Panagrinėkime Šarūno Saukos paveikslą “Meilė” (1995 m.). Šio dailininko darbai yra išskirtiniai kitų šiuolaikinių meno apraiškų kontekste. Tai vienas keisčiausių, sudėtingiausių tapytojų, bandąs išlaisvinti vidinį, pasąmonės pasaulį savo kūrybos pagalba. Ryškus postmodernistas, neoekspresionizmo atstovas, Sauka sukrečia žiūrovą savo kūrybos natūralistiniu atvirumu bei su tuo susietu misticizmu, kartais jo darbai iššaukia pasišlykštėjimą, tačiau dažnas negali atitraukti akių nuo keistojo dailininko pasaulio, persmelkto niūriu dvasniu estetizmu išnirančiu iš bjaurumo gelmių.
Nagrinėjamas paveikslas mums įdomus ne tik savo menine išraiška, bet ir filosofine idėjine prasme. Kodėl autorius “meilės” terminą interpretuoja savaip, griaudamas estetizmo kanonus, lyg išversdamas šią sąvoką išvirkščią? Kam reikalingos ryškiai atspindimos postmodernizmo sąsajos su klasicizmu?
Siužete matome ryškią aliuziją į žymaus klasicizmo atstovo F.Gojos visiems žinomą paveikslą “Nuogoji Macha”. Tai lyg kelių amžių sanplaika “išrėkta” ekspresyvia, emocionalia gesto tapysena, aiškus turinio mėgdžiojimas, įliejimas į savąją erdvę papildytas eklektiškomis detalėmis, atspindįs menininko ironiją savęs bei supančios aplinkos atžvilgiu.
Daugelyje savo kūrinių Š.Sauka vaizduoja pats save, lyg bandydamas nutapyti asmeninį vidinį pasaulį. Čia jis apsinuogina kiek įmanoma daugiau, lyg norėdamas parodyti, jog žmogus mylėdamas turi atsiduoti pilnai, be jokių išlygų, nusirengdamas ne tik rūbus, bet ir “patį save”. Moteris, gulinti Machos pozoje turi savo veide to ypatingo Gojos Machos romumo, paslaptingo mąslumo, ji nėra apnuoginta iki vidurių, tai rodo autoriaus pagarbą ir tuo pačiu lengvą užuominą į moterišką klastingumą, net pačiomis atviriausiomis akimirkomis. Apskritai vaizdas alsuoja rimtimi, ramybe, senu, tvirtų, per daugel metų susiformavusiu jausmu, tačiau ir laukimu kažko naujo ir įprasto kartu. Kambarys gan niūrus, paprastas, naįmantrūs baldai, neakcentuojama aplinka, vyrauja beasmeniškumas. Už lango matomos kapinės, apsinuoginę pavasariniai medžiai, niūri gamta, tokie pat apsinuoginę ir niūrųs žmonių kūnai, kambaryje, kaip nežymus akcentas – į sieną atremtas kastuvas.