Sakralinis paveldas vilniuje
5 (100%) 1 vote

Sakralinis paveldas vilniuje

SAKRALINIS PAVELDAS VILNIUJE

DIPLOMINIS DARBAS

Įvadas 2

1. Sakralinio paveldo apsaugos ypatumai (tarptautinis kontekstas): 5

1.1. Sakralinio paveldo reikšmė 5

1.2. Kultūros paveldo verčių suvokimo raida 6

1.3. Kultūros paveldo apsaugos ypatumai 8

2. Lietuvos sakralinio paveldo apsaugos ypatumai tarpukario laikotarpiu

(1918 – 1939 m.): 12

2.1. Sakralinio paveldo apsaugos ypatumai 12

2.2. Sakralinio paveldo apsaugos ypatumai Vilniaus krašte (1920 – 1939 m.) 13

3. Vilniaus sakralinio paveldo apsaugos ir panaudos ypatumai sovietmečiu: 15

3.1. Sovietmečio sociopolitinis kontekstas 15

3.2. Sakralinio paveldo panauda 17

3.3. Paminklosaugos institucijų veikla 21

3.4. Paminklotvarkiniai darbai sakralinio paveldo objektuose 25

4. Vilniaus sakralinio paveldo apsaugos ir panaudos ypatumai atgavus

nepriklausomybę: 28

4.1. Sakralinio paveldo grąžinimas (restitucija) 28

4.2. Paveldosaugos sistemos problemos 31

4.3. Technologinis apsaugos aspektas 35

Išvados 37

Nuorodos 41

Literatūros sąrašas 46

Įvadas

Nuo senų laikų Vilnius garsus savo sakraliniu paveldu. Pagoniškos kulto vietos, stačiatikių cerkvės, katalikiškas barokas, žydų gyvensenos pėdsakai liudija apie egzistavusią multikultūrinę ir gana atvirą šio Rytų Europos miesto istoriją. Vilnius vadinamas „baroko miestu”, kadangi barokas XVII-XVIII amžiuje čia stipriai „įleido šaknis” į daugumą architektūrinių paminklų, o ypatingai – į sakralinius architektūros paminklus – bažnyčias, kurių čia priskaitoma keliasdešimt. Meniniu architektūriniu požiūriu Vilniaus bažnyčios – viena vertingiausių Lietuvos sakralinio architektūros paveldo objektų grupių. Kai kurios iš jų – pasaulinės vertės šedevrai. Tai buvo patvirtinta 1994 metais, Vilniaus senamiesčio, kuriame yra didžiausias skaičius visų Vilniaus bažnyčių, istorinį centrą įrašius į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūros paveldo vietovę, turinčią išskirtinę pasaulinę vertę. Todėl atsirado dar didesnė atsakomybė už senamiesčio, o kartu ir už jame esančio sakralinio architektūros paveldo išsaugojimą. Tokiu tarptautiniu pripažinimu Lietuva gali didžiuotis, savo sakralinį paveldą saugoti ir protingai naudoti kaip visos žmonijos paveldo dalį. Praradus sakralines vertybes, nukenčia ne viena tauta, bet visa žmonija.

Vilniaus sakralinis paveldas – tai istorijos atspindys, padedantis suprasti praeities reikšmę šiuolaikinei visuomenei ir sudarantis prielaidas harmoningam visuomenės gyvenimo kūrimui, todėl būtina išsaugoti ateities kartoms šio paveldo autentiškumą ir įvairovę. Išsaugodami šį kultūros paveldą ateities kartoms, įgyvendiname vieną iš pagrindinių kultūros politikos nuostatų: išsaugoti ir puoselėti nacionalinės kultūros tapatumą.

Daugelį amžių Vilniaus bažnyčios ir kitų konfesijų sakraliniai pastatai bei juose esantys meno kūriniai skaudžiai kentėjo nuo gaisrų ir priešų, kurie padarė didelę žalą miestui, negailestingai griaudami, degindami ar gadindami mūsų gotikos, baroko ir renesanso paminklus. Carizmo ir sovietmečio laikotarpiais sakraliniam paveldui padaryta didelė žala – dauguma bažnyčių ir kitų konfesijų kulto pastatų uždaryta, išgrobstyta, paversta sandėliais. Šiais laikotarpiais pavyko išsaugoti tik dalį sakralinio paveldo vertybių.

