Saunamojo ginklo panaudojimas prieS nestojusią transporto priemonę
5 (100%) 1 vote

Saunamojo ginklo panaudojimas prieS nestojusią transporto priemonę

1121314151617181

ĮVADAS

Žmogus gali realizuoti save tik būdamas visuomenės dalele, aktyviai sąveikaudamas su ja.

Kaip asmenybė, jis negali būti pats savaime, kadangi taip netektų prasmės. Demokratinės valstybės ir bendruomenės remiasi pažangiomis humanistinėmis teorijomis, kurios skelbia, kad žmogus nuo pat gimimo turi nuo jo asmens neatskiriamas, pamatines ir neatimamas teises bei laisves. Jos suteikia galimybę ugdyti ir tobulinti save kaip unikalų individą. Tačiau laisve reikia mokėti naudotis, būtina suvokti, kad jinai neatskiriama nuo pareigos ir atsakomybės. Juk laisvė – tai pareiga pasirūpinti savimi ir kitu. Deja, kaip visi gerai žinome, žmonijos prigimčiai būdinga agresija, savivalė, žiaurumas. Todėl siekiant visuomeninės santarvės, socialinės partnerystės, atsiranda būtinybė užkirsti kelią asmenybės tamsiosios pusės pasireiškimams. Atsiranda vieno žmogaus teisių ir laisvių apribojimai, kurie yra skirti kito asmens teisių ir laisvių užtikrinimui. Tačiau toks visuomeninio gyvenimo, visuotinės gerovės reguliavimas negali atsirasti savavališkai, atskirų individų noru ar iniciatyva. Tam yra skirta visa sistema bendruomenės pripažįstamų, besilaikomų normų- įstatymų, kurių įgyvendinimas, esant reikalui užtikrinamas valstybės prievarta. Šiai prievartai įgyvendinti steigiamos įvairios valstybinės institucijos. Viena iš tokių institucijų yra policija, kurią galėtume apibūdinti pirmiausiai, kaip socialinę tarnybą, padedančią visuomenei. Policija savo veikla teikia pagalbą tiems bendruomenės nariams, kurie paklūsta įstatymams, kurie kuria ne tik materialines, bet ir dvasines vertybes. Daugelis teisinių analitinių šaltinių, mokslininkų bei filosofų, tik antruoju policijos uždaviniu išskiria valstybės prievartos užtikrinimą, taikomą piliečiams, nesilaikantiems visuomenės priimtų normų arba jas piktavališkai pažeidžiantiems.

Policijos pareigūnui suteiktų teisių ir pareigų įgyvendinimas gali būti susijęs su būtinumu panaudoti prievartos priemones. Be to, pareigūnai, vykdydami jiems suteiktas funkcijas, savo tarnybines pareigas, turi teisę ginti ir savo gyvybę bei sveikatą. Šiems tikslams užtikrinti, ne tik valstybiniai, bet ir tarptautiniai įstatymai numato policininkų teisę turėti ir atitinkamose išskirtinėse situacijose panaudoti šaunamąjį ginklą, specialiąsias bei kitas fizinės ir psichinės prievartos priemones. Tačiau prievartos priemonių panaudojimas, atliekant tarnybos pareigas, yra susijęs su kito asmens teisių ir laisvių apribojimu. Todėl pareigūno veiksmų teisėtumo įvertinimas yra labai sudėtingas procesas, priklausantis nuo daugelio įstatyminių normų. Šių normų nepriekaištingas žinojimas būtinas kiekvienam policijos pareigūnui.

Lietuvos policijos veikloje taikomą prievartą reglamentuoja Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo ketvirtasis skirsnis: ,,šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimas“, o 23, 25 ir 27 straipsniuose konkrečiau apibrėžiamos teisinės šaunamojo ginklo panaudojimo galimybės. Šaunamasis ginklas dėl savo pavojingumo yra išskirtinė priemonė, daugeliu atvejų jo panaudojimas sukelia ypatingai sunkias pasekmes, tiek fizines, tiek ir psichologines. Kiekvienas ginklo panaudojimo atvejis neabejotinai susilaukia didelio atgarsio visuomenėje, ir, žinant pasitikėjimo Lietuvos policija reitingus, dažniausiai neigiamo. Pasitaiko atvejų, kai šaunamasis ginklas naudojamas neteisėtai arba neprofesionaliai, nes policijos pareigūnams trūksta informacijos apie ginklų bei šovinių galimybes, todėl negali numatyti galimų padarinių. Lietuvos įstatymai bei poįstatyminiai aktai nereglamentuoja policijos funkcijoms įgyvendinti naudojamų šaunamųjų ginklų rūšies. Konkretūs faktai, skaudi patirtis leidžia manyti, kad policijos uždaviniams įvykdyti tinkami tikrai ne visi šaudmenys ir ginklai.

