Saulės sistemos planetos
5 (100%) 1 vote

Saulės sistemos planetos



Merkurijus – planeta, skriejanti arčiausiai Saulės. Nuo jos nutolusi per 57,9 mln. km. Ši planeta taip pat yra viena iš mažiausių visos Saulės sistemos planetų. Merkurijus aplink savo ašį apsisuka per 58 d. ir 13 h. , o aplink Saulę apskrieja per 87 d ir 23 h. Tačiau aplink Saulę jis taip greit apskrieja ne tik dėl to, kad Merkurijaus orbita yra mažiausia, bet ir dėl to, kad planeta erdve lekia greičiau už bet kurią kitą planeta: 47,9 km/s. Planetos masė yra 0,330•1024 kg, o tankis – 5,43 g/cm3. Saulės para Merkurijuje trunka 176 Žemės dienas, kitaip tariant, dvejus šios planetos metus. Vieneri metai būna diena, o antri – naktis. Planetos orbitos posvyris į ekliptiką nedidelis – 7º, o pusiaujo į orbitą – visiškai mažas – 0,1º. Per dieną paviršius įkaista iki 290º – 450ºC (priklauso nuo atstumo iki Saulės), o neapšviestojoje planetos dalyje būna – 170ºC . Kai Merkurijus skrieja arčiausiai Saulės (perihelyje) jo paviršiuje esantys tokie kietieji elementai, kaip natris, kalis, alavas, švinas, kadmis ir siera virsta skysčiu, visiškai išsilydo. Planetos atmosfera labai reta. Ją sudaro natrio ir kalio garai, vandenilio, helio, deguonies, neono, argono dujos. Merkurijaus paviršius yra labai nelygus. Pilnas įvairiausių uolienų, gausu kraterių. Iš esmės ši planeta yra labai panaši į mėnulį: pilna didesnių ir mažesnių kraterių, kuriuos paliko į Merkurijų kritę meteroidai. Merkurijų yra aplankiusi tik viena tarpplanetinė stotis “Mariner – 10”. Ji buvo paleista tris kartus. Stotis perdavė tūkstantį paviršiaus nuotraukų iš kurių buvo sudarytas Merkurijaus žemėlapis. Planeta palydovų neturi.

Venera

Venera savo matmenimis labai primena Žemę. Jos masė lygi 4,869•1024 kg, o tankis 5,24g/cm3. Kai Venera priartėja prie Žemės mažiausiu atstumu, ji visada yra atsisukusi savo tamsiąja puse. Jos vidutinis atstumas nuo Saulės – 108,2 mln. km. Aplink savo ašį planeta sukasi labai lėtai – per 243 mūsų dienas. Be to, ji sukasi į priešingą pusę, nei kitos Saulės sistemos planetos (išskyrus Uraną). Dažnai sakoma, kad Veneros sukimasis yra neigiamas. Veneros orbitos posvyris į ekliptiką yra 3,39º, o štai pusiaujo posvyris į orbitą net 177,3º. Planeta tarsi apsivertus. Viskas dėl to, kad ji sukasi priešinga kryptimi. Venera yra paskendusi savo debesyse. Būtent dėl tirštų debesų niekaip nebuvo įmanoma nustatyti nei atmosferos, nei pačių debesų sudėties. Galiausiai visą tai pavyko ištirti Tarybų Sąjungos kosminių stočių pagalba. Kosminiais aparatais Venera buvo pradėta tirti 1962 m. Planetos paviršių bei atmosferą tyrė “Venera 3” – “Venera-10” nuleidžiamųjų aparatų prietaisai. Šios stotys tyrė Veneros fizinius parametrus ir cheminę sudėtį. Be to, “Venera-9” ir “Venera-10” atsiuntė televizines nusileidimo vietos panoramas. Vėliau planetą tyrė amerikiečių kosminės stotys “Marineriai”.

Vidutinė Veneros paviršiaus atmosferos temperatūra yra 500ºC. Skirtumas tarp dienos ir nakties temperatūrų yra labai nežymus; vos vienas – du laipsniai. Nes tiršti Veneros debesys neleidžia susikaupusiai šilumai išsiveržti iš atmosferos. Debesys ir atmosfera iki paviršiaus praleidžia tik 1% Saulės spinduliavimo. Manoma, kad planetos atmosfera pamažu kaista, dėl nuolat patenkančios ir niekur neišeinančios šilumos. Veneros atmosfera daugiausia sudaryta iš anglies dioksido ( 96% ), azoto bei inertinių dujų ( 3,6% ), deguonies ( > 0,1% ) ir vandens garų (≈ 0,2%) ir kt. Yra manoma, kad Veneros debesys yra sudaryti iš koncentruoto sieros rūgšties tirpalo lašelių ir kristalėlių. Kadangi planetos temperatūra yra įkaitusi daugiau, nei kritinė vandens virimo temperatūra, Veneroje nėra vandens. Beje, nors ir šioje planetoje yra labai daug debesų, čia niekada nelyja.