Sakralinio paveldo išsaugojimas – tai problema, kurią lemia daugelis priežasčių. Svarbiausios iš jų – tinkamas verčių, glūdinčių paveldo ištekliuose, tinkamas supratimas ir įteisinimas paveldosaugos įstatymuose, šių objektų įtraukimas į saugomų objektų sąrašus, objektų panaudojimas pagal jų sakralinę paskirtį, savininkų ir paveldosaugos institucijų veikla saugant šį paveldą. Sakralinio paveldo apsauga yra specifinė, nes priklauso nuo sociopolitinio konteksto. Atgavus nepriklausomybę ir religinėms bendruomenėms grąžinus sakralinės paskirties pastatus, nebuvo išspręstos visos jų apsaugos ir panaudos problemos.

Darbo tema šiandieną labai aktuali dėl keleto priežasčių. Vilniaus sakralinio paveldo apsaugos ir panaudos ypatumai bei problemos istoriniais laikotarpiais nuo tarpukario iki šių dienų dar nepakankamai analizuotos. Restitucijos procesas beveik neanalizuotas. Svarbu tai, kad sakralinio paveldo apsaugos analizė leidžia išsamiau patyrinėti Lietuvos paveldosaugos, paveldotvarkos, kultūros paveldo verčių supratimo raidą ir, juos palyginus su Vakarų Europos raida, nustatyti Lietuvos paveldosaugos išsivystymo lygį tarptautiniu aspektu. Pasirinkta tema leidžia paanalizuoti šiandieninės paveldosaugos sistemos negatyvaus įvertinimo priežastis ir pamąstyti apie šių problemų išsprendimo būdus bei priemones. Šiandieną, Lietuvai dalyvaujant eurointegraciniuose procesuose, ir tarptautiniams UNESCO ekspertams nepatenkinamai įvertinus Vilniaus senamiesčio (toliau – Senamiesčio) istorinio autentiškumo apsaugos procesus bei perspėjus dėl jo išbraukimo iš UNESCO pasaulio paveldo sąrašo, tokia analizė ypatingai aktuali.

Šiame darbe Vilniaus sakralinio kultūros paveldo pavyzdžiais bandoma įvertinti tarpukario, sovietmečio ir nepriklausomybės atgavimo laikotarpių bendruosius paveldosaugos ir paveldotvarkos
bei specifinius sakralinio paveldo apsaugos bei panaudos ypatumus ir atskleisti jų problemas. Šiam tikslui pasiekti iškelti uždaviniai:

1) surinkti, išanalizuoti ir apibendrinti informaciją apie Lietuvos valstybinę paveldosaugą reglamentuojančius įstatymus, paveldosaugos ir paveldotvarkos institucijų veiklos svarbiausius ypatumus, juos palyginti su Vakarų Europos paveldosaugos raidos ypatumais, paanalizuoti šiandieninės paveldosaugos tobulinimo kelius;

2) surinkti konkrečius pavyzdžius, atskleidžiančius Vilniaus sakralinio paveldo apsaugos bei panaudos problemas, išsiaiškinti jų priežastis, nustatyti šių problemų egzistavimo pasekmes sakraliniam paveldui;

3) išanalizuoti Katalikų Bažnyčios padėtį sovietmečiu, Vilniaus bažnyčių uždarymo priežastis;

4) išanalizuoti problemas, atsiradusias, bažnyčias grąžinus tikriems jų savininkams.

Vilniaus bažnyčios tyrimo objektu pasirinktos todėl, kadangi santykinai čia jų daugiausia. Sovietmečio laikotarpiu čia jų buvo uždaryta ir panaudota ne sakraliniams tikslams taip pat daugiausia. Taip pat, mažesne apimtimi, analizuota vienuolijų padėtis bei vienuolynų likimas, kitų konfesijų sakralinio paveldo apsaugos bei panaudos problemos.

