Savęs vertinimas labaratorinis
5 (100%) 1 vote

Savęs vertinimas labaratorinis

11

Asmenybės savęs pažinimas (suvokimas) ir vertinimasAš, artumas, šiluma sau pačiam, draugiškas santykis su savimi. Tai besąlygiškas savęs priėmimas su visais trūkumais ir privalumais, savęs pažinimas ( Myers, 2000 ).

Kaip pripažįsta daugelis autorių, vienas iš svarbiausių vidinių darinių, per kuriuos „lūžta“ išoriniai poveikiai – tai asmenybės savęs vertinimas. Savęs vertinimas palieka neišdildomus pėdsakus visuose žmogaus poelgiuose ir veiksmuose – nuo vaikystės iki gilios senatvės. Norėdami perteikti įvairiausius minčių ir jausmų apie save niuansus, skirtingai autoriai vartoja įvairias sąvokas: „savęs vertinimas“, „požiūris į save“, „pasitenkinimas savimi“, „Aš vaizdas“, ir kt. Vienais atvejais šios sąvokos vartojamos kaip sinonimai, kitais – joms teikiama skirtinga prasmė. Nepaisant to, sąvoka „savęs vertinimas“ yra plačiai vartojama tiek mokslinėje, tiek kasdieninėje kalboje.

Savęs vertinimas, tiesiogiai dalyvaudamas elgesio ir veiklos reguliacijoje, nustato tam tikrą pusiausvyrą tarp išorinių poveikių, vidinės asmenybės būsenos ir jos elgesio formų. Savęs vertinimas yra vienas iš svarbiausių asmenybės darinių, atliekančių elgesio ir veiklos vidinio reguliatoriaus funkcijas.

Atitinkamai savęs vertinimas apibrėžiamas kaip žmogaus sprendimas apie savo savybių pasireiškimo laipsnį tam tikrų etalonų ar normų atžvilgiu. Dar kiti autoriai, apibūdindami savęs vertinimą, išskiria du glaudžiai tarpusavyje susijusius momentus: patį savęs vertinimo procesą ir to proceso rezultatą ( A. Suslavičius, 1976 ). Šiuo požiūriu savęs vertinimas yra procesas, kurio metu žmogus analizuoja save, lygina savo ypatybes su tam tikrais etalonais ir tikrina sprendimų apie save tikslumą bei adekvatumą. Kita vertus, savęs vertinimas – tai įvairiapusės veiklos rezultatas, tam tikra, daugiau ar mažiau susiformavusi nuomonė apie save. Ši nuomonė arba žinių apie save sistema neretai vadinama „Aš vaizdu“.

L.E. Wells ir G. Marwell, išnagrinėję daugelį savęs vertinimo aprašymo variantų, suskirstė juos į keturis pagrindinius tipus ( L. E. Wells ir G. Marwell, 1976 ): 1) savęs vertinimas kaip socialinė nuostata; 2) savęs vertinimas kaip skirtumas tarp nuostatų; 3) savęs vertinimas kaip psichologinė reakcija; 4) savęs vertinimas kaip asmenybės funkcija.

Pirmas savęs vertinimo aprašymo tipas yra pats paprasčiausias – savęs vertinimas suprantamas kaip ypatinga socialinės nuostatos rūšis arba kaip nuostata į ypatingą objektą, tai yra į save.

Antruoju atveju pabrėžiama savęs vertinimo priklausomybė nuo skirtumo tarp to, kokį žmogus mato save realybėje ( realus Aš ) ir koks jis norėtų būti ( idealus Aš ), tuo tarpu pirmuoju atveju savęs vertinimas nustatomas tik realaus Aš pagrindu.

Apibūdinant savęs vertinimą kaip psichologinę reakciją, pagrindinis vaidmuo teikiamas žmogaus jausmams, tam, ką jis jaučia ir išgyvena savo atžvilgiu. Čia, kaip ir antruoju atveju, pabrėžiama savęs vertinimo priklausomybė nuo to, kaip žmogus mato save dabartiniu metu ir koks jis norėtų būti. Tačiau pastaruoju atveju savęs vertinimas suprantamas ne kaip tiesioginis skirtumo tarp dviejų nuostatų rezultatas, bet kaip jausmai, kuriuos sukelia tas skirtumas.

Ketvirtasis savęs vertinimo aprašymo tipas, kurį pasiūlė R. Ziller ir jo pasekėjai ( R. Ziller et al., 1969 ), radikaliai skiriasi nuo ankščiau minėtų. Savęs vertinimas čia suprantamas kaip Aš sistemos komponentas, kuris atlieka tarpininko funkcijas tarp Aš ir išorinio pasaulio. Kintant socialinei aplinkai, savęs vertinimas gali nulemti žmogaus reakcijų ypatumus į išorinius stimulus.

Pagrindiniai savęs vertinimo lygiai yra: aukštas, adekvatus, žemas. Dar yra per aukštas ir per žemas savęs vertinimo lygiai. Žmogus, kuriam būdingas pernelyg didelis savęs vertinimas, linkęs per gerai save vertinti, nors situacija ir neduoda tam pagrindo. Toks žmogus yra nesavikritiškas, nesugeba prognozuoti, o dažnos nesėkmės gali privesti prie savęs nuvertinimo, neretai išstumiamo į pasąmonę. Mėgstamiausi žodžiai – „aš“ ir „mano“( Danguolė Sokolovienė, 1996 ).

Aukštas savęs vertinimas- yra naudingas. Žmonės, kurie save aukštai vertina, ne taip pasiduoda kitų spaudimui, mažiau linkę vartoti narkotius, atkakliau atlieka sunkias užduotis ir yra laimingesni. Jie pasitiki savimi, o tas pasitikėjimas saugo nuo nerimo ir depresijos bei leidžia gerai jaustis.

Adekvatus- tikroviškas savosios vertės jausmas įgalina žmogų kritiškai žiūrėti į save, nuolat derinti savo galimybes ir sugebėjimus su gyvenimo reikalavimais, kelti realius tikslus, atsisakyti nuo nepagrįstų siekių, tikslų, veiksmų. Toks žmogus nelaiko savęs blogesniu už kitus, tiki, kad gali įveikti savo silpnybes.

Žmonės, kurių savęs vertinimas žemas, vengia visuomeninio gyvenimo, rečiau užima renkamas
pareigas. Kaip pažymi kai kurie autoriai, žemas savęs vertinimas dažnai būna susijęs su įvairiais negatyvaus elgesio pasireiškimais: dalyvavimu asocialiose grupėse, agresyvumu, teisės pažeidimais, alkoholizmu ir t.t.

Per žemas savęs vertinimas gali rodyti „nepilnavertiškumo komplekso“ formavimąsi, nuolatinį nepasitikėjimą savimi, neturėjimą iniciatyvos, abejingumą ir nerimą. Toks žmogus gyvenime pasiekia mažiau negu galėtų pagal savo gebėjimus. Jis vengia bet kokios rizikos ir lenktyniavimo, susidūręs su kliūtimis, tuoj pat „iškelia rankas“. Tokiam žmogui yra svarbiau išvengti nesėkmės nei patirti sėkmę ( D. Sokolovienė, 1996 ).

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 851 žodžiai iš 1601 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.