Salomėja nėris
5 (100%) 1 vote

Salomėja nėris

Kūryba

Salomėja Nėris- tai dramatiškų vidinių lūžių poetė, sukūrusi sugestyvios potekstės ir trapaus melodinio virpesio eilėraštį, kuriam keletą dešimtmečių teko reprezentuoti prieškario poetinę kultūrą ir legalizuoti jos tąsą sovietinėje Lietuvoje. Vienintelė iš neoromantikų, ateitininkė ir „Šatrijos“ auklėtinė, sukilo prieš valstybiškai nusistovėjusių vertybių skalę (Tėvynė+Dievas), ieškodama išganingų pasaulio raidos perspektyvų socializmo teorijoje ir praktikoje. Talentingiausia XX a. lietuvių poetė pateko į žiaurias istorijos peripetijas, įstūmusias ją į žūtbūtinius apsisprendimus (arba tauta, arba socializmas), į didžiules psichologines įtampas, kurios neleido atslūgti jos kūrybiniam potencialui, o plėtė jį naujomis kryptimis.

Baigusi 1928 m. Kauno universiteto Teologijos- filosofijos fakultete gimnastikos ir lituanistikos studijas, Nėris mokytojavo Lazdijuose, Panevėžyje, Kaune. Mokėsi vokiečių ir prancūzų kalbų kursuose Vienoje bei Paryžiuje. Likusi be darbo po antiburžuazinio pareiškimo „Trečiame forte“ 1931 m. vertė religinio turinio beletristiką Kazimiero draugijos leidyklai. 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS Aukščiausios tarybos sesijoje, įjungiant Lietuvą į SSRS sudėtį, skaitė pagal V. Dekanozovo nurodymą parašytos „Poemos apie Staliną“ ištrauką. Karo metais gyveno Penzoje, Ufoje, Maskvoje. Sovietiniai bombonešiai, atskridę ligi hitlerininkų okupuotos Lietuvos, barstė atsišaukimus su jos eilėraščių tekstais.

„Negaliu padaryt iš savęs realistės, romantikė ir mirsiu“,- rašė Nėris 1935 m. Pirmuose lyrikos rinkiniuose „Anksti rytą“ (1927), „Pėdos smėly“ (1931) vyravo romantinis pasaulėvaizdis- kaip priešprieša kasdienybei keliama svajonė, meilės jausmas, tobulesnio gyvenimo ilgesys. Jos ankstyvuosiuose eilėraščiuose „sukasi pinasi sutemų pasakos“, kaip ir B. Sruogos lyrikoje („Supasi, supasi lapai nubudinti“), o iš sutemų ateina viešnia žydrais sparnais, „žemės aistrų žibintus užgesinus, kaip ir V. Mykolaičio- Putino knygoje „Tarp dviejų aušrų“. Tai perdėm pasakiškas gamtovaizdis: čia tebeskraido „tylios fėjos“ ir „baltos laumės“, tebešūkauja „mėlyni šešėliai“ ir tebegaudžia „prieblandos trimitai. Atėję iš anapus realumo ribos, šie bekūniai pavidalai ketina pranešti kažką svarbaus apie gyvenimo esmę, laimę ar mirtį. Bet nieko aiškaus nepasako, palikdami tik „baltą sapną“, „ilgesio dainą“ ir nebylią nuojautą.

Į supasakintą gamtovaizdį įeina emocinė situacija kaip galutinis ir aukščiausias dydis. Vidinės būsenos neprisiima jokio moralinio komentaro. Tai jaunystės ekspansija, nesidairanti į šalis; naivus pasitikėjimas pasaulio tvarka ir savimi, neleidžiantis abejoti ir krimstis; džiaugsmingas harmonijos jutimas, trykštantis iš vidinių jėgų ir gamtos pusiausvyros. Nėris kuria eilėraštį kaip jausmo ekstazę- be jokių kontempliacijos priemaišų, pakartodama J.Tysliavos, „entuziazmo grenadieriaus“, dainuojančią eilutę, lakų vaizdą, greitą judesį. „saulė žeria anksti rytą / Daug auksinių valandų / Rytą auksu parašytą / Savo vardą aš randu“. Nėriai, besiilginčio, mylinčio ir nusiviliančio moteriškumo poetei, rūpi tiesiog pats psichikos virpesys, jo dinamika ir grožis. Jos talentas- žmogiško tikrumo talentas, atveriąs žodyje tik švarų išgyvenimo branduolį, be jokio manieringumo ar pozos, savotiškai ištirpdąs literatūrinę formą vidiniame judesyje, kuris, rodos, vienas ir telieka eilėraščio erdvėje. Dar tolima avangardizmo sąjūdžiui, poetė nejučia pakluso jo antimetafiziniams principams- nėra jokios aukštesnės vertybės už galimybę gyventi; nėra nieko gražesnio už pačią jutimo energiją…

Neoromantinis eilėraščio tipas, pagrįstas šiek tiek susimolintų vaizdų simetrišku kartojimu, buvo pirmoji Nėries literatūrinė mokykla, davusi jai naiviai paprastą ir skaidrų poetinį žodį, išliūliuotą dainiškumo tradicijos, išlaikantį vibruojantį vidinės šilumos ir vidinio subtilumo toną, kuris jos lyrikoje įgavo pavergiančios atvirumo sugestijos. Nėris pynė eilėraštį iš vieno balso moduliacijų, nedrįsdama įsileisti kelių balsų, loginio rečitatyvo ar polifoninės kompozicijos. Pradžioj mylimiausi jos poetai buvo H.Leutholdas (šį elegiškai jausmingą šveicarų poetą ji daugiausia vertė į lietuvių kalbą) ir A.Achmatova. Vėliau žavėjosi P. Varlin‘u ir lenkų lyrike M. Pawlikowska. Dėstydama vokiečių kalbą Lazdijų gimnazijoje, deklamuodavo vaikams melodingus H. Heinės eilėraščius iš atminties. Lenkų romantikai A. Mickevičius ir J. I. Kraševskis lydėjo ją iki pat gyvenimo pabaigos.

Keliaudama po Vakarų Europą, 1929 m. vasarą Nėris sutiko Vienoje K. Borutą, šaukusį į nesitaikstomą kovą su Lietuvoje įsigalėjusia automatine valdžia. K. Marxo raštai, gauti iš komunistinio pogrindžio, vokiečių komunistų partijos leidžiamas žurnalas „Die Linkskurve“ paskatino ją stoti socializmo pusėn ir nulaužti savo nueitą kelią „kaip vyšnios išdžiūvusią šaką“. „Trečio fronto“ kritiko K. Korsako išaukštintas jos „pasukimas kairėn“ reiškė posūkį į lyrikos intelektualizaciją. Kairysis avangardizmas įsakmiai mokė: poeto uždavinys pasakoti ne apie save, o parodyti pasaulio
keitimąsi; eilėraštis- tai veiksmas, keičiantis pasaulį, o ne gražūs žodžiai. Eilėraščių knygoje „Per lūžtantį ledą“ jos akvarelinė plastika prisiėmė logiškų sąvokų įtarpius. Emociniuose svyravimuose atsirado stabilumo ir apriorinio žinojimo. Į lyrinį monologą įsiterpė pasaulio situacijos brėžinys kaip neatskiriama savistabos dalis, nes lyrikos misija- suvokti save- dabar turėjo poetei vieną prasmę: suvokti save lūžtančiame istoriniame laike. „Saulėtų krantų pasigedo / Širdis. Nebgaliu. / Ir bėgu per lūžtantį ledą / Skenduolių keliu.“

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 869 žodžiai iš 2745 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.