Savęs apgaudinėjimas
5 (100%) 1 vote

Savęs apgaudinėjimas

1121

Įvadas

Šiame kursiniame darbe bus aprašomas savęs apgaudinėjimas. Tai ganėtinai neįprasta tema. Todėl pabandysiu atskleisti bent keletą įdomesnių klausimų susijusiu su savęs apgaudinėjimu. Pirmiausia bus aprašomas, kas tas, savęs apgaudinėjimas iš viso yra. Bus bandoma suvokti, jo esmę, keliais skirtingais aspektais. Vėliau bandysim išsiaiškinti, kokios yra egzistuojančios savęs apgaudinėjimo rūšys. Patyrinėsim ir kokios srityse dažniausiai paplitęs savęs apgaudinėjimas ir ar jis iš viso tenai egzistuoja. Surasime keletą teiginių, kurie tvirtins, kad savęs apgaudinėjimas yra netgi naudingas žmogui. Kaip jau minėjau ši tema atrodo labai daug kartų girdėta, bet iš tiesų su ja tiesiogiai susiduriu tik dabar. Todėl pagrindinė šio darbo dilema man yra išsiaiškinti ar toks dalykas, kaip savęs apgaudinėjimas išvis egzistuoja. Kokie yra jo pasireiškimo būdai. Kaip veikia žmogaus protas, jog gali vykti tokie dalykai kaip melas sau ir pan.

TURINYS:

1. Įvadas

2. Kas tai yra savęs apgaudinėjimas

3. Savęs apgaudinėjimo rūšys

4. Sritys, kuriose pastebimas ryškiausias savęs apgaudinėjimas:

• Narkomanija

• Mirtinos ligos

• Valgymo sutrikimų ligos

5. Savęs apgaudinėjimas gali būti ir teigiamas dalykas

6. Įdomūs pastebėjimai apie savęs apgaudinėjimą

7. Išvados

8. Literatūros sąrašas

Kas tai yra savęs apgaudinėjimas?

Atrodo yra neįmanoma apgaudinėti save. Kyla klausimas kaip mes galime nesuvokti, jog meluojame sau?

Savęs apgaudinėjimas paprastai laikomas kaip būdas, kuriuo žmogus stengiasi apginti save nuo bauginančių tiesų apie mus pačius. Ignoruodami informaciją jie pasirenka labiau tinkamą savęs vertinimo kelią. Bijodami pripažinti, kokie yra, su kokia problema susidūrė, ar kokioje aplinkoje būna, pasirenka geriau apgaudinėti save, taip siekdami užtikrinti sau ramybę.

Savęs apgaudinėjimas gali būti laikomas labai mįslingas, neišsprendžiamas ir netgi paradoksalus dalykas. Gal todėl šia sritimi domisi ne vien tik psichologija, bet ir filosofija, psichiatrija ir biologija. Įvairialypis ir šios sąvokos, „savęs apgaudinėjimas“, supratimas tarp paprastų žmonių. Vieniems tai sukelia juoką, nes paprasčiausiai netiki, kad žmogus gali apgauti save, kiti tikina, kad patys yra su tuo susidūrę.

Kada psichologai ir filosofai diskutuoja apie savęs apgaudinėjimą, jie dažniausiai kreipia dėmesį i nesąmoningą žmogaus motyvaciją ir tikslus. Savęs apgaudinėjimą jie laiko blogu dalyku, kurio reikėtų vengti visais įmanomais būdais. Norėdami paaiškinti, kaip savęs apgaudinėjimas veikia, jie susifokusuoja į savanaudiškumą, išankstinį nusistatymą, nesaugumą ir kitus psichologinius faktorius, kurie nesąmoningai ir negatyviai veikia norą tikėti (pvz. tėvas tiki, kad jo vaikas jam sako tiesa, nors pateikti akivaizdūs įrodymai tvirtina, jog jis meluoja.) Taip išryškėja, kad tėvas tik apgaudinėja save, nes nori tikėti, kad vaikas jam nemeluoja. Natūralu, kad tėvas labiau nori tikėti savo vaiku, negu tais faktais įrodančiais jo melavimą, nes su vaiku juos sieja glaudus ir stiprus emocinis ryšys.

