Savęs vertinimas2
5 (100%) 1 vote

Savęs vertinimas2

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………………..2

1. SAVĘS VERTINIMO SAMPRATA…………………………………4

2. ASOCIALIOS ASMENYBĖS FORMAVIMOSI KELIAS SUSIJĘS SU SAVĘS VERTINIMU……………………………………..5

3. SAVĘS VERTINIMAS IR ASOCIALUS ELGESYS…………8

3.1. NEPILNAMEČIŲ TEISĖS PAŽEIDĖJŲ SAVĘS VERTINIMAS…………………………………………………………………8

3.2. KAIP SAVE VERTINA VAGYS, PROSTITUTĖS IR KITI NUSIKALTĖLIAI…………………………………………………..9

3.3. SMURTINIAI NUSIKALTIMAI IR SAVĘS VERTINIMAS……………………………………………………………….12

4.SAVĘS VERTINIMO KOREKCIJA MOKYKLOJE……….14

IŠVADOS…………………………………………………………………………..17

LITERATŪRA…………………………………………………………………..18



ĮVADAS

Savigarba leidžia pajusti savo asmenybės gilumą. Kiekviename iš mūsų slypi didžiulės potencinės jėgos bei galimybės. Mūsų gyvenimas nuolatos suteikia kiekvienam progų sąmoningai ar nesąmoningai padaryti ką nors gerą. Žmogaus kryptinga veikla, panaudojus potencines galimybes, padaro tikrus stebuklus. Pirmiausi būtina, kad žmogus tas galimybes atsimintų ir pajustų. Darbas, kolektyvas, šeima, visa aplinka reikalauja greitų reakcijų be paliovos. Palaipsniui toks žmogus atbunka, nusmunka savo ir aplinkinių akyse. Savigarbos jausmas saugo nuo netinkamų poelgių. Štai kodėl menka savigarba ar jos neturėjimas labiau kenkia asmenybei negu tos savybės perteklius, kuris gręsia virsti atšiaurumu, garbėtroška, išdidumu.

Pasitikėjimas savimi, teigiamas savęs vertinimas didele dalimi lemia sėkmingą žmogaus veiklą bei laimingą asmeninį gyvenimą. Savigarba reiškia, kad žmogus save vertina, jaučiasi vertas gero gyvenimo ir gero aplinkinių elgesio. Sveika savigarba, tai realistiškas savo savybių įvertinimas, o prasideda jis nuo aplinkinių rodomos pelnytos pagarbos.

Teigiamai save vertinantis vaikas pasitiki savimi, žino savo vietą po saule ir nesistengia įtikti, kad jaustųsi priimtas. Pasitikintys savimi vaikai, turintys šviesios ateities viziją, rečiau atsiduri situacijose, trukdančiose siekti savo gyvenimo tikslų.

Žmonių tarpusavio sąveikai didelį poveikį daro ne tik tai, kaip mes vertiname kitus, bet ir tai, kaip mes vertiname patys save. Žmonės nemažai praleidžia laiko analizuodami ir vertindami save. Žmogui savasis Aš yra tarsi socialinio pasaulio centras, kuris lemia sėkmes ar nesėkmes, vienokį ar kitokį elgesį. Savęs vertinimas – tai vienas iš svarbiausių asmenybės darinių, kurio funkcija yra realizuoti mūsų elgesį ir veiklą.

Savęs vertinimas palieka neišdildomus pėdsakus visuose žmogaus poelgiuose ir veiksmuose – nuo vaikystės iki gilios senatvės. Mes net nesusimąstome, kad į aplinkos poveikius reaguojame priklausomai nuo to, kiek jie patvirtina ar prieštarauja, paaukština ar pažemina mūsų savęs vertinimą.

Mano darbo tikslas yra atskleisti savęs vertinimo ir asocialaus elgesio ryšį; panagrinėti kaip savęs vertinimas įtakoja asocialų elgesį; kaip formuojasi asocialios asmenybės savęs vertinimas ir kaip galima išvengti tokio elgesio susiformavimo.

Žmonės dažnai nusikaltimus interpretuoja savaip ir smerkia nusikaltėlius. Dažnai klaidingai įvardija nusikaltėlių motyvus. Todėl būtina atskleisti vieną, iš pagrindinių, nusikaltimų priežasčių nulemenčių asocialų elgesį – savęs vertinimą. Šiame darbe detaliau panagrinėsiu nepilnamečių teisės pažeidėjų, kriminalinių bei kitų nusikaltėlių savęs vertinimą.