Šiame savo darbe panagrinėsiu labai aktualią temą, kuri taip pat nėra pilnai ir išsamiai reglamentuota įstatymais arba kitais norminiais dokumentais. 2000 spalio mėn. 17 d. LR Policijos veiklos įstatymo 25 str. 3 dalis skelbia: ,,Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš transporto priemonę…“. Tačiau tai tik lakoniška frazė, siauras punktas. Nėra išaiškinimų, ką reiškia pats terminas ,,panaudoti šaunamąjį ginklą prieš transporto priemonę“. Trūksta aiškumo– kokiais konkrečiais atvejais galima naudoti ginklą, kokiais draudžiama.

Taip pat apžvelgsime įvairius vykdomus tyrinėjimus, atliktus eksperimentus, susijusius su praktiniu ginklo naudojimu prieš transporto priemonę, tinkamiausių šaudmenų ir strategijų parinkimu, keleivių ir pašalinių žmonių saugumu.

1.TEISĖSAUGOS PAREIGŪNŲ PRIEVARTOS PANAUDOJIMAS

Lietuvos policijos pareigūnai gina piliečių teises ir laisves, teisėtus interesus, užtikrina viešąją tvarką, visuomenės saugumą. Įgyvendindama įstatymais ir teisės aktais jai skirtus uždavinius, policija savo kasdieninėje praktikoje nuolat susiduria su teisėtvarkos pažeidėjais, kriminaliniais nusikaltėliais.
Neišvengiamai pasitaiko tokių atvejų, kada šie ,,susitikimai“ būna susiję su jėgos, prievartos panaudojimu, žmogaus teisių ir laisvių apribojimu. Pažeidėjai praranda kai kurias prigimtines teises tuo metu, kai savo aktyviais veiksmais ar pasyvia veika atsisako atlikti jiems priklausančias pareigas.

Teisėtvarkos pareigūnas gali panaudoti prievartą tik būtinojo reikalingumo atveju ir tik tiek, kiek to reikia, norint įvykdyti pareigas. Šis teisėsaugininkų jėgos vartojimas yra ir visada turėtų būti išimtinio pobūdžio. Policijos veiklos įstatyme numatoma, jog policijos pareigūnai turi teisę ir gali panaudoti jėgą tiek, kiek tai iš tikrųjų reikalinga tomis konkrečiomis aplinkybėmis siekiant užkirsti kelią nusikaltimui arba teisėtai sulaikant teisės pažeidėjus( ar įtariamus teisės pažeidėjus), arba padedant juos sulaikyti, tačiau tokio sulaikymo metu negalima vartoti jėgos, viršijančios šiems tikslams įgyvendinti būtinas ribas.

Taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, kad teisėsaugos pareigūnai gali panaudoti prievartą tik tada, kai visos kitos priemonės siekiant teisėto tikslo pasirodo neveiksmingos. Policininko ar kitokia uniforma, suteikti teisiniai įgaliojimai, nepaverčia žmogaus niekada neklystančia, ,,aukštesne“ būtybe, visada išlieka psichologinis faktorius, klaidos galimybė. Pareigūnai raginami kontroliuoti savo veiksmus, kai jie pasirenka panaudoti įvairias prievartos priemones ir šaunamąjį ginklą, bei veikti taip, kad tai atitiktų teisės pažeidimo sunkumo laipsnį ir teisėtą tikslą, kurį reikia pasiekti.

Tačiau kaip galime pastebėti, teisėtvarkos apsauga nėra ta sritis, kurioje tos pačios besikartojančios problemos pasireikštų tomis pačiomis standartinėmis situacijomis, ir kurias padėtų likviduoti standartiniai sprendimai. Reikalingas aštrus, kūrybingas protas, platus akiratis. Būtinas ne tik tikslus įstatyminės normos žinojimas, bet ir tai, kas slypi po įstatymo raide – jo dvasią. O taip pat būtina suprasti ir konkrečios problemos, kuriai atsiradus šitas įstatymas turi būti taikomas, individualias aplinkybes.

Kiekviena teisinė valstybė savo teisėsaugos institucijoms suteikia teisinius įgaliojimus panaudoti jėgą (prievartą) tais atvejais, kai tai yra būtina siekiant teisėtų teisėtvarkos apsaugos tikslų. Tačiau valstybė neatsisako ir pareigos apsaugoti visų savo piliečių prigimtinių teisių, tokių kaip teisė į laisvę, teisė į gyvybę bei neliečiamybę. Be to, egzistuojančios nuostatos ir praktinė veikla patvirtina tai, kad valstybė pripažįsta atsakomybę užtikrinti tinkamą teisėsaugos institucijų darbą, naujų pareigūnų atranką, priėmimą bei jų tolesnį tobulėjimą.

