TURINYS
ĮVADAS 3
1. SAVANORIŠKOS VEIKLOS APIBRĖŽIMAS 4
1.1. SAVANORIO SĄVOKOS APIBRĖŽIMAS 4
2. SAVANORIŲ PROGRAMOS PLANAVIMAS 5
2.1. MISIJOS SUKŪRIMAS 6
2.2. STRATEGINIS SAVANORIŲ PRITRAUKIMAS 6
2.3. SAVANORIŲ PRITRAUKIMO VIZIJOS KŪRIMAS 7
3. SAVANORIŲ PROGRAMOS SUDARYMAS 7
3.1. SAVANORIŲ DARBO VIETOS KŪRIMAS 8
4. SUPAŽINDINIMAS IR MOKYMAS 9
4.1. SAVANORIO MOKYMAS 9
5. ĮVERTINIMAS IR GRĮŽTAMASIS RYŠYS 11
IŠVADOS: 13
LITERATŪRA: 14
ĮVADAS
Savanorystė visame demokratiniame pasaulyje turi senas ir gilias tradicijas. Jungtinės Amerikos Valstijos gali pasigirti seniausiomis tradicijomis. Lietuvoje taip pat savanoriškos veiklos tradicijos yra senos, tačiau sovietmečio periode gyvenusių žmonių poreikiai būti reikalingiems ir naudingiems kitiems, buvo iškreipti (kaip pvz.: “savanoriškos” šeštadieninės talkos).
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, žmonės pajuto galintys prisidėti prie visuotinės gerovės kūrimo. Dalis žmonių pasirinkto dalyvavimą nevyriausybinėje veikloje, savanoriškais pagrindais, kaip vieną iš galimybių prisidėti prie valstybės kūrimo.
Savanoriška veikla apibrėžiama kaip pelno nesiekianti, be piniginio atlygio ir neprofesinė veikla, kurią individai vykdo kaimynų, bendruomenės ar visuomenės labui, savanoriška veikla turi daugybę formų ir aprėpia tradicinę tarpusavio pagalbą bendruomenėje krizės atveju, taip pat sprendžiant konfliktus ir mažinant skurdą. Savanoriška veikla apima vietines ir nacionalines pastangas, taip pat dvišales ar tarptautines programas, kurios vykdomos nepaisant sienų ribų.
Tačiau neužtenka vien pagrindinių kriterijų atskiriančių savanorišką veiklą nuo kitų, kad savanoriška veikla būtų visapusiškai produktyvi. Norint pasiekti maksimalių rezultatų, kai įgyvendinamas iškeltas bendras tikslas ir savanoris turi erdvės savirealizacijai ir individualių tikslų pasiekimui, visas savanorių atliekamas darbas turi būti gerai ir profesionaliai organizuotas. Be minėtų dviejų veiksnių savanoriai nebūtų pajėgę savarankiškai prisidėti prie valstybių vystimosi procesų, Jungtinių Tautų (JT) humanitarinės, techninės pagalbos, žmogaus teisių propagavimo, demokratijos ir taikos programų vykdymo. Geros savanoriškos pagalbos organizavimo ypatybės išryškėja NVO, profesinių sąjungų, pilietinių organizacijų veikloje. Daug akcijų, kampanijų tokiose srityse kaip raštingumas, aplinkos pasauga paremtos savanoriška iniciatyva ir profesionaliu savanorių organizuotumu.
Rašto darbo tikslas – trumpai aptarti savanorių veiklos koordinavimo ir vadybos principus.
Uždaviniai:
1) Pristatyti savanorystės esmę ir veiklos skirtumus;
2) Supažindinti su savanorių darbo vadybos ir koordinavimo etapais;
1. SAVANORIŠKOS VEIKLOS APIBRĖŽIMAS
Savanoriškas darbas – tai galimybė kiekvienam, nepriklausomai nuo rasės, lyties, amžiaus, tautybės, religinių ir politinių įsitikinimų, sveikatos, panaudoti savo sugebėjimus ir patirtį, realizuoti savo pomėgius, įgyti naujų žinių bei įgūdžių, susirasti bendraminčių, draugų, tapti reikalingu kitiems, gerai praleisti laisvalaikį, įsitraukti į darbą ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Svarbu pabrėžti, kad savanoriška veikla nelaikoma darbas, atliekamas giminaičiams, draugams ir pažįstamiems. Tokia nuostata galioja tik savanorystės pradžioje, nes vėliau savanoriai tampa pažįstamais, draugais, o kai kada ir giminaičiais. Savanorišką veiklą nuo kitų veiklų skiria trys pagrindiniai kriterijai:
1. Savanoriška veikla neužsiimama siekiant materialinės naudos. Tačiau bet kuriam savanoriškai dirbančiam žmogui turi būti atlyginamos su savanoriška veikla susijusios išlaidos. To užtikrinimas padeda savanoriams išvengti nuostolių, susijusių su jo veikla, ir garantuoja, kad asmenys, turintys ribotas finansines galimybes, nebus išbraukti iš norinčių vykdyti savanorišką veiklą būrio.
