Salomejos neries aprasimas
5 (100%) 1 vote

Salomejos neries aprasimas

SALOMĖJOS DUBINSKIENĖS GYVENIMO APRAŠYMAS

Prisiminimai apie senelius

Gimiau 1940 04 08 d. neturtingo valstiečio šeimoje. Tėvelis užaugo našlaitis. Jo tėvelis dirbo miške, ir griūdamas medis sutraiškė koją. Mašinų tuomet nebuvo, kol su arkliais pasiekė Raseinius, jau koją gangrenavo. Pagalbos jau nebuvo, ir labai greitai mirė. Liko jo žmona su trim mažais vaikučiais. Nepakeldama skausmo iš nevilties pasiligojo ir vaikučių mama. Greitai vaikai liko našlaičiais. Taip ir prisiglaudė vaikai pas giminių palikdami tuščius namus.

Taip liko 17,5 ha žemės be savininko. Giminės naudojosi ja kol visiškai nugyveno. Tėvelis paaugęs tarnavo pas ūkininkus. Kuomet tėvelis užaugo nutarė sukurti savo šeimą. Susipažino iš Girkalnio su ūkininkaite Nacyte Domicele ir sukūrė savo gyvenimą. Mama gavo neblogą kraitį, padargus ir gyvulius. Ir pradėjo gyventi tame nugyventame ūkelyje. Turėjo arklius, jau buvo su kuo pradėti dirbti žemę. Mamos tėvai mirė abu vienais metais, mes dar nei viena nebuvom gimusios, tai senelių visai nežinome. Tai tiek prisiminimų apie tėvų tėvus.

Taip ir prasidėjo tėvų gyvenimas. Tvarkėsi, dirbo žemę, atrodė, jog viskas einasi gerai. Sulaukė penkias dukras. Vyresniosios Janytė ir Danutė pradėjo lankyti mokyklą. Gal ir būtų buvęs gražus ir laimingas gyvenimas, jei ne 1945 m. karas.

Ėjo frontas per mūsų Kniečių kaimą. Vokiečiai liepė evakuotis. Buvo gražūs du darbiniai arkliai, vokiečiai juos atėmė, liko tik jaunas raišas arklelis. Pasikinkė arkliuką, susodino visas penkias mamytė į vežimą ir dar reikėjo vežtis tėvelio sesers vyrą Jurgį Mockų, nes sirgo džiova ir buvo labai jau silpnas ir jo dukrą 3 metų Irutę. Vežimas buvo pakrautas vaikų ir neliko kur įsidėti daug maisto, pasiėmė tik tam kartui pavalgyti. Mes apsistojome Pamituvyje prie miško šalia Birgiolų šeimos. Tėvelis slapstėsi, nes vokiečiai rinko vyrus kasti apkasus. Tėvai išvažiuodami iškasė mamytės kraičio skrynią, pridėtą gražių audeklų ir gerų rūbų.

Mama, frontui praėjus pro mūsų namus, pasikinkė arkliuką ir su mano teta Juze Mockiene važiavo pasižiūrėti į namus, gal ką ras parsivežti valgyti. Vokiečiai tikrindavo važiuojant vežimus, tai mama mane susisukdavo į skudurus ir sakydavo, kad veža pas gydytoją. Atvažiavusios į namus rado viską išvogta, nebuvo ką pasiimti, tik pasikasė jau paaugusių bulvių.

Kiek mes išbuvome evakuoti, tai neprisimenu, tik gerai atsimenu, kad sugrįžus mama visas suguldė lauke po obelimi ir liepė nejudėti. O lėktuvas vis skraidė visiškai žemai apie mūsų namus, mes be galo bijojome, bet nieko neatsitiko. Trobesius radome nesudegintus, tik labai nuniokotus, surasta ir iškasta kraičio skrynia. Ar čia buvo vokiečių darbas, ar taip blogų žmonių, to mes nežinome. Ne visi žmonės buvo evakuoti. Kurių karas nepalietė, jau buvo prasigyvenę.

Tuomet mamytė nutarė važiuoti pas brolius prašyti paramos, nes, kaip rašiau, mamos tėvai jau buvo mirę ir nebuvo sunkią valandą kam padėti. Pakinkė tėvelis tą šlubą arkliuką ir mama pasiėmė su savimi mano vyresniąsias seseris ir išsiruošė važiuoti į Dotnuvos raj. Krakių miestelį pas savo brolį Antaną Nacių. Tėvelis su mumis liko namuose. Kelionė buvo labai tolima ir varginanti, naktimis miegodavo vežime, ir ganydavo arkliuką. Jei brolis davė paaugintą paršelį ir maišą rugių duonai. Grįždama užsuko į Girkalnį pas kitą brolį – tai Praną Nacių. Iš jo gavo keletą vištų ir pusmaišį sėmenų. Kiek laiko tęsėsi kelionė to neprisimenu, tik labai laukėme grįžtant mamos. Sugrįžus tėvelis išspaudė iš tų sėmenų aliejaus. Sumalė grūdus ir buvo kurį laiką duonai miltų. Mama sutarkavo sėmenų įspaudas, įmušė kiaušinių ir iškepė blynų. Kaip šiandiena prisimenu, nors ir buvome alkanos, bet tų blynų nebuvo galima praryti, buvo sprangūs ir neskanūs.