2. POLICIJOS POVEIKIO PRIEMONĖS

Policijos pareigūnas, gavęs piliečio, pareigūno pranešimą apie planuojamą arba daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą, arba pats būdamas tokio teisės pažeidimo liudininku, privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią teisės pažeidimui. Policijos veiklos įstatymas reglamentuoja tokių poveikio priemonių panaudojimo pagrindus, atvejus. 23 straipsnio pirmojoje dalyje apibrėžiamos šių priemonių panaudojimo sąlygos: ,, Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus“. O 2, 3 ir 4 – oje dalyse tiksliai apibrėžiamos policijos poveikio priemonių rūšys – psichinė bei fizinė prievarta, šaunamasis ginklas, sprogstamosios medžiagos.

Psichinė poveikio priemonė (prievarta) pateikiama kaip įspėjimas apie ketinimą panaudoti fizinę jėgą, šaunamąjį ginklą ar sprogstamąsias medžiagas. Taip pat psichinei prievartai prilyginamas šaunamojo ginklo demonstravimas bei įspėjamieji šūviai.

Fizinė poveikio priemonė (prievarta) šiame įstatyme suprantama taip:

a) Policijos specialiųjų priemonių panaudojimas.

b) Kovinių imtynių veiksmų bei bet kokio pobūdžio fizinės jėgos naudojimas.

Tuo pačiu apibrėžiama, kas vadinama specialiosiomis priemonėmis: tai policijos ginkluotėje esančios lazdos, antrankiai ir kitos surišimo priemonės, dujos, tarnybiniai šunys, transporto priverstinio stabdymo priemonės, bei kitos, įstatymais leidžiamos ir vidaus reikalų ministro įsakymu patvirtintos, policijos aktyvios ir pasyvios gynybos priemonės. Tai gali būti ir neperšaunamosios liemenės, šalmai, skydai, vandens patrankos, specialusis transportas, policijos naudojami žirgai ir t.t.

Policijos veiklos įstatymas suteikia galimybę pareigūnams pasinaudoti ne tik specialiosiomis policijos, bet ir kitomis, pašalinėmis priemonėmis. Esant konkrečioms aplinkybėms, tai padeda užtikrinti kuo efektyvesnę teisėtvarkos priežiūrą. Priesaika įsipareigojęs dirbti Lietuvos tautos labui, policijos pareigūnas išlieka pareigūnu bet kurioje aplinkoje bei bet kuriuo metu, nesvarbu, kad jisai gali būti ne tarnyboje ar nevilkėti savo išorinio skiriamojo ženklo – uniformos. Taip pat ne kiekvienu atveju pareigūnas disponuoja visomis būtinomis aktyviosios ar pasyviosios gynybos priemonėmis. Taigi jam paliekama veiksmų pasirinkimo laisvė, galimybė improvizuoti. Svarbu, kad
naudojant jėgą, nebūtų peržengiamos policijos veiklą reglamentuojančių įstatymų apibrėžtos ribos. Tuomet pavartojęs prievartą ir padaręs žalą įstatymų saugomoms vertybėms, policijos pareigūnas atsakomybėn netraukiamas.

Teisė panaudoti jėgą, kitaip sakant, prievartą, specialiąsias priemones, yra policijos skiriamasis požymis ir būtina sąlyga, kad šių teisėsaugos įstaigų pareigūnai galėtų įgyvendinti jiems pavestas funkcijas. Psichinės bei fizinės prievartos naudojimas yra griežtai kontroliuojamas ir ribojamas ne tik kiekvienos valstybės nacionalinėmis teisės normomis, tačiau ir viso pasaulio patirtimi besiremiančiomis tarptautinėmis teisinėmis doktrinomis. Tarptautinė teisė numato, kad teisėtvarkos pareigūnų veiksmai turi būti detaliai reglamentuojami besilaikant tokių pagrindinių nuostatų:

a) jėga naudojama tik būtinosios ginties ar būtinojo reikalingumo atvejais;

b) naudojama nepažeidžiant proporcingumo principo;

c) šaunamojo ginklo panaudojimas – išimtinė priemonė.

Tam, kad įvairių valstybių teisėtvarkos apsaugos tarnybos atliktų savąsias pareigas, t.y. teiktų visuomenei paslaugas ir, esant reikalui, užtikrintų įstatymų vykdymą bei teisingumą, joms turi būti suteiktos įvairiausios teisinės priemonės, kurios yra susijusios su nusikaltimo tyrimu, suėmimu, sulaikymu, o taip pat ir prievartos bei šaunamojo ginklo panaudojimu.

