Savęs įtvirtinimas
5 (100%) 1 vote

Savęs įtvirtinimas

112131

Statusų hierarchija grupėje

Žmogus yra nesuvokiamas ir neįmanomas be jį palaikančios ir jo palaikomos socialinių santykių sistemos, buvimo ir bendravimo su kitais žmonėmis. V. Legkauskas teigia, kad žmonės nepasižymi jokiais rimtesniais fiziniais pranašumais, kurie leistų jiems vieniems išgyventi gamtoje. Jungimasis į grupes ir bendradarbiavimas jose yra būtina sąlyga žmogaus išlikimui. Tarp grupės narių egzistuoja tam tikri santykiai. Grupės nario padėtis grupės santykių sistemoje kitų jos narių požiūriu A. Suslavičius vadina nario statusu. Aukščiausio statuso žmogus grupėje yra jos lyderis. Nebūtinai jis esti ir pats populiariausias žmogus grupėje. Kitame poliuje – grupės atstumtieji ir izoliuotieji. Šios sąvokos nėra sinonimai: atstumtasis – nepopuliarus asmuo, bet grupėje gali būti jį remiančių žmonių. A. Suslavičius net kalba apie atstumtųjų pogrupį. Tuo tarpu sąvoka izoliuotasis viską pasako. Tarpinę padėtį užima vidutinio statuso asmenys. Statusas turi tiesioginės įtakos savęs vertinimui, todėl grupės nariai siekia aukštesnio statuso, arba bent jau išlaikyti turimą. Dėl šios priežasties grupėje paprastai vyksta statusų varžybos, tai yra kova dėl aukštesnio statuso. Aukštesnį statusą turintys asmenys stengiasi jį išlaikyti ir yra jautrūs žemesnį turinčių pastangoms pagerinti savo statusą. Šios pastangos suvokiamos kaip statusų hierarchijos pažeidimas. Žinoma, žmogus apie tokį pažeidimą nekalba atvirai: “Aš pykstu ant tavęs už norą būti pranašesniam už mane, už manęs, kaip lyderio ignoravimą”. Statusų hierarchijos pažeidimas yra daugelio konfliktų priežastis.

Ne kiekvienoje grupėje statusų hierarchija yra griežtai nusistovėjusi. Daugelyje grupių keičiantis veiklos pobūdžiui (pvz., nuo mokymosi pereinant prie pramogų), keičiasi ir grupės narių statusai.

Savarankiškas sprendimas – savęs įtvirtinimo pradžia

Savęs itvirtinimas yra problemiškas ir sunkus dalykas. Apie tokios problemos sprendimą rašo psichologas A. Suslavičius knygoje “Paremiamoji psichologija. Kaip įtvirtinti savąjį ego ir išlikti savimi”. Autorius pataria problemas spręsti pačiam. Kiti žmonės gali patarti, padėti, bet sprendimą konkrečiai veikti turime priimti patys. Savarankiškas sprendimas ugdo ir auklėja žmogų. Jis yra žmogaus brandumo požymis. Svarbu kontroliuoti save tais atvejais, kai klausi kito žmogaus patarimo. Ar iš tikrųjų klausi patarimo, ar ieškai atsakingo asmens, ar tiesiog kaltininko už galimą nesėkmę. Kito asmens sprendimas yra svetimas sprendimas. Tam tikras gyvenimo užduotis reikia spresti pačiam. A. Suslavičius teigia, kad žmogus turi pats tvarkyti savo likimą, t.y. turi sugebėti priešintis neigiamam aplinkos poveikiui. Skiriamos dvi priešinimosi strategijos: orientuota į problemą ir orientuota į emocijas.

Į problema orientuota priešinimosi strategija apima situacijos įvertinimą, analizę ir įvardijimą; galutinių ir tarpinių tikslų numatymą; veiksmo planavimą ir vykdymą.

Situacijos įvertinimas ir analizė – sunki užduotis, reikalauja daug jėgų, asmenybės brandumo. Būtent tokios ir yra ekstremalios situacijos (gaisras, stichinės nelaimės ir pan.). Nors tai gali atrodyti keista, bet esant ekstremaliai situacijai nereikia pulti ką nors daryti (didelė klaidų tikimybė), o pabandyti valandėle šaltakraujiškai įvertinti situaciją. Netiksliu situacijos įvertinimu pagrįsti sprendimai ir jų pagrindu atliekami veiksmai gali ne sušvelninti, bet dar labiau apsunkinti padėtį.

Kiekvieną naujai patirtą įvykį mes lyginame su praeityje jau išgyventais įvykiais, žinomais reiškiniais. Tas procesas baigiamas situacijos įvardijimu. Paprastai naujai patirtus įvykius žmogus įjungia į jau žinomą, individualią kategorijų sistemą ir įvardija juos žinomomis savokomis. Dabar jau nereikia aiškinti, kas yra psichologija. Prieš kokius porą dešimčių metų daugelis žmonių nesuprato, kas čia per mokslas. Psichologiją aiškino taip – tai kažkas tarpiška tarp filosofijos ir medicinos. Taigi nežinomą mokslo sritį apibūdino žinomų mokslų sričių kategorijomis.