Yra diskutuojama, kad žmogus be išimčių yra linkęs į savęs apgaudinėjimą, nes kiekvienas turi emocinį prisirišimą su tikėjimu, kuris kai kuriais atvejais gali būti nelogiškas (kaip ir tame pvz. su tėvu ir vaiku). Savęs apgaudinėjimas iškelia nemažai kompleksinių klausimų apie žmogaus įsitikinimų prigimtį ir jo proto struktūrą.

Jei mes norime geriau suprasti kas tai yra savęs apgaudinėjimas, mes turime susidaryti labiau moksliškai pagrįstą sampratą, apie tai, kaip dirba žmogaus protas. Mūsų smegenys susidaro iš gausaus skaičiaus funkcionuojančių sistemų. Sistema, kuri yra atsakinga už gebėjimą pažinti iš dalies skiriasi nuo sistemos, kuri perteikia sąmoningą išgyvenimą ir patirtį. Pakankamai tiksliai galėtumėm mūsų smegenų darbą sulyginti su kompiuterio darbu. Ryšys, tarp dviejų sistemų veikiančių žmogaus galvoje, yra panašus į procesoriaus ir monitoriaus tarpusavio ryšį ir darbą. Pagrindinis mąstymo procesas vyksta procesoriuje, o monitorius nedaro nieko kito, kaip tik perteikia jam iš procesoriaus atsiųstą informaciją. Tokiu pačiu principu žmogaus smegenyse esanti pažinimo sistema atlieka mąstymą, o tuo tarpu sąmonė perteikia jau gautą informaciją. Sąmonė, kaip bebūtų keista, vaidina mažesnį vaidmenį pažinimo procesuose, nei mes ankščiau tikėjome. Šitokį palyginimą paremia ir patvirtina daugybė eksperimentinių tyrimų. Keletą dešimtmečių atgal buvo atliktas vienas iš žymesnių šios srities eksperimentų. Jį atliko Bendžaminas Libetas (Benjamin Libet). Jis pasodino tiriamuosius priešais mygtuką ir sparčiai tiksintį laikrodį ir paprašė jų paspausti mygtuką tada, kada tik jiems kils toks noras, o tada užfiksuoti laikrodyje rodomą laiką. Jis taip pat prie judinamųjų raumenų smegenų žievės, kuri kontroliuoja žmogaus judėjimą, prijungė elektrodus. Taip jis atrado, kad žmogaus smegenys užtrunka apie trečdalį sekundės, kol pradeda ruoštis veiksmui ir iki kol sąmoningai nusprendžia veikti. Trumpiau tariant, žmogus nesąmoningai nusprendžia savo veiksmus. Taigi, tokie tyrimai, tik patvirtina, kad mes esame sistemingai apgauti, dėl žmogaus sąmonės vaidmens
mūsų gyvenimuose. Pasak Libeto, šis bendras proto veikimo modelis suteikia mums tai, ko mum tikrai reikia norint išspręsti savęs apgaudinėjimo paradoksą. Natūralu, kad savęs apgaudinėjimas, labai lengvai gali pasirodyti paradoksalus dalykas. Jei mes apgaudinėjame kitą žmogų, tai žinome, kad jis nežinos tiesos, nes mes vienokiu ar kitokiu tikslu jam meluojame. Tai reiškia, kad norime įtikinti kitą žmogų, tuo kas iš tikrųjų nėra tiesa. Taigi, apgaule mes skaitome tai, ką mes žinome, o kiti ne, nes mes slepiame tiesą nuo jų. Taigi apgaulės suvokimą, mes lengvai suprantame, bet kaip tada toki apgaulės suvokimą pritaikyti savęs apgaudinėjimui? Kaip savęs apgaudinėjimas iš vis yra įmanomas? Ar mes turime žinoti kažkokią tai tiesa, o poto tuo pačiu laiku, bandyti, ja nuslėpti nuo mūsų pačių? Kaip tai įmanoma, kai aš žinau tiesą ir tuo pačiu momentu, turiu įtikinti save, jog tai nėra tiesa. Tačiau dabartinais laikais savęs apgaudinėjimas yra daugiau nei galimas. Taip iš tiesų nutinka mūsų kasdieniniame gyvenime. Skamba neįtikimai. Juk paradoksaliai atrodytu jei mes vogtume iš savo pačių banko sąskaitos. Tai tas pats, kad stengtumėmės meluoti sau. Vienintelis būdas paaiškinti toki mistišką dalyką yra Froido psichoanalizės teorija. Joje iškeliama tema, apie sąmonės ir pasąmonės egzistavimą mūsų galvose. Sąmoningai tikint į kažkokį tai faktą, mūsų pasąmonė gali jį užgniaužti ir patalpinti pasąmonėje. Tokiu atveju yra ganėtinai tinkama sakyti, kad žmogus tuo pat metu ir žino ir nežino to paties fakto. Tada iškyla kitas klausimas. Kaip dalis informacijos sugeba patekti į tą mūsų pasąmonę? Nejaugi tikrai yra kažkokie filtrai, nustatantys ir paskirstantys, kur ir kokiems jausmams ir žinioms keliauti. Teigiamiems į sąmonę, o neigiamiems į pasąmonę. Dar daug klausimų gali kiti kiekvienam iš mūsų, bet tikriausiai geriausias atsakymas į visus klausimus slypi fakte, kad mes turime labai ribotą savęs pažinimo talpumą, todėl daug ko niekada ir nesuprasime, kas dedasi su mumis pačiais. Tiems, kas išdrįsta pasakyti, jog šis reiškinys nėra toks jau paradoksalus, galima būtų pabrėžti, jog tai gal ir neparadoksalus, bet jau tikrai neįtikėtinas žmogaus gebėjimas, slėpti tiesą nuo pačio savęs.