2. Paremta laisva valia. Laisva valia yra savanorystės pagrindas, tačiau savanoriškai dirbantys asmenys retai tai daro visiškai savanoriškai: paprastai, kad atliktų šią veiklą, jie patiria kitų spaudimą, be to, jie gali tai daryti, skatinami jausmo atlikti socialinę pareigą.
3. Duoda naudą ne tik savanoriams, bet ir trečiajai šaliai. Šis kriterijus padeda atskirti savanorišką veiklą nuo laisvalaikio užsiėmimo.
1.1. SAVANORIO SĄVOKOS APIBRĖŽIMAS
Savanoris – bet koks žmogus, skiriantis savo laiką ir žinias, patirtį, energiją darbui organizacijoje ir neimantis už tai piniginio atlygio. Savanoriu gali būti bet kuris subrendęs ir sąmoningas žmogus, atsakingas ir galintis skirti šiek tiek savo laiko bei sugebėjimų užduočiai atlikti. Dažniausiai savanoriui priskiriamos tokios savybės: atvirumas, nuoširdumas, pasišventimas, jautrumas, sugebėjimas laisva valia dirbti kitiems, tolerancija bei stipri motyvacija. Savanoris nėra vien darbštuolis, pagalbininkas, neabejingas ir visuomeniškas asmuo, bet ir mokytojas, politikas, dailininkas, inžinierius, kuris pasinaudodamas savo mokėjimu ir įgūdžiais padeda kitiems.
Išskiriami du savanorių tipai:
1) Ilgalaikis savanoris – žmogus, kuris yra atsidavęs idėjai arba organizacijai, į savo vaidmenį įdeda daug asmeninių ir psichologinių jėgų. Paprastai į veiklą įtraukiami keliais būdais:
patys susiranda organizaciją, laikui bėgant vis stipriau įsitraukia į veiklą, į organizaciją ateina, nes turi artimu ryšiu su esamu savanoriu ratu;
2) Trumpalaikis savanoris – asmuo, savanoriškos veiklos nelaiko savo pagrindine gyvenimo dalimi, norintis ribotos trukmės ir tiksliai apibrėžto darbo. Motyvacija pagrįsta jo asmeninio pasiekimų, o ne statuso grupėje pripažinimu.
Žmonės dažnai atlieka savanorišką veiklą vedini asmeninių priežaščių: nori įgyti naujos patirties ir įgūdžių, susirasti naujų draugų, padėti kitiems, nori dalintis savo turimomis žiniomis, nori jausti pasidižiavimą savimi ir kt. Tuo tarpu organizacijos priimančios savanorius, taip pat turi savo priežasčių: savanoriai gali dirbti darbą, kurį sunku apibrėžti, suteikia atvirumo statusą organizacijai, jie padeda gauti lėšų veiklai vystyti, jie turi naujų idėjų ir nėra suvaržyti narystės organizacijoje ir kt.
Žmonėms reikia erdvės veikti bei realizuoti save, organizacijoms entuziastingų pagalbininkų, valstybei asmenų norinčių savanorystės principu prisidėti prie bendros gerovės, todėl siekdami bendrų trijų šalių tikslų savanoriška veikla turi būti iš anksto planuojama, profesionaliai organizuojama ir pabaigoje analizuojami rezultatai, priimami nauji sprendimai galintys pagerinti būsimos veiklos eigą, rezultatus.
2. SAVANORIŲ PROGRAMOS PLANAVIMAS
Savanorių programos vykdomos labai įvairiai, apima tiek labi struktūruotas, su daugybę savanorių, tiek nedidelių, pačių savanorių vykdomų programų. Veikimo metodai irgi labai įvairūs, nuo labai institucinių iki individualiai orientuotų. Savanorių programos vykdymo stilius turi atitikti organizacijos kultūrą.
Efektyviam savanorių įtraukimui, išlaikymui reikalingas gerai suplanuotas ir organizuotas procesas. Šis procesas apima tokius veiksmus:
Poreikių įvertinimas ir programos planavimas;
Darbo vietų parengimas, darbo numatymas;
Savanorių verbavimas;
Pokalbis ir darbų parinkimas konkrečiam savanoriui;
Priežiūra ir motyvavimas;