Saulės sistema1
5 (100%) 1 vote

Saulės sistema1

Turinys

1. Saulės

sistema……………………………………………………………

………………………………..2 psl.

2.

Saulė……………………………………………………………..

…………………………………………..3 psl.

3.

Merkurijus…………………………………………………………

……………………………………….9 psl.

4.

Venera…………………………………………………………….

………………………………………..10 psl.

5.

Žemė………………………………………………………………

…………………………………………12 psl.

6.

Mėnulis……………………………………………………………

………………………………………..15 psl.

7.

Marsas…………………………………………………………….

………………………………………..18 psl.

8.

Jupiteris………………………………………………………….

………………………………………….23 psl.

9.

Saturnas…………………………………………………………..

…………………………………………31 psl.

10.

Uranas…………………………………………………………….

……………………………………….40 psl.

11.

Neptūnas…………………………………………………………..

………………………………………45 psl.

12.

Plutonas…………………………………………………………..

……………………………………….49 psl.

Saulės sistema

Saulė, aplink ją skriejančios planetos ir aplink jas skriejantys palydovai,

asteroidai, kometos, meteoroidai, tarpplanetinė medžiaga, šių objektų

gravitacinis, spinduliavimo ir magn. laukai. Planetų sistemos matmenys,

matuojami tolimiausios Plutono planetos orbitos skersmeniu, vidutrniškai

lygūs ~12 mlrd. km (80 av). Planetų sistemą už 35-200 av gaubia Koiperio

kometoidų diskas, o už 20-200 tūkst. av – sferinis Orto kometų debesis. Šio

debesies išorinis kraštas sutampa su nuotoliu, kuriame Saulės gravitacijos

jėga susilygina su artimiausių žvaigždžių gravitacijos jėga. Visų Saulės

sistemos kūnų masė lygi 2·1030 kg; 99.85% šios masės sutelkta Saulėje

(lent.). Planetos skrieja aplink Saulę elipsinėmis orbitomis, kurių

plokštumos pasvirusios mažu kampu į ekliptiką; didžiausią posvyrį į

ekliptiką (17.15[pic]) turi Plutono orbita. Saulės sukimosi apie ašį ir

planetų skriejimo aplink Saulę kryptys sutampa. Artimiausių žvaigždžių

atžvilgiu Saulės sistema juda 19.7 km/s greičiu Heraklio žvaigždyno

kryptimi. Aplink Galaktikos centrą Saulės sistema skrieja beveik

apskritimine orbita 220 km/s greičiu; orbitinis periodas ~230 mln. m.Saulės sistemos kūnų masės ir skersmenys

| |Skaiči|Bendra masė |Skersmuo |

| |us |(Žemės masės |(km) |

| | |vienetais) | |

|Saulės |1 |332 959.5 |1 392 530 |

|Planetų |9 |456 |3000-142 600|

|Palydovų|63 |0.12 |10-5260 |

|Asteroid|~6000 |0.001 |1-1020 |

|ų | | | |

|Kometoid|1012 |100 |150 |

|ų | | | |

|Meteoroi| |~10-6 |<1 |

|dų | | | |

Planeta

Didelės masės ir didelių matmenų šaltas kosm. kūnas, skriejantis aplink

žvaigždę (Saulės sistemoje – aplink Saulę). Šviečia tik atspindėta

žvaigždės šviesa. Kitų žvaigždžių (išskyrus Saulės) planetų iš Žemės

negalima įžiūrėti; apie tų planetų buvimą sužinoma iš žvaigždžių radialinių

greičių ir savųjų judėjimų pokyčių, kuriuos sukelia planetos.Žinomos devynios Saulės sistemos planetos: Merkurijus, Venera (vidinės),

Žemė, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas ir Plutonas (išorinės).

Dauguma išorinių planetų (išskyrus Marsą ir Plutoną) yra planetos milžinės.

Aplink Saulę planetos skrieja elipsinėmis orbitomis. Plika akimi nakties

danguje gerai matomi Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris ir Saturnas.

Uraną sunku pamatyti silpnų žvaigždžių fone, nes jo didžiausias spindesys

tėra 5.4 ryškio; Neptūno didžiausias spindesys yra 7.6 ryškio, Plutono –

14.7 ryškio. Visų planetų orbitos yra netoli ekliptikos. Didžiausią orbitos

plokštumos posvyrio į ekliptiką kampą turi Plutonas (17.15[pic]) ir

Merkurijus (7[pic]), kitų planetų šis kampas <3.5[pic]. Vidinės planetos

visuomet yra netoli Saulės: Merkurijus nutolsta nuo jos ne daugiau kaip

28[pic] kampu, Venera – 48[pic]. Išorinės planetos ir Žemė turi palydovų,

Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas – dar ir žiedus.