Venera palydovų neturi. Tačiau yra manoma, kad kadaise Veneros palydovu galėjo būti Merkurijus, kuris išsiverždamas iš Veneros priklausomybės ir tapdamas savarankiška planeta, ir sustabdė Veneros sukimąsi. Tikriausiai jei būtų galėjęs, būtų visiškai sustabdęs sukimąsi aplink ašį, tačiau jei taip būtų atsitikę ir Venera visiškai nustotų suktis, ji negalėtų judėti savo orbita. Klaidžiotų po atvirą kosmosą nežinomomis kryptimis. Taip yra ne tik su Venera. Aplink savo ašį sukasi visos planetos bei žvaigždės ir kiti kosminiai kūnai, kad ir kokie jie maži ar dideli yra. Kai kurie sako: juda, kad galėtų judėti.

Marsas

Savo dydžiu Marsas, tarsi, tarpinė planeta tarp Žemės ir Mėnulio. Jis yra devynis kartus mažesnis už Žemę ir devynis kartus didesnis už Mėnulį. Marsas už Žemę toliau nuo Saulės yra 78 mln. km. Vidutinis planetos atstumas nuo Saulės 227,9 mln. km. Kadangi Marsas nedidelė planeta, tai jo masė taip pat ne pati didžiausia – 0,642•1024 kg, o tankis – 3,93 g/cm3. Tai labiausiai prieinama tyrimams planeta. Marsas – paskutinė Žemės grupės planeta. Daugelis juo susidomi dėl keisto rausvo atspalvio, kuris pastebimas net plika akimi. Aplink Saulę Marsas apskrieja per 687 dienas,o aplink savo ašį apsisuka kiek ilgiau nei žemė, per 24 h. ir 37 min. Taip pat planetoje yra sezoninė orų kaita, tačiau kadangi Marse metai trunka beveik dvigubai ilgiau, nei žemėje, tai atitinkamai ilgesnė ir kiekvieno sezono kaita. Marso orbitos
posvyris į ekliptiką yra 1,85º, o pusiaujo posvyris į orbitą – 25,19º. Ši planeta iš dalies yra artimiausia žemei savo sudėtimi. Marsas yra kiek labiau susiplojęs ties ašigaliais, nei Žemė. Kaip ir mūsų planeta, Marsas turi pietinį ir šiaurinį ašigalius. Juos sudaro sušalusio vandens ledo sluoksnis, uždengtas sausu ledu (kietu anglies dioksidu), kuris vasaros metu ištirpsta, nes aplinkos temperatūra būna aukštesnė už lydymosi temperatūrą. Marso atmosferą daugiausia sudaro anglies dioksidas (95%), azotas (2,7%), šiek tiek inertinių dujų ir vandens garų. Atmosfera yra labai išretėjus (apie 100 katrų retesnė, nei Žemės), dėl tos priežasties Marso paviršių nesunku tyrinėti, nenusileidus pačioje planetoje, tačiau būtent reta atmosfera neapsaugo planetos paviršiaus nuo ultravioletinių spindulių, didelių temperatūros svyravimų dieną ir naktį, vasarą ir žiemą. Į Marso paviršių patenka, daugiau, nei dvigubai, mažiau Saulės spindulių energijos, nei į Žemę. Daugiausiai Marse vyrauja neigiama temperatūra, nors vasaros metu, ties atogrąžų juosta, sušyla iki 0ºC ar daugiau, tačiau vakaro metu ir per naktį atšąla iki -60ºC ir dar žemiau. Tokia minusinė temperatūra laikosi ir dalį ryto. Žiemą toje pačioje juostoje temperatūra svyruota tarp –20 ir -80ºC, o prie ašigalių nukrinta iki –130, -140ºC. Dėl didelio šalčio žiemą dalis Marso paviršiaus įšąla, o vasarą vėl išgaruoja. Skysto vandens čia nėra. Kadangi temperatūra dažnai svyruoja, sykį per metus planetoje pradeda pūsti stiprūs vėjai, kurie į atmosferą pakelia galybes smėlio dulkių. Jos sudaro tarsi geltonus debesis, kurie atmosferoje gali laikytis gana ilgai. Tada prasideda smėlio audros Be geltonų debesų Marso atmosferoje yra pastebimi ir balti debesys. Jie, tikriausiai, yra sudaryti iš ledo kristalėlių.

Prieš pasiunčiant pirmuosius zondus į Marsą, buvo tikėtasi planetoje išvysti nors kokią civilizaciją. Tačiau vietoj to nuotraukose buvo išvysti tik smėlynai ir akmenimis nusėtos dykynės. Tačiau nuleidus ant Marso paviršiaus pirmuosius zondus “Vikingas – 1” ir “Vikingas – 2”, buvo rastos upių vagos, ežerų įdubos, net galingo tvano išplautas lygumos. Deja nepavyko rasti net menkiausios gyvybės formų. Didžiausias atradimas – grunte įšalę nemažai vandens.