Šaunamojo ginklo panaudojimą, siekiant teisėtų teisėsaugos tikslų, reikėtų laikyti kraštutinė priemone. Jį naudojant rizikuojama padaryti didelės nepataisomos žalos, sunkiai sužaloti ar atimti gyvybę. Be to, panaudojus ginklą, kaip ir nebelieka jokio kito realaus pasirinkimo. Tai paskutinė galimybė kontroliuoti esamą ekstremalią situaciją. Taigi, policijos pareigūnai turėtų visą dėmesį skirti priemonėms ir strategijoms, galinčioms padėti įveikti susidariusią situaciją, kadangi atsitinka taip, jog teisėtvarkos apsaugos pareigūnai ir visuomenės, kuriai jie tarnauja, nariai atsiduria priešingose barikadų pusėse. Šiuo atveju pirmenybę reiktų skirti aplinkos kontrolei, bendravimui, o ne konfrontacijai. Ši konfrontacija iš esmės susijusi su atskirais pareigūnais ir pavieniais bendruomenės nariais. Tačiau šis konfliktas gali pakenkti teisėsaugos tarnybos santykiams su visa visuomene. Žinoma, šie santykiai dar labiau susikomplikuotų, jei prievarta bus panaudojama be reikalo ir neadekvačiai. Čia svarbus vaidmuo tenka psichologiniam išprusimui, bendravimo psichologijos išmanymui, kuris prieš keletą dešimtmečių dar nebuvo įvertintas. Dabar į kiekvienos teisėtvarkos apsaugos mokymo įstaigos studijų programas būtiniausiai įtraukiamas ir psichologijos mokslo kursas, iš studijuojančių būsimų ir esamų policijos pareigūnų reikalaujamos geros šios srities žinios, o ir šiuolaikinio žmogaus gyvenimas, manau, glaudžiai susijęs su psichologija.

Valstybė privalo naudoti pozityvias priemones teisei į gyvybę apsaugoti, taigi atkreipdamos dėmesį į tai, pasaulio teisėtvarkos apsaugos institucijos pirmenybę teikia visų asmenų teisės į gyvybę apsaugai. Stengiamasi užkirsti kelią tyčiniam gyvybės atėmimui, atkakliai bei ryžtingai persekioti tuos, kurie yra atsakingi už tokio paties kaip jie žmogaus mirtį. Šio nusikaltimo rimtumą parodo bausmės, kurios kaltinamajam gali būti skiriamos teismo sprendimu, jei jis pripažįstamas kaltu dėl žmogžudystės ar netyčinio nužudymo, griežtumas. Taigi, sprendžiant pagal šiuos valstybės prioritetus, galime akcentuoti, kad tais atvejais, kai teisėsaugos pareigūnai panaudoja prievartą, ir ypatingai tada, kai jie sąmoningai imasi šaunamojo ginklo, suvokdami, jog tai gali baigtis mirtimi, privalo būti susiklosčiusios išskirtinės aplinkybės.

Šiuo metu nusikaltėliai vis įžūlėja, nepaiso jokių moralinių ir etinių įstatymų normų ir ginkluojasi pačiais moderniausiais ginklais. Nusikaltėliai visuomet pranašesni, nes jie iš anksto yra suplanavę savo veiksmus, o policijos pareigūnai šaunamąjį ginklą gali panaudoti tik tada, kai įsitikina, kad piliečių arba jo paties gyvybei ir sveikatai gresia realus pavojus. Nusikaltėlis būna jau pasiruošęs panaudoti ginklą, o pareigūnui tenka aplenkti jį išsitraukiant ir pavartojant ginklą. Tačiau šauti į žmogų, tegul ir į nusikaltėlį, tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti paprasta, juk teisėsaugos pareigūnai pakviesti gerbti ir saugoti bet kokias teises į gyvybę. Po taiklaus šūvio vieniems pareigūnams gali grėsti moralinės traumos, ginklo baimė, konfliktinių situacijų vengimas. Tai įrodo, kad šie pareigūnai turi būti profesionaliai parengti tiek normatyvinėje srityje, tiek ir praktiniuose įgudžiuose. Nuolatinės trerniruotės turėtų būti kiekvieno policininko kasdienybė visą tarnybos laiką. Tačiau jo pasirengimas priklauso ir nuo jį ruošiančių pedagogų, trenerių kvalifikacijos.

Naudodami šaunamąjį ginklą, pareigūnai ne visuomet pilnai įvertina esamą situaciją. Taip yra dėl šios prievartos priemonės išskirtinio pobūdžio. Visuomet tai būna stresinė situacija, laikas, skirtas priimti vienokiam ar kitokiam sprendimui, labai trumpas. Bet koks delsimas ar padaryta klaida gali nebesuteikti kitos galimybės pakreipti situacijos teigiama linkme ar ją
išspręsti. Dar daugiau, tai net gali įtakoti aplinkybių pablogėjimą, kaip pvz.: atimtas iš policijos pareigūno šaunamasis ginklas, ar nukentėję atsitiktinai įvykio vietoje pasitaikę žmonės.

