S daukantas
5 (100%) 1 vote

S daukantas

TURINYS

Įžanga 3

1. Gimtinė. Vaikystės aplinka 4

2. Mokykloje 7

3. Universitete 9

4. “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių” 12

5. Tarnyba Rygoje ir Peterburge 15

6. Didaktinė kultūra 19

7. S. Daukanto demokratiškumas 21

8. S. Daukanto biografija 24

Išvados 25

Literatūra 26

ĮŽANGA

Nėra Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie S. Daukantą. Apie šį žmogų yra parašyta daugybė knygų, jo atvaizdas puikuojasi ant šimto litų banknoto kupiūros.

Simonas Daukantas gyveno audringu, lietuvių nacionalinei istorijai svarbių įvykių laikotarpiu. Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimas 1795 m., Napaleono žygis į Rusiją 1812 m., Vilniaus universiteto suklestėjimas XIX a. pradžioje ir filomatų byla 1823 m., 1831 metų sukilimas ir Vilniaus universiteto uždarymas, 1863 metų sukilimas…Šie įvykiai reikalauja nepaliaujamo istorikų, kultūros, literatūros specialistų dėmesio.

1. GIMTINĖ. VAIKYSTĖS APLINKA

Lietuvių kultūros raidai XIX a. būdingas akivaizdus bangavimas. Pirmieji amžiaus dešimtmečiai – tai Vilniaus universiteto suklestėjimo metas; remiantis lenkų kultūra ir literatūra, šviečiamųjų ir romantinių idėjų įtakoje vis plačiau imta domėtis Lietuvos praeitimi, kalba, į lituanistinį sąjūdį įsitraukia nemažas būrelis lietuvių, suaktyvėja pasaulietinio turinio raštija (išleidžiamos A.Strazdo giesmės, S.Stanevičiaus pasakėčios ir kt.). Bet netrukus šis sąjūdis imamas slopinti – po 1831 m. sukilimo uždaromas pažangiausias Rusijos imperijoje Vilniaus universitetas, o po 1863 m. sukilimo uždraudžiama ir lietuviška spauda. Tai buvo skaudūs smūgiai tautinio sąmonėjimo procesui, lietuviškos kultūros ir literatūros raidai. S.Daukanto gyvenimas, jo kūrybos likimas yra tiesiog simboliškas šiame istorijos bangų fone. Neabejotina, kad S. Daukantas kaip istorikas, kaip rašytojas ir demokratiškai nusiteikęs pilietis susiformavo anuomet klestinčiame Vilniaus universitete, kuriame buvo remiamasi savo krašto kultūros tradicija. Visas, jo gyvenimas, kūrybinė biografija yra kaip reta nuoseklus bandymas realizuoti jaunystės idealus. S. Daukanto mirties metais jau buvo gimę tie, kurie paskutiniais amžiaus dešimtmečiais vėl, su dar didesne energija iškels tautinio atgimimo idėją (J. Basanavičius gimė 1851 m.), prisimins ir išaukštins S. Daukantą, daug kur bylos jo žodžiais. Taigi nuo “aušrininkų” jį skyrė viena karta, jis yra savotiškas tiltas, jungiantis geriausiais Lietuvos kultūros tradicijas su naujuoju nacionalinio sąmoningumo ir lietuviškos kultūros kūrimo sąjūdžiu.

Deja, apie S. Daukanto vaikystę ir ankstyvąją jaunystę nėra išlikusių konkretesnių žinių, biografai turi tenkintis tik vienu kitu faktu ir remtis analogijų principu, t.y. kalbėti apie Simoną kaip apie vieną tipiškų, tarkim, Kretingos mokyklos mokinių.

