Saulės sistema1
5 (100%) 1 vote

Saulės sistema1

Turinys

Saulės sistema………………………………………………………………………………………………….. 1

Planetų grupės………………………………………………………………………………………………….. 1

Didžiųjų planetų palyginimas…………………………………………………………………………….. 1

Išorinės planetos……………………………………………………………………………………………….. 2

Saulės sistemos raida………………………………………………………………………………………… 3

Planetos…………………………………………………………………………………………………………… 4

Merkurijus……………………………………………………………………………………………………….. 4

Venera……………………………………………………………………………………………………………… 4

Žemė………………………………………………………………………………………………………………. 4

Marsas…………………………………………………………………………………………………………….. 5

Jupiteris…………………………………………………………………………………………………………… 5

Saturnas…………………………………………………………………………………………………………… 6

Uranas…………………………………………………………………………………………………………….. 6

Neptūnas…………………………………………………………………………………………………………. 6

Plutonas…………………………………………………………………………………………………………… 6Saulė……………………………………………………………………………………………………………….. 7

Saulė ir jos spektras,fotosfera…………………………………………………………………………….. 7

Reguliarieji ciklai,naujų elementų atradimas………………………………………………………… 8

Saulės atmosfera ir spinduliavimas,protuberantai ir žybsniai………………………………….. 9

Saulės energijos šaltinis,saulės tyrimai………………………………………………………………… 10

Kometos………………………………………………………………………………………………………….. 11

Kometų sandara……………………………………………………………………………………………….. 11

trumpai egzistuojančios planetos………………………………………………………………………… 12

Saulės sistema

Saulės sistemą sudaro viena žvaigždė Saulė, devynios didžiosios planetos ir įvairūs kiti mažesni kūnai, pvz., kai kurių planetų palydovai. Visus šiuos kūnus valdo Saulė, kuri yra daug kartų už juos masyvesnė ir tik viena spinduliuoja. Kiti Saulės sistemos kūnai šviečia tik atspindėta Saulės Šviesa, ir, nors danguje atrodo ryškūs, sunku patikėti, kad visatoje jie toli gražu nėra tokie svarbūs, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Planetų grupės

Planetos skirstomos į dvi pagrindines grupes. Pirmąją grupe sudaro palyginti mažos planetos – Merkurijus, Venera, Žemė ir Marsas, kurių skersmenys yra nuo 12756 km (Žemės) iki 4878 km (Merkurijaus). Šios planetos turi daug bendrų bruožų. Pavyzdžiui, jos visos turi kietą paviršių, sudarytos iš panašių medžiagų, tiktai Žemės ir Merkurijaus vidutinis tankis didesnis negu Marso ir Veneros.

Šių planetų orbitos beveik nesiskiria nuo apskritimų, tik Merkurijaus ir Marso keliai aplink Saule ištęsti labiau negu Žemės ir Veneros. Merkurijus ir Venera vadinami vidinėmis planetomis, nes jų orbitos yra Žemės orbitos viduje. Jos, kaip ir Mėnulis, keičia fazes nuo jaunaties iki pilnaties ir danguje visada matomos netoli Saulės. Merkurijus ir Venera neturi palydovų. Žemė turi vieną palydovą – visiems žinomą Mėnulį. Marsas – du palydovus – Fobą ir Deimą, kurie yra labai maži ir kitokios kilmės negu Mėnulis.

Už Marso yra platus tarpas, kuriame skrieja tūkstančiai mažų kūnų, vadinamų asteroidais, arba mažosiomis planetomis. Didžiausias iš jų (Cerera) tėra vos 1000-1200 km skersmens. Tai gerokai daugiau, negu kažkada manyta, bet vis dėlto mažai, lyginant su planetų skersmenimis. Nenuostabu, kad asteroidai atrasti palyginti neseniai, pvz., Cerera buvo atrasta 1801 m. Tiktai vieną iš gausybės asteroidų – Vestą galima pamatyti be teleskopo.