Formuojant profesinius įgūdžius, mokant pareigūnus naudoti šaunamąjį ginklą įvairiose situacijose, būtinai reikėtų atkreipti dėmesį ir į aplinkos kontrolę, ne vien tik į nusikaltėlio neutralizaciją. Išauta kulka gali kliudyti ir sužeisti ne tik nusikaltusius asmenis, bet ir niekuo dėtus pašalinius piliečius.

3.ŠAUNAMOJO GINKLO PANAUDOJIMAS PRIEŠ TRANSPORTO PRIEMONES

Pastaruoju metu Lietuvoje sparčiai daugėja atvejų, kai stabdomos transporto priemonės vairuotojas nepaklūsta teisėtiems policijos pareigūno reikalavimams sustabdyti transporto priemonę arba pasitraukia iš eismo įvykio vietos. Su tokiomis situacijomis mūsų šalyje policijos patrulinės tarnybos pareigūnai susiduria vos ne kiekvieną dieną. Tokiu atveju patrulis imasi veiksmų transporto priemonei sulaikyti, persekioja ją. Teisės aktai, žinybinės instrukcijos numato visą eilę veiksmų, kuriuos privaloma atlikti, siekiant sustabdyti prasižengusį vairuotoją. Tokie veiksmai – tai ir pranešimas operatyvaus valdymo skyriui( budėtojų daliai) bei visiems tuo metu įvairų patruliavimą atliekantiems policijos ekipažams apie nepaklususią reikalavimui sustoti transporto priemonę bei jos ypatingus požymius, galimų jos judėjimo krypčių užblokavimas, taip pat transporto priemonės persekiojimas nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams,aplinkiniams žmonėms, persekiojimą vykdantiems pareigūnams ir netgi pačiam pažeidėjui ar pažeidėjams.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas ( 2005 m. sausio 20 d. redakcija ) numato atsakomybę už transporto priemonės vairuotojo nepaklusimą teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę. Taip pat tiksliai apibrėžia, kas yra teisėtas, taisyklingas stabdymas – ,,uniformuoto policijos arba muitinės pareigūno reikalavimas sustabdyti transporto priemonę išreiškiamas duodant signalą lazdele arba mojuojant skrituliu su raudonu atšvaitu skersai judėjimo krypties, arba per garsiakalbį liepiant sustoti. Muitinės pareigūno reikalavimas sustabdyti transporto priemonę taip pat gali būti išreiškiamas įjungus specialiomis spalvomis nudažyto ir muitinės ženklu pažymėto automobilio švieslentę su užrašu ,, STOP“.

Neturintis tarnybinio ženklo policijos arba muitinės pareigūnas bet kokiu atveju parodo transporto priemonės vairuotojui tarnybinį pažymėjimą. Tamsiu paros metu policijos arba muitinės pareigūnas, stabdydamas transporto priemonę, turi vilkėti uniformą su šviesą atspindinčiais elementais ( vilkėti specialiąsias liemenes, mūvėti rankogalius ar turėti kitus šviesą atspindinčius elementus ). Patrulyje turi dirbti ne mažiau kaip du policijos arba muitinės pareigūnai, turintys specialiomis spalvomis nudažytą ir policijos skiriamaisiais ženklais arba muitinės ženklu pažymėtą automobilį, stabdyti transporto priemonę šviečiančia reguliuotojo lazdele arba jau minėtu šviesą atspindinčiu skrituliu, įjungus patrulinio automobilio mėlynos ir (arba ) raudonos spalvos švyturėlius“.

Tačiau išskirtiniais (ir tik išskirtiniais) atvejais , kai nepaklusęs reikalavimui sustabdyti transporto priemonę josios vairuotojas tolesniais savo veiksmais gali sukelti ir sukelia realų pavojų kitų asmenų gyvybei ir sveikatai, įstatymas suteikia galimybę panaudoti tarnybinį šaunamąjį ginklą. Tarnybinio šaunamojo ginklo panaudojimą reglamentuoja Policijos veiklos įstatymo 25 straipsnis. Pirmoji jo dalis skelbia, kad policijos pareigūnas, kai kitos prievartos priemonės yra neveiksmingos, kaip išimtinę priemonę turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą. Trečiojoje šio straipsnio dalyje nurodoma, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš transporto priemonę ir gyvūnus.

