Saules sistema
5 (100%) 1 vote

Saules sistema

Saulės sistema

Saulės sistemą sudaro centrinis jos kūnas Saulė ir aplink ją skriejantys įvairūs kosminiai kūnai: planetos, asteroidai, kometoidai, įvairios tarpplanetinės dulkės bei dujos ir kt. Nors saulės sistema galima vadinti bet kurią sistemą turinčią vieną arba kelias žvaigždes, šitame straipsnyje „saulės sistema“ reiškia mūsų Saulės sistemą. Pagrindiniai Saulės sistemos kūnai yra aštuonios didžiosios planetos: Merkurijus, Venera, Žemė, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas. Šių planetų orbitos yra labai panašios – jos skrieja aplink Saulę beveik vienoje plokštumoje (todėl, šios planetos juda dangaus skliautu netoli ekliptikos, per tuos pačius žvaigždynus kaip ir Saulė), o jų orbitos nedaug kuo skiriasi nuo apskritimo.

Merkurijus

Merkurijų galima pamatyti plika akimi, bet jį stebėti sunkiau negu kitas keturias planetas (Venerą, Marsą, Jupiterį ir Saturną), žinomas nuo senų senovės. Merkurijus skrieja arčiausiai Saulės; vidutinis nuotolis nuo Saulės 58 milijonai kilometrų, aplink ją apskrieja per 88 paras. Dydžiu ir mase Merkurijus panašesnis į Mėnulį negu į Žeme. Jo skersmuo 4878 km. Pabėgimo greitis – tik 4,3 km/s. Tai rodo, kad Merkurijaus atmosfera labai menka.

Stebėti Merkurijų sunku visų pirma dėl to, kad jis, visada būdamas arti Saulės, niekad nebūna juodame dangaus fone. Merkurijus nekrinta į akis, nors yra gan ryškus – geriausio matomumo sąlygomis šviesesnis negu 0 ryškio ir spindesiu pranoksta visas žvaigždes, išskyrus Sirijų, Kanopą, Arktūrą ir Centauro Alfą. Stebėtojas be teleskopo jį gali pamatyti tik palankiu momentu – arba žemai vakaruose po saulėlydžio, arba žemai rytuose prieš saulėtekį. Negana to, Merkurijaus fazė (apšviesta matomo paviršiaus dalis) mažėja, Merkurijui artėjant prie Žemės. Kai Merkurijus būna apatinėje jungtyje (arčiausiai Žemės), jo išvis nematyti, nes tada į Žeme atsukta naktinė planetos pusė.Išimtis – reti Merkurijaus tranzitai per Saulės skritulį.

XIX a. Džovanis Skiaparelis (1835- 1910) Milane pirmąkart pabandė sudaryti Merkurijaus žemėlapį. Užuot stebėjęs planetą vakare arba paryčiu, kai ji matyti plika akimi, Skiaparelis stebėjo ją dieną, kai ji kartu su Saule būna aukštai virš horizonto. Jam pavyko įžiūrėti kelias tamsias detales ir šviesesnes sritis, taigi jo sudarytas žemėlapis buvo labai netikslus. Vėliau, tarp 1924 ir 1933 metų, Merkurijų ilgai stebėjo E. M. Antoniadis. Jis naudojo Medono observatorijos 84 cm skersmens refraktorių, stebėjo dieną ir sudarė Merkurijaus žemėlapį, kuris buvo geriausias iki „Marinerio-10“ skrydžio 1973-74 m. Dabar žinoma, kad Antoniadžio pieštas žemėlapis irgi labai netikslus. Kaip ir Skiaparelis, Antoniadis manė, kad Merkurijaus judėjimas griežtai sinchroninis, t. y. jo skriejimo aplink Saule ir sukimosi apie ašį periodai yra vienodi ir trunka po 88 paras. Taigi viena planetos pusė turėtų būti visą laiką apšviesta Saulės, kita – nuolat skendėti tamsoje. Kadangi Merkurijaus orbita gerokai ištęsta, be šių dviejų būsenų turi būti tarpinė sutemų zona, kai Saulė teka ir leidžiasi būdama arti horizonto. Sis reiškinys panašus į Mėnulio libraciją. Dabar aišku, jog Antoniadis buvo neteisus. Radiolokaciniai tyrimai, pradėti 1962 m., parodė, kad iš tikrųjų Merkurijus apsisuka apie ašį per 58,6 paros, vadinasi, visas planetos sritis paeiliui apšviečia Saulė. Anksčiau stebėtojus klaidino keistas sutapimas (gal atsitiktinis, o gal ir ne): geriausio matomumo periodu Merkurijus būdavo atsigręžęs į Žemę vis ta pačia puse. Antoniadis tikėjosi matąs Merkurijuje lokalines miglas arba debesis, kurie kartais uždengia paviršiaus darinius. Ši klaidinga nuomonė stulbina, nes jau tada buvo aišku, kad Merkurijaus atmosfera, palyginti su Žemės, turi būti labai reta. Dabar žinoma, jog ji pernelyg plonytė, kad joje galėtų susidaryti kokie nors debesys, drauge akivaizdu, jog Antoniadžio stebėjimai buvo klaidingi. Kadangi Merkurijus skrieja arti Saulės, dieną jo paviršius smarkiai įkaista – termometras čia rodo daugiau negu 370 °C; dėl to, kad nėra atmosferos, naktys būna labai šaltos.

