių pasaulį, kuriame estetinis pradas įgauna dvasinę būtį meniškumo pavidalu. Kadangi estetiškumo ir meniškumo kategorijos įprasmina skirtingas tikrovės sritis, vadinasi, egzistuoja objektyvios prielaidos iškelti bendrąją filosofinę meno teoriją, t.y.meno filosofiją, kuri skirtųsi nuo estetikos problemų tiek objektu bei struktūra, tiek ir kokybe.

Sutelkdama dėmesį į svarbiausius meno tyrinėjimo klausimus, meno filosofija imasi metateorijos vaidmens kitų meną tyrinėjančių mokslų – meno istorijos (ji tyrinėja meno kūrinius laiko chronologijos aspektu), meno teorijos (kuri stengiasi teoriškai apibendrinti), meno kritikos (nagrinėja tik pačius aktualiausius meno reiškinius), meno sociologijos bei meno psichologijos (tai – tarpdisciplininiai mokslai) – atžvilgiu. Ji stengiasi apibendrinti svarbiausias filosofines ir menotyrines žinias apie meną, t.y. stengiasi filosofinį požiūrį į meną susieti su konkrečia empirine medžiaga, kurią teikia menotyriniai ir taikomieji mokslai. Meno filosofijai rūpi ir meninės veiklos savybės, išskiriančios ją iš kitų veiklos formų, meno vaidmuo kultūros istorijoje, menų sistema ir pan. Svarbios yra meninės kūrybos subjekto, menininko kūrybinių galių, meninės kūrybos proceso problemos. Meno filosofija teikia metodologinį pagrindą ir kitiems meno fenomeną nagrinėjantiems mokslams.

3.Indoestetinės estetikos tradicijos savitumas

Indija – vienas seniausių pasaulinės civilizacijos židinių,turinčių ilgą,apie 500 m. aprėpiančią kultūros istoriją.Šioje šalyje sukurtos kultūros vertybės palieka ryškų pėdsaką žmonijos istorijoje.Bendrąja “Indijos” sąvoka žymime ne kokį nors valstybinį darinį,o visą Indostano pusiasalį.

Nuo neatmenamos senovės Indijos kultūra aktyviai sąveikauja su gretimų šalių,tautų kultūromis.Į Indostano pusiasalį nuolatos veržėsi arijai,persai,graikai,hunai,arabai,mongolai ir daugelis kitų užkariautojų,kurie paliko pėdsakus indų kultūros istorijoje.

“Metafizika,religija,mitologija ir menas Indijos kultūros istorijoje tampa reikšmingesniais socialinio gyvenimo veiksniais nei valstybės institucijos,politika ir užkariavimai”(Mukerjee).Savitas tradicinės indų estetikos bruožas – glaudžiai susipynusios estetinės idėjos,mitologija,menas,religija,filosofinė metafizika.Formuojantis įtakingoms brahmanizmo,buddhizmo,jainizmo,hinduizmo estetinėms tradicijoms su išplėtota filosofine metafizika ir religinių vaizdinių pasauliu,atsiranda porekis kurti religinį meną,simboliškai perteikti ar natūralistiškai atvaizduoti pamokomas religines legendas.Kartu sustiprėja indų estetinės minties ir meno sakralizacija,simbolizmo ir kanoniškumo tendencijos.Indams artimas metafizinis mąstymas,polinkis teorizuoti,ieškoti neregimosios reiškinių esmės.”Menas ir metafizika yra panašūs,nes 1)prigimtinė metafizikos kalba yra grynas simbolizmas,ir 2)tikrą meno kūrinį nuo natūralių daiktų skiria tik simbolinis jo pobūdis.Vadinasi,”estetinis patyrimas” ir “tobulas suvokimas” yra vieno ir to paties nediferencijuoto išbaigtumo siekimas,kuriame mūsų sąmonė tampa neatskiriama nuo suvokimo objekto”(Coomaraswamy).

Indijoje estetikos traktatai neretai perima iš upanišadų polinkį į abstraktų spekuliatyvų problemų gvildenimą. Filosofinės estetikos veikalai išsiskiria išplėtota metafizika,pabrėžtiniu simboliškumu,vengiant kinų ir japonų veikalams būdingo estetinio intuityvizmo,metaforiškumo.

Daugelis tradicinių indų estetikos krypčių,mokyklų,koncepcijų tiesiogiai susijusios su šalies ar atskirų jos regionų religijomis.Ši įtaka labaiu reiškiasi kanonizuota išorine forma,simbolika ir ikonografija,o ne giluminiu bendražmogišku turiniu.

Gvildenant archajiškus tradicinės indų estetinės minties sluoksnius,iškyla pagrįstų abejonių,ar tikslinga vartoti šiuolaikinį “estetikos” terminą,kadangi vedų epochos paminkluose neaptinkame aiškiai išsikristalizavusių estetinių teorijų.

“Žodis estetika indų estetikos kontekste reiškia “dailiųjų menų mokslą ir filosofiją”.dailieji menai yra tokie,kurie skirtingai nuo taikomiesiems būdingo praktinio absoliuto suvokimo,išreiškia absoliutą ir estetinį santykį jusliniais vaizdiniais”(Pandey).

Tūkstantmečių tėkmėje Indija buvo susiskaldžiusi Į daugybę neretai kovojusių tarpusavyje ir keitusių savo teritorijų ribas karalysčių ir kunigaištysčių.Indijos filosofams,estetikams,meninikams svarbesnė buvo ne istorinio laiko sąvoka,o tradicija,t.y. nuoseklus mąstymo,kultūros formų tęstinumas,laiduojantis kultūros išliekamumą ir vienovę.Iš čia kyla išskirtinis indų teoretikų ir menininkų dėmesys amžinoms dvasinėms vertybėms,kurias įprasmindamas atskiras žmogus nedaug gali nuveikti.Tuo paaiškinamas abejingumas veikalų autorystei,kruopščiam kūrėjų gyvenimo faktų,apskritai tiksliai dokumentuotų datų fiksavimui.