Tačiau šaunamojo ginklo panaudojimo prieš transporto priemonę atvejai nėra tinkamai reglamentuoti įstatymais bei kitais norminiais aktais. Trūksta aiškumo dėl konkrečių aplinkybių, kada tiksliai galima naudoti ginklą, pats terminas ,,panaudoti šaunamąjį ginklą prieš transporto priemonę“ nėra apibrėžtas ir iki galo išaiškintas. Todėl šioje vietoje gali kilti begalės nesusipratimų tuo metu, kai vertinamas panaudojusio ginklą policijos pareigūno veiksmų teisėtumas, t.y. atliekamas tarnybinis patikrinimas. Taip pat abejonių dėl savo atliekamų veiksmų tinkamumo vienai ar kitai konkrečiai situacijai gali iškilti pačiam pareigūnui. O esant tokioms ekstremalioms sąlygoms abejonės tikrai nereikalingos, jos netgi ypatingai pavojingos. Konflikto baigtį bei gręsiančias pasekmes lemia sekundžių dalelės. Ekstremalioje situacijoje nebelieka laiko tiksliai ir kruopščiai nusitaikyti, situaciją tenka įvertinti labai greitai, taip pat negalima prarasti šaltakraujiškumo nenumatytomis aplinkybėmis. Teisėtvarką palaikančių struktūrų pareigūnas ekstremalioje situacijoje patiria didelį stresą, todėl prireikus panaudoti tarnybinį šaunamąjį ginklą tik teisingi ir stabilūs ginklo valdymo įgūdžiai gali padėti apsaugoti save patį, pašalinius asmenis ar patikėtas materialines vertybes. Svarbiausia šaunamojo ginklo panaudojimo metu yra tai, kad
nebūtų padaryta tiesioginės žalos atsitiktiniams dalyviams ar praeiviams. Todėl apie šaudymo įgūdžių efektyvumą galima spręsti tik bendrai vertinant sudėtinio profesinio pasirengimo komponentus:

-tarnybinių šaunamųjų ginklų panaudojimą reglamentuojančių aktų žinojimas;

-šaunamojo ginklo valdymo techniką;

-šaunamojo ginklo panaudojimo ekstremaliomis sąlygomis taktiką.

Dažniausiai situacija, kai transporto priemonės vairuotojas nepaklūsta teisėtam policijos pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, sukelia pareigūnui neigiamas emocijas, ir būtent tokiais atvejais turi pasireikšti jo tvirtas charakteris, psichologinis, teisinis ir profesinis pasirengimas.

Bet sugrįžkime prie klausimo, kada gi galimas šaunamojo ginklo panaudojimas prieš transporto priemonę?

Manytume, kad jei transporto priemonės vairuotojas vairuoja automobilį ar kitą priemonę nepažeisdamas kitų Kelių eismo taisyklių reikalavimų, nesukelia pavojaus aplinkinių asmenų gyvybei ir sveikatai, tame tarpe ir savo, panaudoti šaunamąjį ginklą prieš jo vairuojamą transporto priemonę nėra pagrindo. Taigi remiantis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymu, kitais policijos veiklą reglamentuojančiais norminiais aktais galima daryti išvadą, kad

šaunamojo ginklo panaudojimas tokiais atvejais neleistinas.

Visiškai priešingai turėtų būti vertinama tokia situacija, kuomet transporto priemonės vairavimas sukelia neabejotiną (realų ) pavojų aplinkinių asmenų sveikatai arba gyvybei, kitų eismo dalyvių transporto priemonėms, padidinto pavojaus objektams bei statiniams, o kitokių galimų priemonių sustabdyti transporto priemonės nėra arba jos jau išnaudotos ir nebeduoda reikalingo rezultato, policijos pareigūnai, laikydamiesi visų įmanomų atsargumo priemonių, turi teisę panaudoti tarnybinį šaunamąjį ginklą prieš tokią transporto priemonę.

Vis dėlto, būtina žinoti, kad ginklo panaudojimas prieš transporto priemonę neturėtų pasireikšti kaip tyčinis šūvis į transporto priemonėje esantį asmenį. Šūvis į asmenį gali būti pateisinamas tik esant atitinkamiems atvejams, numatytiems Policijos veiklos įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje. Todėl tarnybinio šaunamojo ginklo panaudojimas prieš transporto priemonę privalo sukelti minimalią riziką asmens gyvybei ir sveikatai. Taip pat reikėtų akcentuoti to paties Policijos veiklos įstatymo straipsnio 4 dalyje išvardintas draudžiančias ginklo panaudojimą sąlygas: draudžiama panaudoti prieš nėščias moteris, prieš invalidus – kai šie požymiai yra akivaizdūs; prieš nepilnamečius, jei jų amžius yra žinomas policijos pareigūnams arba išvaizda atitinka jų amžių. Tačiau išskyrus tokius atvejus, kai užpuola paminėtų asmenų grupė ir šis užpuolimas kelia grėsmę žmogaus gyvybei arba sveikatai, arba kai šių kategorijų žmonės priešinasi pavojingu žmogaus gyvybei ar sveikatai būdu. Todėl kiekvienu atveju policijos pareigūnas, prieš panaudodamas šaunamąjį ginklą prieš transporto priemonę, privalo įsitikinti, kad ginklas nebus panaudotas prieš išvardintus asmenis.