Lietuviškas planetos pavadinimas – žvėrynė.

Saulė

Artimiausia Žemei Galaktikos žvaigždė; centrinis ir didžiausias Saulės

sistemos kūnas. Yra G2 spektr. klasės ir V šviesio klasės (pagr. sekos)

geltonoji nykštukė. Nuo Galaktikos centro nutolusi ~28 000 šm, virš

Galaktikos plokštumos – 30 šm. Saulė yra nevienalytis plazmos rutulys. Jo

centre yra 0.35 R[pic] spindulio šerdis,
kurioje vyksta termobrand.

protoninio ciklo reakcijos ir išsiskiria energija. Dėl spinduliavimo Saulė

netenka ~4.5 mln. tonų masės per 1 s (7·10-14 M[pic] per 1 m.). Maždaug

tiek pat masės nusineša Saulės vėjas. Centre medžiagos tankis 160 g/cm3,

slėgis 2·1016 Pa, t-ra 15 mln. K. Virš branduolio yra ~0.5 R[pic] storio

sluoksnis, kuriame energija pernešama spinduliais. Toliau eina išorinis

~0.15 R[pic] storio konvekcijos sluoksnis, kurio t-ra ties apatine riba yra

~1.1 mln. K. Šiame sluoksnyje energija nešama į Saulės atmosferą

konvekciniu būdu, maišantis skirtingos t-ros medžiagos srautams. Saulės

paviršius per teleskopą atrodo grūduotas (Granulės). Plika akimi matomas

blizgantis Saulės paviršius – apatinis Saulės atmosferos sluoksnis

vadinamas fotosfera. Virš fotosferos plyti chromosfera, kurią stebėti

skaisčios fotosferos fone labai sunku. Viršutinis Saulės atmosferos

sluoksnis vadinamas Saulės vainiku. Saulės atmosfera susideda iš vandenilio

(74.7% atmosferos masės), helio (23.7%) ir 1.6% kitų chem. elementų (jų

atrasta 73). Per teleskopą geriausiai matomi Saulės fotosferos dariniai yra

Saulės dėmės, Saulės žibintai ir granulės. Tam tikro bangos ilgio šviesoje

chromosferos aktyviose srityse galima matyti flokulus ir Saulės žybsnius.

Vainiko fone visiško Saulės užtemimo metu arba pro koronografą galima

matyti protuberantus. Iš vainiko į tarpplanetinę erdvę srūva Saulės vėjas,

sklinda radijo bangos ir rentgeno spinduliai. Saulėje matomų dėmių,

žibintų, protuberantų ir kitų aktyvių darinių kiekis periodiškai kinta

(Saulės aktyvumas). Saulė turi kintamą magn. lauką; jo indukcija

vidutiniškai lygi (1-2)·10-4 T, Saulės dėmių indukcija ~0.3 T. Saulės

paviršiuje vyksta neradialinės pulsacijos.

Saulės charakteristika

|Pusiaujo skersmuo |1 392 530 km |

| |(109.16 Žemės |

| |pusiaujo skersmens)|

|Ašigalinis skersmuo |1 392 386 km |

|Matomasis kampinis skersmuo: | |

| |0.542 |

| |0.524 |

| | |

|perigėjuje | |

|apogėjuje | |

| | |

|Paplokštumas |0.00010 |

|Masė |1.9891·1030 kg |

| |(332 959.5 Žemės |

| |masės) |

|Vid. tankis |1.41 g/cm3 |

|Laisvojo kritimo pagreitis |273.98 m/s2 |

|(prie paviršiaus) | |

|Pabėgimo (II kosminis) greitis |617.7 km/s |

|Apsisisukimo apie ašį žvaigžd. periodas: | |

| |  |

| |25 d |

| |30 d |

|pusiaujyje | |

|ašigalinėse srityse | |

| | |

|Pusiaujo plokštumos posvyris |7.25[pic] |

|į ekliptikos plokštumą | |

|Paviršiaus efektinė t-ra |5780 K |

|Regimasis vizualinis ryškis |-26.7 |

|Absoliutinis vizualinis ryškis |4.79 |

|Šviesis (spinduliavimo galia) |3.84·1026 W |

|Skriejimo aplink Galaktikos |230 mln. m. |

|centrą periodas | |

|Skriejimo aplink Galaktikos |220 km/s |

|centrą greitis | |

|Nuotolis nuo Žemės: | |

| |149.6 mln. km |

| |152.1 mln. km |

| |147.1 mln. km |

|vidutinis | |

|didžiausias | |

|mažiausias | |

| | |

Saulės užtemimai

[pic]

