Sąlygos teisinei atsakomybei atsirasti
5 (100%) 1 vote

Sąlygos teisinei atsakomybei atsirasti

112131

SĄLYGOS TEISINEI ATSAKOMYBEI ATSIRASTI

Teisinė atsakomybė – tai teisės normų numatyta subjekto pareiga už padarytą teisės pažeidimą patirti valstybinio poveikio priemones.

Teisinę atsakomybę apibūdina šie požymiai:

1. Teisinės atsakomybės pagrindas yra teisės pažeidimo padarymo faktas. Teisės pažeidėjas žino, kad daro teisės uždraustus veiksmus ir sąmoningai priešina savo valią valstybės valiai, t.y. veikia priešingai teisei ir kaltai.

2. Teisinę atsakomybę, kaip vieną iš valstybės prievartos rūšių, nustato valstybės teisės normų sankcijos.

3. Teisinė atsakomybė visada susijusi su kokiomis nors negatyvinėmis pasekmėmis teisės pažeidėjui, pasireiškiančiomis turtinėmis, asmeninėmis, organizacinėmis, psichologinėmis ir kitomis sankcijomis.

4. Teisinę atsakomybę nustato tik kompetentingi valstybės organai: teismai, teisėsaugos institucijų pareigūnai, įvairios inspekcijos – darbo, higienos, administracinės tarnybos ir kt.

5. Valstybės prievartos priemonės gali būti taikomos tik laikantis tam tikros įstatymo nustatytos procesinės tvarkos.

Teisinė atsakomybė atsiranda tada, kai fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybės institucijos, pareigūnai pažeidžia valstybės nustatytas teisės normas, kitaip tariant, daro teisės pažeidimus.

Teisės pažeidimas – tai fizinių ir juridinių asmenų priešinga teisei, kalta veika (veikimas ir neveikimas), kuria padaroma žala visuomenei ir už ką yra numatyta teisinė atsakomybė.

TEISINĖS ATSAKOMYBĖS RŪŠYS BEI PRINCIPAI

Kadangi veiksmai ir poelgiai, kuriais pažeidžiamos teisės normos, yra labai įvairūs, egzistuoja įvairios teisinės atsakomybės rūšys bei bausmės (sankcijos), t.y. poveikio priemonės, kurios taikomos pažeidėjams. Atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio teisės normos pažeidžiamos, teisinė atsakomybė skirstoma į:

1. Baudžiamąją atsakomybę – tai įvairios bausmės, kurias gali skirti tik teismas už kriminalinius nusikaltimus;

2. Administracinę atsakomybę – tai administracinių nuobaudų kaliems asmenims taikymas už jų padarytus administracinės teisės ir kai kurių teisės šakų normų pažeidimus;

3. Drausminę atsakomybę – tai drausminio poveikio priemonių darbo drausmės pažeidėjams taikymas;

4. Materialinę atsakomybę – tai darbuotojo pareiga įmonei ar įstaigai atlyginti dėl jo kaltės padarytą žalą;

5. Civilinę atsakomybę – tai kalto asmens turtinė prievolė atlyginti kitam asmeniui padarytą žalą (nuostolius).

NUOSAVYBĖS TEISIŲ APSAUGOS IR GYNIMO BŪDAI

Nuosavybė – tai istoriškai susiformavę žmonių santykiai dėl daiktų valdymo, naudojimo ir disponavimo jais.

Nuosavybės teisės sąvoka vartojama dviem prasmėmis – ekonomine ir teisine.

Nuosavybė ekonomine prasme – tai žmonių santykiai dėl jiems priklausančių daiktų valdymo, naudojimo ir disponavimo jais. Savininkas gali naudotis jam priklausančiu daiktu, jį sunaudoti, sunaikinti, perleisti kitam asmeniui. Tačiau svarbu ne tik tai, kaip daikto savininkas suvokia savo ryšį su daiktu, bet ir tai, kaip šį ryšį suvokia kiti, aplinkiniai, asmenys. Asmens santykis su jam priklausančiu daiktu ir šio asmens santykiai su kitais asmenimis dėl daikto ir yra ekonominis nuosavybės santykis.

Lietuvos Respublika garantuoja visiems savininkams vienodą teisių apsaugą. Niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, reikalauti, kad jis prieš savo valią sujungtų savo nuosavybę su kito savininko nuosavybe, išskyrus įstatymuose numatytus atvejus. Nuosavybę galima paimti iš savininko prieš jo valią tik teismo sprendimu ar nuosprendžiu. Nuosavybę visuomenės poreikiams galima paimti tik teisingai atlyginant.