Nagrinėjamas laikotarpis dalijamas į 3 laikotarpius: tarpukarį, sovietmetį, nepriklausomybės atgavimo laikotarpį. Tarpukario laikotarpyje atskirai analizuojama Vilniaus krašto paveldosaugos būklė ir sakralinio paveldo apsaugos ypatumai.

Suprasti sakralinio paveldo apsaugos ir panaudos problemas galima tik gerai išnagrinėjus Katalikų Bažnyčios (toliau – Bažnyčios) valdymą ir hierarchiją, pastoracinę jos veiklą ir vietą visuomenėje, sovietmečio valdžios atstovų agresyvią antireliginę veiklą ir prievartą, taikytą dvasininkams bei tikintiesiems. Todėl atskirame skyriuje pateikta sovietmečio sociopolitinė analizė. Taip pat studijuoti ir pateikti Bažnyčios bei valdžios santykių pagrindiniai aspektai atgavus nepriklausomybę.

Detaliau nagrinėti Vilniaus sakralinio paveldo apsaugos ir panaudos ypatumai ir problemos sovietmečiu bei nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu. Analizuojami paveldosaugos reglamentuojantys įstatymai, paveldosaugos institucijų veiklos, paminklotvarkinių darbų sakralinio paveldo objektuose problemos. Paveldotvarkos darbai pagal jų rūšis ir specifiką dėl ribotos darbo apimties atskirai detaliau neanalizuoti. Detaliau analizuotos nekilnojamo sakralinio architektūros paveldo, mažesne apimtimi – kilnojamo sakralinio paveldo apsaugos ir panaudos problemos.

Siekiant palyginti nagrinėjamų laikotarpių paveldosaugos ypatumus su Vakarų Europos paveldosaugos tendencijomis, išanalizuota kultūros paveldo verčių suvokimo raida, atskirai neišskiriant sakralinio paveldo, ir kultūros paveldo apsaugos ypatumai Europos šalyse.

Lietuvos sakralinio paveldo apsaugos bei panaudos tema negausu medžiagos, todėl darbe naudotasi įvairaus pobūdžio šaltiniais. Informacija apie tarptautinę ir nacionalinę paveldosaugos teisę, Bažnyčios ir valstybės santykių reglamentavimą, atgavus nepriklausomybę, restitucijos procesą reglamentuojančius dokumentus gauta iš publikuotų teisės aktų rinkinių, internetinių tinklalapių.

Rengiant darbą, naudotasi istorine, moksline ir metodine literatūra, istorinių šaltinių interpretacija bei kritika, tarptautinių ir nacionalinių paveldosaugininkų konferencijų medžiaga, Valstybinės paminklosaugos komisijos, Kultūros vertybių apsaugos departamento ir Kultūros paveldo centro ataskaitomis, protokolais, nutarimais, kitais dokumentais, analizuojančia paveldosaugos sistemos, institucijų veiklos, Vilniaus sakralinio paveldo apsaugos bei panaudos klausimus nuo tarpukario laikotarpio iki šių dienų.

Analizuojant kultūros paveldo sampratą ir kultūros paveldo vertes, paveldosaugos bei paveldotvarkos istorinę raidą, jos sąsajas su Europos situacija, sakralinio kultūros paveldo apsaugą tarptautiniu aspektu, vadovautasi J.Jokilehto studija, R.Čepaitienės ir E.Riaubienės daktaro disertacijos darbais bei atitinkamais straipsniais, J.Bučo ir J.Markevičienės straipsniais, J.R.Glemžos knyga, Комеч А.И. straipsniu bei kitų autorių straipsniais. Analizuojant sociopolitinį kontekstą ir sakralinio paveldo apsaugos ypatumus Vilniaus krašte (1918–1940 m.), studijuota A.Lapinskienės parengta knyga „Kultūrinis Vilniaus gyvenimas”.