Toli už asteroidų zonos skrieja penkios didžiosios planetos – Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas ir Plutonas. Jos labai skiriasi nuo Žemės grupės planetų: tai veikiau skysti negu kieti kūnai su labai tankia atmosfera. Jų masės tokios didelės, kad sugebėjo išlaikyti apie save didžiulius pirminio vandenilio kiekius. Pavyzdžiui, Jupiterio pabėgimo (II kosminis) greitis yra 60 km/s, o Žemės tik 11,2 km/s. Didžiųjų planetų nuotolis nuo
Saulės yra nuo 778 milijonų kilometrų (Jupiterio) iki 4509 milijonų kilometrų (Neptūno). Tradicinės Saulės sistemos schemos dažniausiai klaidina: pavyzdžiui, Saturnas ir Uranas jose vaizduojami vienas šalia kito, tačiau iš tikrųjų Urano nuotolis nuo Žemės orbitos beveik du kartus didesnis negu Saturno.

Didžiųjų planetų palyginimas

Didžiosios planetos turi daug bendrų bruožų, bet nestokoja ir skirtumų. Jų vidutinis tankis palyginti mažas, pavyzdžiui, Saturno vidutinis tankis mažesnis negu vandens. Jupiteris šviečia atspindėta Saulės šviesa, bet turi vidinį energijos šaltinį, nes šilumos skleidžia daugiau, negu pats gauna iš Saulės. Taigi jo branduolio temperatūra turi būti pakankamai aukšta, bet ne tiek, kad jame kaip Saulėje vyktų branduolinės reakcijos; Jupiteris negali prilygti žvaigždei, nes yra per mažas.

1

Išorinės planetos

Senovėje tolimiausia žinoma planeta buvo Saturnas. Manyta, kad Saulės sistemą sudaro septyni pagrindiniai kūnai (penkios plika akimi matomos planetos, Saulė ir Mėnulis). Skaičių 7 astrologai laikė magišku, taigi daugiau planetų rasti nesitikėta. Bet 1781 m. Viljamas Heršelis (1738 – 1822m.) sudarinėdamas Dvynių žvaigždėlapį, aptiko mažą skrituliuko pavidalo šviesulį, kuris kasnakt pastebimai judėjo. Heršelis iš pradžių palaikė jį kometa, bet, apskaičiavus jo orbitą, paaiškėjo, kad šis objektas skrieja toliau negu Saturnas. Taigi penkios planetos – Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris ir Saturnas yra žinomos nuo seniausių laikų, nes yra ryškūs objektai, matomi plika akimi. Uraną, kurį taip pat galima įžiūrėti akimi, 1781 m. atsitiktinai atrado Viljamas Heršelis (1738-1822). 1846 m. į žinomų planetų sąrašą pateko Neptūnas: jis buvo apskaičiuotas teoriškai pagal stebimus Urano judėjimo trikdymus. Visos didžiosios planetos turi palydovų: Jupiteris – 16, Saturnas – 17, Uranas – 15, Neptūno iki 1989 m. žinoti tik du palydovai; JAV kosminė stotis „Vojadžeris-2“ atrado jų dar šešis. Tolimiausią žinomą planetą Plutoną 1930m. atrado Lovelio observatorijos (Arizona, JAV) astronomai. Tai ne milžinė, o gerokai mažesnė už Žemę planeta, apie kurią žinoma dar labai mažai. Daugumos planetų orbitų plokštumos pasvirusios į ekliptiką beveik tiek pat kiek Žemė (didžiausias yra Merkurijaus orbitos posviris, lygus 7°), o Plutono orbitos plokštuma su ekliptika sudaro itin didelį 17° kampą. Be to, jo orbita labai ištęsta: perihelyje, t. y. arčiausiai Saulės, Plutonas būna arčiau Saulės negu Neptūnas. Taigi Plutonas – ypatinga planeta. Manoma, kad tai gali būti pabėgės Neptūno palydovas. Ar yra planetų, skriejančių anapus Plutono – ateities klausimas.

