Savęs vertinimas
3 (60%) 2 votes

Savęs vertinimas

11213141

TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………………………………………………………. 3

1. SAVĘS VERTINIMO YPATUMAI…………………………………………………………………..

1.1. Savęs vertinimo samprata……………………………………………………………………………….

1.2. Asmenybės savęs vertinimas įvairiuose teorijose……………………………………………… 4

4

6

2. SAVĘS VERTINIMO KRAŠTUTINUMAI………………………………………………………. 7

3. SAVĘS VERTINIMO SVARBA IR REIKŠMĖ………………………………………………… 12

IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………………….

LITERATŪROS SĄRAŠAS…………………………………………………………………………………. 16

17

ĮVADAS

Kiekvienas žmogus dažnai susidaro vienokį ar kitokį požiūrį į tam tikrus reiškinius, pagal kuriuos atitinkamai save vertina, numato savo elgesį ir galimybes. Pasitikintis per daug savimi asmuo sau nekelia didelių reikalavimų ir, priešingai, nepasitikintis savimi kartu yra reiklesnis sau. Kuo daugiau turime informacijos, tuo geriau save pažįstame ir mokame teisingai save vertinti.

Vienas iš svarbiausių asmenybės savybių yra savosios vertės jausmas – savęs vertinimas, kai žmogus yra įsitikinęs savo vidine verte ir sugebėjimais, kai tvirtai žino, savo, kaip žmogaus vertę. Pasitikėjimas savimi yra žmogaus jutimas, supratimas, kad yra pajėgus atlikti tuos uždavinius, kuriuos jam kelia gyvenimas ir kuriuos jis kelia pats sau. Turime pripažinti, kad kiekvieno iš mūsų yra ypatinga asmenybė.

Asmenybė – tai kiekvienam būdinga mąstysena, jausmai, vertinimai, pasitikėjimas.

Savęs vertinimo problema nėra nauja – jau seniai ją gvildena psichologija, filosofija, etika ir kiti mokslai.

1. SAVĘS VERTINIMO YPATUMAI

1.1. Savęs vertinimo samprata

Savęs vertinimas – tai individo savęs paties, savo galimybių, savybių ir vietos tarp kitų žmonių vertinimas .

Bulotaitė Z. (1995) teigė, kad savęs vertinimas – tai savosios vertės, svarbos pažinimas, leidžiantis asmeniui būti atsakingam už save ir atsakingai elgtis su kitais .

Pasak Valicko G. (1991) savęs vertinimas – tai procesas, nenutrūkstantis visą žmogaus gyvenimą, dažniausiai įsisąmonintas vien emocijomis ir intuicija. Daugelis psichologų savęs vertinimą sutapatina su savimone: „Žmogaus savimonė – tai visuma požiūrių į save, į tai, kuo jis save laiko, į savo privalumus ir trūkumus, galimybes ir t. t.“. Savimonė pasireiškia tiek individo veiksmais, tiek ir tuo, kaip jis atsako į klausimus „kas aš?“, „koks aš?“ .

Zaukienė A. (1998) savęs vertinimą apibūdino išskirdama du glaudžiai susijusius momentus: pats savęs vertinimo procesas ir to proceso rezultatas. Šiuo požiūriu savęs vertinimas yra procesas, kurio metu žmogus analizuoja save. Savęs vertinimas prasideda tada, kai išdrįstama pažvelgti į save – koks aš esu, kokie mano jausmai, kada klystu .

Žemaitis V. (1995) teigė, kad savęs vertinimas yra vienas iš svarbiausių asmenybės darinių, atliekančių elgesio ir veiklos vidinio reguliatoriaus funkcijas. Remiantis tyrimų rezultatais, savęs vertinimas yra vienas iš pagrindinių faktorių, nulemiančių mokymosi sėkmę, savęs vertinimas gali turėti įtakos pažintinei veiklai, atminties procesams (savęs vertinimas gali stimuliuoti arba blokuoti įsiminimo bei atgaminimo procesus) .