Pirmąją informaciją apie Merkurijaus paviršių iš arti 1974 m. perdavė „Marineris-10“ – pirmoji kosminė stotis, aplankiusi dvi planetas. 1974 m. vasario mėn. jis praskriejo pro Venerą ir perdavė į Žeme jos nuotraukas. Po to perėjo į kitą orbitą, kad po mėnesio susitiktų su Merkurijaus planeta. Perduotose nuotraukose išvydome panašų į Mėnulio peizažą – kraterius, kalnus, trūkius ir slėnius, tiktai tamsių lygumu, panašių į Mėnulio Lietų jūrą, Merkurijuje kur kas mažiau. Didžiausia lyguma pavadinta Karščio baseinu (Caloris Basin). 1974 m. rugsėjo mėn., apskriejęs Saulę, „Marineris-10“ antrąkart susitiko su Merkurijaus planeta ir perdavė į Žemę dar geresnės kokybės nuotraukas. Trečią kartą „Marineris-10“ prie Merkurijaus priartėjo 1975 m. kovo mėn.Viso planetos paviršiaus nufotografuoti nepavyko, tačiau visur matomi panašūs krateriai ir kalnai. Sudarytas nufotografuotos Merkurijaus paviršiaus dalies žemėlapis ir pirmą kartą tiksliai sužinota, kaip jis atrodo. Vienas didžiausių atradimų – Merkurijaus magnetinis laukas. Jis silpnesnis negu Žemės, bet vis dėlto sukuria
Merkurijaus magnetosferą. Planuojami nauji kosminių aparatų skrydžiai į Merkurijų, tačiau tikimybė, kad į jį bent jau artimiausiu metu skris žmogus, labai maža. Merkurijus itin nesvetingas, bet moksliniu požiūriu labai įdomus kosminis kūnas.

Venera

Venera, antroji pagal atstumą nuo Saulės planeta, yra beveik tokio pat dydžio kaip Žemė, o jos masė prilygsta 80% Žemės masės. Nepaisant to, ji turi storą, tankią debesuotą atmosferą, kuri neleidžia matyti planetos paviršiaus. Veneros vidutinis nuotolis nuo Saulės 108 200 000 km. Kadangi Veneros orbita apskričiausia iš visų planetų orbitų, jos nuotolis nuo Saulės beveik nekinta. Saulės apskriejimo periodas 224,7 paros. Iki kosminių ir radiolokacinių tyrimų pradžios Veneros sukimosi apie ašį periodas nebuvo žinomas, mat Veneros skritulyje nesimato pastovių detalių, kaip Merkurijuje, kurios leistu nustatyti apsisukimo periodą. Iš Žemės Veneroje galima pamatyti jos išorinį debesų sluoksnį, taigi šviesios ir tamsios sritys jos skritulyje yra neaiškios ir kinta. Stebint plika akimi, Venera – nuostabus dangaus objektas, ryškumu pralenkiantis visus kitus šviesulius, išskyrus Saule ir Mėnulį. Dėl to ji pavadinta grožio deivės vardu. Pažiūrėjęs pro teleskopą, dažnas Venera nusivilia. Nenuostabu, kad anksčiau ją vadindavo mįslių planeta. 1930 m. gauta šiek tiek tikslios informacijos apie Venerą. Tada buvo nustatyta, kad jos atmosfera susideda iš anglies dvideginio. Šios dujos atmosferoje veikia panašiai kaip vilnonė antklodė, t. y. sulaiko Saulės šilumą. Tuomet buvo paplitę du Veneros modeliai. Pagal vieną, visą Venerą dengia vandenynas, kuriame egzistuoja primityvios gyvybės formos, kaip buvo Žemėje prieš milijardus metų. Pagal kitą modelį, Veneroje svilina kaitra, plyti bekraštė dulkėta dykuma.

