Saugomos teritorijos
5 (100%) 1 vote

Saugomos teritorijos

ĮVADAS

Saugomos teritorijos – tai sausumos ar vandens telkinių plotai su nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys mokslinę, ekologinę, kultūrinę vertę. Šiuo metu sugomos teritorijos sudaro daigiau kaip 11% šalies teritorijos.

Rezervatai tarp saugomų teritorijų užima svarbiausią vietą, jiems taikomi griežčiausi gamtosaugos reikalavimai. Jie steigiami norint išsaugoti natūralias tipiškas arba unikalias tam tikras kraštovaizdžio teritorijas ( visą gamtos kompleksą), tirti juose natūraliai vykstančius gamtos procesus bei reiškinius, rengti remiantis tyrimais, mokslinius gamtos apsaugos pagrindus. Dažnai rezervatus supa apsauginės zonos, kurios mažina greta esančių ir ūkio reikalams naudojamų plotų įtaką, palaiko natūralius vyksmus. Juose uždrausta ne tik pašalinių žmonių lankymas, bet ir visiškai ir visiems laikams uždrausta žmogaus ūkinė veikla ir jie skirti natūraliems gamtos procesams tirti. Rezervatų ekologinėms sistemoms būdingas autoreguliavimas, o rezervate žmogaus veikla gali būti skirta vieninteliam tikslui – išsaugoti rezervato ekosistemas nuo antropogeninės veiklos įtakos. Siekiant išvengti žmogaus ūkinės veiklos poveikio rezervatų gamtiniam kompleksui, daugelyje šalių aplink rezervatus išskiriamos apsaugos ( buferinės ) zonos, kurių paskirtis – sumažinti žmogaus veiklos įtaką rezervatui ir jį izoliuoti nuo tos veiklos. Rezervatams dažniausiai parenkamos pakankamai stabilaus kraštovaizdžio vietovės, atstovaujančios gamtinėms zonoms su juose esančiais moksliniu požiūriu vertingais kraštovaizdžio komponentais: augalija, gyvūnija, dirvožemiu, paviršiumi, vandenimis ir atmosfera. Lietuvos rezervai (Žuvintas, Čepkeliai, Kamanos, Lietuvos TSR nacionalinio parko rezervinė zona, Kuršių nerijos valstybinio miškų parko rezervinė zona) nepakankamai atstovauja pagrindiniam augalijos tipui – miškams, nėra rezervatų natūraliose pievose, netolygus rezervatų geografinis išdėstymas respublikoje. Pagal ūkinę ir kitokią antropologinę veiklą ir gamtinių ( žmogaus neliestų ) ekologinių sistemų santykį rezervatus galima skirstyti į dvi grupes: biosferos rezervatai ir valdomieji rezervatai. Biosferos rezervatai turi žmogaus veiklos visiškai nepaliestų teritorijų, kurių ekosistemoje vyrauja autoreguliavimas. Paprastai tai didelės teritorijos, kuriose nevyksta savaiminė ekosistemų destrukcija, todėl joms ir nereikia dirbtinių priemonių norimam gamtiniam režimui palaikyti. Biosferos rezervate pageidautini trys natūralios gamtos ir žmogaus veiklos santykio variantai: a) visiškai žmogaus veiklos nepaliestos teritorijos, b) unikalūs ir ypatingos reikšmės kompleksai, c) žmogaus veiklos pakeistos teritorijos. Šiose teritorijose pagal tarptautiniu mastu standartizuotą metodiką atliekami stebėjimai – aplinkos sąlygų ekologinis monitoringas. Lietuvoje biosferos rezervatas – Žuvinto, taip pat siūloma paskelbti – Kuršių neriją ir Kuršių marių bei pamario regioną biosferos rezervatu. Tarptautinės programos „ Žmogus ir biosfera „ sąjunginių ir respublikinių organų nuomone, aplinkos sąlygų monitoringas būtinas kiekvienai sąjunginei respublikai ir didesniems gamtiniams vienetams.