Valickas G. (1991) pateikia labiausiai paplitusius šios sąvokos interpretacijos būdus:

1. Savęs vertinimas kaip socialinė nuostata.

2. Savęs vertinimas kaip skirtumas tarp nuostatų.

3. Savęs vertinimas kaip psichologinė reakcija.

4. Savęs vertinimas kaip asmenybės funkcija.

Pirmasis savęs vertinimo aprašymo tipas yra pats aukščiausias – savęs vertinimas suprantamas kaip ypatinga socialinės nuostatos rūšis, arba kaip nuostata į ypatingą objektą, t. y. į save. Šiuo atveju akcentas perkeliamas nuo vienos sąvokos – „savęs vertinimo“ – į kitą – „nuostatą“, tačiau savęs vertinimo esmė neatskleidžiama. Antruoju atveju pabrėžiama savęs vertinimo priklausomybė nuo skirtumo tarp to, kokį save žmogus mato realybėje (realusis Aš) ir koks jis norėtų būti (idealusis Aš) .

„Aš“ vaizdas – tai santykinai pastovūs savęs stebėjimai, savotiškas veidrodis, kuriame atsispindi fizinės ar kitos mūsų savybės: emocijos, gebėjimai, norai, vertybės, vaidmenys .

„Aš“ vaizdas – tai mūsų žinių apie save bei nuostatų savo pačių atžvilgiu visuma .

Apibūdinant savęs vertinimą kaip psichologinę reakciją, pagrindinis vaidmuo teikiamas žmogaus jausmams, tam, ką jis jaučia ir išgyvena savo atžvilgiu. Čia, kaip ir antruoju atveju, pabrėžiama savęs vertinimo priklausomybė nuo to, kaip žmogus mato save dabartiniu metu, ir koks jis norėtų būti. Tačiau pastaruoju atveju savęs vertinimas suprantamas ne kaip tiesioginis skirtumo tarp dviejų nuostatų rezultatas, bet kaip jausmai, kuriuos sukelia tas skirtumas.

Ketvirtasis skiriasi nuo ankstesniųjų. Savęs vertinimas čia suprantamas kaip „Aš“
sistemos komponentas, kuris atlieka tarpininko funkcijas tarp „Aš“ ir išorinio pasaulio. Kintant socialinei aplinkai, savęs vertinimas gali nulemti žmogaus reakcijos ypatumus į išorinius stimulus .

Savęs vertinimas taip pat apibūdinamas, kaip sąmonės vystymosi pakopą, kuri sujungia asmenybės žinias apie save ir požiūrį į save. Šiuo atveju, kaip vienas iš pagrindinių momentų išskiriamas savęs įsisąmoninimo lygis: savęs vertinimas suprantamas kaip savo fizinių galimybių, protinių sugebėjimų, interesų, elgesio tikslų ir motyvų, požiūrio į save įsisąmoninimas .

Korman A. (1970) nurodo tris savęs vertinimo aspektus :

 bendrąjį, kurį galima traktuoti kaip santykinai pastovų asmenybės bruožą;

 į užduotį orientuotą savęs vertinimą, kuris susijęs su gebėjimu perkelti patirtį iš praeities į dabartį;

 socialinį savęs vertinimą, kuris formuojasi analizuojant aplinkinių požiūrį į save, savo elgesį .

Dilienė A.(1995) teigė, kad bendro vertinimo teorijoje savęs vertinimas užima vieną iš pagrindinių vietų. Jo esmė ir specifika yra ta, kad vertinimo objektas sutampa su subjektu. Nors vertindami save daugumą vertinimo kriterijų mes perimame iš aplinkos, stengiamės būti objektyvūs, žvelgti į save kitų akimis, tačiau sunkiai išsivaduojame iš savo subjektyvumo .

1.2. Asmenybės savęs vertinimas įvairiuose teorijose

Kiekvienos asmenybės savęs vertinimas labai skirtingas. Jis susiformuoja asmenybės brendimo laikotarpyje. Bręsdama ji susikuria įvarius savęs vertinimo ir pasitikėjimo savimi kriterijus, kuriais vertina tiek save, tiek kitus, aplinkinius žmones. Asmenybės brendimo būdus bei jų vertinimo kriterijus įvairūs autoriai apibūdina skirtingai.