Kosminių zondų era prasidėjo 1962 m., kai JAV kosminis aparatas „Marineris-2“ praskriejo pro Venerą ir atsiuntė informaciją apie tai, kad paviršiuje labai karšta. Taip pat buvo nustatyta, jog Veneros sukimosi apie ašį periodas lygus 243 Žemės paroms ir ilgesnis už jos skriejimo aplink Saule periodą – 224,7 paros. Dėl to Veneros diena ilgesnė už jos metus, taigi kalendorius čia būtų labai neįprastas. Dabar žinoma, kad Venera sukasi priešinga kryptimi – iš rytų į vakarus, o ne iš vakarų į rytus, kaip Žemė ir dauguma kitų planetų. Veneroje esančiam stebėtojui Saulė patekėtų vakaruose, o leistųsi rytuose, jeigu, žinoma ji išvis būtų matoma pro niekad neišsisklaidančius debesis. Po „Marinerio-2“ skrydžio TSRS mėgino nutupdyti automatines stotis Veneros paviršiuje, nuleidusi jas pro tankią atmosferą parašiutu. Buvo užregistruota beveik 530 °C paviršiaus temperatūra, o slėgis pasirodė esąs apie 100 kartų didesnis negu Žemės atmosferos slėgis jūros lygyje. JAV automatinė stotis „Marineris-10“ 1974 m. vasario mėn. praskriejo pro Venerą ir atsiuntė pirmąsias išorinių debesų nuotraukas. „Marineris-10“ tik vieną kartą praskriejo pro Venerą; jo svarbiausias tikslas buvo vidinė planeta – Merkurijus. Per duotos nuotraukos geros kokybės, jose matoma juostuota debesų struktūra. Nuotraukos taip pat patvirtino, kad išorinio sluoksnio debesys apskrieja planetą per 4 paras, taigi Veneros atmosferos sandara kitokia negu Žemės. Tuo pat metu JAV atlikti radiolokaciniai tyrimai parodė, kad Veneros paviršiuje yra didelių, bet lėkštų kraterių. Kraterių kilmė nežinoma, bet kadangi tokioje tankioje atmosferoje turi vykti stipri erozija, pagal geologinius standartus jie neturėtų būti labai seni. Kraterių atsiradimo priežastis galėjo būti vulkaniniai procesai, kol kas negalima atmesti hipotezės, kad Veneroje tebevyksta vulkanų išsiveržimai. Taip pat nustatyta, jog debesyse yra daug sieros rūgšties (gal net fluoro ir sieros junginių). Kitas svarbus žingsnis buvo žengtas 1975 m. spalio mėn., kai dvi automatinės stotys „Venera-9“ ir „Venera-10“, valdomos iš Žemės, nusileido Veneros paviršiuje ir atsiuntė į Žemę jo nuotraukas. Nuleidžiamųjų blokų siunčiamą informaciją retransliavo orbitinės stočių sekcijos, skriejusios aplink Venerą 1500 km aukštyje. Iš nuotraukų paaiškėjo, kad Veneros paviršius nusėtas apgludintais uolų luitais, kurių daugelis yra maždaug metro skersmens. Šviesos užtektinai – tarybinių specialistų nuomone, apšvietimas Veneros paviršiuje toks, kaip vidurdienį Maskvoje debesuotą vasaros dieną. Nusileidusioms automatinėms stotims prožektorių neprireikė. Taip pat nerasta atmosferos superrefrakcijos, kaip tikėtasi, visos paviršiaus detalės buvo kuo aiškiausiai matomos. Užregistruota 485 °C temperatūra ir slėgis, 90 kartų didesnis negu Žemėje. Nustatyta, kad debesų sluoksnis baigiasi 30 km aukštyje. Po juo tvyro karštas gailus smogas. Venera toli gražu ne svetingas pasaulis, kaip kažkada tikėtasi. Anglies dvideginio atmosfera, sieros rūgšties lašelių debesys ir nepakeliamas karštis joje visai netinkami žmogui.

