Saulės sistema2
5 (100%) 1 vote

Saulės sistema2

Turinys

Įvadas……………………………………………………………….3-4 lapas

Saulės sistema ir planetos……………………………………5-6 lapas

Merkurijus…………………………………………………………6-7 lapas

Venera………………………………………………………………7-8 lapas

Žemė…………………………………………………………………8 lapas

Marsas………………………………………………………………8-9 lapas

Jupiteris…………………………………………………………….9-10 lapas

Saturnas…………………………………………………………….10-11 lapas

Uranas……………………………………………………………….11 lapas

Neptūnas…………………………………………………………….12 lapas

Plutonas……………………………………………………………..12-13 lapas

Saulė………………………………………………………………….13 lapas

Naudota medžiaga……………………………………………….14 lapas

Įvadas

Saulės sistemą sudaro pati saulė, devynios didžiosios planetos (žemės grupės planetos: merkurijus, venera, žemė, marsas; didžiosios planetos: jupiteris, saturnas, uranas, neptūnas; prie šių tipų nepriskiriamas – plutonas), daugybė mažų planetų (asteroidų), kometoidų, meteorinių kūnų, dulkių ir dujų.

Merkurijus. Skersmuo 2,6 karto mažesnis negu žemės, paviršius nusėtas daugybe įvairasių dydžių kraterių. Atmosfera labai reta, temperatūra: +430 iki -160. Magnetinis laukas maždaug 300 kartų silpnesnis negu žemės. Palydovų neturi.

Venera. Skersmuo beveik lygus Žemės skersmeniui. Turi storą, tankią, iš CO2 sudarytą atmosferą, kurioje plaukioja sieros rūgšties garų debesys. Paviršiuje yra kalnynų, plokščiakalnių, žemumų, kraterių. Temperatūra: +460. Magnetinio lauko nerasta, palydovų neturi.

Žemė. Atmosfera susideda iš azoto, deguonies, argono, vandens garų, CO2. 71% paviršiaus dengia vanduo. Aplink skrieja vienas gamtinis palydovas – Mėnulis.

Mėnulis – vienintelis gamtinis Žemės palydovas. Jo skersmuo 4 kartus mažesnis už žemės. Neturi atmosferos, temperatūra: +130 iki -170. Paviršius nusėtas smūginių katerių.

Marsas. Jo skersmuo 1,9 karto mažesnis negu žemės. Turi retą atmosferą sudarytą iš CO2. Pučia smarkūs vėjai. Paviršiuje yra kalnynų, lygumų, kanjonų, kraterių. Ties ašigaliais matomos ledo kepurės. Temperatūra: +20 iki -100. Turi du palydovus: fobą ir deimą.

Jupiteris. Penkta pagal nuotolį nuo Saulės planeta (740-816 mln.km.; 11,86 m), didžiausia Saulės sistemoje. Skersmuo 11 kartų didesnis už Žemės. Jį gaubia stora ir tanki H ir He atmosfera. Debesų temperatūra: -138 C. Magnetinis laukas 20 kartų stipresnis nei Žemės. Turi 16 palydovų, 4 didieji matomi pro žiūronus. Turi siaurą žiedą, sudarytą iš ledo gabalėlių.

Saturnas. Šešta pagal nuotolį nuo Saulės planeta (1,35-1,51mlrd.km.; 29,5m.). Turi 7 ledo gabalėlių žiedus. Skersmuo 10 kartų didesnis už Žemės, o magnetinis laukas stipresnis kelis kartus. Saturną gaubia stora ir tanki atmosfera, sudaryta iš H, He, metano ir amoniako. Debesų temperatūra: -178. Turi 18 palydovų.

Uranas. Septinta pagal nuotolį nuo Saulės planeta (2,7-3,0mlrd.km., 84m.). Skersmuo 4 kartus didesnis už Žemės. Atmosfera labai stora, iš H, He, metano ir amoniako. Debesų temperatūra: -210. Turi 10 plonų žiedų, magnetinį lauką, 15 palydovų.

Neptūnas. Aštunta pagal nuotolį nuo Saulės planeta (4,46-4,54mlrd.km., 165m.), panaši į Uraną. Ją gaubia audringa tanki H, He ir metano atmosfera. Debesų temperatūra: -220. Turi 3 žiedus ir 8 palydovus.

Plutonas. Devinta, pati tolimiausia ir mažiausia, Saulės sistemos planeta. Skersmuo 5,5 karto mažesnis už Žemės. Paviršių dengia metano ledas, atmosfera labai reta, iš N ir metano. Temperatūra: -235. Turi 1 didesnį palydovą.