Svarbus Daukantų šeimos istorijos šaltinis yra Kotrynos Daukantienės antkapio paminklas Lenkimų bažnyčios šventoriuje, pastatytas sūnaus Simono. Rausvo granito plokštėje iškalti tokie žodžiai: “Čia ilsisi Dievuje užsnūdusi Kotrinė Odinaitė pirma Stanislovienė Jaušienė, paskui Jurgienė Daukantienė, kuri gyveno sumišimuose svieto, regėjo ir kentėjo didžius vargus rūpesnius savo amžiuje, metuose 1795 buvo garsiame mūšyje po Liepoja lygiai su vyru ir trimis dieveriais. Dievas jai buvo davęs penkias dukteris ir du sūnu, regėjo savo vaikų vaikų vaikus. Turėdama 90 metų amžiaus savo, persiskyrė šiuomi svietu m. 1847 lapkričio mėnesio 9 dieną, auštant, palikusi šiame pasaulyje bevargstančius dvi dukteri ir sūnų, kurie raudodami savo meilingos ir išmintingos motinos minavinei tą akmenį padėjo”. Iš šio užrašo sužinojome, kad, Simonui esant vos dvejų metų, Daukantų šeima dalyvavo Kosciuškos sukilime ir sukilėlių žygyje į Liepoją. Šeimoje buvo kalbama, kad Daukantienė vežė maistą sukilėliams ir pakliuvo į kautynių sūkurį, kulkoms zvimbiant gulėjo griovyje. Jau pats tas faktas liudija dvasinę Daukantų šeimos atmosferą, tam tikrą politinį aktyvumą, dalyvavimą istorijos relikvija, svarbiu visai giminei faktu, kuriuo galima didžiuotis, kuris aitrina vaizduotę – net subrendęs istorikas Simonas
Daukantas randa reikalo tai paminėti Peterburge užsakytame antkapyje motinai.

Nemaža naujos medžiagos S. Daukanto kilmės klausimai spręsti yra paskelbęs V. Merkys: Daukantų šeima rasta Skuodo dvaro nekilmingųjų sąrašuose; taigi galima tvirtinti, kad Daukantai buvo baudžiauninkai, nėję savaitinio lažo, o mokėję dvarui piniginę duoklę – činšą. Po 1831 m. sukilimo, konfiskavus Sapiegoms priklausiusį Skuodo dvarą, jie tapo valstybiniais, arba “karališkaisiais” valstiečiais. Tiesa, pačiam S. Daukantui luomo klausimas dar nė kartą bus svarbus – teks bajorišką kilmę įrodinėti falsifikuojant dokumentus.

Galimas dalykas, kad Jurgis Daukantas, apeidamas dvaro miškus, drauge pasiimdavo ir sūnų Simoną. Žinant vėlesnius pastarojo raštus, galima pabandyt įsivaizduoti, kokį įspūdį vaiko sielai galėjo daryti slėpiningų Žemaitijos girių vaizdai, įsirėžę į sąmonę visam gyvenimui ir kartkarčiais gaivalingai iškylantys jau miestuose gyvenančio istoriko vaizduotėje. Palietęs miško temą, S. Daukantas išgyvendavo poetinio įkvėpimo, dvasinės atgaivos ir laisvės akimirkas – tai rodo aprašymų stilius, intonacija. Aišku, simboliškai neįžengiamos Žemaičių girios prasmė atsiras vėliau, susikaups pamažu, bet visa tai negalėjo ateiti vien iš knygų, emocinių simbolio išgyvenimo pagrindų, matyt, reikia ieškoti ir vaikystėje.

S. Daukanto gimtajame krašte pasakojamoji tautosaka labai gausi, matyt, rudens ir žiemos vakarais vaikai prisiklausydavo daugybės pasakų. Netrūko Daukantų namuose ir pašalinių žmonių: visuomet būdavo keli samdiniai, pas eigulį ateidavo valstiečių su įvairiais reikalais. Tėvai irgi mėgo žmonėtis, kaimynų buvo gerbiami ir laukiami svečiai, dažnai kviečiami į kūmus. Kokių nors atsitikimų iš to meto Simono gyvenimo nėra žinoma, atrodo, kad jis augo kaip ir visi sodžiaus vaikai. Neabejotina tik viena – tuo metu Simoną ugdžiusi valstietiška kultūra su savo vertybėmis, su aiškiu gėrio ir blogio, doros ir nedoros supratimu tapo tais pamatiniais akmenimis, ant kurių jau jo paties pastangomis bus renčiamas Lietuvos praeities rūmas.