Tradicinės indų estetikos kūrėjams būdingas skirtingų meno rūšių glaudaus sąryšingumo teigimas,sinkretiškos mąstysenos ir plėtojamų tezių universalumo iškėlimas.Visose kūrybinės veiklos sferose,tarpinėse menų,amatų, mokslų srityse įžvelgiami vieningi kūrybos principai.Tokį
sąlygoja seniausiuose vedų tekstuose išsikristalizavusi taksati (menas) sąvoka,kurios prasmė apima įvairiausias žmogaus kūrybinės veiklos formas.Senovės ir viduramžių Indijoje kulto dailė nebuvo laikoma kūryba šiuolaikine prasme.Tai buvo amatininkų, besirėmusių per amžius susiklosčiusiomis kanoniškomis slaptosiomis tradicijomis,sukurti objektai,kurių funkcijos,kaip ir krikščioniškoje europoje,dažniausiai siejosi su konkrečiais kultais ir religiniais ritualais.

“Hierarchijos sąvoka persmelkia visą indų estetiką,kur įtvirtinant kylančios tvarkos struktūrą:a) vienoms meno rūšims,žanrams teikiama daugiau reikšmės negu kitoms;b)vienos stetinio išgyvenimo formos yra aukštinamos,sudvasinamos,susameninamos ir universalizuojamos labaiu negu kitos.Aukščiausiame lygmenyje išnyksta įsivaizduojami subjekto ir objekto skirtumai,ir jiems suvokti nebereikia jokių išorinių,jausminių paskatų.”(Munro).

Tradicinės indų estetikos nustatyta menų hierarchija svarbiausiais ir savarankiškiausiais menais laiko poeziją,muziką ir architektūrą.Tapyba ir skulptūra suvokiamos kaip pavaldžios architektūrai.

Visus sanskrito kalba rašytus estetinius traktatus šastras (šastra castra) galime suskirstyti į dvi svarbiausias grupes: pirmąją sudaro natyašastros-poetikos traktatai,skirti dramos ir poezijos estetiniams principams,o antrąją –šilpašastros architektūros ir vaizduojamosios dailėsestetiniams principams gvildenti.Šiek tiek nuošaliau dėl savo specifikos lieka muzikos traktatai.

Tradicinėje indų estetikoje daug dėmesio kreipiama į meno psichologijos problematiką,t.y. meno poveikį asmenybei ir estetinį suvokimą.Indijoje grožis aiškinamas kaip kažkas didžiai subjektyvu.Psichologinė indų estetinės minties minties orientacija atsispindi pagrindinėse estetikos kategorijose (rasa-estetinis išgyvenimas arba estetinė nuotaika, bhava-estetinis jausmas, dhvani-estetinė užuomina),kurios dominuoja daugelyje tradicinės indų estetikos traktatų.

Jau nuo vedų laikų Indijos menų hierarchijoje besąlygiškai vyrauja poezija,kurios tobuliausia forma laikoma drama. “Poezija,yra aukščiausia meno rūšis,o drama – aukščiausia poezijos meno forma.Todėl estetikos kaip dailiųjų menų filosofijos problema Indijoje analizuojama remiantis muzika,skulptūra ar tapyba,bet daugiausia kreipiantis į dramos meno kontekstą.Muzika ir spektaklio regimasis pavidalas buvo laikomi antriniais dramos elementais.Tokio požiūrio priežastys yra akivaizdžios.Įvairiausias gyvenimo situacijas daug lengviau atkurti dramoje nei kitose meno rūšyse. Mat drama apeliuoja iš karto į du jutimo organus,kuriems yra suteikiamas aukštesnysis estetiškumo lygmuo.Todėl drama pajungia sau kitus menus,įskaitant poeziją.”(Pandey)

Atrasti dramos estetiniai principai ir kategorijos vėliau taikomi kitiems menams.

Vedų estetika.Vedų šaltiniai,jų teikiama sena ir turtinga informacija leidžia pažinti esminguosius pirmapradžius Indijos kultūros bruožus.Vedos (veda-žinojimas,šventasis žinojimas,šventoji išminties knyga) yra seniausi senovės Indijos filosofinės religinės minties ir poezijos kanoniniai paminklai,sukurti vediškojo sanskrito kalba arijų apgyventoje Šiaurės Vakarų Indijoje.Kai kurie mokslininkai atskirus vedų tekstus datuoja VI-IV tūkst.pr.Kr. Nepaisant ilgos vedų literatūros raidos ir funkcinės šių tekstų įvairovės,tai gana vientisas senosios indų dvasinės kultūros reiškinys,atliekantis autoritetingų kanoninių sakralinių tekstų vaidmenį.Kanoninis vedų mokymas buvo ne tik šventa,tačiau ir ezoterinė (slapta) elitinė doktrina,kadangi buvo skirta tik išrinktiesiems.Vedų kanoniniai tekstai skirstomi į keturis sakralinių tekstų rinkinius (Rigveda,Samaveda,Yajurveda,Atharvaveda),o pagalbinė vedų literatūra-į brahmanus ir mantras (magiškos eilės,formulės);prie pastarųjų kartais ne visai pagrįstai prijungiamos povedinės glaudžiai susijusios su vedų kanonu sutros (glausti aforistiniai komentarai).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2829 žodžiai iš 9061 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.