Aukščiau trumpai apžvelgėme situacijas, susijusias su transporto priemonės, kaip padidinto pavojingumo objekto, naudojimusi. Valstybės piliečiai, įgydami teisę vairuoti transporto priemones, tuo pačiu prisiima ir išskirtinius įsipareigojimus elgtis atsakingai aplinkinių ( tuo pačiu ir savo) atžvilgiu, nepažeisti kitų visuomenės narių teisių ir saugumo. Taigi, įstatymai teisėsaugos institucijų pareigūnams suteikia galimybę panaudoti išskirtinę prievartos priemonę – šaunamąjį ginklą, prieš transporto priemones (ne jos vairuotoją), žinoma, esant išskirtinėms aplinkybėms.

Tačiau, mano manymu, remiantis tuo pačiu Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymu, konkrečiau, tais punktais, kurie reglamentuoja šaunamojo ginklo panaudojimą, ir ypatingai, prieš asmenį, galima būtų išskirti ir tokių aplinkybių, kuomet ginklas galėtų būti panaudotas ir prieš transporto priemonę, ir taip pat prieš asmenį, esantį joje (vairuojantį). Galima būtų nurodyti keletą tokių atvejų:

– kai transporto priemonė naudojama pavojingam gyvybei ir sveikatai kėsinimuisi atlikti ir esant būtinumui atremti tokį kėsinimąsi;

– sulaikant nusikalstamą veiką padariusį asmenį, kai jis bando pabėgti transporto priemone; ir t.t.

Nagrinėjant smulkiau bet kurį Policijos veiklos įstatymo 25 straipsnio 2 dalies ,,Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenį tokiais atvejais …‘‘ punktą, galime nesunkiai įsivaizduoti nusikaltėlį (nusikaltėlius ) kiekvienomis apibrėžtomis aplinkybėmis panaudojant transporto priemonę. Transporto priemonės pagalba nesunkiai galima tyčia sužaloti arba atimti gyvybę, taranuoti policijos kontroliuojamą arba saugomą objektą. Geriausia, efektyviausia pabėgimo priemone tiek vengiant sulaikymo, tiek iš įkalinimo vietų, taip pat gali pasitarnauti įvairus transportas. Tarptautinių taikos įvedimo ar taikos palaikymo misijų patirtis, vos ne kiekvieną dieną visame pasaulyje patvirtinama mūsų laikų maro – terorizmo, atstovų, įrodo, kad automobiliai seniai nustojo būti vien susisiekimo priemonė. Ji kuo puikiausiai pasitarnauja įvairiausių teroristinių organizacijų
,,aukštesniųjų“ tikslų įgyvendinimui. Terorizmas tarptautinė, labai opi ir vis labiau bauginančius mastus įgaunanti problema. Kad jos nebuvo Lietuvoje vakar ar šiandien, nereiškia, kad galime į ją numoti ranka ir ateityje.

Taigi, kiekvienu šaunamojo ginklo panaudojimo prieš asmenį atveju, kaip pagrindinis objektas gali būti transporto priemonė. Atsižvelgiant į tai, tikslinga būtų naudoti ginklą ir prieš transporto priemonės vairuotoją, kaip potencialaus pavojaus šaltinį.

Šiuo metu Lietuvos Respublikos įstatymai leidžia panaudoti šaunamąjį ginklą prieš transporto priemones. Po įstojimo į Europos Bendriją mūsų valstybės teisinės normos tobulinamos atsižvelgiant į pažangią Europos valstybių teisinę patirtį. Daugumoje Europos Sąjungos valstybių draudžiama naudoti ginklą prieš transporto priemonę. Jeigu iškyla akivaizdi grėsmė pašalinių žmonių gyvybei ir sveikatai, šaunama ne į automobilį, o į vairuotoją. Įvairių šalių atliekami tyrimai, eksperimentai, kaupiamos duomenų bazės, siekiant kuo nuodugniau išspręsti šias problemas ir pateikti efektyviausias rekomendacijas pareigūnams.

4. ŠAUNAMOJO GINKLO PANAUDOJIMO PRIEŠ TRANSPORTO PRIEMONES TAKTINIAI YPATUMAI

4.1 Profesinis pareigūnų ruošimas

Teisėtvarkos apsaugos pareigūnų veiklos teisėtumas priklauso nuo šią išskirtinę veiklą reglamentuojančių įstatymų, kitų norminių aktų, išmanymo. Kaip jau aukščiau buvo paminėta, pirmasis ir labai svarbus naujųjų teisėsaugos institucijų darbuotojų rengimo etapas susijęs su pagrindinių teisinių normų susipažinimu, įsisavinimu ir mokėjimu jomis naudotis praktikoje. Lietuvos Respublikos mokymo įstaigos, rengiančios policijos pareigūnus pagal patvirtintą studijų programą, skiria didelį dėmesį tinkamam pareigūnų paruošimui, suteikia atitinkamą išsilavinimą ir profesinių žinių, reikalingų policijos uždaviniams įgyvendinti (vykdyti ). Švietimo ministerijos mokymo įstaigų ir Policijos departamento tarpusavio santykiai grindžiami bendradarbiavimo sutartimi. Policijos pareigūnų profesinį tobulinimą pagal specialias profesinio ugdymo programas policijos įstaigose – kvalifikacijos kėlimo kursuose – organizuoja Policijos departamentas.