Freudas Z. (1962) teigia, kad subrendimas reiškia žmogaus sugebėjimą mylėti ir dirbti. Žmogus, kurio Ego subrendęs ir sveikas, realiai žiūri į pasaulį ir sugeba kontroliuoti savo emocijas bei jausmus. Toks žmogus gerbia save, pasitiki savimi, pajėgia ištverti vidinius ir išorinius konfliktus ir kt.

Anot Adlerio A. (1931), žmogaus gyvenimas mažai vertingas, jei jis neprisideda kuriant kitų žmonių ir kitos kartos gerovę. Jis manė, kad psichologiškai sveikas yra tas asmuo, kuris turi išvystytą socialinį interesą.

Rodžerso K. (1961) nuomone, aukščiausią žmogaus raidos dimensiją sudaro natūralios žmogaus pastangos tobulinti talentą, savo gabumus ir viską savyje, kas yra humaniška, vertinga ir tikra. Jis teigia, kad visiškai funkcionuojanti asmenybė tobulėja toliau, siekia psichinės sveikatos ir visapusiškai subręsti. Tokia asmenybė brangina aukščiausias vertybes, idealus ir siekia juos įgyvendinti visuomenėje.

Pikūnas J. (1994) nurodo, kad žmogus yra labai sudėtinga būtybė su daugeliu dimensijų bei sluoksnių, kurių kiekviena turi savo viršūnę ir sukuria savotišką dalinį „Aš“. Žmogus yra tarsi jų visų dalinių „Aš“ panteonas, kur kiekviena dalis atranda progą užvaldyti jo sąmonę ir pakreipti jo elgseną savo kryptimi. Toms dimensijoms plėtojantis ir jų viršūnėms besivaržant dėl pirmavimo, sunku tikėtis pasiekti visišką integraciją, harmoningą elgseną, išspręsti vidinius konfliktus.

Psichologė Berne P.H. (1985) teigiamą savęs vertinimą apibūdina kaip žmogaus galimybę matyti save vertingą ir kompetentingą, mylimą ir mylintį, turintį tam tikrų unikalių sugebėjimų ir kuo pasidalyti su kitais žmonėmis. Teigiamas savęs vertinimas neturi nieko bendra su pasipūtimu ar puikybe – tai tiesiog realistiškas savęs įsisąmoninimas, gebėjimas gerbti savo ir kitų unikalumą, dvasingumą bei žmoniškąsias puses. Teigiamai save vertinantys žmonės pasitiki savimi, tiki savo sėkme, gebėjimu užmegzti gerus tarpasmeninius santykius, o blogai save vertinantys jaučiasi menki ir mažai tesugebantys, o bendraudami su kitais retai išgyvena artumo, bendrumo jausmus.

2. SAVĘS VERTINIMO KRAŠTUTINUMAI

Vertinimo amplitudė labai plati. Ji svyruoja tai į vieną, tai į kitą pusę. Pastebėta, kad asmenys, pasižymintys vienodais sugebėjimais ir panašiais nuopelnais, dažnai save vertina skirtingai. Vieni ypač pabrėžia nors ir menkus savo laimėjimus, puikuojasi savimi ir geidžia, kad tie jų pasiekimai būtų kuo plačiau minimi. Kiti, priešingai, ne tik patys nesididžiuoja pasiektais nuopelnais, bet ir nemėgsta, kad apie juos būtų daug kalbama. Treti, būdami talentingi ir gabūs, pasirodo esą labai nepatenkinti savimi, nuolat save kaltina ir smerkia net už menkiausias klaidas ar nesėkmes, laiko save nevykėliais, graužiasi ir kankinasi .

Gailienė D., Bulotaitė L., Sturlienė N. (1996) teigė, kad nagrinėdami žmogaus elgesio problemas, daugiausia susiduriame su neadekvačiu savęs vertinimu – nepakankamu arba pernelyg geru. Neadekvatus savęs vertinimas deformuoja asmenybę, sudaro palankias sąlygas neigiamiems bruožams formuotis ir kartu apsunkina normalią psichinę raidą .

