Salomėja nėris
5 (100%) 1 vote

Salomėja nėris

Salomėja Nėris

(1904-1945; tikr. Bačinskaitė-Bučienė)

Dramatiškų vidinių lūžių poetė, sukūrusi sugestyvios potekstės ir trapaus melodinio virpesio eilėraštį, kuriam keletą dešimtmečių teko reprezentuoti prieškario poetinę kultūrą (išėmus iš bibliotekų A.Miškinio, J.Aisčio, B.Brazdžionio knygas) ir legalizuoti jos tąsą sovietinėje Lietuvoje. Vienintelė iš neoromantikų, ateitininkė ir „Šatrijos“ auklėtinė, sukilo prieš valstybiškai nusistovėjusių vertybių skalę (Tėvynė + Dievas), ieškodama išganingų pasaulio raidos perspektyvų socializmo teorijoje ir praktikoje. Talentingiausią XX a. lietuvių poetė pateko į žiaurias istorijos peripetijas, įstūmusias ją į žūtbūtinius apsisprendimus (arba tauta, arba socializmas), į didžiules psichologines įtampas, kurios neleido atslūgti jos kūrybiniam potencialui, o plėtė jį naujomis kryptimis.

Baigusi 1928 m. Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete germanistikos ir lituanistikos studijas, Nėris mokytojavo Lazdijuose, Panevėžyje, Kaune. Mokėsi vokiečių ir prancūzų kalbų kursuose Vienoje bei Paryžiuje. Likusi be darbo po antiburžuazinio pareiškimo „Trečiame fronte“ 1931 m. vertė religinio turinio beletristiką Kazimiero draugijos leidyklai. 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, įjungiant Lietuvą į SSRS sudėtį, skaitė pagal V.Dekanozovo nurodymą parašytos „Poemos apie Staliną“ ištrauką. Karo metais gyveno Penzoje, Ufoje, Maskvoje. Sovietiniai bombonešiai, atskridę ligi hitlerininkų okupuotos Lietuvos, barstė atsišaukimus su jos eilėraščių tekstais.

„Negaliu padaryt iš savęs realistės, romantikė ir mirsiu“, – rašė Nėris 1935 m. Pirmuose lyrikos rinkiniuose Anksti rytą (1927), Pėdos smėly (1931) vyravo romantinis pasaulėvaizdis – kaip priešprieša kasdienybei keliama svajonė, meilės jausmas, tobulesnio gyvenimo ilgesys. Jos ankstyvuosiuose eilėraščiuose „sukasi, pinasi sutemų pasakos“, kaip ir B.Sruogos lyrikoje („Supasi, supasi lapai nubudinti“), o iš sutemų ateina viešnia žydrais sparnais, „žemės aistrų žibintus užgesinus“, kaip ir V.Mykolaičio-Putino knygoje „Tarp dviejų aušrų“. Tai perdėm pasakiškas gamtovaizdis: čia tebeskraido „tylios fėjos“ ir „baltos laumės“, tebešūkauja „mėlyni šešėliai“ ir tebegaudžia „prieblandos trimitai“. Atėję iš anapus realumo ribos, šitie bekūniai pavidalai ketina pranešti kažką svarbaus apie gyvenimo esmę, laimę ar mirtį. Bet nieko aiškaus nepasako, palikdami tik „baltą sapną“, „ilgesio dainą“ ir nebylią nuojautą („keistas nujautimas vaikšto po alėją“).