Žemė

Saulės sistemos planeta, trečia pagal nuotolį nuo Saulės. Pagal masę yra pirma tarp Žemės grupės planetų ir penkta tarp visų planetų (lent.). Aplink Saulę skrieja beveik apskrita orbita 29.8 km/s vid. greičiu; apskrieja ją per metus. Arčiausiai Saulės (perihelyje) Žemė būna apie sausio 3 d., toliausiai nuo Saulės (afelyje) – apie liepos 3 d. Žemės apsisukimo apie ašį
parai. Sukimosi ašis pasvirusi į ekliptikos plokštumą, dėl to Žemėje yra metų laikai (pavasaris, vasara, ruduo, žiema) ir įvairios klimato juostos. Dėl precesijos, nutacijos ir planetų trikdymų Žemės sukimosi ašies posvyrio kampas lėtai kinta. Dėl Žemės susiplojimo per ašigalius ir netolygaus masių pasiskirstymo jos figūrą apibūdina geoidas. Mėnulio ir Saulės trauka sukelia Žemėje potvynius ir atoslūgius. Žemė susideda iš koncentrinių geosferų: atmosferos, hidrosferos ir 3 kietųjų geosferų – plutos, mantijos ir branduolio. Atmosfera susideda iš mol. azoto (78.08% tūrio), mol. deguonies (20.95%), argono (0.93%), vandens garų (0.1-2.8%), anglies dioksido (0.03%); kitų dujų – neono, helio, kriptono, mol. vandenilio, azoto oksido, metano, ozono, sieros anhidrido, azoto dioksido, anglies monoksido, ksenono, jodo garų yra 0.01%. Hidrosferos vanduo dengia 70.1% viso Žemės paviršiaus ploto. Viršutinė kieta geosfera vadinama Žemės pluta; ją sudaro nuosėdinės prigimties granitai ir bazaltai (metalų oksidai, silikatai, aliumosilikatai). Nuo giliau esančių mantijos sluoksnių plutą skiria Mochorovičičiaus paviršius; po žemynais jis eina 35-70 km, po vandenynais 6-10 km gylyje. Po pluta yra viršutinė mantija: jos viršutinė dalis (substratas) ir pluta sudaro litosferą – standžiausią Žemės apvalkalą. Viršutinės mantijos apatinę dalį – astenosferą nuo apatinės mantijos skiria vidurinė mantija, arba Golicyno sluoksnis. Astenosferos apatinė riba 250-350 km, Golicyno sluoksnio ~1000 km, mantijos ~2900 km gylyje. Po mantija yra ~2200 km storio skystas išorinis branduolys (jo medžiagos tankis 8-10 g/cm3, t-ra 2300-4800 K, slėgis 150-200 GPa). Išorinio branduolio viduje yra 1250 km spindulio kietas (arba iš dalies išsilydęs) vidinis branduolys (jo centre t-ra ~6000 K, slėgis ~350 GPa, tankis 12-17 g/cm3). Mantija susideda iš olivino ir pirokseno (magnio ir geležies silikatų), kurie, didėjant slėgiui ir kylant t- rai, keičia kristalinę sandarą.

Branduolį sudaro geležies ir nikelio lydinys su geležies sulfido priemaiša. Žemė yra įmagnetėjusi, turi apie save magnetosferą ir radiacijos juostas. Magnetosferos ašis nukrypusi nuo Žemės sukimosi ašies 11.5 kampu. Žemės paviršiaus ir magnetosferos ašies susikirtimo taškai vadinami geomagn. poliais. Magn. lauko indukcija geomagn. pusiaujo juostoje 0.3•10-4 T, prie geomagn. polių 0.6•10-4 T. Aplink Žemę skrieja vienas didelis gamtinis palydovas – Mėnulis, du nedideli dulkiniai palydovai, skriejantys Mėnulio orbita (Žemės ir Mėnulio libracijos taškai, ir keli tūkstančiai dirbtinių palydovų.