Valdomieji rezervai turi žmogaus veiklos sąlygai nepaliestų teritorijų, kurių ekosistemų funkcionavimui gamtinio režimo sąlygomis palaikyti reikia dirbtinių priemonių. Taigi mūsų respublikos rezervatai priklauso valdomųjų rezervatų kategorijai, nes juos dažnai veikia antropogeninis oro teršimas, hidrologiniai vandens lygio pakitimai, reikia tam tikrų priemonių saugomiems augalams ir gyvūnų rūšims išlaikyti, reikia diegti kai kurių gyvūnų populiacijų gausumo reguliavimo priemones.

BIOSFEROS REZERVATAI

Dubdavos rezervatas

1968 metais įsteigtas vietinės reikšmės rezervatas. Rezervatinės apyrubės statusą ši miško dalis oficialiai gavo 1994 metų gruodžio 30 d. Tuomet Vyriausybė patvirtino ir Dubravos rezervatinės apyrubės nuostatus.

Neįprastas terminas – apyrubė. Enciklopedijoje ji apibūdinama kaip geografinio landšafto struktūrinis morfologinis vienetas: dauba, kalva, aikštelė su tam tikrais dirvos, drėgmės ir šilumos režimo, augalijos savitumais. Apie ketvirtadalis rezervatinės apyrubės teritorijos – keružėmis pušelėmis, berželiais apaugusi aukštapelkė. Likusi dalis – našūs bręstantys, brandūs ir perbrendę eglynai su pušimis.

Dubravos rezervatinė apyrubė, kaip teigiama jos nuostatuose, įsteigta retoms miško augavietėms, spygliuočių medynams ir kitoms vertingoms augalų bendrijoms išsaugoti. Apyrubės teritorija tvarkoma pagal miškotvarkos projektą ir specialiąsias programas. Čia saugoma natūrali aukštapelkė, našūs eglynai bei kt.

Be to, tai – mokslinio tyrimo objektas, kur atliekami natūraliai besiformuojančio miško biogeocenozių tyrimai, stebėjimai. Rezervatinėje apyrubėje draudžiama ūkinė veikla, draudžiama naudotis jos ištekliais. Veikti čia galima tik kovojant prieš gaisrus ir kenkėjus.

Už rezervatinę apyrubę atsako Dubravos eksperimentinė miškų urėdija, o Lietuvos miškų institutas atlieka mokslinius tyrimus ir rašo jos metraštį. Gaila, kad toks metraštis nepradėtas rašyti nuo pat pradžių. Dubravos rezervatinės
apyrubės teritorijoje yra 14 nuolatinių tyrimo barelių, visame rezervato plote atliekami fitopatologiniai tyrimai, yra 1 ha ploto pušies sėklinis draustinis.

Kaip rodo tyrimai, grybautojų liūdesiui, valgomųjų grybų rezervato plote nepadaugėjo. Ant sausuolių, vėjolaužų ir vėjovartų gausiai apsigyveno tik medieną pūdantys grybai

Paskutinių metų vėtros, sausros ir kinivarpų plitimas gerokai nuniokojo apyrubės eglynus. Pūsta išvirtę bei stovėdami tūkstančiai kietmetrių medienos. 1994 m. pavasario apskaitos duomenimis, rezervatinės apyrubės plote medieną pūdančių grybų „stalui“ buvo pateikta 3200 kub. m vertingos, tuo metu dar tikusios perdirbti medienos. 1986 m. rasti 5137 žuvę medžiai, kurių medienos tūris 2370 kub. m. 1993 – 94 m. rezervatinėje apyrubėje pasidauginęs ir gerokai nusiaubęs pačio draustinio egles žievėgraužis tipografas plūstelėjo į aplinkinius Vaišvydavos girininkijos eglynus. Per trumpą laiką, 1994 m. rudenį ir 1995 metų pradžioje, artimoje rezervato kaimynystėje plynai teko iškirsti daugiau kaip 25 ha kinivarpų užpultų eglės medynų. Šiuo metu žievėgraužio tipografo židiniai nuo draustinio kiek nutolo.