Reiškiniai, kai Mėnulio diskas uždengia Saulės diską. Skiriami visiškieji

ir daliniai.Visiškasis Saulės užtemimas įvyksta tada, kai Mėnulis yra arti perigėjaus

ir abiejų diskų centrai beveik sutampa. Tada ant Žemės krinta apskritas

Mėnulio šešėlis, kuris nebūna didesnis kaip 270 km. Šešėlį supa apskritas

pusšešėlis, kurio skersmuo 3000-4500 km. Ten matomas dalinis Saulės

užtemimas. Kadangi Mėnulis skrieja aplink Žemę, jo šešėlis slenka iš vakarų

į rytus maždaug 3360 km/h greičiu. Dėl Žemės
tą pačią pusę

Mėnulio šešėlio greitis sumažėja iki 1700 km/h ties pusiauju. Ilgiausia

visiškojo Saulės užtemimo trukmė – 7m40s.Jei Mėnulis yra arti apogėjaus, jo kampinis skersmuo mažesnis už Saulės

kampinį skersmenį. Jei tada abiejų diskų centrai sutampa, įvyksta žiedinis

Saulės užtemimas.Dažniausiai Saulės ir Mėnulio diskų centrai nesutampa ir Mėnulis uždengia

tik dalį Saulės disko – tada įvyksta dalinis Saulės užtemimas.Toje pačioje Žemės vietoje visiški Saulės užtemimai kartojasi kas 300-

400 m. Daliniai Saulės užtemimai kartojasi kas 2-3 m. Per metus įvairiose

Žemės vietose būna 2-5 Saulės užtemimai. Paskutinysis visiškas Saulės

užtemimas Lietuvoje įvyko 1954.06.30. Jų nebus stebima Lietuvoje visą XXI

amžių. Visiškas Saulės užtemimas Europoje buvo 1999.08.11. Užtemimo zona

praėjo per Britaniją, Belgiją, Prancūziją, Vokietiją, Austriją, Vengriją ir

Rumuniją.

Galaktika

Žvaigždžių ir tarpžvaigždinės medžiagos sistema, kuriai priklauso ir Saulė.

Yra Sb tipo spiralinė galaktika, susidedanti iš bendracentrių posistemių:

disko (spindulys ~60 000 šm), centrinio telkinio (spindulys ~10 000 šm),

sferoido (spindulys ~80 000 šm) ir vainiko (spindulys ne mažiau kaip

300 000 šm). Saulė yra diske netoli nuo jo centr. plokštumos nutolusi

28 000 šm nuo centro. Galaktikos disko projekcija į dangaus sferą yra

Paukščių Takas. Diskas sukasi aplink Galaktikos centrą. Sukimosi greitis

tolstant nuo centro, didėja; Saulės aplinkoje lygus ~220 km/s, Galaktikos

disko pakraštyje ~230-250 km/s. Saulė apsisuka aplink Galaktikos centrą per

230 mln. metų. Galaktikoje yra 250-300 mlrd. žvaigždžių, jos masė

~1012 M[pic] . Daugiausia žvaigždžių yra diske, centr. telkinyje ir

sferoje. Tarpžvaigždinės dujos ir dulkės sudaro 10% disko masės ir telkiasi

daugiausia spiralinėse vijose. ~73% tarpžvaigždinės medžiagos masės sudaro

vandenilio atomai ir molekulės, ~25% helis ir ~2% sunkesnieji elementai.

Tarpžvaigždinės molekulės telkiasi į molekulių debesis, kurių ~1% medžiagos

sudaro tarpžvaigždinės dulkės. Galaktikos spiralinėse vijose t. p. telkiasi

jaunos žvaigždės, jų asociacijos ir padrikieji žvaigždžių spiečiai (amžius

106-108 m.). Galaktikos diske telkiasi žvaigždės ir spiečiai kurių amžius 1-

8 mlrd. metų (Saulės amžius 4.7 mlrd. m.), Galaktikos sferoide – pavienės

žvaigždės ir kamuoliniai žvaigždžių spiečiai, kurių amžius 10-13 mlrd.

metų. Sferoido objektai skrieja aplink Galaktikos centrą ištįsusiomis

elipsinėmis orbitomis, orientuotomis įv. kampais į disko plokštumą.