2. MOKYKLOJE

Pasakojant apie S. Daukantą, nuolatos tenka liesti tuometinę mokyklą, todėl reikėtų keletą žodžių pasakyti apie ano meto pedagoginę sistemą. Dar prieš Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimą, 1781 m. įvykdyta aukštųjų mokyklų reforma, sukurta Edukacinė komisija, patvirtinusi mokuklų nuostatus. Reforma rėmėsi tuo metu pažangiomis švietėjiškomis idėjomis ir atspindėjo realius socialinių santykių pakitimus – laipsnišką perėjimą iš feodalinės visuomenės formacijos į kapitalistinę. Pedagoginės reformos tendencija – suvalstybinti ir supasaulietinti mokyklų valdymą. Šis projektas tik iš dalies įgyvendintas. Reforma siekta sukurti tiems laikams gana pažangią vientisą lenkų nacionalinę mokyklą.

Šitokia oficiali valdžios pozicija lietuvių kalbos atžvilgiu neatitiko realių visuomenės poreikių. Vakarinėje Lietuvoje net ir tarp bajorų dar buvo gajos lietuviškos tradicijos. Lietuvos bajorija apskritai buvo gana unikali socialiniu ir ekonominiu požiūriu.

Svarstydama, kur S. Daukantas galėjo gauti pradinį mokslą, M. Lukšienė nurodo pagrindinius to meto lavinimo kelius. Pirmiausia – parapijinė mokykla. S. Daukanto gimtoji Telšių apskritis visoje Vilniaus gubernijoje turėjo tankiausią pradinių mokyklų tinklą. Aišku, jei Simonas nelankė parapijos, tai pradžiamokslį galėjo duoti ir tėvas, ypač motina.

Tikslesnių žinių, kur Simonas pradėjo mokytis, nėra. Aišku, per mokslą tėvai valstiečiai tikėjosi pagerinti vaikų gyvenimą, tik mažai kas galėjo apie tuos mokslus galvoti. Laimei, atsirado Simonui pasiturintis globėjas – kunigas S. Lopacinskis.

Pirmosios žinios apie S. Daukanto mokslą susijusios su Kretingos mokykla, kurią 1808m. vizitavo Vilniaus universiteto profesorius J. Mickevičius. Antrojoje klasėje klausinėdamas mokomųjų dalykų profesorius nurodo 16 pažangiausių mokinių, tarp jų ir Simoną. Gražiausiai rašantys paminėti du, vienas iš jų – vėl gi S. Daukantas.

Kada S. Daukantas persikėlė į žemaičių Kalvarijos mokyklą, nėra aišku. 1814 m. birželio 21 d. Vilniaus universiteto profesorius J. K. Chodainis, vizituodams ją, ketvirtojoje, baigiamojoje, klasėje rado ir S. Daukantą. Šį į vizitacijos aktą įrašė kaip vieną iš keturių geriausių tos klasės mokinių. V. Merkio nuomone, S. Daukantas, baigęs Kretingos mokyklą, čia galėjo mokytis apie trejetą metų. Gal iš Kretingos jis persikėlė ne iš karto, nes aiškiai matyti, kad moksle buvo padaręs pertrauką.

1814 m. rudeniop su dešimčia rublių S. Daukantas išėjo pėsčias į Vilnių tęsti mokslo. Įprastas valstiečių vaikui kelias į kunigus, matyt, jo netraukė, jis norėjo stoti į universitetą. Žemaičių Kalvarijos mokykloje iki 1818 m. nedėstyta kai kurių dalykų, einamų aukštesniosiose kitų vidurinių mokyklų klasėse, todėl S. Daukantas stojo geriausią krašto vidurinę mokyklą – Vilniaus gimnaziją. Gimnazijos mokinių knygoje įrašyta, kad S. Daukantas į mokyklą atvyko 1814 m. rugsėjo 26 d. Jį randame penktosios klasės mokinių sąraše. Tai garbinga, stambiausių dvarininkų ir valdžios pareigūnų vaikų mokykla. S. Daukantas čia laikytas
Bajoriškasis jaunimas, gerokai persiritęs per dvidešimt metų, daug laiko leido tuščiai, nusižengdamas gimnazijos disciplinai, triukšmaudamas per pamokas, rytines mišias, pliekdamas kortomis. S. Daukantas čia atkeliavo ne kortuoti ir ne smuklėse leisti laiko. Tai rodo 1815 m. birželio – liepos mėnesį gimnazijoje vykę tradiciniai vieši egzaminai. Į šias iškilmes rinkdavosi to meto įžymybės, dalyvaudavo universiteto vadovybė, vyskupai ir kiti dvasininkai, civiliai pareigūnai. Penktosios ir šeštosios klasės mokiniai skaitė savo poezijos bei prozos bandymus lenkų ir lotynų kalba. Iš penktosios klasės per šį pasirodymą pasižymėjo 14 mokinių, iš jū ir S. Daukantas.