Pačioje rezervatinėje apyrubėje išliko gana daug gražių žalių eglių, per stebuklą atsilaikiusių prieš visas negandas. Gamta, kai visiškai nesikiša žmogus, sugeba pati susidoroti su savo problemomis. Išdžiūvusių eglių ploteliuose pilasi drebulių atžalos, užsisėja berželiai. Miške prasideda medynų kaita. Žuvus eglynams, jų vietą užims minkštieji lapuočiai, o po lapuočių lajomis vėl užsisės eglaitės. Gamtoje viskas sutvarkyta tikslingai. Eglynai nualina, parūgština miško dirvožemį. Eglynus pakeitę minkštieji lapuočiai savo pūvančiais lapais dirvą patręšia, atstato humusinį dirvožemio sluoksnį, kad vėl ton vieton sugrįžę eglės galėtų našiai augti. Tik žmogus suardo šį dėsningumą, plynai iškirstuose eglynuose vėl sodindamas egles. Mums reikia gros medienos, ir kuo daugiau. Bet reikia mokytis ir iš gamtos. Norėtūsi tikėtis, kad šis Dubravos girios kampelis, pavadintas įmantriu rezervatinės apyrubės pavadinimu tinkamai atlikus stebėjimus, pasitarnaus miškininkų ateities kartoms.

Žuvinto rezervatas

Žuvinto rezervatas – seniausias Lietuvoje. Jo steigimo istorija prasidėjo ir yra labiausiai susijusi su žymiausio praėjusio šimtmečio gamtininko ornitologo, tuometinio Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, Zoologijos katedros vedėjo Tado Ivanausko (1882 – 1970) veikla. Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje profesorius ėmėsi tirti Žuvinto ežero paukščius, organizavo kitus gamtos tyrimus. Jo rūpesčiu, siekiant išsaugoti nykstančius vandens paukščius, Žemės ūkio ministerija nusavino Žuvinto ežerą iš privačių asmenų ir 1937 m. jį perdavė Kauno universiteto Matematikos – gamtos mokslų fakultetui. Tuo pačiu Žuvinto ežere nuo 1937 metų buvo įvestas rezervato režimas: ežere ir jo apylinkėse 1 km atstumu uždrausta medžioti paukščius ir žinduolius. Ežero apsaugai įsteigtas sargo etatas, prilygintas valstybinei etatinei vyr. eigulio tarnybai.Šias pareigas T.Ivanauskas nuo 1937 m. balandžio 6 d. pakvietė eiti Teofilį Zubavičių (1914-1993), savamokslį ornitologą, kurio ilgamečių stebėjimų dėka sukaupta daugybė informacijos apie Žuvinto ir jo apylinkių gyvąją gamtą. T.Zubavičius Žuvinto rezervate su pertraukomis dirbo iki 1980 metų.

Okupavus Lietuvą, 1940 m. spalio 1 d. Žuvintas prarado rezervato statusą ir buvo pervestas sovietinės Lietuvos maisto pramonės Liaudies Komisariato žinion.

1946 vasario 5 d. Lietuvos SSR Liaudies Komisarų nutarimu Mokslų akademija įpareigojama „įsteigti rezervatą Žuvinto rajone, kuris apimtų Žuvinto ežerą ir vakarinės apylinkės pelkę su miškeliu“. Pirmoji rezervato kontora įkurta 1946 m. Daukšių k. Marijampolės r., vėliau, 1948 m. perkelta į Alytaus r. Žuvintų kaimą. Žuvinto rezervato plotas 1951 metais buvo 3167,2 ha. 1954 m. Lietuvos SSR Ministrų Taryba patvirtino Žuvinto rezervato nuostatus, o 1962 m.– naują gamtinio Žuvinto rezervato nuostatų redakciją. 1960 – 1962 m. Žuvinto rezervate vyko tarp institutinė kompleksinė tyrimų ekspedicija, kuriai Mokslų Akademijos nutarimu vadovavo Zoologijos ir parazitologijos institutas, Tyrimų rezultatai paskelbti monografijoje „Žuvinto rezervatas“.