Savęs apgaudinėjimo rūšys

Savęs apgaudinėjimas dažniausiai pasireiškia vienu iš dviejų skirtingų formų: „tiesaus“ ir „sukto“ apgaudinėjimo. „Tiesusis“ savęs apgaudinėjimas pastebimas tada, kai žmogus apgaudinėja save, vildamasis kad tai kas vyksta yra tiesa (pvz. Kad jie neserga mirtina liga, kad jų vaikai nėra nusikaltėliai ir pan. ). „Suktas“ savęs apgaudinėjimas pasireiškia tada, kada žmonės tiki, jog tai kas dabar vyksta yra netiesa, nors kad tai būtų tiesa jie taip pat nenori (pvz. nepasitikintis, pavydus vyras, gali tikėti, kad jo žmona turi romaną, nepaistant jo tiktai reliatyviai nepagrįstų įrodymų tam tvirtinimui ir nepaisant jo nenoro, kad tai būtų atvejis kada ji yra labai susidomėjusi). Paprastai savęs apgaudinėjimas yra laikomas kaip motyvuotas fenomenas.

Taip pat yra trys požiūriai, charakterizuojantys savęs apgaudinėjimą. Žodyninis požiūris – kuriame teoretikas naudodamas žodyną pradeda nuo apibrėžimo, o jį suradęs naudoja, kaip savęs apgaudinėjimo modelį. Požiūris pagrįsta pavyzdžių pagrindu – tokiu atveju yra kruopščiai išnagrinėjami tipiški savęs apgaudinėjimo pavyzdžiai ir mėginama tapatinti jų esminius bendrus bruožus. Teorijų valdymo požiūris – šitame požiūryje, savęs apgaudinėjimo apibrėžimas yra valdomas pagal bendras teorija apie savęs apgaudinėjimo prigimtį.

Šių trijų požiūrių mišinys taip pat dažnai patinkamas. Žodyninis požiūris gali atrodyti saugiausias. Praktikas dirbantis pavyzdžių pagrindu, gali patekti į rizikos grupę, atsižvelgiant į siaurą pavyzdžių diapazoną. Teorijų valdymo požiūris yra tipiškas ir akivaizdus, pasitikėjimo bendromis aiškinamosiomis hipotezėmis pavyzdys, kuris gali būti klaidingas.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1539 žodžiai iš 3022 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.