Saulės sisitemos planetos
5 (100%) 1 vote

Saulės sisitemos planetos

Saulės sistema

Saulė ir viskas, kas juda aplink ją, sudaro saulės sitemą. Didžiausi kūnai, judantys aplink saulę yra planetos. Planetos skrieja aplink saulę , veikiamos jos traukos. Lyginant su žvaigždėmis planetos labia mažos. Jos nepalyginamai arčiau žemės, todėl penkios iš jų – Venera, Jupiteris, Saturnas, Marsas ir Merkurijus – matomos plika akimi. Visos planetos tarp jų ir Žemė, yra rutulio formos. Kaip ir žemė, jos pačios nešviečia. Saulės sistemos kūnai šviečia tik atspindėta Saulės šviesa, ir, nors danguje atrodo ryškūs, sunku patikėti, kad visatoje jie toli gražu nėra tokie svarbūs, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Didžiausios Saulės sistemos planetos – Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas – neturi kieto paviršiaus, tad juose nusileisti nėra galimybės. Jupiterį, Saturną, Uraną ir Neptūną gaubia labia tankus dujų sluoksnis – atmosfera.

Planetųgrupės

Planetos skirstomos į dvi pagrindines grupes. Pirmąją grupę sudaro palyginti mažos planetos – Merkurijus, Venera, Žemė ir Marsas. Šios planetos turi daug bendrų bruožų. Pavyzdžiui, jos visos turi kietą paviršių, sudarytos iš panašių medžiagų, tiktai Žemės ir Merkurijaus vidutinis tankis didesnis negu Marso ir Veneros. Šių planetų orbitos beveik nesiskiria nuo apskritimų, tik Merkurijaus ir Marso keliai aplink Saule ištęsti labiau negu Žemės ir Veneros. Merkurijus ir Venera vadinami vidinėmis planetomis, nes jų orbitos yra Žemės orbitos viduje. Jos, kaip ir Mėnulis, keičia fazes nuo jaunaties iki pilnaties ir danguje visada matomos netoli Saulės. Merkurijus ir Venera neturi palydovų. Žemė turi vieną palydovą – visiems žinomą Mėnulį. Marsas – du palydovus – Fobą ir Deimą, kurie yra labai maži ir kitokios kilmės negu Mėnulis. Senovėje tolimiausia žinoma planeta buvo Saturnas. Manyta, kad Saulės sistemą sudaro septyni pagrindiniai kūnai (penkios plika akimi matomos planetos, Saulė ir Mėnulis). Skaičių 7 astrologai laikė magišku, taigi daugiau planetų rasti nesitikėta. Bet 1781 m. Viljamas Heršelis (1738 – 1822m.) sudarinėdamas Dvynių žvaigždėlapį, aptiko mažą skrituliuko pavidalo šviesulį, kuris kasnakt pastebimai judėjo. Heršelis iš pradžių palaikė jį kometa, bet, apskaičiavus jo orbitą, paaiškėjo, kad šis objektas skrieja toliau negu Saturnas. Taigi penkios planetos – Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris ir Saturnas yra žinomos nuo seniausių laikų, nes yra ryškūs objektai, matomi plika akimi. Uraną, kurį taip pat galima įžiūrėti akimi, 1781 m. atsitiktinai atrado Viljamas Heršelis (1738-1822). 1846 m. į žinomų planetų sąrašą pateko Neptūnas: jis buvo apskaičiuotas teoriškai pagal stebimus Urano judėjimo trikdymus. Visos didžiosios planetos turi palydovų: Jupiteris – 16, Saturnas – 17, Uranas – 15, Neptūno iki 1989 m. žinoti tik du palydovai; JAV kosminė slotis „Vojadžeris-2“ atrado jų dar šešis. Tolimiausią žinomą planetą Plutoną 1930m. atrado Lovelio observatorijos (Arizona, JAV) astronomai. Tai ne milžinė, o gerokai mažesnė už Žemę planeta, apie kurią žinoma dar labai mažai. Daugumos planetų orbitų plokštumos pasvirusios į ekliptiką beveik tiek pat kiek Žemė (didžiausias yra Merkurijaus orbitos posvyris, lygus 7°), o Plutono orbitos plokštuma su ekliptika sudaro itin didelį 17° kampą. Be to, jo orbita labai ištęsta: perihelyje, t. y. arčiausiai Saulės, Plutonas būna arčiau Saulės negu Neptūnas. Taigi Plutonas – ypatinga planeta. Manoma, kad tai gali būti pabėgės Neptūno palydovas. Ar yra planetų, skriejančių anapus Plutono – ateities klausimas. Saulės sistemos nariai taip pat yra kometos. Jos susideda iš dulkių, lakiųjų medžiagų ir labai retų dujų. Dauguma kometų skrieja labai ištęstomis orbitomis. Su kometomis susiję kai kurie meteorų srautai. Pagaliau yra daugybė asteroidų, dažnai vadinamų Saulės sistemos nuolaužomis.