Bažnyčios padėtį sovietinėje sistemoje padėjo atskleisti A.Streikaus knyga „Sovietų valdžios antibažnytinė politika Lietuvoje (1944-1990)” bei kiti jo straipsniai. Analizuojant sovietmečio laikotarpio konkrečius sakralinio kultūros paveldo apsaugos ir panaudos atvejus, vadovautasi K.Misiaus, R.Čepaitienės straipsniais, V.Drėmos knyga „Vilniaus Šv.Jono bažnyčia” bei kitais jo straipsniais, K.Meiliaus, A.Indriulaičio, S.Jegelevičiaus, L.Adžgauskienės, M.Barkausko bei kitų autorių straipsniais. Analizuojant vienuolijų bei vienuolynų likimą Lietuvoje, išanalizuota R.Laukaitytės knyga „Vienuolynų likvidavimas Lietuvoje pokario metais”, atitinkamos publikacijos. Stačiatikių Bažnyčios padėtį sovietinėje sistemoje padėjo atskleisti 2003 m. pasirodžiusi R. Laukaitytės knyga „Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje”.

Analizuojant konkrečius Vilniaus sakralinės kultūros paveldo apsaugos ir panaudos atvejus, nemažai informacijos teko imti
iš periodinės spaudos, interneto tinklalapių.

Šiandieninės paveldosaugos ir Senamiesčio problemas taip pat padėjo atskleisti tarptautinių UNESCO ekspertų ataskaitos, Valstybinės paminklosaugos komisijos ataskaitos ir nutarimai, Kultūros vertybių apsaugos departamento ir Kultūros paveldo centro ataskaitos, planai bei kiti dokumentai, publicistiniai straipsniai.

1. Sakralinio paveldo apsaugos ypatumai (tarptautinis kontekstas):

1.1. Sakralinio paveldo reikšmė

Sakralines kultūrines vertybes sudaro milžiniškas neįkainojamos vertės istorinis-meninis paveldas, skirtingu mastu išsidėstęs visame pasaulyje. Sakralinis paveldas ypatingas tuo, kad savo tapatybę jis semia iš naudojimo Bažnyčioje ir todėl jis negali būti atsietas nuo šio konteksto. Šių vertybių visuotinė paskirtis leidžia būti naudingoms visiems, nepasidarant kieno nors išskirtine nuosavybe. Kaip pastoracinė priemonė, sakralinis paveldas tarnauja praėjusių kartų tikėjimo atradimui bei atgaivinimui per regimus kūrinius.

Sakralinį paveldą sudarančius meno šedevrus įkvėpė kurti tikėjimas – religiniai jausmai. Religinės dailės kūrybos procese nebuvo nieko atsitiktinio: visa, kas ir kurioje paveikslo dalyje vaizduojama turėjo gilią semantinę ir simbolinę prasmę, glaudžiai susijusią su Šv. Rašto tekstu ir krikščioniškąją tradicija. Teologai kūrė svarbiausias ikonografines, simbolines ir topologines nuostatas, kurių dailininkai ir architektai privalėjo laikytis. Bažnyčios pastato planas ir struktūra, kiekviena puošybos detalė, vidaus įranga, liturginiai reikmenys buvo skirti vienai idėjai: garbinti Dievą ir skleisti Šventojo Rašto tiesas. Sakralinis menas amžių būvyje atspindėjo ne tik griežtas ikonografines tradicijos normas, bet ir vyravusių stilių pokyčius, kryptis, tautos sielą [1].

Sakralinis paveldas nepaprastai svarbus ir vertingas visais požiūriais: istoriniu, archeologiniu, meniniu, moksliniu, socialiniu, edukaciniu, auklėjamuoju. Šis paveldas yra autentiškas materialus istorijos dokumentas, rodantis ne tik atskiro krašto savitumą, jo kultūros vertybių įvairovę, bet ir tam tikrus atskirų kultūrų, pavyzdžiui, Europos ar jos regionų, bendrumus. Sakralinis paveldas atlieka svarbų vaidmenį socialiniame ir kultūriniame visuomenės gyvenime, šalių ekonominio sektoriaus vystymesi, nes suteikia galimybes pritraukti investicijas į statybą, turizmą. Todėl svarbu, kad Valstybė, Bažnyčia ir visuomenė bendradarbiautų jį naudojant, prižiūrint ir saugant.