Be didžiųjų planetų, aplink Saulę skrieja apie 5000 (1-1000km) mažųjų planetų, arba asteroidų. Daugelis jų yra tarp Marso ir Jupiterio orbitų. Asteroidų skersmuo ne didesnis nei 1000 km. Didieji asteroidai beveik apskriti, o mažesni – netaisiklingos formos. Yra 3 lietuviški asteroidai: Lietuva, Čiurlionis, Vilnius.

Mažesnio nei 1 km. skersmens asteroidai vadinami meteoroidais. Įlėkę į Žemės atmosferą, jie virsta meteorais arba bolidais. Daugelis jų sudega ore. Nukritę ant žemės meteorai vadinami meteoritais, jų išmuštos duobės – astroblemomis (Mizarų – 5km; Veprių – 8km). Jie skirstomi į akmeninius, geležinius, akmeninius-geležinius. Taškas, iš kurio skrieja meteoritas – radiantas.

Kometomis vadinami mažų asteroidų dydžio Saulės sistemos kūnai, kurių išvaizda prilauso nuo atstumo iki Saulės. Jų skersmuo nuo 1 km. iki 50km. Kometos branduolys, arba kometoidas, sudarytas iš sušalusių į ledą dujų, dulkių ir mažų meteoroidų. Priartėjusios prie Saulės, kometos atšyla ir įgyja ilgas dujų ir dulkių uodegas.

Saulės sistema ir planetos

Saulė, aplink ją skriejančio planetos ir aplink jas skriejantys palydovai, asteroidai, kometoidai, meteroidai, tarplanetinė medžiaga, šių objketų gravitaciniai ir magnetiniai laukai,
elektromagetiniai spinduliai sudaro saulės sistemą. Planetų sistemos matmenys, matuojami tolimiausios Plutono planetos orbitos vidutiniu skersmeniu, lygūs maždaug 12 mlrd km (80 astronominių vienetų). Planetų sistemą už 35-200 av gaubia Koiperio-Edžvorto kometoidų juosta, o už 50-200 tūkst. av – sferinis Orto kometoidų debesis. Šio debesies išorinis kraštas sutampa su nuotoliu, kuriame Saulės gravitacijos jėga susilygina su artimiausiu žvaigždžių gravitacijos jėga. Planetos skrieja aplink Saulę artimoms apskritimams elipsinėmis orbitomis, kurių plokštumos pasvirusios mažu kampu į ekliptikos plokštumą, didžiausią posvyrį į ekliptiką (17 laipsnių) turi Plutono orbita. Saulės sukimosi apie ašį ir planetų skriejimo aplink Saulę kryptis sutampa. Artimaiusiu žvaigždžių atžvilgiu Saulės sitema lekia 19,7 km/s greičiu Heraklio žvaigždyno kryptimi. Aplink Galaktikos centrą Saulės sistema skrieja beveik apskritimine orbita 220 km/s greičiu ir apie Galaktikos centrą apsisuka per 230 mln metų.

XVII a. teko galutinai atsisakyti teiginio, kad Žemė yra pasaulio centras, ir pripažinti, kad tai tik eilinė Saulės sistemos planeta. O Niutonui įrodžius, kad danguje, kaip ir Žemėje, galioja tie patys mechanikos dėsniai, fizikams iškilo problema moksliškai paaiškinti Saulės sistemos kilmę. XVIII a. antroje pusėje filosofas I. Kantas ir matematikas bei fizikas P.S. Laplasas išplėtojo hipotezę, kad Saulė ir jos planetos susidarė iš pirminio besisukančio dujų debesies. Veikiant visuotinės traukos jėgai, debesis traukėsi, o dėl sukimosi jis susiplojo. Debesies centre susidarė centrinis kamuolys, iš kurio išsivystė Saulė, o likęs aplinkinis diskas, traukdamasis ir sukdamasis, sutrūkinėjo į dujų bei dulkių žiedus, kurie ilgainiui virto planetomis. Kanto ir Laplaso idėjos išliko ligi šių dienų. Vėlesni astronomijos ir fizikos tyrimai įgalino tiksliau apibrėžti šią hipotezę, nors ji ligi šiol nėra virtusi griežta, vienareikšmiška teorija, netgi egzistuoja įvairūs jos variantai.

Saulės sistemoje susidarė dviejų tipų planetos: arčiau Saulės – gana tankios, nedidelio dydžio (Merkurijus, Venera, Žemė, Marsas), o toliau nuo Saulės – mažo tankio didžiosios planetos (Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas); išimtį sudaro Plutonas, primenantis didžiosios planetos palydovą. Neseniai nustatyta, kad didžiosios planetos turi tankų branduolį, keletą kartų didesnį nei Žemės tipo planeta. Tą branduolį supa didelis ir retas vandenilio bei helio apvalkalas, kuris, matyt, susidarė pritraukus masyviai planetai iš aplinkos pirmykščių dujų ir dulkių likučius.