Žemaitis. V. (1995) teigia, kad prie neadekvataus savęs vertinimo priskiriamas padidintas pasitikėjimas savimi, savinieka – nepasitikėjimas savimi. Savęs vertinimas visų pirma formuojasi girdint ir suvokiant kitų žmonių vertinimus. Vertinti save pageidautina ne tik apskritai, bet ir lyginant su vienmečiais, bendradarbiais, komandos draugais, su daugeliu panašių ir skirtingų žmonių. Išsiaiškinęs ir
kas jis toks, subrendęs žmogus turi susidaryti saviraidos artimiausiais metais minimalią ir maksimalią programas. Kokias savybes būtina įgyti, kokias pašalinti, susilpninti, išsiugdyti, pagaliau, kokia kryptimi tobulėti.

Taigi galime kalbėti apie tam tikrą vertinimo skalę, kurioje išryškėja 2 kraštutinumai: savęs pervertinimas (kai žmogus per daug pasitiki, pervertina savo galimybes), savęs neįvertinimas (kai žmogus nepasitiki savimi). Tarp šių kraštutinumų galima išskirti teigiamą savęs vertinimą .

Pradėsime nuo savęs pervertinimo. Tyrimai liudija, kad daug žmonių linkę gerokai perdėtai vertinti turimas teigiamas savybes, nuopelnus ir galimybes. Savęs pervertinimo negalima sutapatinti su teigiamu savęs vertinimu. Per aukštas savęs vertinimas (kaip ir savęs menkinimas) yra kraštutinumas, kuris sukelia nemalonių padarinių.

Savęs pervertinimas gali atsirasti ne tik dėl neteisingo tėvų auklėjimo. Neretai pasitaiko, kad vertinimai iš šalies nesutampa: vyresnieji vertina neigiamai, o bičiuliai, bendraamžiai – teigiamai, ar net pervertina. Tada pasirenkama bičiulių nuomonė, kadangi, kaip minėta, paaugliui pagrindinis ir vienintelis autoritetas dažniausiai esti draugai ir bičiuliai, tad perimamas ir jų vertinimas, kurio pagrindu formuojasi ir savęs pervertinimas.

Žmogus, kuris linkęs save pervertinti, dažniausiai nesugeba nudirbti ne pagal galimybes prisiimtų darbų, pridaro daug klaidų. Toks žmogus neretai menkina kitus, žiūri į juos kaip į daiktus ar priemones savo tikslams pasiekti, dažnai konfliktuoja su aplinkiniais, kai šie pabando objektyviai jį vertinti ir atitinkamai su juo elgtis. Jie vertina save žymiai geriau negu kitus, įsivaizduoja save dosnesniais, sąžiningesniais, stipresniais, intelektualesniais, mažiau savarankiškesniais ar apgavikais, kvailiais ir pan.

Žmonės, perdėtai save vertinantys, būna dažnai pasipūtę, ne su visais linkę bendrauti.

Mėgstamiausi rodikliai – „aš“ ir „mano“. Jiems svarbiausia – savi norai, savo idėjos, planai, domisi savimi, kitais – tik tiek, kiek jam naudinga. Kraštutiniais atvejais, kai savęs pervertinimas yra palaikomas ar skatinamas aplinkinių, gali peraugti į didybės maniją ir tapti patologija. Per aukštas savęs vertinimas neugdo savikritiškumo ir reiklumo sau. Tokie jaunuoliai pernelyg patenkinti savimi, neturi akstino tobulėti. Nesusiformavusi tokio žmogaus saviugda, neigiamai paveikia ir jos asmenybės plėtrą, bręstanti jo asmenybė sustingsta, nuskursta.

Vadinasi, dėl to atsiranda ir asmenybės raidos dvasinė stagnacija, o takelis į būsimosios asmenybės savikūrą užželia piktžolėmis. Ir priešingai – atsiranda pavojingas jauno žmogaus dvasinės savigriovos perspektyva .

Maža to, save pervertinantys asmenys išsiugdo aroganciją. Tai ištisa neigiamų savybių puokštė, kur dominuoja išdidumas ir puikybė, kitų niekinimas.

Pervertinantys save asmenys linkę į savęs blokavimą, tai yra kuria kliūtis, galinčias pateisinti potencialią nesėkmę.