Šalyse, turinčiose ilgą krikščioniškąją tradiciją, sakralinis paveldas, kuris šimtmečių tėkmėje buvo nuolatos praturtinamas naujomis interpretacijos formomis ir ištisų kartų buvo praktikuojama kulto priemonė, pastaruoju metu dėl sekuliarizacijos įgijo beveik vien tik estetinę vertę. Todėl Bažnyčioms priderėtų tinkamomis strategijomis taip išryškinti kontekstinę istorinių-meninių vertybių svarbą, kad estetinės vertės objektas nebūtų visiškai atsietas nuo savo pastoracinės funkcijos ir atidalytas nuo istorinio, socialinio, erdvinio bei sakralinio konteksto, kurį jis išreiškia ir liudija. Apsilankymas bažnyčioje neturėtų būti vien turistinė-kultūrinė veikla. Bažnyčia, būdama gyvenimo mokytoja, turi padėti dabartiniam žmogui iš naujo atrasti aukštesnį dvasinį pasaulį. Popiežiškosios Bažnyčios kultūrinio paveldo komisijos nuomone, nebenaudojamas ir sunkiai apsaugomas istorinis-meninis paveldas turėtų būti reikiamai apsaugotas ir tinkamai pateiktas bažnytiniuose muziejuose [2]. Šiuolaikinė visuomenė sakralinį kultūros paveldą suvokia kaip vieną iš tolesnio gyvenimo sąlygų ir jaučia jo nykimo grėsmę. Sakralinio paveldo objektai teikia daug informacijos, kuria kuriama ateitis, todėl šio paveldo autentiškumą ir įvairovę būtina išsaugoti ateities kartoms.

1.2. Kultūros paveldo verčių suvokimo raida

Kultūros paveldo saugojimo kokybę apsprendžia verčių suvokimas, kadangi teisingas verčių suvokimas ir jų iškėlimas suformuoja paveldosaugos objektą ir leidžia įteisinti tai, kas yra vertinga ir saugotina. Pakitęs verčių suvokimas lėmė paveldosaugos atsiradimą ir jos plėtrą [3].

Visuomenės požiūris į kultūros paveldą priklauso nuo jos kultūrinio ir ekonominio išsivystymo lygio. Ankstyvąja “saugomo paveldo” forma buvo laikomos šventos vietos, skirtos religinei paskirčiai, tačiau dėl sparčių evoliucinių procesų dauguma jų išnyko. Skirtingos religijos formavo kultūros paveldo suvokimą, kviesdamos globoti, stebėti ir tyrinėti praeities reliktus [4]. Antikinėje Graikijoje susiformavo pozityvus požiūris į senąją architektūrą ir jos apsaugą. Senovės Romoje praeities architektūra vertinta dėl jos memorialumo. Praeities paminklų meninės vertės pripažinimą rodo Bizantijos imperatoriaus Konstantino įsakas (IV a.), kuriuo uždraudžiama griauti architektūros paminklus, naikinti jų papuošimų detales. Viduramžiais į kultūros paveldą buvo žiūrima abejingai ir net priešiškai – antikos statiniai buvo ardomi ir naudojami kaip statybinė medžiaga. Jais rūpintasi tik dėl praktinės naudos ir memorialumo. Renesanso laikotarpiu senovės paminklais susidomėta dėl jų meninės vertės [5].