Žemė

Žemė yra milžiniškas kietas rutulys, besisukantis kosmose. Žemę sudaro skirtingi uolienų ir metalų sluoksniai. Ją gaubia atmosfera – oro sluoksniai, kurie saugo planetą ir gamina. Žemė yra penkta pagal dydį Saulės sistemos planeta, trečia pagal nuotolį nuo saulės. Ji sudaryta iš skirtingos sudėties sferų. Pačiame žemės viduryje yra branduolys, sudarytas beveik vien iš geležies ir nikelio. Jį gaubia mantija, sudaryta iš sunkių tamsių uolienų. Išorinė žemės sfera yra pluta. Žemynų ir po vandenynais esanti Žemės pluta skiriasi amžiumi ir sudėtimi. Žemynuose ji yra kur kas storesnė. Kaip tik Žemės plutoje vyksta žemės drebėjimai. Kietoji žemės rutulio sfera vadinama litosfera. Ją sudaro Žemės pluta ir viršutinis kietasis mantijos sluoksnis. Žemė iš kitų planetų išsiskiria savo atmosfera, kurioje gausu deguonies, ir temperatūra, tinkama mums žinomai gyvybės formai. Jeigu Žemė būtų šiek tiek arčiau Saulės arba šiek tiek toliau nuo jos, gyvybė joje nebūtų galėjusi plėtotis. Žemės ekosfera, arba erdvės dalis, kurioje Saulės spinduliavimas sudaro sąlygas, tinkamas gyvybei, prasideda beveik ties Veneros orbita ir tęsiasi iki Marso orbitos. Iki 1960 m. manyta, kad žemiška gyvybė gali egzistuoti visoje šioje erdvės dalyje. Ši galimybė menka Marse, kurio masė gerokai mažesnė negu Žemės, o atmosfera reta. Į Venerą buvo žiūrima kaip į Žemės dvynę seserį. Būdama beveik tokio
pat tankio, dydžio ir masės kaip Žemė, Venera gauna beveik tiek pat Saulės energijos, nes daug jos atsispindi atgal į erdvę nuo Veneros debesų. Tiktai 1967 m. paaiškėjo, kad Veneros paviršiuje 485 °C karštis, ir teko pripažinti, jog sudėtinga žemiška gyvybė gali plėtotis tik siauroje erdvės dalyje. Kita gyvybei būtina sąlyga yra atmosfera, reikalinga ne tik kvėpuoti, bet ir apsisaugoti nuo pražūtingo trumpabangio spinduliavimo, sklindančio iš kosmoso. Žemės paviršiuje tokio pavojaus nėra, nes šį spinduliavimą sugeria išoriniai atmosferos sluoksniai, tačiau Mėnulio arba Merkurijaus niekas nesaugo. Jei Žemė būtų masyvesnė, ji tikriausiai būtų išlaikiusi bent dalį pirminio vandenilio, ir jos atmosfera galbūt netiktų gyvybei. Svarbus veiksnys yra temperatūra, kuri priklauso ne tik nuo planetos nuotolio nuo Saulės bei jos atmosferos sudėties; čia taip pat turi įtakos planetos sukimosi apie ašį periodas. Žemė vieną kartą apsisuka apie ašį maždaug per 24 valandas. Jei Žemė suktųsi lėčiau, klimato sąlygos joje skirtųsi nuo dabartinių ir būtų nepalankios gyvybei. Žemės magnetinį lauką sukuria masyvus, daug geležies turintis jos branduolys, taigi ir šiuo požiūriu ją galima lyginti su kitomis planetomis. Ir vėl daug neaiškumų kelia Venera. Pagal dydį ir masę Venera turėtų turėti panašų kaip Žemės branduolį ir stiprų magnetinį lauką. Tačiau kosminiai aparatai neatrado jokio magnetizmo reiškimų, ir dabar aišku, kad jei Venera ir turi magnetinį lauką, tai jis labai silpnas. Nedaug skiriasi ir Marsas, bet štai Merkurijus turi juntamą magnetinį lauką ir netgi magnetosferą. Tam, matyt, turi reikšmės didžiausias Merkurijaus ir Žemės vidutinis tankis – 5,5 g/cm3. Žemė ypatinga dar ir tuo, kad didžiąją jos paviršiaus dalį dengia vanduo. Nors Žemė didžiausia iš keturių vidinių planetų, jos sausumos plotas yra daug mažesnis negu Veneros paviršius ir prilygsta Marso paviršiaus plotui. Vandenynų ir ežerų Marse negali būti dėl mažo jo atmosferos slėgio, juo labiau – Mėnulyje ir Merkurijuje, kurie atmosferos išvis neturi. Veneros paviršiuje pernelyg karšta, kad galėtų egzistuoti skystas vanduo, taigi senas viliojantis akmens anglies amžiaus Veneros vaizdas su vešlia augalija drėgnoje pelkėtoje aplinkoje pasirodė esąs klaidingas. Žemės amžius, nustatytas radioaktyviuoju metodu, lygus maždaug 4,6 milijardo metų. Mėnulio uolienų tyrimai rodo, kad jo amžius toks pat. Nėra pagrindo abejoti, kad Žemė ir visi kiti Saulės sistemos kūnai susidarė iš prosaulinio ūko to paties proceso metu maždaug vienu laiku. Saulės sistemoje nėra kitos planetos, kurioje žmogus galėtų gyventi be dirbtinės aplinkos.