Savęs vertinimas formuojasi nuo pat vaikystės. Savosios vertės pajautimas gali rastis tik globojančioje šeimoje, kur vertinamas vaikų individualumas, sugebėjimai bei pasiekimai. Priešingas savigarbai jausmas yra gėda pagrįstas savęs vertinimas. Jis atsiranda šeimoje, kurioje vaikas patiria gėdą ir pasibjaurėjimą. Taip pradeda formuotis asociali asmenybė. Darbe siekiau atskleisti kaip bręsta asociali asmenybė.

Aptarus asocialaus elgesio ir savęs vertinimo ryšį bei jų formavimosi kelius, iškyla tokio elgesio korekcijos problema. Tai aiškinama paskutinėje darbo dalyje.

Asocialaus elgesio ir savęs vertinimo analizė labai svarbi siekiant giliau pažinti asocialią asmenybę ir suprasti jos elgesio priežastis.

1. SAVĘS VERTINIMO SAMPRATA

Savęs vertinimas bendrąja prasme – tai individo savęs paties, savo galimybių, savybių ir vietos tarp kitų žmonių vertinimas. Nuo jo priklauso santykiai su kitais žmonėmis, jo savikritiškumas, reiklumas sau, požiūris į savo laimėjimus, nesėkmes. Savęs vertinimas turi įtakos žmogaus veiklai ir jo aktyvumui. Yra glaudžiai susijęs su žmogaus tikslų, kuriuos jis sau kelia, sudėtingumu. Kai žmogaus pretenzijos neatitinka realių jo galimybių, jis ima vertinti save neteisingai, ir jo elgesys pasidaro neadekvatus. Vienoks ar kitoks savęs vertinimo lygis susidaro vertinant savo veiklos rezultatus ir suvokiant, kaip tave vertina kiti.

Psichologų manymu, asmenybės savęs vertinimas yra vienas iš svarbiausių vidinių darinių, per kuriuos „lūžta“ išoriniai poveikiai. Savęs vertinimas tiesiogiai dalyvauja elgesio ir
veiklos reguliacijoje. Jis nustato pusiausvyrą tarp išorinių poveikių, vidinės asmenybės būsenos ir jos elgesio formų. Susiformavus iškreiptam savęs vertinimui sutrinka asmenybės normali raida bei iškyla problemų aplinkiniams ir pačiam sau. Savęs vertinimo formavimąsi aiškiau atskleidžia „aš“ struktūra.

„Aš“ struktūra, tai žmogaus elgsenos integravimo ir reguliavimo centras. Struktūra formuojasi žmogui kaupiant patyrimą bei apima informaciją apie vidines savybes, sugebėjimus, poreikius, nuostatas, rezultatus, savo padėtį tarp kitų žmonių ir apie tai, kaip socialinė aplinka jį vertina kaip individą. Svarbiausia „aš“ struktūros, kaip reguliavimo centro, reikšmė – motyvuoti veiksmus, kurie yra būtini asmenybės tapsmui.

Savo vertės jausmą ugdo informacija iš socialinės aplinkos, kuri pritaria jo elgsenai ir skatina veiklą. Vertės jausmą stiprina dar ir tai, kad individas supranta priklausąs tam tikro statuso socialinei grupei, kad teigiamai vertina savo padėtį visuomenės ar grupės vertybių požiūriu, kad supranta galįs tinkamai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų.

Savo vertės jausmas nuolat kinta, nes keičiasi ir individo padėtis. Dideli vertės jausmo pokyčiai yra asmenybės sutrikimo ženklas. Asmenybė nepakenčia informacijos trūkumo ir tokios informacijos, kuri prieštarautų savęs vertinimui. Elgseną motyvuoja daugiausia noras išlaikyti, apginti bei sustiprinti savo vertės jausmą. Vertės jausmas sustiprėja, kai sulaukiama kitų žmonių pritarimo arba, kai konkrečioje veikloje individas pasiekia sau svarbių rezultatų. Dar geriau būna, jei tuos rezultatus pripažįsta kiti jam svarbūs žmonės. Savo vertę galima padidinti ir menkinant kitus. (Filosofija. Psichologija, 1994, nr.3(15)).

Apibūdinant savęs vertinimą kaip psichologinę reakciją, pagrindinis vaidmuo teikiamas žmogaus jausmams, t.y. tam ką jis išgyvena. Pavyzdžiui, aukštas savęs vertinimas suteikia žmogui pasididžiavimo jausmą, o žmogus, kuris save vertina žemai susiduria su menkavertiškumo jausmu.

Pradinėje asmenybės vystymosi stadijoje Aš vaizdas, tai neapibrėžtas vaiko savęs paties išgyvenimas, kuris toliau formuojasi. Savimonė, tai pats aukščiausias savęs atspindėjimo lygis. Įvertinti save reiškia susidaryti tam tikra požiūrį į savo elgesį ar savybę bei nustatyti šio elgesio svarbą ir atitikimo laipsnį priimtoms elgesio normoms ar etalonams.