Naujo požiūrio į praeities paminklus pradžią davė Didžioji XVIII a. Prancūzijos revoliucija. Revoliucijos metu
bažnyčios turtai ir kultūros paminklai, priklausę ankstesniems valdovams tapo buvusios priespaudos simboliais, todėl virto destrukcijos objektais. Tuo pat metu kilo šių objektų vertė, nes jie liudijo daugelio žmonių praeities pasiekimus. Prancūzijos revoliucija imasi inventorizavimo apsaugos. Tam tikslui 1792 m. pasirodo F. Vyko de Zyro sukurta paminklų inventorizavimo instrukcija (paminklų vertės švietimas). Šioje instrukcijoje aiškiai apibrėžtos paminklų vertės, pradedant nuo nacionalinės, kuri yra pirminė ir svarbiausia paveldosauginė vertė. Ši vertė davė pradžią atsirasti ir kitoms – kognityvinei, kuri neatsiejama nuo mokslinės, edukacinės ir techninės vertės, ekonominei – skirta gamybai, turizmui ir meninei, kuri ėmėsi antikos paveldo juridinės ir administracinės apsaugos [6]. 1795 m. Prancūzijos Nacionalinio konvento dekretuose kultūros paveldui priskyrus meno, istorijos ir mokslo vertes bei pažymėjus visuomeninę architektūros paminklų reikšmę, pradėjo formuotis moderni paveldo samprata. XVIII a. kultūros paveldas išsiplėtė nuo senovės paminklų ir meno kūrinių iki ištisų teorijų, kuriose sukauptos įvairios vertės. Šis procesas buvo pavadintas „šiuolaikiniu paveldosaugos judėjimu” (modern conservation movument) [7]. Tai lėmė industrinės eros pradžia, tradicinius gamybos būdus atskyrusi nuo moderniųjų. Suvokimas, kad neapgalvotai griaunami istoriniai objektai bei niokojami meno kūriniai lėmė paveldosaugos formavimosi procesą [8].

XIX a. pirmoje pusėje Vakarų Europos valstybėse vyravo romantinis istorinių paminklų suvokimas, atspindėję istorizmo dvasios suvokimą. Išryškėjo dvi pagrindinės paveldosaugos kryptys: „prancūziškoji” ir „angliškoji”. „Prancūziškoji” kryptis pasižymėjo modernėjimo kaip pažangios krypties suvokimu. „Angliškoji” kryptis pasireiškė tradicijų saugojimo ir glaudaus ryšio su praeitimi samprata. Skirtingas paveldo saugojimo sampratos suvokimas turėjo įtakos šių šalių paminklosaugos teorijai bei praktikai [9].

Kultūros paveldo vertės suvokimą, jo kaitos dinamiką rodo XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje įvairiose Europos valstybėse išleisti paveldosaugos įstatymai, kuriuose pripažinta paveldo imanentinė istorinė vertė. Atskirų šalių įstatymuose paveldo verčių formulavimas rodo, kad praeities palikimas buvo suvokiamas kaip sudėtingas reiškinys. Austrijos paminklų apsaugos įstatyme, kurį rengė A. Riegl, teigiama, kad kiekvienas paminklas turi istorinę ir šiuolaikinę vertę dabarčiai, kuri nusako panaudos galimybę ir meninę paminklo vertę [10].

Pakankamai glaustai ir tiksliai 1913 m. buvo suformuluota kultūros paveldo esmė Anglijoje. Ten architektūros paminklais laikyti tie objektai, kurių išsaugojimas turi visuomeninę reikšmę dėl jų istorinės, architektūrinės memorialinės meninės ir archeologinės reikšmės [11].

1931 m. Atėnuose įvykusi tarptautinė konferencija apibendrino įvairių valstybių pastangas išsaugant „paminklų menines, istorines ir mokslines vertės” [12].

1964 m. priimtas ,,Venecijos chartijos “ tarptautinis dokumentas tapo ryškia gaire pasaulinės paveldosaugos raidai. Šis dokumentas išplėtė paveldosaugos objektą nuo pavienio kūrinio iki kompleksinių, žmogaus ir gamtos darinių, nuo iškilios vertybės iki menkesnių praeities kūrinių, kurie laikui bėgant įgyja kultūrinę reikšmę, iškėlė autentiškumą, kaip būtiną išsaugojimo sąlygą bei integralumą [13].

XX a. 6-7 – tąjį dešimtmetį Vakarų Europoje susiformavo simbolinė paveldo samprata. Teisės aktai kultūros paveldą reglamentavo kaip atskirus objektus, vadinamus paminklais, pastatų grupes ar vietoves, vertingas istorijos, mokslo ar meno požiūriu. Kompleksiniams objektams priskirta visumos darnos ir sąsajos su kraštovaizdžiu vertė [14].

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2696 žodžiai iš 8844 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.