Kitas savęs vertinimo kraštutinumas yra savęs neįvertinimas. Jei pirmuoju atveju žmogus galvoja apie save daug geriau negu iš tikrųjų yra, nemato savo silpnybių ir trūkumų, daro sau nuolaidas, tai antruoju atveju, priešingai, asmuo mano apie save daug prasčiau negu yra iš tikrųjų, yra pernelyg savikritiškas ir reiklus sau, niekuomet nepatenkintas savo darbais ir poelgiais. Iš tokio santykio sus avimi irgi kyla daug negatyvių dorovinių ydų.

Nepasitikėjimas savimi, kylantis iš žemo savęs vertinimo, taip pat neigiamas reiškinys.

Sakykime, žmogus turi pakankamai duomenų kokiam nors darbui atlikti, bet jis, menkai save vertindamas, nepasitiki savo galimybėmis ir niekaip nesiryžta jo imtis. Tokio nepasitikėjimo savimi irgi negalima teigiamai vertinti. Asmuo, nepasitikintis savimi, visuomet apie save yra prastesnės nuomonės negu yra iš tikrųjų. Tokia vidinė nuostata ypač varžo jo aktyvumą, iniciatyvą, mažina kūrybiškumą. Pastarasis bruožas pasireiškia tendencija nekelti sau naujų veiklos tikslų, nesiimti kokių nors naujų problemų.

Nepasitikėjimas savimi gali būti patvarus, ilgalaikis, epizodinis ir trumpalaikis. Jeigu žemas savęs vertinimas išsiugdomas nuo vaikystės ir įtvirtinamas suaugus, tai tampa patvariu charakterio bruožu [48].

Anot psichologų Peplau L.A., Micheli M., Morasch B. (1982) žmonės, kurie save vertina blogai, laukia, kad kiti juos apgaudinėtų, skriaustų, nevertintų. Jie jaučiasi atstumti, kitų nesuprasti. Jiems trūksta bendrininkų bendrai socialinei veiklai vykdyti, juos kankina vienatvė (kuri kyla iš trokštamų ir esamų santykių neatitikimo).

Lepečkienė V. (1996) teigia, kad gyvenime jie užima aukos poziciją ir tarsi sako „Jei aš savęs nemėgstu, aš save baudžiu. Aš jaučiu baimę, neviltį ir bejėgiškumą. Man sunku imtis atsakomybės net ir už nelabai svarbius dalykus, tad aš atsakomybę už savo gyvenimą atiduodu į kitų žmonių rankas ir juos kaltinu dėl savo nesėkmių“. Tokiems žmonėms reikia ypatingo dėmesio. Būtina juos saugoti nuo vienišumo, padėti jiems įveikti prislėgtumą, pesimizmą ir savinieką .

Valicko G. (1991) nuomone, savęs vertinimas dažnai būna susijęs su įvairiais elgesio pasireiškimais. Žemai save vertinantys žmonės dažnai pasižymi agresyvumu, teisės pažeidimais, alkoholizmu, dalyvavimu asocialiose
grupėse.

Psichologų J.Block, R.W.Robins (1995) nuomone, neadekvatus (per menkas ar per geras) savęs vertinimas deformuoja asmenybę, sudaro palankias sąlygas neigiamiems jos bruožams formuotis ir kartu apsunkina normalią psichinę raidą. Per gerai save vertinantis žmogus turi nerealias pretenzijas, nepastebi savo trūkumų, ignoruoja nesėkmes, dėl klaidų kaltina kitus.

Žmogus, kuris linkęs save nuvertinti, nepasitiki savimi, labai jautriai reaguoja į kritiką, išgyvena dėl nesėkmių, todėl nekelia sau didelių tikslų, netiki sėkme. S.Harter (cit. M. Pileckaitė – Markovienė, 2001) tyrimai rodo, kad menkai save vertinantys žmonės priklauso rizikos grupei, nes yra linkę į depresines reakcijas ir suicidą. Autorė teigė, kad pernelyg prastas savęs vertinimas yra susijęs su beviltiškumo jausmu. Priešingai, pernelyg geras savęs vertinimas turi neigiamą ryšį su depresijos ir nerimo simptomais ir teigiamą ryšį su socialine kompetencija .

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2419 žodžiai iš 4784 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.