Orientuota į problemos sprendimą strategija tuo ir skiriasi nuo emocinės strategijos, kad, naudojant šią strategija, numatomi tikslai, konkrečiai planuojama. Galutiniai tikslai gali būti tolima perspektyva. Jiems įgyvendinti reikia tarpinių, eilinių tikslų. Laikantis šios strategijos, eilinio tikslo pasiekimas yra žingsnis ar bent žingsnelis galutinio tikslo link. Planavimas skiriasi nuo vykdymo. Jei tas skirtumas didelis, planavimas lieka tik vaizduotės vaisius. Netgi esant ir tikroviškam planui, jį vykdyti gali trukdyti neryžtingumas, atidėliojimai.

Į emocijas orientuota priešinimosi strategija – tai emocinis reagavimas. Visiškai racionalų reagavimą galima įsivaizduoti tik teoriškai. Taip reaguoti gali tik kompiuteris. Reagavimas į problemą turi ir racionalumo ir emocingumo. Emocinė strategija pasižymi stichiškumu, galutinės perspektyvos nebuvimu. Reaguojant emociškai, elgdamasi iš meilės, iš gaileščio, iš pykčio, norint ką nors parodyti ar įrodyti, kad tas kitas žinotų ir pan. Šiuo atveju pabrėžiamas procesas, o ne galutinis rezultatas. Tikslų numatymas, planavimas atitraukia žmogaus dėmesį nuo
sunkių išgyvenimų ir nukreipia į ką nors konstruktyvaus. A. Suslavičius teigia, kad Lietuvą užplūdusią savižudybių bangą galima paaiškinti ir tuo, kad žmogaus sąmonėje nėra susiformavusių kelių krizės sprendimo variantų. Žmogus turi parengęs tik vieną alternatyvą, pavyzdžiui: surizikuoti ir laimėti. Tam atvejui, jei ištiks nesėkmė, jis nėra pasirengęs. Girdime sakant: “Kaip bus, taip bus” arba “Tada man galas”. Jei žmonės planuotų kelis reagavimo į krizę variantus, pavojaus atveju nesijaustų tokie bejėgiai, nes apie kokią nors išetį galvotų iš anksto.

Save įtvirtinantis elgesys

Žmonės kartais atsiduria tokioje situacijoje: tau ką nors pasako ar padaro, o tu nežinai kaip deramai atsakyti. Po kurio laiko sugalvoji, kaip derėjo atsakyti, bet jau šaukštai po pietų. Padėtį komplikuoja ir tai, kad tokiose scenose būna žiurovų ir jie tampa tavo pralaimėjimo liudytojais. Guodėsi, kad ateityje būsi protingesnis, į tokias situacijas nepakliūsi. Bet tikrovė kitokia. Situacijos kartojasi. Pralaimėjimai įsimenami, jie didina išmoktą bejėgiškumą. Būtent išmoktą. Tad reikia mokytis laimėti, įsitvirtinti, elgtis konstruktyviai ir visada reikia atsiminti, kad

 žmogus turi tesę į savo nuomonę, poziciją.

 žmogus turi tesę išdėstyti savo nuomonę kitam asmeniui.

 žmogus turi teisę ginti savo nuomonę.

Visa tai galima išreikšti dviem žodžiais: savęs įtvirtinimas. Bet šiuo atveju kalbama ne tik apie vieną asmenį. Pagrindinis įsitvirtinančio elgesio dėsnis skamba taip: “Aš turiu teisę į savo nuomonę. Tu – taip pat. Aš ginu tai, ką laikau teisinga. Tu gini tai, ką tu laikai teisinga”. Šio dėsnio laikymasis reiškia pripažinimą, kad ne tik tu, bet ir kitas žmogus turi savo nuomonę, kad ir kokia nemaloni ji būtų. Vien šio fakto pripažinimas jau yra žingsnis spręsti problemą.

Savęs įtvirtinimas prasideda nuo savęs vertinimo. Jei žmogus vertina save kaip asmenybę, tai jis mėgaujasi gyvenimu ir bendravimu su aplinkiniais žmonėmis, elgiasi spontaniškai, pasitiki savo sprendimais, veiksmais, gerai adaptuojasi visuomenėje. Savarankiškai tvarkydamas gyvenimą atsižvelgia į savo interesus, ramiai, oriai gina savo nuomonę, teises. Lygiai taip pat ramiai išklauso ir gerbia pašnekovo nuomonę ir teises. Pasiekia tikslą nepakenkdamas kitiems.

Savimi nepasitikintys žmonės dažnai abejoja savo žodžiais, sprendimais, jausmais; leidžia kitiems pažeisti jų teises; tam tikrose situacijose abejoja ką atsakyti arba kaip pasielgti, ieško sprendimo ar atsakymo, kai situacija jau praėjo.

