TURINYS
ĮVADAS 2
1. SAUGOMOS TERITORIJOS 3
2. REKREACINIO NAUDOJIMO PROBLEMOS 5
LITERATŪRA 8
ĮVADAS
Salis turtinga kultūriniais ir gamtiniais ištekliais, ypač upėmis ir ežerais, miškais, unikalia pakrante (Kuršių nerija) ir keliais pasaulinio lygio nacionaliniais parkais. Taciau gamtinis ir kulturinis potencialas ir atskiros rekreacinės teritorijos saugomose teritorijose nėra pakankamai isnaudojamos rekreaciniam naudojimui. Nors poilsiautojų srautas į šias teritorijas pastaruoju metu vis didėja, tačiau rekreacinis naudojimas saugomose teritorijose susiduria su įvairiomis problemomis. Antra vertus, poilsiavimas, kaip ir bet kokia kita aktyvi žmogaus veikla, daro didelę žalą šioms teritorijoms. Todėl šiame darbe aptariau ne tik saugomų teritorijų rekreacinio naudojimo problemas, bet ir kokią įtaką sukelia nereglamentuota, intensyvi rekreacinė veikla saugomose teritorijose Lietuvoje.
1. SAUGOMOS TERITORIJOS
Pagal saugomų teritorijų įstatymą, saugomos teritorijos – sausumos ir (ar) vandens plotai nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, kultūrinę, ekologinę ir kitokią vertę, kuriems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas.
Saugomų teritorijų tikslas:
išsaugoti gamtinį, kultūrinį-istorinį kraštovaizdį bei jo objektus, sudaryti sąlygas moksliniams tyrimams, rekreacijai.
Pagrindiniai uždaviniai:
• stabilios ekologinės pusiausvyros palaikymas;
• moksliniu požiūriu vertingų kraštovaizdžio elementų išsaugojimas;
• vertingų kultūros paveldo objektų išsaugojimas;
• aplinkosaugos mokslinių tyrimų plėtojimas;
• sąlygų pažintinei rekreacijai sudarymas;
• monitoringas;
• gamtos išteklių atkūrimo ir gausinimo užtikrinimas.
Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų sistema yra skirta gamtos ir kultūros paveldo kompleksams bei objektams, kraštovaizdžio ekologinei pusiausvyrai, biologinei įvairovei ir genetiniam fondui išsaugoti, gamtos ištekliams atkurti. Taip pat ji sudaro sąlygas pažintinei rekreacijai, moksliniams tyrimamas ir aplinkos būklės stebėjimams, gamtos ir kultūros paveldo vertybių apsaugai propaguoti.
Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą saugomų teritorijų sistemą sudaro:
1. Išsaugančios (konservacinės) teritorijos. Jose saugoma kraštovaizdžio biologinė įvairovė, unikalūs arba tipiški gamtinio bei kultūrinio kraštovaizdžio kompleksai ir objektai. Šiose teritorijoje ūkinė bei rekreacinė veikla ribojama arba draudžiama. Šiai kategorijai priskiriami gamtiniai bei kultūriniai rezervatai, saugomi kraštovaizdžio objektai (gamtos paminklai), draustiniai;
2. Apsaugančios (prezervacinės) teritorijos. Jose, norint išvengti neigiamo poveikio saugomiems gamtos ir kultūros paveldo kompleksams bei objektams arba neigiamo antropogeninių objektų poveikio aplinkai, ribojama tam tikra ūkinė, rekreacinė ir kitokia veikla. Šiai kategorijai priskiriamos įvairios paskirties apsaugos zonos;
3. Gamtos išteklius atkuriančios (rekuperacinės) teritorijos. Jose, norint, kad atsikurtų, pagausėtų bei būtų apsaugoti gamtos ištekliai, ribojama ir reguliuojama ūkinė, rekreacinė bei kitokia veikla. Šiai kategorijai proskiriami saugomi resursiniai sklypai;
4. Kompleksinės paskirties (integracinės) teritorijos. Jose sujungiamos išsaugančios, apsaugančios, rekreacinės ir ūkinės zonos pagal bendrą apsaugos, tvarkymo ir naudojimo programą. Šiai kategorijai priskiriami nacionaliniai ir regioniniai parkai bei biosferos monitoringo teritorijos.
Dabar daugiausia dėmesio skiriama išsaugančioms ir kompleksinės paskirties saugomoms teritorijoms, kurios apibendrintai vadinamos ypač saugomomis teritorijomis. Lietuvoje jos užima 11,1 % šalies ploto. Jų pasiskirstymas pateikiamas 1 pav.
• Gamtinių rezervatų tikslas – išsaugoti tipiškus arba unikalius kraštovaizdžio kompleksus bei juose esantį genofondą. Juose draudžiam ūkinė veikla.
• Draustiniai steigiami siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo kompleksus ar pavienius jų elementus, augalijos bei gyvūnijos rūšis. Draustiniai skirstomi į rūšis (kraštovaizdžio, botaninius, zoologinius, geomorfologinius, hidrigrafinius ir kt.). Ūkinė veikla, galinti turėti neigiamos įtakos saugomiems kompleksams, yra ribojam arba draudžiama pagal saugomų kompleksų pobūdį.
• Saugomi gamtiniai kraštovaizdžio objektai (gamtos paminklai) skelbiami unikaliems gamtos objektams – medžiams, retų augalų ir grybų rūšių augimvietės ir radimvietės, unikalioms ir nykstančioms augalų bendrijoms, unikaliems rieduliams, išskirtinų dudžių ir formų kalvoms, gūbriams ir kt. išsaugoti.
• Nacionaliniai ir regioniniai parkai steigiami siekiant išsaugoti gamtiniu ir kultūriniu požiūriu vertingus kraštovaizdžio kompleksus, išlaikyti ekosistemų stabilumą, atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtinius bei kultūrinius kompleksus, organizuoti pažintinį turizmą ir kt. juose pagal saugomų kompleksų ir objektų pobūdį bei naudojimą išskiriamos šios funkcinės zonos: konservacinės (rezervatai ir draustiniai), apsauginės, rekreacinės, ūkinės ir gyvenamosios. Ūkinė veikla ribojama arba draudžiama pagal zonų pobūdį.