Į supasakintą gamtovaizdį įeina emocinė situacija kaip galutinis ir aukščiausias dydis. Vidinės būsenos neprisiima jokio moralinio komentaro. Tai jaunystės ekspansija, nesidairanti į šalis; naivus pasitikėjimas pasaulio tvarka ir savimi, neleidžiantis abejoti ir krimstis; džiaugsmingas harmonijos jutimas, trykštantis iš vidinių jėgų ir gamtos pusiausvyros. Nėris kuria eilėraštį kaip jausmo ekstazę – be jokių kontempliacijos priemaišų, pakartodama J.Tysliavos, „entuziazmo grenadieriaus“, dainuojančią eilutę, lakų vaizdą, greitą judesį. „Saulė žeria anksti rytą / Daug auksinių valandų. / Rytą auksu parašytą / Savo vardą aš randu“. Nėriai, besiilginčio, mylinčio ir nusiviliančio moteriškumo poetei, rūpi tiesiog pats psichikos virpesys, jo dinamika ir grožis. Jos talentas – žmogiško tikrumo talentas, atveriąs žodyje tik švarų išgyvenimo branduolį, be jokio manieringumo ar pozos, savotiškai ištirpdąs literatūrinę formą vidiniame judesyje, kuris, rodos, vienas ir telieka eilėraščio erdvėje. Dar tolima avangardizmo sąjūdžiui, poetė nejučia pakluso jo antimetafiziniams principams – nėra jokios aukštesnės vertybės už galimybę gyventi; nėra nieko gražesnio už pačią jutimo energiją…

Neoromantinis eilėraščio tipas, pagrįstas šiek tiek susimbolintų vaizdų simetrišku kartojimu, buvo pirmoji Nėries literatūrinė mokykla, davusi jai naiviai paprastą ir skaidrų poetinį žodį, išliūliuotą dainiškumo tradicijos, išlaikantį vibruojantį vidinės šilumos ir vidinio subtilumo toną, kuris jos lyrikoje įgavo pavergiančios atvirumo sugestijos. Kaip ir estų poetė M.Under, ji pynė eilėraštį iš vieno balso moduliacijų, nedrįsdama įsileisti kelių balsų, loginio rečitatyvo ar polifoninės kompozicijos. Pradžioj mylimiausi jos poetai buvo H.Leutholdas (šį elegiškai jausmingą šveicarų poetą ji daugiausia vertė į lietuvių kalbą) ir A.Achmatova. Vėliau žavėjosi P.Verlaine’u ir lenkų lyrike M.Pawlikowska. Dėstydama vokiečių kalbą Lazdijų gimnazijoje, deklamuodavo vaikams melodingus H.Heinės eilėraščius iš atminties. Lenkų romantikai A.Mickevičius ir J.I.Kraševskis lydėjo ją iki pat gyvenimo pabaigos.

Keliaudama po Vakarų Europą, 1929 m. vasarą Nėris susitiko Vienoje K.Borutą, šaukusį į nesitaikstomą kovą su Lietuvoje įsigalėjusia autokratine valdžia. K.Marxo raštai, gauti iš komunistinio pogrindžio, vokiečių komunistų partijos leidžiamas žurnalas „Die Linkskurve“ paskatino ją stoti socializmo pusėn ir nulaužti savo nueitą kelią „kaip vyšnios išdžiūvusią šaką“. „Trečio fronto“ kritiko K.Korsako išaukštintas jos „pasukimas kairėn“ reiškė posūkį į lyrikos
intelektualizaciją. Kairysis avangardizmas įsakmiai mokė: poeto uždavinys pasakoti ne apie save, o parodyti pasaulio keitimąsi; eilėraštis – tai veiksmas, keičiantis pasaulį, o ne gražūs žodžiai. Eilėraščių knygoje Per lūžtanti ledą (1935) jos akvarelinė plastika prisiėmė logiškų sąvokų įtarpius. Emociniuose svyravimuose atsirado stabilumo ir apriorinio žinojimo. Į lyrinį monologą įsiterpė pasaulio situacijos brėžinys kaip neatskiriama savistabos dalis, nes lyrikos misija – suvokti save – dabar turėjo poetei vieną prasmę: suvokti save lūžtančiame istoriniame laike. „Saulėtų krantų pasigedo / Širdis. Nebgaliu. / Ir bėgu per lūžtantį ledą / Skenduolių keliu“.

