Salomeja neris
5 (100%) 1 vote

Salomeja neris

Salomėjos Nėries gyvenimo aprašymas

Salomėja Nėris – viena talentingiausių lietuvių poečių. Ji – mūsų tautos lakštingala! S. Nėries kūryba – tai savotiškas lyrizmo simbolis lietuvių literatūroje. Jau pirmaisiais savo eilėraščių rinkiniais ji nusipelnė subtiliausios lietuvių lyrikės vardą. S. Nėries poeziją galima pavadinti daina. Žinoti jos gyvenimo kelią turėtų būti kiekvieno, besidominčio jos kūryba, savigarbos reikalas. Taigi pasekime poetės likimo pėdsakais.

Rašytojos Salomėjos Nėries tikrasis vardas buvo Salomėja Bačinskaitė- Bučienė. Ji gimė 1904 m. lapkričio 17 d. Vilkaviškio rajone, Kiršų kaime. 1911 m. pradėjo lankyti Alvito pradinę mokyklą, o 1918 m. išlaikė egzaminus į Marijampolės gimnazijos antrąją klasę. 1921-22 m., mokydamasi Vilkaviškio gimnazijos vyresnėse klasėse, Salomėja Nėris bendradarbiavo šapirografuotame laikraštėlyje ,,Ateities žiedai“. Ten ji spausdinamus savo eilėraščius pasirašinėdavo slapyvardžiais Jūratė ir Liūdytė. Tuo metu ji mokėsi skambinti mandolina ir rojaliu, svajojo būti dailininke. 1920 m. ar 1921 m. birželio mėnesio pabaigoje Salomėja, būdama penktosios klasės gimnazistė, su moksleivių ekskursija nuvyko į Palangą ir pirmą kartą pamatė jūrą, kuri padarė jai didžiulį įspūdį. 1923 m. lapkričio mėnesį Nėris išspausdino pirmąjį savo eilėraštį periodinėje spaudoje. Nuo to laiko, o ypač nuo 1924 m., jos eilėraščiai, pasirašyti Nėries, o vėliau Salomėjos Nėries slapyvardžiais, pradeda dažnai rodytis spaudoje. 1924-28 m. ji studijavo Kauno universiteto Teologijos ir filosofijos fakultete (lietuvių literatūros istoriją, vokiečių kalbą ir literatūrą, pedagogikos specialybes). 1927 m. pavasarį, dar būdama studentė, išleido savo pirmąjį eilėraščių rinkinį – ,,Anksti rytą“. Tais pačiais metais išleistas antrasis, stereotipinis, rinkinio leidimas. Tų pačių metų vasarą Salomėja Nėris išvyko į Palangą atostogauti. O jau 1928 m. vasarą rašytoja pirmą kartą keliavo po Vakarų Europą – aplankė Vokietiją bei Šveicariją. 1928 m. Salomėja Nėris persikelė į Lazdijus: nuo 1928 m. rugsėjo mėnesio 1 d. Švietimo ministerijos ji buvo paskirta Seinų ,,Žiburio“ gimnazijos neetatine mokytoja praktikantės teisėmis. Gyvendama Lazdijuose, Salomėja dėstė gimnazijoje vokiečių kalbą, vadovavo literatų būreliui, padėdavo mokiniams rengti vakarus, taip pat dėstė kursuose suaugusiems vokiečių kalbą. Iš Lazdijų kartu su mokytojų kolektyvu ji dažnai lankydavo įvairias Lietuvos vietas. Nuo 1930 m. rugpjūčio 1 d. švietimo ministro įsakymu ji laikoma Seinų ,,Žiburio“ gimnazijoje etatinėje tarnyboje. Mokytojaujant Lazdijuose, 1930 m. liepos 3 d., ,,Mokytojų cenzo tikrinimo komisija“ pripažino Salomėjai Nėriai aukštesniosios mokytojos vardą ir teisę mokyti: a) aukštesniojoje mokykloje – lietuvių kalbos, b) vidurinėje mokykloje – lietuvių ir vokiečių kalbų. 1929 m. birželio mėnesio paskutinėmis dienomis Nėris išvažiavo į Vieną. Gyvendama Vienoje, Salomėja gilino vokiečių kalbos studijas vokiečių kalbos kursuose užsieniečiams prie Vienos universiteto. O jau 1929 m. vasarą pradėjo ruošti spaudai savo antrąjį eilėraščių rinkinį – ,,Pėdos smėly“, kuris išėjo 1931 metais. 1930 m. vasarą Salomėja trečią kartą lankėsi Vakarų Europoje su profesoriumi Baliu Sruoga. 1931 m. rudenį poetė persikėlė gyventi į Kauną. 1931-34 m. Salomėja Nėris, gyvendama Kaune, niekur nedirbo ir sunkiai vertėsi privačiomis pamokomis, atsitiktiniu literatūriniu darbu, grožinės literatūros vertimais, kurie buvo spausdinami, pasirašyti įvairiais slapyvardžiais ir be parašų, periodinėje spaudoje ir atskiromis knygomis. 1934 m. išleista Salomėjos Nėries versta A. Kuprino ,,Sulamita“, vėliau išėjo pasakų rinkinys ,,Mūsų pasakos”, kurias surinko Panevėžio apylinkėse. Tais pačiais metai rašytoja persikėlė gyventi į Panevėžį: nuo 1934 m. rugsėjo 15 d. švietimo ministro įsakymu ji buvo paskirta Valstybės mergaičių gimnazijos mokytoja. Mokytojaudama Panevėžio gimnazijoje, Salomėja Nėris vadovavo meno kuopai, padėdavo ruošti literatūrinius vakarus, apie 1935 ar 1936 metus laisvai išvertė saviveiklos reikalams lenkų rašytojo J. Kraševskio „Vitolio raudos“ ištraukas. Panevėžy rašytoja artimiau bendradarbiavo su rašytojos L. Didžiulienės dukterimi Vanda Didžiulyte – Albrechtiene, susipažino su savo būsimu vyru skulptoriumi Bernardu Buču. 1935 m. pradžioje Nėris išleido trečiąjį savo eilėraščių rinkinį – ,,Per lūžtantį ledą“. Vasarą gyveno Palangoje. Ten lankė švietimo ministerijos įsteigtus lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų vasaros kursus. 1936 m. kovo 15 d. Panevėžy įvyko literatūros vakaras, skirtas lietuvių rašytojos-realistės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 75 m. sukakčiai paminėti, kurio metu Salomėja Nėris skaitė kelis savo naujus eilėraščius. 1936 m. Salomėja Nėris gyveno savo tėviškėje, lankėsi Kaune. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį poetė išleido verstą V. Korenkos kūrinį ,,Baisioji naktis. Makaro sapnas“, vėliau – poemėlę vaikams ,,Paštas“. Rugsėjo mėnesio pabaigoje Salomėja Nėris išvažiavo į Paryžių studijuoti prancūzų kalbą. 1936 m. gruodžio 12 d. Paryžiuje įvyko