Jau po karo seserys vėl pradėjo lankyti mokyklą. Išeidavo labai anksti, nes stovėdavo eilėje prie parduotuvės. Parduotuvė buvo Zigmo Šimkaus name. Per išpjautą langelį paduodavo pardavėja S. Dubinskaitė po puse kepalo forminės duonos. Nusipirkus reikėjo suspėti į pamokas. Tai ant mūsų gausios šeimos išeidavo po ploną riekelę parai. Skaudu pagalvoti, kai matydavau vaikų mėtomą duoną, jog sakoma “verkia duona – tinginio valgoma”. Aš iš mažens mokiau vaikus vertinti duonos kąsnį.

Karvutę mes turėjome, bet reikėdavo duoti kas mėnesį keletą kg sviesto. Gautus pinigus taupydavo ir tėvelis važiuodavo į turgų pirkti grūdų duonai.

1946 metais mirė sesutė Birutė. Nors jau buvau šešių metų, bet mamytės skausmo nelabai supratau. Dar tada nežinojau, ką reiškia mirtis, verkiau ir aš, nes mama su seserimis verkė.

1946 metais prasidėjo kolektyvizacija. 1948 metais jau ir mūsų šeima buvo priimta į kolūkį. Dar ir po karo nespėjome pradėti turtingiau gyventi, vėl ką turėjome atėmė ir arklius, ir padargus. Turtingi ūkininkai buvo išvežti į Rusiją, o jų turtas konfiskuotas. Jau reikėjo eiti į kolūkį šerti karves ir arklius, ir dirbti žemę, nes technikos nebuvo. Buvo tik toks turtas, ką surinko iš žmonių. Tėvelis ėjo šerti arklius, mes eidavome jam padėti. Už darbą rašydavo darbadienius, ir gale metų duodavo už darbadienį 0,200 gr. dirsių, nes rugys būdavo kur ne
kur, nes nugyventose dirvose niekas neaugo. Tiksliau sakant neturėjome laimingos vaikystės. 1949 metais pradėjau lankyti mokyklą. 1955 metais baigiau Šimkaičių septynmetę mokyklą. Vasaros atostogų metu eidavom už mamą dirbti į kolūkį, ravėti daržus, ir kokragyzą. Mama ausdavo, reikėdavo pritrinti šeivas. Kai tėvelis eidavo į mišką, mes eidavom jam padėti. Jis genėdavo eglių išvartas, o mes nešdavom jas į krūvas. 1950 m. aplankė nelaimė. Per veršiavimąsi gavo pripjauti karvutę. Gerai prisimenu, kaip tėtis verkė, nes tuomet buvo brangiausias turtas. 1955 metais dar kolūkyje buvo pjaunami javai su arkline mašina. Mes eidavome už mamą rišti rugių į pėdus. Sužinojome, kad atvažiavo melioratorių, ir organizavo kirsti krūmus, mokėjo neblogai. Jau man buvo 15 metų, o sesei 13 m. Mes išėjome kirsti tos krūmelius, taip užsidirbusios susipirkome po rankinį laikrodį. Vėliau sutaupėme ir nusipirkome po dviratį, tai buvo mūsų pirmos prekės. Vėliau priėmė melžti karves. Pastatų dar nebuvo, karvės stovėdavo ant mėšlo, darbas buvo labai sunkus, pašarus nešte nešdavome su rezginėmis iš daržinės, per purvą vos batus galėjai ištempti. Tuo metu fermos vedėju dirbo A. Vitkauskas. Vėliau jau pradėjo rinkti iš kolūkiečių pieną. Tuomet reikėjo surinkėjos. Tuo tarpu mes priklausėme prie Mituvos. Pirmininkas buvo Suodys. Jis buvo labai griežtas ir žiaurus. Man liepė surinkti pieną, ir veždavome surinktą pieną į Bebirvų pieninę. Vėliau jau buvo vežamas į Mituvą, ten seperuodavo. Pienininke dirbo Adelė Sarnauskienė. Seperuodavo rytais ir vakarais, kai atveža vakare pamilžę pieną, jei buvo per sunku, ir tuomet liepė man važiuoti dirbti kas antrą dieną. Gerai, kad jau turėjau dviratį, tai taip ir važinėjau per vakarą į Mituvą. Tenais patyriau labai daugel skriaudos ir nusivylimo, bet viską sunku čia surašyti. Rudenį pradėjo tik vieną kartą seperuoti, taip ir ištrūkau iš to vargo.