Vindikacinis ieškinys

Savininko teisė valdyti jam priklausančią nuosavybės ginama remiantis CK 4.95 straipsniu, kuriame nustatyta, kad savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš kito asmens, kuris jį neteisėtai valdo. Reikalavimas grąžinti daikto valdymo teisę vadinamas vindikacija, vindikaciniu ieškiniu. Vindikacinį ieškinį gali pareikšti asmuo, kuris reikalavimo pareiškimo metu turi nuosavybės teisę į kito asmens neteisėtai valdomą daiktą. Vindikacinis ieškinys pareiškiamas tam asmeniui, kuris turi daiktą ieškinio pareiškimo metu. Jei neteisėtas valdytojas daiktą sunaudojo, sunaikino ar kitokiu būdu jį prarado, galima pareikšti tik žalos atlyginimo ieškinį, nes, išnykus nuosavybės objektui, pasibaigia pati nuosavybės teisė. Vindikacijos dalyku gali būti tik tie daiktai, kurie nuosavybės teise priklauso savininkui. Grąžinti rūšinius daiktus galima išreikalauti tik tada, kai jie yra išskirti iš kitų tos pat rūšies daiktų (saugomi tam tikroje patalpoje, tam tikru būdu supakuota, kaip nors pažymėta).

CK 4.96 straipsnyje nustatytas vindikacijos apribojimas, kai daiktą neteisėtai valdo sąžiningas įgijėjas (asmuo, kuris nežino ir negali žinoti, kad jis neteisėtai valdo daiktą). Savininkas jam priklausantį daiktą iš sąžiningo valdytojo išreikalauti gali tik tada, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas jį buvo perdavęs valdyti, pamestas arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jų valios nustojo būti jų valdomas, be to, reikalavimas grąžinti daiktą turi būti pareikštas nepraėjus trejiems metams nuo daikto praradimo momento. Iš sąžiningo įgyjėjo
negalima išreikalauti nekilnojamojo daikto, išskyrus tuos atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl padaryto nusikaltimo. Pastarasis nekilnojamojo daikto vindikacijos apribojimas nustatytas todėl, kad teisės (taip pat ir nuosavybės teisės) į nekilnojamąjį daiktą registruojamas ir įgyjėjas įgyja visas įregistruotas teises ir apribojimas. Įregistruotas teises galima panaudoti prieš trečiuosius asmenis, tarp jų ir prieš nekilnojamojo daikto savininką.

Negatorinis ieškinys

Savininko teisės pažeidžiamos ne tik neteisėtai užvaldant jo nuosavybę, bet ir trukdant jam normaliai naudotis savo nuosavybę (pvz.: užtvėrus jam priėjimą ar privažiavimą prie namų valdos ar žemės sklypo, kaimyniniame sklype pastačius triukšmą keliančius įrenginius, įrengus rūkyklą). Todėl CK 4.98 straipsnyje nustatyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors jie ir nesusiję su nuosavybės valdymo netekimu. Toks reikalavimas, pareikštas teismo tvarka, vadinamas negatoriniu ieškiniu.

Negatorinį reikalavimą pareikšti galima, kol tęsiasi nuosavybės teisės pažeidimas. Pasibaigus teisę pažeidžiantiems veiksniams, išnyksta ieškinio pagrindas. Negatorinio reikalavimo tikslas – nutraukti teisę pažeidžiančius veiksmus ir uždrausti juos. Jei neteisėtais veiksmais padaroma žala, papildomai galima reikalauti atlyginti žalą. Negatoriniams reikalavimams netaikoma ieškinio senatis, nes teisės pažeidimas yra tęstinio pobūdžio (CK 1.127 str. 5 d.).

ŪKININKAVIMO TVARKA – BAUDŽIAMOJO ĮSTATYMO SAUGOMA VERTYBĖ

Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas yra vientisas baudžiamasis įstatymas, kurio paskirtis – baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų.

Ūkininkavimo tvarka baudžiamojo įstatymo yra saugoma. Visi nusikaltimai, kuriais tiesiogiai kėsinamasi į ūkininkavimo tvarką, į sąžiningo ūkininkavimo principus, taip pat į vartotojų interesus, į norminiais aktais reglamentuojamą ūkinę veiklą yra baudžiami.