Galaktikos sferoide t.p. atrasta karštų dujų srautų kylančių iš disko ir

krintančių atgal. Sferoido žvaigždės turi 10-1000 kartų mažiau sunkiųjų

chem. elementų, negu disko žvaigždės. Galaktikos vainike yra tolimų

kamuolinių spiečių, sferoidinių galaktikėlių ir nežinomos prigimties

nematomosios masės, kuri ~10 kartų viršija Galaktikos žvaigždžių ir

tarpžvaigždinės medžiagos masę (žr. Nematomoji medžiaga). Disko objektai

kartais vadinami I populiacija, sferoido objektai – II populiacija.

Galaktikos centras

Centrinė Galaktikos sritis, apie kurią sukasi žvaigždės, jų spiečiai,

tarpžvaigždiniai debesys ir kiti objektai. Yra Šaulio žvaigždyne su 1950

koordinatėmis: [pic]=17h42.4m29.3s, [pic]=-28[pic]59’17“. Regimajame ir

ultravioletiniame spektro ruožuose Galaktikos centras nematomas, nes jį

užstoja dideli tankūs dulkių debesys, esantys Šaulio ir Skydo spiralinėse

vijose. Apskaičiuota, kad šie debesys susilpnina sklindančią iš Galaktikos

centro šviesą bent 25-30 ryškių. Radijo bangų ruože Galaktikos centre

stebimas taškinis šaltinis, skleidžiantis sinchrotronines radijo bangas ir

vadinamas Šaulio A šaltiniu. Infraraudonuosiuose spinduliuose stebimas

Šaulio A šaltinis ir difuzinis švytėjimas aplink jį, kurį skleidžia žemų

temperatūrų žvaigždės ir šilti (300 K) dulkių debesys. Šaulio A šaltinis

taip pat skleidžia rentgeno ir gama spindulius. Manoma, kad Galaktikos

centre yra maždaug 4 mln. M[pic] juodoji bedugnė, kurią supa 5 šm spindulio

jonizuotų dujų verpetas. Nuo 5 šm iki 30 šm nuo centro tęsiasi greit

besisukantis tankus neutralių dujų (daugiausia molekulinio vandenilio) ir

dulkių diskas, pakrypęs ~20[pic] į Galaktikos plokštumą. Šiame diske yra

trys spiralinės vijos, kuriomis disko medžiaga verpetu artėja į centrą ir

siurbiama į juodąją bedugnę.

Saulės vėjas

Elektringųjų dalelių (protonų, elektronų, helionų) plazmos srautas,

sklindantis nuo Saulės. Prie Žemės orbitos Saulės vėjo greitis lygus 300-

750 km/s. Dėl vėjo Saulė netenka ~10-14 masės per metus.

Fotosfera

Saulės ir žvaigždžių atmosferos žemiausias sluoksnis, iš kurio

išspinduliuojama daugiausia energijos. Akimi matomas kaip blizgantis

paviršius. Saulės fotosferos storis 200-300 km, temperatūra mažėja einant į

išorę nuo 6000 K iki 4000 K (temperatūros minimumas yra fotosferos

sluoksnyje, kuris pereina į chromosferą). Fotosferos spektras ištisinis su

tamsiomis Fraunhoferio (absorbcijos) linijomis.

Chromosfera

Saulės atmosferos sluoksnis tarp fotosferos ir vainiko; vid. storis

~10 000 km. Vidinio (~2000 km storio) chromosferos sluoksnio tankis mažėja

nuo 10-8 iki 10-10g/cm3, t-ra pakyla nuo 5000 iki
7500 K; šis sluoksnis

susideda daugiausia iš neutraliojo vandenilio. Išorinio chromosferos

sluoksnio t-ra vis kyla ir ~10 000 km aukštyje, tankiui sumažėjus iki 10-

16g/cm3, pasiekia kelias dešimtis tūkstančių kelvinų. Chromosferos ir

vainiko riboje t-ra pakyla iki 1 mln. K. Išorinis chromosferos sluoksnis

susideda iš jonizuoto vandenilio ir helio. Chromosferos spektras yra

emisinis linijinis; stipriausios linijos – vandenilio H[pic] , jonizuoto

kalcio H ir K. Chromosfera matoma visiško Saulės užtemimo metu arba per

koronografą. Chromosferas turi t. p. dauguma F, G, K, M spektr. klasių

žvaigždžių.