XX a. antrajame dešimtmetyje astronomas Dž. Džinsas (Jeans) buvo pasiūlęs kitokią planetų susidarymo hipotezę – kad jos atsirado Saulei suartėjus su kita žvaigžde ir išplėšus iš jos dalį medžiagos. Vėliau, įrodžius, kad Saulė ir planetos turi maždaug vienodą amžių ir panašią cheminę sudėtį, tos hipotezės teko atsisakyti. Kadangi Saulė yra eilinė žvaigždė, o planetos susidarė ne atsitiktinio susidūrimo, o dėsningos evoliucijos keliu, tai labai tikėtina, kad ir daugelis kitų vienišų žvaigždžių turi planetas. Deja, netgi artimiausios žvaigždės yra nutolusios nuo mūsų per keturis ir daugiau šviesmečių, tad kol kas netgi didžiausios skiriamosios gebos teleskopais neįmanoma įžiūrėti šalia jų mažų tamsių objektų (kosminiu Hablo teleskopu buvo tik pastebėta rudoji nykštukė, skriejanti aplink raudonąją milžinę. Planeta periodiškai trikdo žvaigždės spinduliavimą, tuos pokyčius ir buvo mėginta pastebėti. Prieš keletą dešimtmečių buvo paskelbta, kad aptikta planeta prie vienos iš artimiausių žvaigždžių – Barnardo žvaigždės, tačiau paaiškėjo, kad tie stebėjimai buvo netikslūs. Atradimas, kaip dažnai būna, įvyko ne ten, kur buvo tikimasi. 1994 m. buvo aptiktos trys Žemės dydžio planetos, skriejančios aplink pulsarą – neutroninę žvaigždę. Neįmanoma patikėti, kad jos buvo susidariusios prieš žvaigždės kolapsą ir išlikusios sprogimo metu, tačiau jų susidarymą po sprogimo irgi sunku paaiškinti; tai kol kas mįslė astrofizikams. Netrukus buvo pakankamai patikimai įrodyta, kad planetos egzistuoja ir prie keleto įprastinių žvaigždžių; tai pasirodė besančios didelės, kaip Jupiteris, planetos, skriejančios arti savo žvaigždžių (kas visai nebūdinga Saulės sistemai). Taigi planetų sistemos, matyt, gali būti labai skirtingos, ir jų susidarymo teoriją teks dar tikslinti ir pildyti. Formuojasi nauja astronomijos sritis – žvaigždžių planetologija, kuri artimiausiu metu žada naujų įdomių atradimų.

Žemė sukasi apie savo ašį iš vakarų į rytus. Jos pusiaujo taškai juda 465 m/s greičiu, todėl Žemė apsisuka apie savo ašį per 24 valandas. Sis jos sukimasis lemia dienos ir nakties kaitą. Į Saulę atsisukusioje Žemės pusėje yra diena, o priešingoje pusėje – naktis. Išimtį sudaro ašigaliai ir jiems artimos sritys. Čia tam tikrą laikotarpį būna tik diena ir tam tikrą laikotarpį – tik naktis. Metų laikų (pavasario, vasaros, rudens, žiemos) kaitą lemia: pastovus 23,5° kampas tarp Žemės sukimosi ašies ir statmens jos orbitos plokštumai; Žemės skriejimas aplink Saulę;nekintama Žemės ašies padėtis erdvėje (ji visą laiką yra lygiagreti pati sau). Žemės sukimosi ašis šiaurėje
palinkusi į Saulę, todėl kampas tarp ašies ir krypties į Saulę yra mažesnis negu 90°.

Stebėtojui, esančiam Šiaurės pusrutulyje, atrodo, kad Saulė juda dangaus skliautu didesniu lanku ir diena trunka daugiau negu 12 valandų. Tuo tarpu kai Žemė atsiduria taške C, kampas tarp jos sukimosi ašies bei krypties į Saulę pasidaro didesnis negu 90°, Saulė juda mažesniu lanku, diena trunka mažiau nei 12 valandų. Padėtyse B ir D kampas tarp Žemės sukimosi ašies ir krypties į Saulę lygus 90°. Tada Žemėje visur diena ir naktis trunka po 12 valandų. Dėl to, kad Žemė iš tikrųjų netolygiai skrieja elipsine (ne apskritimine) orbita aplink Saulę, kuri yra viename iš elipsės židinių, metų laikai trunka nevienodai. Šiaurės pusrutulyje pavasario trukmė lygi 93 dienoms, vasaros – 94, rudens – 90, žiemos – 89 dienoms. Šiaurės pusrutulyje astronominis pavasaris ir vasara kartu trunka 8 dienomis ilgiau nei ruduo ir žiema. Astronominė metų laikų pradžia Šiaurės pusrutulyje yra tokia:

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1661 žodžiai iš 5105 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.