Marsas turi du palydovus: Fobą ir Deimą. Abu palydovai yra nedideli ir pailgos formos (Fobas – 27x22x18 km. ; Deimas 15x12x10 km.). Arčiau Marso skrieja Fobas. Šio palydovo paviršiuje suskaičiuota 260 smūginių kraterių, o Deimo – 27 krateriai. Jo paviršių dengia storas dulkių sluoksnis, iš kurio kyšo stambios uolų atplaišos. Abu palydovai ko gero susiformavo labai nedideli, ir nuo smūgių, dėl kurių jie nulūžinėjo, tapo tokios netaisyklingos formos.

Jupiteris

Jupiteris – pati didžiausia Saulės sistemos planeta. Jos masė yra 318 kartų didesnė už Žemės, 1899•1024 kg, o tankis 4 kartus mažesnis, 1,33 g/cm3. Aplink savo ašį planeta apsisuka greičiausiai – per 9 h 50 min 41 s. Būtent dėl šios priežasties Jupiteris yra šiek tiek į ašigalius susiplojęs. Visos planetos yra kiek susiplojusios, tačiau kur kas mažiau. Jo ašigalinis spindulys yra 4400 km trumpesnis negu pusiaujinis. Gan įdomus dalykas, kad ties pusiauju Jupiteris sukasi greičiau, nei ties ašigaliais. Iš to galima spręsti, kad tai nėra kietas kūnas. Planeta nuo Saulės nutolusi 778,6 mln. km. Aplink Saulę Jupiteris apskrieja per 11 m. 314 d., lėkdamas 13,1 km/s greičiu. Saulės spindulių galingumas Jupiteryje 27 kartus mažesnis, negu Žemėje. Visas planetos paviršius padengtas storų debesų sluoksniu. Jų storis apie 70 km. Nuostabiausias Jupiterio atmosferos darinys – pailga Raudonoji dėmė. Tai rausvas ovalas, kurio ilgiausias skersmuo – apie 39000 km, o trumpiausias – apie 14000 km. Laikui bėgant, dėmė nežymiai keičia pavidalą ir vietą. Kol kas nėra tiksliai nustatyta, kas tai, tačiau gerai žinoma, kad Raudonoji dėmė – milžiniškas, patvarus atmosferos darinys. Jupiteris yra viena iš dujinių planetų, turinčių žiedus. Labiausiai žinomas yra Saturno žiedas. Jupiterio žiedas yra kur kas mažesnis. Jį pirmą kart išvydome 1979m. kovo 6 d. “Voyageris – 1” perduotoje nuotraukoje. Žiedo skersmuo – 244000 km. Jis yra maždaug 7000 km. pločio ir 1 km. storio. Į žemę atsisukęs briauna, todėl iki tol jo niekas negalėjo pastebėti, 1979 m. liepos 11 d. Jupiterio žiedą pakartotinai fotografavo “Voyageris – 2”. Nustatyta, kad jį sudaro labai smulkios dalelės, susispietusios į tris nevienodo pločio sruogas. Ryškiausią žiedo dalį iš visų pusių gaubia itin smulkių dulkelių šydas. Žiedo viduje jis nusidriekia beveik iki pat planetos debesų.

Jupiterio atmosferą sudaro vandenilis, metanas, amoniakas ir nedidelis kiekis anglies dioksido. Be abejo planetoje yra gausu helio. Vandenilis ir helis yra pačios svarbiausios šios planetos sudedamosios dalys. Išorinio debesų sluoksnio temperatūra yra –138ºC, o 150 km gylyje pakyla iki 152ºC. Jupiterį gaubianti tanki atmosfera trukdo stebėti giluminius sluoksnius, tačiau remiantis kosminių zondų “Voyageris”, “Pionierius” ir “Galilėjus” surinktais duomenimis, jau galima maždaug sukurti Jupiterio gelmių modelį. Jo branduolį, kaip manoma, sudaro su vandens, amoniako ir
metano ledais susimaišę silikatai. Jį gaubia skysto metalo būsenos, vandenilio apvalkalas, kuris galėtų būti stipraus planetos magnetinio lauko priežastis. Bene didžiausias siurprizas – po tankia atmosfera, gilumoje nėra debesų. Zondas aptiko lengvučius amoniako draiskalus, po jais – skystą amonio hidrosulfato rūką. Ten, kur buvo tikėtasi rasti vandens garų, tvyrojo tik sausa rausvos spalvos prieblanda. Manoma, kad Jupiteris savo sudėtimi artimiausias Saulei, susidarė iš tos pačios medžiagos, tik atvėso ir buvo užterštas kometų, bei asteroidų dulkėmis ir grunto gabalėliais.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1744 žodžiai iš 5371 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.