1816 m. vasaros pradžioje S. Daukantas sėkmingai baigė gimnaziją.

3. UNIVERSITETE

Vilnius tuomet buvo stambus kultūros centras. Toną kultūriniam gyvenimui davė universitetas. Liberaliai nusiteikusi profesūra, kuratorius (globėjas) kunigaikštis A. Čartoriskis sudarė neblogas sąlygas reikštis pažangiajai minčiai. Apie 1815 m. ši aukštoji mokykla įžengė į devynetą metų trukusį klestėjimo laikotarpį, brutaliai nutrauktą po filaretų bylos. Rusų literatūros profesorius I. Loboika savo dienoraštyje pažymėjo, kad Vilniaus universitetas Rusijoje užėmė “pirmąją vietą tiek dėl lėšų, tiek dėl puikių profesorių ir dėl studentų skaičiaus”. Vilniaus universitetas tuomet prilygo geriausiems Vakarų Europos universitetams. Vilniaus universitete susibūrė nemaža lietuvių. Jie gyvai reiškėsi kultūrine ir literatūrine veikla.

1816 m. rudenį S. Daukantas universitete pasirenka literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. Universiteto studentų registracijos knygoje pažymėta, kad S. Daukantas išsilaikydavo pats. Iš ko jis čia gyveno – ar iš seno palikimo, ar pats užsidirbdavo. Nežinia. Nuo 1819 metų rudens vienerius metus jis buvo devynių studentų prižiūrėtojas.

Literatūros ir laisvųjų menų fakultete vieni studijavo filologiją, o kiti – meną. S. Daukantui rūpėjo filologija. 1825 m. universiteto vadovybei paduotame prašyme jis rašo: “1816 m. Imperatoriškojo Vilniaus universiteto literatūros ir laisvųjų menų fakulteto mokinys, dvejus metus klausiau lotynų, rusų bei lenkų literatūros kursų ir laikiau šių disciplinų pusmetinius egzaminus”.

Studijavęs čia dar vienerius metus, S. Daukantas nutaria keisti fakultetą. 1818 m. rudenį jis jau moralinių ir politinių mokslų fakultete.

1815 m. atvykus iš Varšuvos J. Leleveliui, universitete labai sustiprėjo istorijos disciplinos prestižas. S. Daukantui, matyt, tuomet J. Lelevelio sistemingai neteko klausytis, nes nuo 1818 m. pabaigos pastarasis ketveriems metams išvyko iš Vilniaus. S. Daukantas Moralinių ir politinių mokslų fakultete studijuoti pradėjo kaip tik tada, kai J. Lelevelio vietą užėmė I. Onacevičius. Jis buvo laikomas didžiausiu Lietuvos istorijos žinovu. Jis buvo iškalbingas, puikios atminties, mylėjo praeitį, ją idealizavo. Savo paskaitose I. Onacevičius portiškai kalbėjo apie Lietuvos girias, lietuvių patriarchalinį gyvenimą, jų dviejų pasaulį, vaidilų giesmes, didvyriškus žygius. Jis turėjo didelę įtaką S. Daukantui . Simonas I. Onacevičių visada laikė dideliu istorijos autoritetu, žavėjosi išsamiais jo istorijos šaltinių tyrinėjimais. Taigi S. Daukantui dėstę profesoriai domėjosi Lietuvos istorija.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1934 žodžiai iš 6193 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.