Saulės sistemos nariai taip pat yra kometos. Jos susideda iš dulkių, lakiųjų medžiagų ir labai retų dujų. Dauguma kometų skrieja labai ištęstomis orbitomis. Su kometomis susiję kai kurie meteorų srautai. Pagaliau yra daugybė asteroidų, dažnai vadinamų Saulės sistemos nuolaužomis.

2

Saulės sistemos raida

Susiformavus Saulės sistemai, planetos skriejo aplink Saulę, kiekviena nutolusi nuo jos atstumu, apytiksliai du kartus didesniu už savo kaimynės iš Saulės pusės. Sunku paaiškinti, kodėl orbitos rikiavosi tokia tvarka. Visų planetų nuotolių reikšmės priklausė dėsningai geometrinei progresijai. Iš dabar žinomų planetų trūko Žemės su Mėnuliu ir Neptūno su jo palydovu, matyt, atsiradusiu jo gravitacijos lauke vėliau. Galbūt tais senais laikais dar nebuvo asteroidų žiedo, ir vietoj jo skriejo planeta. Venera ir Uranas sukosi, kaip ir kitos planetos, iš vakarų į rytus, jų ašių pasvirimo kampas buvo, kaip ir daugumos planetų, vos keli laipsniai, o Plutono orbita nebuvo tokia ištįsusi ir taip pasvirusi.

Tokia buvo pradžia, nes kosminės medžiagos debesis, iš kurio susiformavo Saulės sistema, buvo plokščias. Tačiau atėjo metas pokyčiams, ir į Saulės sistemą įsiveržė Žemė ir Neptūnas. Tiesa, čia šios planetos galėjo atsirasti skirtingu būdu ir laiku. Iš pradžių į Žemės orbitą kaip kometa iš kosmoso platybių įskriejo Mėnulis. Šis įsiveržimas turėjo kažkaip paveikti aplinkines planetas. Atsidūręs palankioje gyvybei formuotis aplinkoje, Mėnulis galėjo pradėti evoliucionuoti panašiai kaip Žemė. Praėjus tam tikram laiko tarpui į šią orbitą kaip didžiulė kometa įskriejo Žemė ir, prisijungusi savo gravitaciniu lauku ją sustabdžiusį Mėnulį, pasiliko dabartinėje orbitoje.

Tačiau šis įskriejimas visai Žemės planetų grupei atsiėjo daugeliu pokyčių, susijusių su galingais kompensaciniais kinetinės ir gravitacinės energijos srautais. Marsas turėjo nutolti nuo Saulės, Venera, atlaikydama įsibėgėjusios Žemės spaudimą, pakeitė savo sukimosi kryptį (arba “apsivertė”). Būdama daug didesnė ir sunkesnė už Mėnulį, Žemė
jo atmosferą ir hidrosferą, jeigu tokios egzistavo. Matyt, tai įvyko “pačiu laiku”, nes Mėnulio vidinis aktyvumas beveik išseko (o tai tolygu ir planetos mirčiai) jau prieš 3 mlrd. metų.

Panašūs dalykai turėjo vykti ir tarp planetų milžinių Saulės sistemos pakraščiuose. Neptūnas radikaliai pakeitė Urano pasvirimą ir sukimosi kryptį, o Plutono – orbitos ištįsimą ir jos plokštumos pasvirimą. Matyt, tuo metu Neptūnas ir prisijungė keistai apie jį besisukantį Tritoną. Nesėkmingai baigėsi planetai, “bandžiusiai” įlėkti į Saturno ir Urano orbitų vidurį. Ji “prastūmė” milžines, tačiau pati suiro, veikiama šių milžinių gravitacijos laukų, ir iš jos liko tik skeveldros – asteroidai, kurių vienas dabar vadinamas Chironu.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1332 žodžiai iš 4342 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.