Salomėjos Nėries ir skulptoriaus Bernardo Bučo civilinės jungtuvės. 1937 m. gyvendama Paryžiuje, rašytoja rašė poemą ,,Eglė žalčių karalienė“, lankė žymiausius to miesto paminklus, muziejus, teatrus, dailės parodas, koncertus. Liepos mėnesį grįžo į Lietuvą, į Palemoną prie Kauno, kur su šeima įsikūrė savo namuose. 1937-ųjų rudenį Salomėja Nėris savo prašymu buvo atkelta iš Panevėžio į Kauną ir pradėjo dirbti Kauno III Valstybinėje gimnazijoje. Ten dėstė vokiečių ir lietuvių kalbas žemesnėse klasėse. Spalio 23 dieną Salomėja pagimdė sūnų, kuriam davė Sauliuko-Balandžio vardą. 1938 m. pirmojoje pusėje Nėris išleido ketvirtąjį savo eilėraščių rinkinį – ,,Diemedžiu žydėsiu“, laimėjusį 1938 m. Valstybinę literatūros premiją. 1938 m. sausio 13 d. Lietuvos rašytojų draugija Kaune, Valstybės teatre, surengė literatūros šventę, kurios metu rašytojai buvo įteikta 1938 m. Valstybinė premija už rinkinį ,,Diemedžiu žydėsiu“. 1939 m. liepos 5 d. ji su mokytojų istorikų būreliu iškeliauja į ekskursiją po lenkų ponų okupuotą Vilniaus kraštą. Aplankė Suvalkus, Seinus, Augustavą, Gardiną, Lydą, Naugarduką, Svitezio ežerą, Zietelą, Vilnių, Trakus, Verkius, Krėvą, Ašmeną, Naručio ežerą, Švenčionis, Adutiškį ir kitus miestus, apžiūrėjo Gardino, Lydos pilių griuvėsius. Vėliau nuvyko į Naugarduką ir prie Svitezio ežero; ten apžiūrėjo vietas, susijusias su poeto Adomo Mickevičiaus biografija. Liepos 9 d., atvažiavusi į Vilnių, aplankė istorinius Vilniaus paminklus, senąjį Vilnių, garlaiviu buvo nuplaukusi į Verkius. Salomėja Nėris Vilniuje susitiko su Vilniaus lietuvių rašytojais ir visuomenės veikėjais. 1939 m. buvo išleistas jos eilėraščių rinkinio ,,Diemedžiu žydėsiu“ antrasis leidimas. 1940 m. kovo 27 d. Maskvoje, Vakarų Meno muziejaus, rūmuose atidaryta lietuvių knygos paroda, kurioje buvo eksponuoti ir Salomėjos Nėries kūriniai. 1940 m. spalio mėnesį buvo išleista rašytojos tautosakinė poema ,,Eglė žalčių karalienė“, parašyta 1937-1940 m., kuriai Lituanistikos instituto komisija paskyrė 1940 metų premiją už geriausią veikalą, populiarinantį lietuvių kalbą, lietuvių istoriją ir tautosaką. 1940 metų pabaigoje Salomėja Nėris parašė ir išspausdino periodikoje poemą ,,Keturi“, vėliau dar išleido poemą ,,Našlaitė“. Tuo metu pradėjo eiti literatūros, meno ir kritikos mėnesinis žurnalas ,,Raštai“, kurio redakcinei kolegijai priklausė ir Salomėja. Ji taip pat įėjo į komitetą, organizuojantį lietuvių literatūros ir meno dekadą Maskvoje. 1941 m. pirmajame ketvirtyje rašytoja išleido savo poezijos ,,Rinktinę “, pradėtą ruošti 1939 metais. 1941m. birželio 22 d. hitlerinei Vokietijai klastingai užpuolus Lietuvą, Salomėja su sūnumi per Zarasus, Daugpilį, Velikije Luki, Rževą išvyko į Tarybų Sąjungos gilumą. Latvijos teritorijoje traukinys, kuriuo važiavo poetė, buvo subombarduotas. Bombardavimo metu žuvo poetės daiktai ir rankraščiai, kuriuos ji buvo pasiėmusi su savim. 1941 m. birželio paskutinėmis dienomis Nėris su sūnumi pasiekė Maskvą. Čia gyvendama, ji aktyviai bendradarbiavo radijo komitete, ruošdama medžiagą laidoms lietuvių kalba.1941m. liepos pabaigoje Nėris iš Maskvos išvažiavo į Penzą. Gyvendama Penzoje, poetė parašė eilėraščius ,,Sakalai broleliai“, ,,Tėvynė“, ,,Kareivio motina”, ,,Partizanai miškuos“ ir kitus. Ji aktyviai dalyvavo literatūriniuose lietuvių rašytojų vakaruose kartu su lietuvių rašytojais Liudu Gira, Kostu Korsaku, Antanu Venclova. Gruodžio 10 d. iš Penzos išvažiavo į Ufą. Kiek laiko pagyvenusi ,,Baškirijos“ viešbutyje, ji įsikūrė Mendelejevo gatvėje. Gruodžio mėnesį jos eilėraščiai dažnai pradedami skaityti per Maskvos radiją lietuviams skirtų laidų metu. 1942 m. birželio viduryje poetė išvažiavo iš Ufos į Maskvą ir ten liko gyventi. Maskvoje ji sutiko senus savo draugus, bendradarbiavo laikraščiuose, ypač leidžiamuose lietuvių kalba, dalyvavo literatūros vakaruose, skaitė savo kūrybą per Maskvos radiją. Rugsėjo mėnesį Salomėja Nėris kartu su kitais lietuvių rašytojais dalyvavo Lietuviškajai divizijai ruošiamuose literatūros vakaruose, skaitė savo eilėraščius, aplankė Levo Tolstojaus gimtinę Jasnąją Polianą.

