Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana
(1877-1930)
Gal visų pirma aš jums papasakosiu kodėl Marija Pečkauskaitė
pasivadino būtent Šatrijos Ragana. Raganėle Mariją meilei mėgo vadinti
Povilas Višinskis, kuris mokė ją lietuvių kalbos, padėjo žengti pirmuosius
žingsnius į literatūrą. Jis labai mylėjo Mariją, bet nesulaukė iš jos tokio
pat jausmo. Taigi iš raganėlės tikriausiai ir kilo Ragana, o Šatrijos –
pagal aukščiausiąjį Žemaitijos kalną, esantį netoli jos gimtųjų vietų.
(biografija):Marija Pečkauskaitė augo lenkiškai kalbėjusių bajorų
šeimoje. Jos vaikystė buvo laiminga ir saulėta, su motinos muzikavimu, tėvo
knygomis, globa bei meile, su gražios gamtos įspūdžiais ir ypatingu namų
jausmu. Iš mažens girdėdama visus aplinkinius kalbant žemaitiškai ir pati
nesunkiai išmoko šios tarmės, kurią vėliau perteikdavo dažnam savo herojui.
Marija turėjo seserį ir du brolius – abu jie mirė jauni. Talentingų brolių
mirtys – skaudžiausi rašytojos išgyvenimai. Marija Pečkauskaitė buvo
vientisos katalikiškos pasaulėžiūros. Labdara, asketiškas gyvenimo būdas ir
kūryba, paremta krikščionybės principais, sukonkretino būsimosios rašytojos
pasaulėžiūrą.
Marija mokėsi bitininkystės, vėliau įgijo teisę dirbti namų mokytoja.
P.Višinskio rūpesčiu gavusi stipendiją, ji studijavo filosofiją, literatūrą
Ciuricho ir Fribūro universitetuose. Susidomėjo pedagogika, auklėjimo
problemomis. Parašė knygą ,,Rimties valandėlė“. Ilgus gyvenimo metus M.P.
buvo mokytoja. Ji stengėsi akcentuoti esminius dalykus, ugdyti asmenybę,
pradėdama nuo kultūrino elgesio įpročių ir palengva eidama prie žmogaus
dvasios. Ji tikėjo ir pasitikėjo Dievo valia, bet bijojo ir nemėgo
paviršinio, rodomo davatkiškumo. Iš jaunų žmonių rašytoja gaudavo laiškų,
kuriuose būdavo klausiama patarimų, kaip gyventi, kaip rasti gyvenimo
prasmę. Šatrijos Raganai realybė – s i e l a. Ir savo kūryboje ji dažnai
kalba apie meilę, pasiilgimą, ilgesį liūdesį, nerimą. Lietuvių literatūrai,
ypač prozai, tai buvo dar gana nauja. Šatrijos Ragana stiprina vidinę
žmogaus raišką, mažiau dėmesio skirdama aplinkybėms.
(kūriniai):Šatrijos Ragana parašė kelias apysakas (,,Viktutė“,
,,Vincas Stonis“, ,,Sename dvare“), dramą ,,Pančiai“, keliolika apsakymų.
Meniškiausi apsakymai ,,Dėl ko tavęs čia nėra?“, ,,Iš daktaro pasakojimų“,
,,Irkos tragedija“. Reikšmingiausia apysaka – ,,Sename dvare“, iš esmės
paskutinis rašytojos kūrinys, rašytas silpstant sveikatai, o vis
neapleidžiant globos, šelpimo, pagalbos vargstantiems, dėl jų daug ko
atsisakant. Rašytoja visada stengėsi savo poreikius apriboti, kad tik
galėtų ką nors sušelpti, kam nors pagelbėti. Ji buvo krikščioniško elgesio
pavyzdys, kantriai pakėlė visas negandas, sunkią ligą. Dar pilna dvasios
jėgų, eidama penkiasdešimt trečiuosius metus, ji mirė Židikuose 1930
metais. Ten ir palaidota.
Amžinosios vertybės Šatrijos Raganos kūryboje
Š.R. mintyse visada buvo sutelktos į amžinąsias vertybes: kultūrą,
knygas, muziką. Rašytoja jautė, kad menas kelia ir taurina žmogaus sielą,
veda ją toliau, negu siekia šios dienos rūpesčiai. Kaip ir daugeliui
amžiaus pradžios lietuvių inteligentų, rašytojai didelis autoritetas buvo
M.K.Čiurlionis, nors ne visada suprantamas. Skaitydami Šatrijos Raganą,
jaučiame tą pačią lietuviškumo dvasią, kylančią iš žmonių gyvenimo,
kalbėjimo, iš gamtos nuotaikų ir spalvų. Rašytoja ir apie gamtą kalba taip
kaip apie žmogaus dvasią, įsikūnijusią gamtoje jos pavidalais. Mes lengvai
galėtumėm palyginti Žemaitės pasakojimą ir Šatrijos Raganos, kadangi
Žemaitė pasakoja ramiai, o Šatrijos Ragana gana sujaudintai. Ji pirmoji
žengė žingsnį nuo objektyvaus, ramaus lietuvių prozos pasakojimo prie
sujaudinto, lyrinio kalbėjimo. Šatrijos Ragana iš karto siekia aukštųjų
jausmo tonų.
Impresionizmas
XIXa. pab.-XXa. pr.
1. Pranc. „impression“ – įspūdis.
2. Filosofinis pagrindas – įsitikinimas, kad viskas pasaulyje kinta.
3. Tikslas – parodyti kūrinių įspūdį.
4. Impresionizmas pirmiausia ėmė reikštis tapyboje. Čia svarbiausia
šviesos, spalvų ir lengvų potėpių žaismas, vizualiniai ieškojimai.
5. Rašytojas impresionistas greta vieno vaizdo deda antrą, trečią ir t.t.
Sujungti jų paprastai nesistengia. Juos dažniausiai sieja bendra
nuotaika. Vaizduojami žmonės tam tikrais gyvenimo momentais.
Atskleidžiami jų jausmai, o ne veikla.
6. Poetika sumišusi su simbolizmo ir kitų modernistų srovių principais.
7. Lyrikai būdingas vaizdo tarybiškumas, trumpalaikių reiškinio savybių
pabrėžimas, emocingumas, laisvas asociacijų žaismas, akustinė žodžių
harmonija.
8. Prozai būdingas fragmentiškas siužetas, savarankiški lyriški epizodai,
pasakojimo subjektyvumas, subtilumas, didelė
potekstės reikšmė,
trūkčiojantis, nervingas ritmas.
(kūrybos analizė ,,Dėl ko tavęs čia nėra?“): Šatrijos Raganos siekimas
žodžiais išsakyti ne tik ką žmogus veikia, dirba, kaip sprendžia, mąsto,
bet ir kaip jaučia tyloje vienas, išreikštas lyriniame apsakyme ,,Dėl ko
tavęs čia nėra?“. Jausmus išsakančių žodžių kalboje nedaug, jie labai
bendri: myliu, ilgiuosi, džiaugiuosi, kenčiu. O kiekviena būsena,
kiekvienas jausmas kitoks, individualus. Jis neturi išorinių požymių,
paslėptas, slaptas, slepiamas. Jo nėra ir kartu jis yra ir daug ką, kartais
ir viską, lemia. Apsakyme ,,Dėl ko tavęs čia nėra?“ pasirodo ypatingas
pasakotojas, kuris iš anksto nežino, kas ir kaip vyks; jis yra ir