Neįsitvirtinančių žmonių yra daug. Pagrindinės neįsitvirtinimo priežasys yra šios:

 Klaidingi įsitikinimai.

 Socialinių įgūdžių stoka.

Pirmuoju atveju žmogus gali turėti klaidingą supratimą, kas yra gera ir kas bloga, kas netinkama ir kas tinkama. Tokius įsitikinimus vadina socialiniais stereotipais. Yra ir toks gero žmogaus stereotipas: tai tylus, niekur nesikišantis, neprieštaraujantis, taikus žmogus. Manoma, kad geras žmogus nesiginčija, nekelia jokių problemų. Bet savo nuomonės gynimas nėra blogis, lygiai taip pat kaip ir abejonė kito žodžiais, veiksmais, ar paprieštaravimai, neužmirštant, kad tokią pat teisę turi ir bendravimo partneris. Negindamas savo nuomonės, žmogus pats sau kenkia, mažina pasitikėjimą savimi. Nuomonės neapginimas prilygsta pralaimėjimui. Pralaimėjimai kaupiasi, o su jais ir agresyvumas. Šiuo atveju pasyvus. Jis pasireiškia nekalbėjimu, uždarumu, kontakto vengimu. Yra žmonių linkusių agresyviai reaguoti į erzinančias aplinkybes labai energingai. Žemindami kitus bando primesti savo nuomonę, pažeidžia kitų teises, pasiekia tikslą kitų sąskaita. Jie sukelia neigiamus įspūdžius kitiems. Tokie žmonės iš tikrųjų pergyvena kaltės kompleksą, nepilnavertiškumą ir savimi nepasitikėjimą, savo agresyvumu stengiasi užmaskuoti šiuos jausmus.

Atskirais atvejais žmonės neįsitvirtina ir dėl socialinių įgūdžių stokos. Jie papraščiausiai nežino, kaip tą padaryti. Jie to nesimokė. Augdamas, žmogus “lanko” įvairias elgesio mokyklas. Mokosi iš asmens, kuriuo seka. Tai modelis. Gyva, vaikščiojanti ir kalbanti mokymo priemonė. Sekdami modeliu, mes irgi panašiai bandome elgtis. Galima teigti, kad kai kurie asmenys neturėjo tinkamo modelio. Tai reiškia, kad žmogus nemoka teigiamais žodžiais pasakyti kas jam yra, nemoka jausmų išreikšti, yra įsitempę, kai reikia viešai kalbėti.

Neįsitvirtinančio asmens gynybiškumas

Neįsitvirtinimas, pozicijos neapgynimas pažeidžia žmogaus prestižą. Pasyvumą reikia kaip nors pateisinti pirmiausia prieš save patį. Pasyviojo žmogaus gynyba reiškia nenaudingos sau informacijos pertvarkymą, t.y. racionalizavimą. Pagrindiniai neįsitvirtinančio asmens gynybos būdai yra šie:

Žalos sau neigimas, – žodinė šios gynybos išraiška yra tokia: “Nenoriu kelti triukšmo dėl nieko”. Taip sumenkinama situacija, kurioje žmogus patyrė pralaimėjimą. Sumenkinama, paneigiama gali būti ir skriauda. Samprotavimas (greičiausiai pasąmoninis) yra toks: “Manęs niekas nenuskriaudė, nepažeidė mano teisių, tad nereikėjo jų ir ginti”.

Taikaus žmogaus įvaizdžio kūrimas. “Esu taikus žmogus,
nenoriu kelti scenos” – žodinė šios gynybos išraiška. Taip pateisinamas savo silpnumas. Bet nuomonė apie save kaip apie taikų, kultūringą asmenį gerokai pritempta. Pralaimėjimas generuoja pyktį, pagiežą ir šie jausmai prislopinami.

Nepritarimo baimė. Jos išraiška tokia: “Niekas kitas nesiskundė”. Taip reiškiasi baimė būti išimtimi. Taip generuojama kaltė vien už problemos iškelimą.

“Toks gyvenimas, nieko nepadarysi”. Tai populiariausia pasyvių žmonių gynyba. Jie pripažįsta patyrę skriaudą, bet nieko nenori keisti.

“Protingas ir pats suprastų”. Šiuo atveju situacija identifikuojama kaip reikalaujanti sprendimo, tik naiviai galvojama, kad tą sprendimą turėtų daryti agresyvioji pusė. Jei ji to nedaro, ji – “neprotinga”. Šitaip pasyvusis asmuo pateisina savo neveiklumą, tuo pačiu nuvertindamas bendravimo partnerį.

Įsitvirtinimo pradžia

Mums dažnai tenka ką nors teigti, tvirtinti,ir, žinoma, savąjį teiginį ginti. Teiginis turi būti apgalvotas ir pateiktas aiškiai. Teiginius irgi reikia įrodinėti. Tam naudojami įrodinėjimo būdai. Įrodinėjimas yra dviejų rūšių: faktai ir nuomonės.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1749 žodžiai iš 3418 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.