Gruodžio 6 dieną Maskvoje įvyko 2-asis lietuvių tautos atstovų mitingas, kuriame kalbą sakė Salomėja Nėris. Kalba buvo skaityta per Maskvos radiją lietuviams skirtos dieninės laidos metu 1942 m. gruodžio 8 d. Mitingas priėmė kreipimąsi į lietuvių tautą, kurį, be kitų, pasirašė ir Nėris. 1943 m. vasarą poetė ilsėjosi lietuvių kovotojų namuose Maskvos srityje, netoli Voskresensko, ir ruošė spaudai eilėraščių rinkinį ,,Dainuok, širdie, gyvenimą“. 1943 m. viduryje išleistas Salomėjos Nėries poezijos rinkinys rusų kalba, išverstas M. Petrovych,- ,,Cквoзь пocвиcт пyль“. 1943 m. paskutiniame ketvirtyje LTSR Valstybinė leidykla Maskvoje išleido Salomėjos eilėraščių rinkinį ,,Dainuok, širdie, gyvenimą“. 1944 m. rugsėjo 30 d. vakare rašytoja grįžo iš Maskvos į Kauną ir apsigyveno Maironio gatvėje, o vėliau persikėlė į butą Dainavos gatvėje. 1944 m. rudenį Salomėja Nėris lankėsi savo tėviškėje. O 1945 m. sausio 30 d. Kaune kino ,,Forum“ salėje įvyko
rašytojų literatūros vakaras, skirtas Kauno moksleiviams. Jo metu poetė skaitė savo eilėraščius. 1945 m. vasario 11 d. Vilniaus lėlių teatre įvyko spektaklio- inscenizacijos pagal Salomėjos Nėries poemą – ,,Eglė žalčių karalienė“ premjera. 1945 m. birželio 8 d. susirgusi poetė buvo paguldyta į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Birželio pabaigoje išleistas paskutinis rašytojos Salomėjos Nėries eilėraščių rinkinys – ,,Lakštingala negali nečiulbėti“. Rinkinys, poetei prašant, buvo atneštas jai į ligoninę. 1945 m. liepos 7 d. Maskvoje Salomėja Nėris mirė nuo kepenų vėžio. Liepos 8 d. jos palaikai buvo parvežti į Kauną. Liepos 9 d. įvyko Salomėjos Nėries laidotuvės. Poetė buvo palaidota kariškai – Istorinio muziejaus sodelyje. Liepos pabaigoje tuometinė Liaudies Komisarų Taryba poetės atminimo įamžinimui nutarė:

1. Pastatyti Vilniuje Salomėjos Nėries paminklinį biustą.

2. Pavadinti Kaune gatvę Salomėjos Nėries vardu.

3. Pavesti Valstybinei grožinės literatūros leidyklai išleisti 1945-46 m. pilną Salomėjos Nėries raštų rinkinį.

4. Pavadinti mergaičių gimnaziją Vilniuje Salomėjos Nėries vardu.

5. Paskirti Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos – filosofijos fakultete Salomėjos Nėries 400 rb. stipendiją.

1998 m. poetės palaikai iš Istorijos muziejaus sodelio iškilmingai perlaidoti į Petrašūnų kapines.

Salomėjos Nėries kelias ir takas

Kelias ir takas yra savotiški mūsų kultūros ženklai, randami visuose žmogaus pasaulėjautos lygmenyse. Aukščiausias lygmuo be abejonės – religinis pasaulio suvokimas. ,,Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas” – skelbia Kristus Evangelijoje pagal Joną. Taigi krikščionybė ,,kelio” įvaizdžiui suteikė didžiulę apibendrinančią reikšmę. ,,Aš kelaliu keliavau kaip žiedelis rybavau” – dainuojama senovinėje liaudies dainoje. Čia ,,kelalis” – tai gyvenimas, į kurį sena motulė išleido dukrelę. ,,Takeliu sugrįžki, laistytu krauju” – taip šis motyvas nuskamba ,,partizaniškoje” dainoje. ,,Pabaigė savo gyvenimo kelią”, – prie kapo duobės mūsų žmonės sako ir akademikui ir artojui. Dažni šie įvaizdžiai ir dailėje, literatūroje. Jie įaugę į mūsų sąmonę ir priimami nė nesusimąsčius.

Iš naujo perskaičius Salomėjos Nėries lyriką, išstudijavus jos dienoraščius ir laiškus, galima išskirti kai kuriuos pasikartojančius, poetės mėgstamus motyvus. Vienas iš jų yra kelio, tako motyvas. Kai kuriuose jos kūriniuose, išsisakymuose šis motyvas tampa ypatingai svarbiu. Pavyzdžiui, jis lydi poetės apsisprendimą, pasirinkimą jaunystės eilėraštyje: ,,Mano kelias ne čia, kur vainikai ir vynas…” Jis skamba jos mėgstamų genijų gyvenimo apmąstymuose: ,,herojinis Čiurlionio, Vagnerio, Bethoveno, Nyčės kelias…” Šių žmonių kūryba, jų herojinio kelio pavyzdys padėjo jai išgyventi ir kurti provincijos pilkumoje ir banalybėje. Kelio motyvas vėl ataidi, kai ji nusprendžia nutraukti ryšius su praeitimi, rašyti kitaip: ,,savo nueito gyvenimo kelią nulaužiau kaip vyšnios nudžiūvusią šaką…” Šį mūsų lyrikės ,,posūkį į kairę” lai studijuoja istorikai. Pačiuose geriausiuose jos eilėraščiuose po šio ,,posūkio” tik atviriau, nuoširdžiau atsiskleidė jos seniai puoselėtos svajonės guosti sužeistas širdis, raminti kenčiančius (…) ,,Aš myliu savo kelią, nes pati jį pasirinkau. Juo niekas kitas neina ir niekas manęs negali juo lydėti. Nes mano kelias veda bedugnių pakraščiais” – rašo jau brandi poetė. Dabar žinodami apie jos gyvenimo nesėkmes ir praradimus, mes galime įvertinti kiek įtakos tam pasirinkimui turėjo kiti žmonės, aplinkybės. Tačiau mes neturime teisės ginčytis su pačia poete, taigi vėl tenka konstatuoti, kad kelio motyvas nuskamba dar viename reikšmingame jos pasisakyme.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2247 žodžiai iš 7129 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.