Žemė iš kosmoso

Orbitos charakteristikos

Vidutinis skersmuo 149 597 887 km

Palydovų skaičius 1

Fizinės charakteristikos

Diametras per ekvatorių 12 756,28 km

Paviršiaus plotas 510 067 420 km2

Masė 5,9736×1024kg

Vidutinis tankis 5,515 g/cm3

Paviršinė gravitacija 9,780 m/s2

Paviršiaus temperatūra min vid. max

185 K 287 K 331 K

Atmosferos charakteristikos

Atmosferos slėgis 140 kPa

Azotas 78,08%

Deguonis 20,95%

Argonas 0,93%

Vandens garai 0,1-2,8%

Anglies dioksidas 0,03%

Saturnas

Saturnas – antra pagal dydį ir šešta pagal atstumą nuo Saulės planeta. Saturnas, kaip ir Jupiteris, neturi kieto paviršiaus. Po storu debesų sluoksniu prasideda 32 000 km storio skysto molekulinio vandenilio. Dar giliau yra 12 000 km storio metalinio vandenilio sluoksnis, o po juo — 16 000 km spindulio branduolys, sudarytas iš silikatų bei vandens, metano ir amoniako ledų. Saturno centre temperatūra turėtų būti apie 20 000 °C.

Saturnas spinduliuoja 2,5 karto daugiau energijos, negu gauna iš Saulės. Matyt, tai vyksta dėl to, kad traukdamasis Saturnas (kaip ir Jupiteris) išskiria energiją. Paviršių ištisai dengia amoniako, vandens, ir amonio hidrosulfido kristalėlių debesys, matoma šviesių ir tamsių juostų, juosiančių planetą lygiagrečiai su pusiauju, vėjas ties pusiauju pučia iš vakarų į rytus ~400 m/s greičiu. Atmosferoje daug sukūrių.