Tuo tarpu zootechniku dirba Kunca. Reikėjo čia Šimkaičiuose fermos vedėjos. Prikalbino dirbti fermos vedėja. Karvės ganėsi toli ganyklose. Melžėjas veždavo jau su arkliais. Važiuodavau ir aš kartu, nes dar tuomet nebuvo tiek bidonų, kad galėtų kiekviena melžėja pieną pilti atskirai, tai matuodavau su matuokle. Ir visą primelžtą pieną išsiųsdavau į pieninę. Jau prie pirmininko Sodžio pradėjo po truputį mokėti už darbą pinigais. Ir už mėnesio darbą jau nusipirkau laikrodį žadintuvą. Melžėjos buvo patenkintos. Dirbo labai sąžiningai ir gerai, su didele viltimi laukdamos tuo šviesesnio rytojaus. Tai buvo gal gražiausi ir linksmiausi mano jaunystės metai. Man šis darbas labai patiko, žmonės nuoširdūs, paklusnūs, susiorganizuodavau visus darbus, bet kai kuomet reikėdavo ir brigadininkų pagalbos. Brigadininkai šienatvei organizuodavo talkas, prašydavo miško darbininkus ir iš miestelio žmonių, paskui juos pavaišindavo. Tai reikėdavo pašeimininkauti. Tuomet manęs prašydavo padėti. Taip aš ir susipažinau su savo būsimu vyru Vytu Dubinsku.

Tėvai gražiai tvarkėsi savo ūkelyje. 1957 metais jau pasistatė trobelę, nes senoji jau buvo visai bloga. Seserys išėjo iš namų. Danutė mokėsi technikume, Aldutė mokėsi neakivaizdiniu būdu, Janytė dirbo Viduklės valgykloje. O aš likau gimtajame kolūkyje. Prasidėjo su Vytautu graži draugystė. 1963 m. vasario 16 d. sesuo baigusi mokslą apsiveda. Galvojome ir mes susituokti, bet nebuvome numatę kada, nes buvo įvairių kliūčių. Vyto tėtis nepritarė vedyboms, nes Vytas buvo paliktas nuo tarybinės armijos dėl mamos ligos. Tuomet Vytas nusprendė, kad reikia pirmiausia paimti šliūbą, o susimetrikuosime vėliau. Ir nuėjome abu pas jo tėvelio, bet jo neradome namuose. Jis jau buvo išėjęs į darbą. Dirbo prie parduotuvių sargu, o mama sirgo ir buvo pas dukters. Tuomet susiradome jį ant kelio ir Vytas norėjo viską papasakoti, bet jis trumpai atsakė, nėra kalbos ant kelio. Aš galvojau, kad viską jo tėvas žino, bet jis jo labai bijojo ir nieko nebuvo sakęs. Tuomet sugrįžo į savo namus, nes dirbo miške su arkliu, pasikinkė arklį, pasiėmė kostiumą ir susėdę atvažiavome pas jo seserį Stasę Birgiolienę, čia buvo ir jo mama. Mamytė mus palaimino, o Jonas Birgiolas pažadėjo važiuoti liudininku. Vos mes spėjome išvažiuoti iš Birgiolų jau atbėgo tėvas su didžiausiu triukšmu, bet atbėgti pas mano tėvų neišdrįso. Vytas šliūbą buvo nutaręs Vandžiogaloje pas kleboną Bikiną. Dar tuomet lengvų mašinų niekas neturėjo. Šimkaičiuose “Volgą” turėjo tik J. Mockus. Vytas sutarė, kad labai anksti atvažiuos mus paimti. Buvo labai šalta ir gili žiema. Ir man pirmininko nebuvo kaip paprašyti, kad su buldozeriu nuvalytų kelią, tuomet sakiau, kad sesers sugrąžtai ir negali privažiuoti, tai tuomet nuvalė kelią – tai buvo 1963 m. vasario 23 d. Ir mes anksti rytą išvažiavome, tenais mus sutiko labai maloniai, klebonas davė šliūbą, paskui pavaišino, grįžome tik vakare, namuose laukė svečiai. O Vyto tėtis sužinojęs, kad veš Mockus, bėgo pas jį sutrukdyti, bet buvo per vėlu, jau buvo išvažiavęs, kaip išmanydamas durniojo po miestelį, bet padaryti nieko negalėjo. Taip ir prasidėjo karti marčios dalia. Vyto mamytė kurį laiką buvo pas Birgiolų. 1963 m. lapkričio 23 d. susimetrikavome. Vytas 1964 metais išvažiavo
Kauną vairuotoju.

Šiuo metu Jūs matote 36% šio straipsnio.
Matomi 1828 žodžiai iš 5070 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.