Nusikaltimai, pažeidžiantis ūkininkavimo tvarką:

1. Vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla (BK 306 str.).

2. Neteisėta įmonės veikla (BK 307 str.).

3. Vartotojų apgaulė (BK 311 str.).

4. Kontrabanda (BK 312 str.).

5. Apgaulingi pareiškimai apie įmonės veiklą (BK 313 str.).6.Paskolos panaudojimas ne pagal paskirtį (BK 314 str.).

EKONOMINIAI NUSIKALTIMAI

Ekonominiai nusikaltimai – tai neteisėti, nusikalstami veiksmai ir metodai ekonomikos srityje, kuriais kėsinamasi į valstybės bei gyventojų ekonominius interesus, nuosavybę (ekonominės sistemos pagrindą), ūkinę, komercinę, finansinę veiklą (taip pat neteisėtas materialinių vertybių, lėšų bei intelektualinės veiklos produktų valdymas, tvarkymas ir naudojimas).

Prie ekonominių nusikaltimų priskiriami įvairiais būdais padaromi turto grobimai (vagystės), turto prievartavimas, iššvaistymas, komercinis kyšininkavimas, korupcija, fiktyvi ūkinė-komercinė veikla, kontrabanda, vartotojų apgaudinėjimas, prekių, jų kainų klastojimas, pajamų slėpimas ir vengimas mokėti mokesčius, aplaidžiai atlikta apskaita, netikrų pinigų ar vertybinių popierių gaminimas, jų paleidimas į apyvartą, valiutinių operacijų taisyklių pažeidimas, dokumentų klastojimas, tarnybinių įgaliojimų viršijimas ir kitokie veiksmai.

Šių nusikaltimų subjektai paprastai yra pareigūnai, verslininkai, kiti asmenys, susiję su materialinių vertybių bei lėšų valdymu, tvarkymu ir naudojimu. Ekonominiai nusikaltimai dažniausiai yra grupiniai, organizuoti.

Ekonominiai nusikaltimai trukdo numatyti ir vykdyti ekonomikos politiką, sutrikdo kainų, gamybos ir vartojimo proporcijas, didina infliaciją, pakerta piliečių pasitikėjimą valstybine valdžia, jos institucijomis, formuoja teisinį nihilizmą.

Ekonominių nusikaltimų prevencijos ir kontrolės objektas – ne tik šių nusikaltimų visuma ir jų socialiniai padariniai, bet ir jų atsiradimo, funkcionavimo bei plitimo priežastys ir sąlygos.

Svarbiausieji ekonominių nusikaltimų atsiradimo ir plitimo veiksniai yra šie:

1. Objektyvūs esminiai pereinamojo laikotarpio prieštaravimai bei valstybės ekonominės, socialinės, kultūrinės, politinės, teisinės sistemų netobulumas (ekonominių nusikaltimų atsiradimo ir plitimo priežastys);

2. Subjektyvios ekonomikos, žemės ūkio, finansų sistemos reformos klaidos bei spragos: turto privatizavimas gerai jam nepasirengus ir pan. (ekonominių nusikaltimų atsiradimo ir plitimo sąlygos);

3. Socialinės teisinės kontrolės stoka, nepakankamai veiksmingas teisinis reguliavimas, silpna ekonominių nusikaltimų prevencija, teisėsaugos institucijų veikla, susijusi su ekonominių nusikaltimų atskleidimu ir tyrimu. Ši aplinkybė lemia 1 ir 2 punktuose nurodytus veiksnius, dėl kurių atsiranda ir plinta ekonominiai nusikaltimai, taip pat susidaro palankios sąlygos legalizuoti nusikalstamu būdu įgytą turtą. Kapitalas dažnai kaupiamas naudojantis tuo, kad neefektyvi socialinė teisinė kontrolė arba visiškai jos nėra.

PANAUDOS SUTARTIS

Neatlygintino naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) parduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamą daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o
gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas, atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą, arba sutartyje numatytos būklės.

Neatlygintino naudojimosi daiktu sutarčiai atitinkamai taikomos kai kurios Civiliniame kodekse aptartos nuomos santykius reglamentuojančios nuostatos.

Pelno siekiantys juridiniai asmenys neturi teisės panaudos pagrindais perduoti daiktą neatlygintinai naudotis asmenims, kurie yra šių juridinių asmenų steigėjai, dalyviai ar organų nariai.

Perduoti daiktą neatlygintini naudotis kitam asmeniui turi teisę tik to daikto savininkas arba kiti įstatymų ar daikto savininko įgalioti asmenys. Pažado perduoti daiktą neatlygintinai naudotis neįvykdymas be pakankamo pagrindo suteikia panaudos gavėjui teisę į išlaidų, susijusių su panaudos pagrindais perduodamo daikto priėmimu, atlyginimą.

Pagrindinės panaudos davėjo pareigos:

● panaudos davėjas privalo perduoti daiktą panaudos gavėjui tokios būklės, kuri atitinka sutarties nustatytas sąlygas ir daikto naudojimo paskirtį;

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1644 žodžiai iš 3268 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.