Įdomiausias Saturno elementas – pusiaujo plokštumoje planetą juosiantys žiedai, kuriuos 1610 m. pastebėjo G. Galilėjus, bet manė, kad tai palydovai. 1656 m. Ch Huigensas įrodė, kad tai žiedai. Yra žinomi 7 pagrindiniai žiedai, sudaryti iš daugybės įvairaus dydžio ledo gabalėlių, kurie aplink planetą skrieja tarsi maži mėnuliukai. Žiedai šiek tiek baltesni už gelsvą Saturno diską. Jie yra planetos ekvatoriuje ir yra labai ploni: jų bendras plotis apie 60 000 km, o storis mažiau nei 3 km. Automatinė kosminė stotis „Voyager“ pateikė informacijos, kad svarbiausi žiedai susideda iš siauresnių žiedų ir atrodo lyg ilgai grojanti plokštelė. Iš Žemės su teleskopo pagalba gerai matomi trys žiedai: išorinis žiedas A, vidutinio ryškumo; vidurinis, ryškiausias žiedas B ir vidinis neryškus pusiaupermatomas žiedas C. Žiedai sukasi ne taip, kaip kietas kūnas, – kuo toliau nuo Saturno, tuo mažesnis greitis. Šiaip Saturno žiedai – tai gigantiška mažų dalelių „krūva“, besisukanti aplink planetą. Dalelės tokios mažos, kad jų nesimato ne tik iš Žemės, bet ir iš kosminio aparato borto. Žiedų sandaros ypatybė – tamsios žiedų „skylės“, kur medžiagos labai mažai.
Didžiausia iš jų (3500 km) skiria žiedą B nuo žiedo A.

Be žiedų A, B ir C „Vojadžeriai“ aptiko dar keturis: D, E, F bei G. Visi jie labai neryškūs. Žiedai D ir E sunkiai matosi iš Žemės esant labai geroms sąlygoms, o žiedai F ir G aptikti pirmą kartą. Žiedų išsidėstymo tvarka nesutampa su abėcėlės tvarka. Pagal nutolimą nuo Saturno tvarka yra tokia: D, C, B, A, F, G, E. Kietų dalelių ir uolų, skriejančių aplink Saturną jo pusiaujo plokštumoje, sistema. Pagal nuotolį nuo Saturno žiedai išsidėstę taip:

D žiedas ( 67 – 73 tūkst. km nuo Saturno centro ),

C žiedas ( 73 – 90 tūkst.km ),

B žiedas ( 91,9 – 117,4 tūkst.km ),

A žiedas ( 121,9 – 136,6 tūkst.km),

F žiedas ( ~ 140,5 tūkst. km plotis ~ 100 km ),

G žiedas ( ~ 170 tūst.km )

E žiedas ( 180 – 480 tūkst. km )

Saturno žiedų dalelės yra turbūt ledinės, viršuje padengti šerkšnu. Tai jau buvo žinoma iš stebėjimų nuo Žemės, o kosminių aparatų skrydžiai tik tai patvirtino. Dalelių dydis buvo spėjamas nuo centimetrų iki metrų. Buvo pastebėta, kad žiedai turi savo dujinę atmosferą iš neutralaus atominio vandenilio. „Vojadžeriai“ pabandė išmatuoti žiedų masę. Tai buvo gana keblu, nes jų masė bent milijoną kartų mažesnė už Saturno masę. Bet apytiksliai šį skaičių nustatyti pavyko: žiedų masė lygi 17/10 000 000 planetos masės.

Saturno magnetinis laukas vos keletą kartų didesnis už žemės magnetinį lauką. Saturną iš arti tyrinėjo „Pioneer 11“ (1979 m.), „Voyager 1“ ir „Voyager – 2“ (1981 m.) bei „Galileo“ (1995-2003 m.). „Cassini“ kosminis aparatas Saturną pasieks 2004 m.