Profesionalaus rengimo pagrindus būsimasis teisėsaugos pareigūnas gauna mokymo įstaigose. Gero specialisto rengimas labai priklauso nuo dėstytojų pasirengimo lygio. Pedagogui nepakanka būti vien tik geru savojo dalyko žinovu – jis privalo įgyti gerą, humanistine edukacija pagrįstą pedagoginį parengtumą.

Pareigūnų profesinis ugdymas privalo būti nuolatinis procesas, tam, kad jie pilnai įvaldytų savąją specialybę – taptų savo srities profesionalais. Žinoma, pareigūnas, kaip ir bet kuris žmogus, profesionalu negimsta, ir savo profesiją įvaldo tik per ilgus veiklos metus. Todėl profesionalumas, tai ne galutinis, užbaigtas žmogaus gyvenimo etapas, ne rezultatas, kuriame sukaupta tam tikro subjekto patirtis. Profesionalumo negalima pasiekti vien praktika bei patirtimi, arba vien tik teorinėmis žiniomis. Todėl, kad tapti profesionalu, būtina ne tik mokytis, tačiau ir įgyti praktikos, sujungiant intelektualinę ir darbinę veiklą.

Taigi, sekančiu, ne mažiau svarbiu policijos pareigūno paruošimo etapu, laikytina praktinė veikla, kuria įtvirtinamos įgytos teorinės žinios. Praktinė patirtis gali būti įgyjama įvairiausiais būdais, tačiau reikia pastebėti, kad šis procesas yra susijęs su tiesioginiu policijos funkcijų, uždavinių įgyvendinimu. Todėl neišvengiamai šioje veikloje susiduriama su neigiamais visuomenės reiškiniais, su ekstremaliomis situacijomis bei agresyviai nusiteikusiais teisės pažeidėjais ar nusikaltėliais.

Tokių susidūrimų baigtis priklauso nuo policijos pareigūno teisinio pasirengimo, efektyvaus bendravimo psichologijos bei etikos žinių pritaikymo. Tačiau policijos pareigūno praktinė veikla daugumoje atvejų yra susijusi ne su paslaugų teikimu, o su jėgos, prievartos priemonių panaudojimu, kuris be išimties visada sukelia pareigūnui neigiamas emocijas, ir būtent tokiais atvejais turi pasireikšti tvirtas jo charakteris bei geras profesinis taktinis pasirengimas.

Policijos pareigūnų profesinis taktinis rengimas – tai kompleksinis taktikos, šaudybos bei savigynos įgūdžių mokymas. Pats mokymo procesas nukreiptas ugdyti policijos pareigūno teisingų sprendimų priėmimą ir tinkamų, proporcingų priemonių nusikaltėlio agresijai atremti, pasirinkimą. Profesinis taktinis rengimas – tai procesas, kurio metu policininkai paruošiami greitai reaguoti į gyvybei gresiančius, pavojingus išpuolius ir išmoksta ryžtingai jiems atsikirsti. Šio proceso metu pareigūnai išmoksta pažinti psichologinius faktorius, kurie pernelyg dažnai stabdo instinktyvias reakcijas. Juos perpratus, lavinami būtini veiksmai, skirti situacijoms, ne taip retai pasitaikančioms praktikoje, kuriose yra neišvengiamas pasipriešinimas bei prievarta. Profesinio taktinio rengimo metu vykstančių treniruočių tikslas – išmokti pareigūnams teisingai reaguoti į situacijas, kuriose reikia aktyviai veikti sekundžių tikslumu,
svarstyti ir planuoti nėra laiko.

Profesiniam taktiniam rengimui keliami tokie uždaviniai:

– įtvirtinti taktikos veiksmus ir profesinius įgūdžius, mokinant praktiškai;

– išmokyti įvertinti rizikos faktorius, priimti reikalingus sprendimus adekvačiai

reaguojant galimo pavojaus situacijose;

– suteikti profesinės taktikos žinias, reikalingas sprendžiant praktines užduotis

įvairiose situacijose;

– formuoti profesines – psichologines nuostatas, užtikrinančias asmeninį ir bendradarbių saugumą sprendžiant bendras profesines užduotis.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4466 žodžiai iš 8902 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.