Užsiangažavusios literatūros agituojantį intelektualumą Nėris perkošė per romantinį prometėjizmo mitą, kuris ištirpdė logizuotą sandarą aštriuose emociniuose kontrastuose, neapibrėžtuose simboliuose, impresionistinio fragmentiškumo kompozicijoje. Siaučiančios jūros, viesulų, raudonos saulės aureolė apgaubė drąsą, žygį, pasiaukojimą – aukščiausias žmogiškas vertybes poetės akyse. Kraštutinės įtampos patetika lydėjo herojišką moralę, kuri visam laikui įėjo į poetės autoportretą („Būk su tais, kurie grumias ir kaujas – / Ne silpna moterim!“). Pakiliomis metaforomis, perimtomis iš K.Borutos poemų, ji aukštino aktyvią jėgą, kuri vienintelė gali pakeisti pasaulį („Užaugęs milžino pečiais / išlauš duris į saulę“). Revoliucinio prometėjizmo koncepcija, absoliučiai svetima J.Aisčiui (revoliucija toks pat blogis, kaip ir karai), išplėtė eilėraščio akiratį iki visos planetos maštabų, nušluodama tautinių valstybių sienas („Jūrai nurimus, – nieks neatskirs jau, / Kur švedų kraštas, kur Lietuva“) pagal savaip pakartotą latvių poeto komunisto L.Laiceno šūkį: „Rubežiai šalin!“

Išsiilgusi „gyvo, energingo žodžio“, Nėris, jau perėjusi į opozicinį „Trečio fronto“ sparną, tuo pat metu žavėjosi senąja Rytų poezija, skaitė R.M.Rilkės eilėraščius, ir jai tapo artima būties beribiškumo nuojauta – simbolistinės lyrikos palikimas. Į daiktų sudvasinimą ir apibendrintą požiūrį lenkė ir M.K.Čiurlionio tapyba – stipriausias poetės meninis išgyvenimas, susijęs su pirmąja meile (pasimatymai M.K. Čiurlionio galerijoje). Brandžiausiuose poetės eilėraščiuose (kn. Diemedžiu žydėsiu, 1938; Dainuok, širdie, gyvenimą, 1943; Lakštingala negali nečiulbėti, 1945) nedaug išorinių detalių. Bet baltas rugių takelis išsiplečia iki begalybės, susietas su žmogaus buvimu nematomomis bendrumo gijomis. Eilėraštyje išlieka emocinė būsena, bet ji virsta apibendrinta žmogaus likimo situacija.

Eilėraščio vyksme aktyviai dalyvauja istorinis laikas, tačiau jis neužstoja amžinojo gyvybės ir mirties ciklo, brėžiančio savo perspektyvą toli anapus šios dienos. Eilėraščio subjektas įstatytas į konkrečią padėtį, bet į ją įsiterpia gamta – beribiškumo dydis, atmestas avangardistų. Gamta tampa didžiuoju žmogaus buvimo pagrindu, amžinojo gyvybingumo garantija, filosofine visuotinumo platforma, kaip ir V.Krėvei ar Vaižgantui. Žmogus ir gamta pereina vienas į kitą („Ir žemė taps žiedais marga… / Aš diemedžiu žydėsiu“), ir šita pirmapradė būties vienovė – jos lyrikos substancinis turinys. Tik visatos brėžinys jos lyrikoje neįgauna spekuliatyvinių formulių, o glūdi jutiminio vaizdo gelmėje kaip būties harmonijos nuojauta, pilna skaidrios išminties ir graudaus trapumo. Nėries eilėraštyje viskas paprasta, konkretu ir lengva, o kartu kiekviename žodyje neapčiuopiami pratęsimai iki visuotinumo. Miniatiūriniu piešiniu, aforistiniu frazės lakoniškumu ir dainingu ritmu jos eilėraštis išreiškia tai, „kas neišreiškiama“, ir šiuo atžvilgiu yra giminingas F.G.Lorcos, G.Mistral, vėlyvosios A.Achmatovos lyrikai.