Saulės vainikas

Išorinis labai karštas (~1.5[pic]106 K) ir retas (~109 dalelių/cm3) Saulės

atmosferos sluoksnis. 1-2 mln. km nuotolyje nuo Saulės paviršiaus pereina į

Saulės vėją. Gerai matomas visiško Saulės užtemimo metu arba

nufotografuotas koronografu. Vainiką kaitina iš konvekcijos zonos

sklindančios infragarso bangos. Didžiausio Saulės aktyvumo metu yra beveik

sferinės formos, mažiausio aktyvumo metu netaisyklingos (su kyšuliais)

formos. Iš vainiko sklinda Saulės vėjas, radijo bangos, rentgeno

spinduliai.

Saulės dėmės

Saulės fotosferos dariniai, tamsesni už fotosferą. Susideda iš tamsesnės

centr. srities (šešėlio) ir ją supančio šviesesnio pusšešėlio. T-ra 1000-

2000 K žemesnė už fotosferos t-rą, dėl to Saulės dėmės yra 2-5 kartus

tamsesnės už fotosferą. Magn. lauko indukcija 0.2-0.3 T. Gyvavimo trukmė

nuo kelių valandų iki kelių dešimčių dienų, skersmuo nuo kelių šimtų iki

kelių tūkstančių kilometrų. Susidaro skirtingo magn. poliškumo poromis arba

grupėmis. Prasidėjus Saulės aktyvumo stiprėjimo ciklui, pirmosios dėmės

pasirodo 30-40[pic] heliografinėse platumose abipus Saulės pusiaujo, vėliau

jos pasirodo vis arčiau pusiaujo. Daugiausia dėmių būna 10-20[pic]

heliografinėse platumose. Ciklo pabaigoje dėmės telkiasi siauroje juostoje

prie pusiaujo.

Koronografas

Optinis prietaisas. leidžiantis stebėti Saulės vainiką ne visiškųjų

užtemimų metu. Koronografe naudojamas neskaidrus juodas diskelis,

užstojantis Saulės diską teleskopo reflektoriaus židinio plokštumoje.

Siekiant sumažinti atmosferoje išsklaidytos šviesos įtaką, stebėjimai

vykdomi labai aukštuose kalnuose, palydovuose, raketose, balionuose. 1930

išrado B. Lio (Bernard Lyot).

Protuberantai

Dideli tankūs įkaitusių (t-ra ~10 000 K) dujų dariniai, išmesti iš Saulės

ar kitos žvaigždės atmosferos į karštą (~1 mln. K) mažo tankio vainiką.

Geriausiai matomi Saulės skritulio kraštuose visiško Saulės užtemimo metu

arba per koronografą.

Saulės aktyvumas

Periodiškai kas 11 metų kintantys Saulės atmosferos dariniai ir reiškiniai.

Stiprėjant Saulės aktyvumui, Saulės fotosferoje susidaro stiprūs vietiniai

magn. laukai, kurie po to virsta magn. aktyvumo sritimis. Jose susidaro

dėmės, žibintai, flokulai, chromosferos žybsniai, iškyla protuberantai.

Sustiprėjusio Saulės aktyvumo metu padidėja Saulės vainikas, sustiprėja

Saulės radijo spinduliavimas ir Saulės vėjo intensyvumas. Saulės aktyvumo

rodiklis yra dėmėtumas, reiškiamas Volfo skaičiumi. Saulės magn. lauko

poliškumas pakinta kas 22.3 m. Paskutinius kartus Saulės aktyvumo

maksimumai buvo 1980 ir 1990 m, minimumas 1996. Sekantis aktyvumo

maksimumas laukiamas 2000-2001.

Merkurijus

Arčiausiai Saulės skriejanti planeta. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita

47.9 km/s vid. greičiu . Didžiausio spindesio metu Merkurijaus ryškis lygus

-0.2, kampinis skersmuo 7″. Geometrinis albedas 9%. Stebėti iš Žemės

Merkurijų sunku, nes jis matomas ne ilgiau kaip 1 h prieš Saulės tekėjimą

ar po nusileidimo; geriausiai matomas, kai nutolsta nuo Saulės 25-28[pic]

kampu. Paviršius panašus į Mėnulio paviršių, tik jame daugiau kraterių ir

mažiau lygumų. Atmosfera labai reta (susideda iš helio, vandenilio,

deguonies, neono, argono), slėgis prie paviršiaus ~10-7 Pa. Saulės

apšviesto Merkurijaus t-ra afelyje 290[pic]C, perihelyje 430[pic]C,

neapšviestos pusės t-ra -160[pic]C. Manoma, kad Merkurijus turi ~1800 km

spindulio geležies ir nikelio branduolį, virš jo – silikatų mantiją, ir

granito bei bazaltų plutą. Magn. laukas ~300 kartų silpnesnis negu Žemės.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2588 žodžiai iš 8602 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.