1963 m. rezervatas iš Mokslų akademijos Zoologijos ir parazitologijos instituto perduotas Gamtos apsaugos komitetui. Rezervato plotas padidintas iki 5428 ha. Antroji kompleksinių tyrimų ekspedicija, kurią organizavo Mokslų akademijos ekologijos, botanikos, geografijos ir kiti institutai, surengta 1979-1985 metais, vykdė Žuvinto ir Dovinės baseino hidrologinius, hidrocheminius, ekologinius, botaninius tyrimus, vertino žmogaus veiklos įtaką rezervato gamtai. Nuo 1993 m. Žuvinto gamtinis rezervatas įrašytas į Pelkių bei seklių vandenų (Ramsaro) konvencijos saugomų teritorijų sąrašą. 2004 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė Žuvinto biosferos rezervato teritorijai (išskyrus žemės ūkio funkcinio prioriteto zoną) suteikė paukščių apsaugai svarbios teritorijos statusą bei priskyrė vietovėms, kurios atitinka Europinės svarbos natūralių buveinių ir rūšių, gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus.

Gamta

Žuvinto biosferos
teritorijoje yra daug vertingų biotopų. Žuvinto gamtiniame rezervate galime aptikti aktyviąsias aukštapelkes, tarpines pelkes, žemapelkes, aukštapelkinius pušynus, šlapiuosius juodalksnynus, bei eutrofinį Žuvinto ežerą. Amalvo draustinis nukentėjo nuo melioracijos, todėl aptinkame degradavusias aukštapelkes, nusausintus ir užaugusius krūmais didelius žemapelkių plotus. Šalia Žuvinto ežero esančiame Kiaulyčios draustinyje yra vertingos pievų bendrijos. Buktos miške galime aptikti vertingas plačialapių miškų, šlapiųjų juodalksnynų, skroblynų bendrijas. Labiausiai Žuvinto vardą išgarsino paukščiai. Ežere buvo labai daug paukščių, kurie viliojo tyrinėtojus jau XIX amžiuje. Iš viso Žuvinto biosferos rezervate nuo 1980 m. yra stebėtos net 227 sparnuočių rūšys, iš kurių 153 rūšys čia perėjo ar peri. Žuvinto rezervate migracijų metu apsistoja įspūdingi varnėnų, šiaurinių žąsų, Lietuvoje saugomų pilkųjų žąsų bei gervių pulkai. Rezervate peri daug saugomų paukščių rūšių: didysis baublys, gervė, tetervinas, didžioji kuolinga, meldinė nendrinukė, juodasis gandras ir kt. Žuvinto rezervate yra rasta 108 samanų, 105 dumblių, 107 grybų ir daugiau nei 600 rūšių aukštesniųjų augalų. Tokia didelė augalų įvairovė yra galima dėl didelės biotopų įvairovės.Žuvinto rezervate užfiksuota apie 2000 vabzdžių, 5 roplių ir 10 varliagyvių rūšių. Rezervate aptikta virš 40 rūšių žinduolių. Tai ir vilkai, briedžiai, šernai, lapės, kanadinės audinės, bebrai, smulkūs graužikai. Žuvinto ežere gyvena Lietuvoje saugomos ūdros. Gyvenvietėse aptinkamos šikšnosparnių kolonijos. Vien tik Žuvinto ežere aptinkamos 22 žuvų rūšys. Lydekos, karšiai, lynai, vijūnai bei kt.

Žuvinto biosferos rezervate yra 3 eutrofiniai ežerai: Žuvinto, Amalvo ir Žaltyčio. Šie ežerai susiformavo paskutiniojo ledynmečio laikotarpiu, prieš 10 tūkst. metų Jie užima 1385 ha. plotą. Nuo 7-ojo dešimtmečio pabaigos juose dirbtinai reguliuojamas vandens lygis. Žuvinto ir Amalvo ežerai priklauso Dovinės (ilgis 47 km., baseino plotas 588 km²), kairiojo Šešupės intako, baseinui. Žaltyčio ežeras priklauso Želsvelės (ilgis 3,4 km., baseino plotas 0,22 km²), Šešupės intako, baseinui. Rezervato teritorija prateka kelios didesnės upės: Dovinė, Amalva, Kiaulyčia, Rudė, Ūdrupis, Želsvelė. Dauguma jų yra ištiesintos ir paverstos melioraciniais grioviais.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1838 žodžiai iš 6024 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.