Saturnas turi 18 žinomų gamtinių palydovų: Panas, Atlantas, Prometėjas, Pandora, Epitemėjas, Janas, Mimas, Enceladas, Tetija, Telesta, Kalipsė, Dionė, Elenė, Rėja, Titanas, Hiperionas, Japetas, Febė. Panas artimiausias Saturno palydovas. Orbitos spindulys 133 570 km, orbitinis periodas 0.575 d., skersmuo apie 20 km. Atrastas 1991 m. tarppl. stočių Voyager 1 ir Voyager 2 nuotraukose. Pano orbita yra Saturno žiedų Enkės spragoje. Pavadintas pagal senovės graikų piemenų dievą Paną, kuris buvo vaizduojamas pusiau žmogumi, pusiau ožiu. Atlantas vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 137 670 km, orbitinis periodas 0.602 d. Netaisyklingos formos 37 34 27 km dydžio. Skrieja prie Saturno A žiedo išorinio krašto. 1980 atrado tarplanetinė stotis Voyager 1. Pavadintas titano Atlanto, laikančio ant savo pečių dangų, vardu. Prometėjas Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 139 350 km, orbitinis periodas 0.613 d., dydis 148 100 68 km. Atrastas 1980 tarppl. stoties Voyager 1 nuotraukose. Pavadintas senovės graikų titano Prometėjo, atnešusių žmonėms dangiškąją ugnį, vardu. Pandora vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 141 700 km, orbitinis periodas 0.629 d., dydis 110 88 62 km. Atrastas 1980 tarppl. stoties Voyager 1 nuotraukose. Pavadintas senovės graikų mitologinės moters vardu. Pandorą iš molio nulipdė Hefaistas. Pandora atidarė jai dievų dovanotą indą, iš kurio po pasaulį pasklido nelaimės ir nedorybės. Epimtėjo žmona. Epitemėjas vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 151 420 km, orbitinis periodas 0.694 d., dydis 194 190 154 km. Kartu su Janu skrieja beveik ta pačia orbita. 1966 atrado O. Dolfius. 1981 patvirtino tarppl. stotys Voyager Pavadinta senovės graikų dievaičio vardu. Epitemėjas buvo titano Japeto sūnus, Prometėjo brolis, Pandoros vyras. Charakterizuojamas kaip „pirma darantis, o po to galvojantis“. Janas Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 151 470 km, orbitinis periodas 0.695 d., dydis 276 220 160 km. Kartu su Epimetėjumi skrieja beveik ta pačia orbita. 1966 atrado O. Dolfiusas. 1980-81 patvirtino tarppl. stotys Voyager. Pavadintas senovės romėnų dievo Jano vardu. Janas turėjo du veidus, žiūrinčius į priešingas puses ir buvo atsakingas už visų veiksmų pradžią ir pabaigą. Jo vardu Romoje taip pat buvo pavadintas pirmasis – Sausio mėnuo. Mimas vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 185 540 km, orbitinis periodas 0.942 d., dydis 421 395 385 km. Paviršių dengia ledo pluta su tamsių medžiagų priemaiša. Daug smūginių kraterių, didžiausias turi 130 km skersmenį. Vid. tankis 1.2 g/cm3, geometrinis albedas 60%. 1789 atrado V. Heršelis. Pavadintas vieno iš senovės graikų titanų vardu.Enceladas vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 238 040 km, orbitinis periodas 1.37 d., dydis 512 495 488 km. Paviršius yra gryno ledo pluta, vietomis yra nedidelių smūginių kraterių, ilgų plyšių, kanjonų, raukšlių. Vid. tankis 1.2 g/cm3, geometrinis albedas beveik 100% (baltesnis už šviežiai iškritusį sniegą). Ryškis 11.7. 1789 atrado V. Heršelis. Pavadintas vieno iš senovės graikų titanų vardu. Tetija Saturno palydovas. Orbitos spindulys 294670 km, orbitinis periodas 1.888 d.,skersmuo 1050 km. Paviršiuje daug smūginių kraterių, didžiausio jų skersmuo 400 km. Beveik visą Tetiją juosia kanjonas. Tetija susideda iš ledo su silikatų priemaiša. Vid. Tankis 1.3 g/cm3 , geometrinis albetas 80%. 1684 atrado Dž. D. Kasinis. Pavadintas graikų titanidės vardu. Tetija – dievų Gajos ir Urano duktė, titano Okeano sesuo ir žmona.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2446 žodžiai iš 7859 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.