S.NĖRIES EILĖRAŠČIO ,,RUDENIO ARIMUOS“ ANALIZĖ
Apibrėžtą kūrinio laiką ir erdvę atitinka tikslios eilėraščio parašymo koordinatės: Palemonas, 1937.X. 14. Įžvelgiame sukūrimo laiko ir nuotaikos atitikmenį — ruduo, paaštrinantis tylų išnykimo liūdesį. Su vienišumo, rudeniško graudulio gaida susijęs poetinio vyksmo ir parašymo vietos kontrastas. Širvinta — gimtinė: „Tikrai neužeičiau pasaulyje poetiškesnio kampelio. Kada tik parvažiuoju namo, tai pirmiausia bėgu į paupį. Čia smagiausia ir gražiausia mano tėviškės vietelė. Kad nebūtų Širvintos, tai visa būtų kitaip. Ir mano gyvenimas, ir būdas daug nuo tos vietos priklauso“,— rašė poetė dienoraštyje. Rudenio nuotaika, vienišumo, liūdesio, iš pradžių tarsi „prisitvirtina“ tėviškės gamtos vaizde, randa jame save ir atramą. Atsiveria subtiliu punktyru nužymėta paralelė: vienišas žmogus pasaulyje — vieniša ramunėlė rudenio arimuos.
Labai paprasta, aiški kompozicija: visas eilėraštis yra tarsi vienas įvykis, kurį galima iš eilės papasakoti. Kiekvienas posmas iš naujo ir vis stipriau atskleidžia liūdną kontrastą tarp vargšės ramunėlės ir jos skriaudėjų. Ypač prasmingas III posmas. Į užjaučiantį lyrinio subjekto klausimą ramunėlei („Kam viena likai tu rudenio arimuos?“ – jis yra kulminacinė vieta) atsako nėra, tik aiški atomazga – „akmenėlius skaito Širvinta nurimus“.