2. ASOCIALIOS ASMENYBĖS FORMAVIMOSI KELIAS SUSIJĘS SU SAVĘS VERTINIMU

Asocialios asmenybės formavimosi užuomazgos pastebimos jau vaikystėje. Tėvai vaikams, bent jau iš pradžių, yra svarbiausi žmonės. Kai jie savo atžalų nemyli bei jas atstumia, tai vaikas pradeda manyti, jog jis nevertas tėvų meilės ir yra netikęs. Taip pradeda formuotis žemas savęs vertinimas dėl kurio kyla papildomos problemos. Šis emocinis atstūmimas pavojingiausias vaikams nuo 2-jų iki 12-kos metų amžiaus. Taip yra todėl, kad vaikai pradeda suprasti „aš“ ir „kitas“ reikšmes ir dar kol kas yra egocentriški. Tokie vaikai negali apsiginti nuo emocinio atstūmimo.

Savęs vertinimo lygis ima kristi, kai asmenybė nuolat susiduria su nesėkmėmis, neigiamais aplinkinių vertinimais, atstūmimu. Tuomet vaikas bando pakelti savęs vertinimo lygį. Jis tai daro įvairiausiais būdais. Vaikas ieško tokių veiklos sferų, kur jis galėtų patirti sėkmę ir susilauktų pritarimo bei dėmesio. Pavyzdžiui, pradinukai stengdamiesi išsaugoti teigimą savęs vertinimą krečia pokštus, išdaigas ir pan. ,o paaugliai demonstruoja savo jėgą ir pan.

Bet, kai įvairiais būdais bandant pakelti savęs vertinimo lygį nesulaukiama rezultatų ir patirtos nesėkmės vis kaupiasi, tai praėjus kokiam tai laiko tarpui visuotinai pripažinta vertybių sistema vaikui ar paaugliui tampa nebereikšminga, nuvertinami idealai, siekiamybės bei elgesio normos, kurių atžvilgiu asmenybė ilgą laiką negalėjo pasiekti sėkmės. Tokiu būdu asmenybė nuvertinusi prosocialų raidos kelią persiorientuoja į asocialų kelią. Taip ji pradeda ieškoti aplinkos, kurioje vyrautų kitokios normos bei vertybės, t.y. patenka į asocialias grupes. Asocialios grupės- tai nepilnamečių, kartais ir vienmečių, kompanijos, kurios gali nepilnamečiui turėti didelę reikšmę, ypač kai jis turi problemų namuose ar mokykloje. Tokiose grupėse bendravimas vyksta tarp sau lygių, požiūris į daugelį dalykų yra panašus, jos tenkina daugelį nepilnamečių poreikių, o ir patys nepilnamečiai čia jaučiasi laisviau, gali daryti tai, ką namie draudžia tėvai. Nusikaltimai priklauso nuo grupės kryptingumo. Tokios grupės gali būti orientuotos į nusikaltimus, tačiau nepilnametis čia randa šeimos, mokyklos „pakaitalą“, todėl jis čia ir pasilieka. Kai nusikaltimas yra įvykdomas, tokią grupę sujungia ne tik bendri interesai, bet ir bendra paslaptis. Grupė gali ir nebūti tiesiogiai orientuota į nusikalstamą elgesį, tačiau jos nariai nusikalsta, pavyzdžiui, neturėdami ką veikti. Padaryti nusikaltimą nepilnametį gali paskatinti ir noras įsitvirtinti asocialioje grupėje, o kai kuriose grupėse tai gali būti savo autoriteto (valdžios) įtvirtinimo priemonė.

Nutrūkus ryšiams su socialiai priimtina aplinka paauglys patenka į asocialaus elgesio grupių zoną. Patekęs į šią zoną jis perima negatyviasias elgesio normas ir idealus. Ir taip
pavyksta pakelti savęs vertinimo lygį. Tik čia paauglys, galbūt pirmą kartą, pajunta savąją vertę. Asocialios grupės nariai skatina elgtis asocialiai, o paauglys norėdamas, kad jį gerbtų elgiasi kaip jam liepiama. Tuomet jis nesijaučia menkesnis už kitus ir taip pakelia savęs vertinimo lygį bei atgauna psichologinį diskomfortą, kurį jautė prosocialioje aplinkoje. Todėl bandymai tokį paauglį sugrąžinti į socialiai priimtiną aplinką yra nieko verti, nes tokius veiksmus asmuo supranta kaip grėsmę teigiamam savęs vertinimui. Bandymas paauglį „ atvesti į doros kelią „ sukelia priešingą efektą – jis dar labiau stengiasi suartėti su asocialia grupe, kur jis jaučiasi saugiai.( G. Valickas, „Psichologinės asocialaus elgesio ištakos“ ).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1650 žodžiai iš 5400 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.