Turėdama kelis eilėraščio tipus savo poetikos repertuare, Nėris juos kryžiavo į naujus junginius, pereidama iš intymios „aš“ – „tu“ intonacijos į visuotinumo punktyrą, iš valingų šūkių į liaudies dainos meilingąjį švelnumą (poema „Eglė žalčių karalienė“, 1940). Nėries lyrika judėjo nuo vienos pakopos į kitą labai natūraliai, beveik neišsimušdama iš savo vidinės logikos. Bendraeuropinius poetinės kultūros elementus ji ištirpdė nacionalinėje dainiškos frazės, deminutyvinio vaizdo, graudaus lyrizmo tradicijoje, pasiekdama įstabaus lyrinės pagavos vaiskumo ir intonacijos betarpiškumo. Ji mokėjo itin natūraliai suderinti subtiliausius nuotaikos niuansus su išorine plastika, potekstės daugiaprasmiškumą su vaizdo aiškumu, sudėtingą poetinį suvokimą su liaudies dainos paprastumu, artimu visiems neoromantikams.

Perkėlusi vidinę žmogaus būseną į žiaurią karo aplinką, Nėris išlaikė savo lyrikoje romantinį polėkį ir būties beribiškumo perspektyvą, nors ir buvo priversta pasiduoti retorikos štampams, šlovinantiems „raudonuosius karius“ – „Lietuvos vaduotojus“ ar Maskvą, kur „rymo Stalino šviesi galva“. Karo metų jos eilėraštis išauga tarsi iš dviejų priešingų pradų. Poetė šaukia kareivį atakon, o išlydi jį su motinos širdgėla, žinodama, kad jis tikriausiai negrįš. Šitaip išsaugoma išgyvenimų pilnatvė ir teisingumas. Toksai dvasinių kontrastų bangavimas, vienur labai atviras, kitur prislopintas, ir lemia Nėries karo
dramatiškumą. Motina, klaidžiojanti karo keliais su kūdikiu ant rankų, begaliniai išsiilgusi savo namų ir artimųjų, – ši pagrindinė Nėries lyrikos situacija atliepė daugelio žmonių likimą. Nėris suvokė karą per išardytų žmogiškų santykių ir sudarkytos žmogiškos būties prizmę, ir jos graudūs kreipiniai į benamį vaikelį skambėjo lietuvių liaudies dainoms artimu tragizmu.

Giedojusi 1940 m. himnus pasauliniam socializmo triumfui („Apsistosim, kai raudonu žiedu / visa žemė skaisčiai pražydės“), Nėris, karo nublokšta į Rusijos gilumą, į baisią socializmo realybę, staiga atsigręžė į Maironį kaip aukščiausią savo gyvenimo teisėją, kuriam atgailaudama aiškinosi: „Ar galėjau iš pusiaukelio sugrįžti?“ Kaip regėjimą ar maldą kartojo nostalgiškus „Aušros“ romantiko A.Višteliausko žodžius: „Ar tu mane šauki, Nemunėli? – / Aš girdžiu tavo balsą iš tolo“. Ji vėl pasijuto stovinti greta A.Mickevičiaus, švelniai parafrazuodama jo garsiąją giesmę Lietuvos grožiui: „Vilnele, bėk į Viliją, / O Vilija – į Nemuną“. Karo metu poetė pasijuto tragiškai sutapusi su savo gimtąja žeme, su visais tautos gyvenimo istoriniais, psichologiniais, kultūriniais klodais. Ji nebegalėjo kitaip matyti ir suvokti pasaulio, kaip tik per tautos likimo, tėviškės peizažo, lietuviškos pasaulėjautos prizmę. Lietuvos istorijos vardai ir įvykiai vėl iškilo Nėries eilėraščiuose kaip lemtingi atsparos taškai. Saulės mūšis, Pilėnai, Durbė ir Prūsija, „kur palaidota narsi tauta“. Margiris, Gražina ir Herkus Mantas – „karžygys garbingas“. Neįžengiami šventi miškai, Romovė ir Perkūno ąžuolas, šnabždantis vaidiloms apie būsimus įvykius. Šiurpi krašto nelaisvės vizija, atkelta į dabartį, – bus ištremti vaikai, ištuštės sodžiai, ir gimtoji kalba klajos „lyg ta tremtinė be namų“. Tvirtai brėžiama herojinė žmogaus gyvenimo koncepcija („Mirti dėl savo tautos – / Amžius gyventi su ja“), kuri priklauso romantiniam literatūros poliui, kaip ir šviesūs pagoniškos Lietuvos regėjimai (šie leitmotyvai nuskamba ir J.Aisčio istoriografiniuose svarstymuose bei nebaigtame romane apie prūsų likimą).