Marsas

Marsas yra ketvirtoji Saulės sistemos planeta. Tai artimiausia Žemei išorinė planeta. Kai Marsas būna arčiausiai Žemės, jo spindesys siekia minus 2,9 ryškį. Aukštaičiai ją vadino Saulės dukra Žiezdre. Rausva, kraują primenanti spalva lėmė jos vardo susiejimą su kruvinuoju karo dievu Marsu. Marso para šiek tiek ilgesnė už Žemės parą. Jo ašies pokrypis į orbitos plokštumą panašus į Žemės ašies pokrypį. Taigi Marse keičiasi metų laikai. Kadangi Marsas yra apie 1,52 karto toliau nuo Saulės negu Žemė ir mažesnis jo skriejimo orbita greitis, tai metai jame yra ilgesni ir lygūs apie 1,8809 Žemės metų. Marsas turi labai retą atmosferą, kurios slėgis 170 kartų mažesnis už Žemės. Ją sudaro anglies dioksidas (95,3 %), azotas (2,7 %), argonas (1,6 %), nedidelis kiekis deguonies ir vandens garų. Temperatūra Marse labai svyruoja: ties pusiauju ji būna iki -103 °C naktį ir 17 °C dieną. Tai susiję su reta atmosfera, dėl kurios nėra šiltnamio reiškinio. Vidutinė temperatūra siekia vos – 63 °C. Marso vienetinis paviršius gauna 2,3 karto mažiau Saulės energijos negu Žemė. Marsui būdingi stiprūs vėjai, sukeliantys dideles smėlio audras. Rausvo smėlio debesys kartais pakyla net į 50 km aukštį. Vasarą vėjų greitis siekia 2—7 m/s, rudenį – 5—10 m/s. Būna uraganų (iki 100 m/s). Marso paviršius primena Mėnulį, tik yra daug įvairesnis: kalnuotas su ryškiais ugnikalnių pėdsakais, jame gausu plutos lūžių, kraterių. Didžiulis 4000 km ilgio, 100 km pločio ir iki 6 km gylio plutos lūžis — Marinerio slėnis — ištįsęs beveik lygiagrečiai su pusiauju. Didžiausio Marso kalno (Olimpo) aukštis siekia net per 20 km, o papėdės skersmuo — 600 km. Kitų aukščiausių ugnikalnių – Askrėjos, Arsijos, Povo, Eliziejaus – aukščiai 21 – 14 km. Upių senvagės ir išdžiūvę ežerai liudija, kad kažkada Marse būta daug vandens. Dabar vandens ledas kartu su anglies dioksido ledu ašigaliuose sudaro baltas dėmes, kurios vadinamos ašigalinėmis kepurėmis. Vidutinis aukščių skirtumas – 10 km. Jau sudarytas smulkus Marso paviršiaus žemėlapis (gal labiau tiktų sakyti marsalapis), kuriame visas Marso paviršius padalytas į 30 geometriškai taisyklingų rajonų. Stambiausi paviršiaus objektai vadinami mokslininkų, mažesni — Žemės miestų vardais. Marse yra Gusevo (XIX a. Vilniaus astronomo) ir Alytaus krateriai. Automatinėms stotims nusileidus Marse ir atsiuntus į Žemę jo paviršiaus nuotraukas, buvo nustatyta, kad rusvą Marso paviršiaus spalvą lemia geležies oksidas (rūdys). Jokių gyvybės požymių kol kas nerasta. Marso magnetinis laukas yra net 1000 kartų silpnesnis už Žemės magnetinį lauką. Marsas turi du nedidelius, pailgus,
netaisyklingos formos gamtinius palydovus: 28 km ilgio Fobą (gr. phobos — baimė) ir 16 km ilgio Deimą (gr. deimos — siaubas). Juos 1877 atrado A.Holas 1877 m. italų astronomas Džiovanis Virdžinijus Skiaparelis (Schiaparelli) pro teleskopą įžiūrėjo Marse tamsius ruožus ir pavadino juos kanalais. Prasidėjo įvairiausių spėliojimų apie galimus Marso gyventojus laikotarpis, buvo siūloma užmegzti ryšius su marsiečiais. Vienas tokių siūlymų — iškasti Sacharoje griovius, pripilti juos žibalo, uždegti ir tokiu būdu pasiųsti šviesos signalą. Tačiau kosminiai skrydžiai padarė galą spėlionėms — marsiečių Marse nėra. Marso paviršiaus vaizdas priklauso nuo metų laikų. Žiemą ašigalinių ledinių kepurių plotas pasiekia net 50° platumą, o vasarą jos beveik išnyksta. Sezoninius Marso paviršiaus vaizdo kitimus dar neseniai buvo bandoma aiškinti augmenijos suvešėjimu ar sunykimu skirtingais metų laikais. Tačiau iš tikrųjų tai yra tik anglies dioksido ledo susidarymas ar tirpimas.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2650 žodžiai iš 8408 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.