Saulės sitemos sudarymo mokslinės teorijos ir ateitis
5 (100%) 1 vote

Saulės sitemos sudarymo mokslinės teorijos ir ateitis

TURINYS

1. Įvadas (istoriniai duomenys) 3

2. Bendra charakteristika 5

3. Saulės sitemos susidarymas 6

4. Planetos 7

5. Literatūros sąrašas 101. ĮVADAS

(Istoriniai duomenys)

Planetų sistemos modelio, kuris galėtų paaiškinti dangaus kūnų judėjimą, sudarymas buvo viena svarbiausių ir sudėtingiausių mokslinių žmonijos problemų. Jos sprendimas – tai rezultatas tūkstantmečių atidžių ir sistemingų dangaus stebėjimų, didžiulio darbo aiškinantis surinktus duomenis, naujų teorijų formulavimo ir kritiško jų įvertinimo, prietaisų kūrimo ir matavimų tobulinimo.

Pitagoras (VI a. pr. Kr.) tvirtino, kad 5 planetos (Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris ir Saturnas), taip pat Saulė ir Mėnulis kiekvienas turi savo atskirą sferą, besisukančią aplink Žemę.

Platonas (IV a. pr. Kr.) pateikė sferinės visatos modelį, kurio centre nupiešė Žemę; Saulė, Mėnulis ir planetos esą juda erdvėje tarp Žemės ir nejudančių žvaigdžių išimtinai apskritomis ir pastoviomis trajektorijomis, kurios laikomos vienintelėmis ir tobulomis, todėl tinkamomis dieviškai šviesulių prigimčiai. Vėliau Eudoksas, Kalipas ir Aristotelis ieškojo būdų, kaip tinkamai aprašyti stebimus reiškinius, pasitelkus keletą homocentrinių sferų, esančių viena kitoje ir tolygiai besisukančių aplink ašį, einančią per Žemės centrą. Ši teorija pasirodė esanti per daug sudėtinga, tai ji buvo pakeista epiciklų ir deferentų teorija, suformuota dar III a. pr. Kr., ištyrinėta ir pagilinta Hiparcho, o galutinai ją patikslino ir įtvirtino Ptolemėjas (IIa.) savo darbe “Almagestas”. Pagal Ptolemėjo sistemą Žemė yra nejudantis centras. Visos planetos, tarp jų ir Mėnulis bei saulė, skrieja aplink Žemę. Kiekvienas tų kūnų tolygiai juda mažu apskritimu – epociklu, o epiciklų centrai skrieja aplink Žemę didžiaisiais apskritimais – deferentais. Ši teorija išsilaikė net kelis šimtmečius.

1543m. M. Kopernikas išleido veikalą “De revoliutionibus orbium coelestium” (“Apie dangaus sferų sukimąsi”) ir dėl gamtinių, filosofinių, istirinių, politinių, religinių ir psichologinių pokyčių, įvykusių Vakarų visuomenėje, pradėjo formuotis nauja pasaulio samprata, besiremianti visiškai kitokia prielaida, nei buvo anksčiau. Pagrindinė jos idėja buvo ta, kad Saulė yra visatos centras, o Žemė ir planetos sukasi aplink ją.

Heliocentrinę sistemą patvirtino J. Kepleris (1571 – 1630), kuris, remdamasis Koperniko teorija ir kruopščiais planetų stebėjimais, po daugybės bandymų atmetęs tolygaus judėjimo apskritimu teoriją, trimis dėsniais aprašė svarbiausias planetų judėjimo savybes.

 Planetų orbitos yra elipsės, kuriose Saulė užima vieną iš dviejų židinių.

 Plotai, apibrėžti Saulės ir planetos jungties, yra proporcingi laiko tarpams, per kuriuos jie apibrėžiami.

 Laiko, per kurį kiekviena planeta apskrieja Saulę, kvadratai yra tiesiogiai proporcingi atitinkamų orbitų didžiųjų pusašių kubams.

Pirmojo dėsnio išvada: kadangi visų planetų judėjimo orbitos yra truputį ekscentrinės, planetų nuotolis nuo Saulės kinta nuo minimalaus iki maksimalaus.

Antrojo dėsnio išvada: planetos skrieja orbitomis nepastoviu greičiu.

Trečiojo dėsnio išvada: išreiškia planetų nuotolius nuo Saulės joms judant, t.y. pateikia mastelinį saulės sistemos modelį.

Keplerio dėsniai yra empiriniai dėsniai, kurie apibūdina planetų judėjimą. Šį judėjimą savo darbais patvirtino ir I. Niutonas (1643 –1727), kuris, remdamasis Visuotinės traukos dėsniu, vieningai paaiškino visus judėjimus, vykstančius Žemėje ir danguje.

2. BENDRA CHARAKTERISTIKA

Saulės sistemą sudaro ir kiti dangaus kūnai, dėl traukos jėgų skriejantys aplink ją. Be pačios Saulės, dar egzistuoja planetos ir jų palydovai, asteroidai, arba mažosios planetos, kometos, meteoroidai, tarpplanetinės dujos ir dulkės.

Planetos, tolstant nuo Saulės, rikiuojasi tokia tvarka: Merkurijus, Venera, Žemė, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas ir Plutonas. Pirmos šešiosios jau buvo žinomos senovėje:

Uraną (1781m.) atrado V. Heršelis,

Neptūną (1846m.) – J. Galė,

Plutoną (1930m.) – K. Tombas.

Visos planetos apie Saulę skrieja tiesiogine kryptimi, t.y. prieš laikrodžio rodyklę. Atsižvelgiant į planetų savybes, jas galima įvairiai grupuoti. Lyginant jų padėtį Žemės atžvilgiu, planetos yra skirstomos į vidines, arba žemesniąsias, esančias tarp Marso ir Mėnulio (įskaitant Žemę), ir išorines, arba aukštesniąsias. Savo fizinėmis savybėmis Merkurijus, Venera, Žemė ir Marsas labai skiriasi nuo Jupiterio, Saturno, Urano ir Neptūno. Pirmosios keturios vadinamos Žemės tipo planetomis; pasižymi šiomis savybėmis: santykinai maža mase, dideliu tankiu ir kietu paviršiumi, mažu sukimosi greičiu, mažai vandenilio ir helio turinčia atmosfera, deguonies, azoto ir anglies dvideginio gausumu. Antrosios grupės, arba vadinamosios Jupiterio tipo, planetos turi santykinai didelę masę, mažą tankį, didelį sukimosi greitį, prisotintą vandenilio, helio, amoniako ir metano atmosferą. Išimtimi lieka Plutonas, kuris dar nėra visiškai ištirtas.

Šiuo metu Jūs matote 36% šio straipsnio.
Matomi 767 žodžiai iš 2155 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.