Poetė kalbėjo su Lietuva kaip su personalizuota būtybe, pakilusia iš liaudies dainų ir pasakų, įstabiai gražia ir vienintele. Tėviškės peizažas, atsivėręs skausmingame ilgesyje, suima viską, kas liko brangiausia „anapus ribos“. Žydrioji Nemunėlio juosta, dūzgianti bitė, kvepiantis dobilų laukas, „balta obelėlė iš pavasario to“, kiemo varteliai ir šuo Margis, regimi Baškirijos laukuose, byloja apie paliktus artimuosius, namų šilumą, jaukų ir ramų gyvenimą, žmogaus laimę, kuri galima tik savoj žemėj. Svetimame „dideliame name“ mes esame ir būsime tik našlaičiai. Išėjimas iš Lietuvos – tai išėjimas į nebūtį, o grįžimas į Lietuvą – tai grįžimas gyventi („Aš keliais į tave pareisiu / Per lietų, gruodą, šaltį“). Tokią priešpriešą, tragiškai išgyventą, Nėris išreiškė graudaus paprastumo žodžiais ir trapiomis lūžtančios bangos intonacijomis.

Iš gamtos vaizdų, užpildytų subtiliais psichiniais niuansais, Nėris susikūrė savo švelnųjį stilių – tylių atsidūsėjimų ir sušukimų, trapios intonacijos ir plevenančio žodžio stilių. Lietuvių poezijoje ji, kaip ir J.Aistis, arčiausiai priėjo iki grynojo lyrizmo pavidalų. Eilėraštis jai buvo „širdies kalba“ („tiktai krauju rašyti žodžiai galima vadinti poezija“). Šiuo pagrindu ji siekė universalumo, būdingo lyrikai. Tik universalūs elementai, patekę į eilėraštį kaip būties pastovumo ženklai, poetės supratimu, turėjo paklusti istorijos logikai, kuri palenkia eilėraščio turinį savo užduotims. Nėries eilėraštis ilgam tapo lyrinio eilėraščio modeliu audringose XX a. lietuvių poetinės kultūros pervartose.

Salomėja gimė 1904 metų lapkričio 17 dieną Kiršų kaime, Alvito valsčiuje, netoli nuo tuometinės Vokietijos sienos, pasiturinčių suvalkiečių ūkininkų Simono ir Uršulės Bačinskų šeimoje. Tėvas buvo ambicingas žmogus ir visus keturis savo vaikus leido mokytis. Vyriausioji Salomėja vidurinius mokslus ėjo Marijampolės ir Vilkaviškio gimnazijose ir 1924-aisiais įstojo į Kauno universitetą. Dar mokykloje savo eiliavimu pradėjusi buvo traukti į save skaitytojų dėmesį. Kartą mokytoja, patikrinusi gimnazistės rašomąjį darbą, kuris buvo baigiamas eilėraščiu, pareiškė prie klasės mokinių: „Saliute, linkiu Tau amžinai su mumis gyventi“. Gal šitie žodžiai ir padėjo Salomėjai galutinai apsispręsti skirti savo gyvenimą poezijos mūzai, nors ji pati, kas žino, ar nebūtų nuėjusi tapytojos keliu.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2335 žodžiai iš 7559 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.