Savianalizė2
5 (100%) 1 vote

Savianalizė2

1121

Kiekvienas iš mūsų šiame gyvenime ieško kelio, kuriuo tikrai norėtų eiti ir kurio pabaigoje rastų tai apie ką svajoja. Tai yra nelengvas uždavinys. Dažnai mes klajojam klystkeliais, tačiau jeigu mes jį surandame, mums nebaisios jokios kliūtys. Žengus pirmuosius žingsnius naujojo tikslo link, mes nežinome ar elgiamės teisingai. Tačiau kaip sužinosime to nepabandę?

Panašioje situacijoje ir aš dabar atsidūriau. Aš ėmiau minti visiškai naują takelį. Mano gyvenime pasikeitė apskritai viskas. Rečiau matau savo šeimos narius, pasikeitė draugų ratas, mokyklinis gyvenimas liko praeityje dabar esu studentė. Studijuoju Vilniaus kolegijoje, pasirinkau draudimo vadybos studijų programą. Su šia profesija tikiuosi susieti savo ateitį. Kolegiją pasirinkau gal dėl to, kad joje yra didesnė profesijų pasirinkimo galimybė, čia daugiau įgyjama profesinių žinių. Žinoma, kaip ir daugelis jaunuolių, norėjau studijuoti universitete, tačiau dabar esu patenkinta savo pasirinkimu. Tikiuosi ateityje dėl jo nesigailėsiu…

Beveik kiekvienas iš mūsų yra savanaudis, to net nepastebėdamas. Mes be paliovos tenkiname savo poreikius siekdami naudos sau. Tačiau nedarydami to mes tiesiog nesijaustume gerai. Pagrindiniai žmogaus poreikiai pagal A. Maslow yra butini, kad žmogus galėtų realizuoti save gyvenime. Pavyzdžiui aš manau, kad būtent šiuo metu visi būtiniausi mano poreikiai yra patenkinti. Aš patenkinu beveik visus savo fiziologinius poreikius: esu pakankamai aprūpinta maistu, manęs nekankina troškulys, deguonies šioje planetoje kol kas taip pat yra pakankamai, miego nors kartais ir stinga, tačiau dėl to nesijaučiu blogai, o seksualiniai poreikiai man, nėra tokie svarbūs, kad be jų jausčiausi blogai. Saugumo poreikiai dar nėra visiškai patenkinti, nors ir turiu namus į kuriuos bet kada galiu grįžti, tačiau savęs išlaikyti dar negaliu, nes vis dar materialine prasme esu priklausoma nuo tėvų. Santykiai su visuomenės nariais mane tenkina: turiu draugų, kurie manę palaiko ir supranta, esu įsimylėjusi, nors tas žmogutis kol kas to ir nežino, tačiau aš žinau, kad jis nėra man abejingas. Taip pat turiu šeimą, kurią be galo myliu ir žinau, kad jie niekada manęs nenuvils, visada supras ir padės jeigu bus sunku. Gal būt tarp mano pažįstamų yra žmonių, kurie mane smerkia , gal būt kaltina dėl kažko, tačiau, mano manymu, jie patys yra kalti dėl to , kad nesugeba suprasti kitų žmonių klaidų ir atleisti už jas. Ir tikrai žinau, kad yra tokių žmonių, kurie mane vertina, palaiko ir gerbia. Tačiau paskutinis poreikis – saviaktualizacija, kuris yra būtinas žmogui, pasak A. Maslow, mano gyvenime dar nėra visiškai patenkintas, nes tik dabar aš pradedu realizuoti save šiame gyvenime, dabar bandau rasti savo vietą. Šiuo metu aš atlieku studentės vaidmenį. Vilniaus kolegija yra vieta, kurioje aš tenkinu saviaktualizacijos poreikį. Šioje įstaigoje vertina mano sugebėjimus. Ir būtent čia atsivertė naujas mano gyvenimo lapas, kurio pradžioje užrašytas tikslas – visada eiti į priekį, nepalūžti, išlikti žmogumi ir siekti profesinės karjeros. Pastaruoju gyvenimo laikotarpiu aš atlieku ne tik studentės vaidmenį, visų pirma esu duktė, sesuo, pusseserė, anūkė, teta, draugė, pažįstama, kambariokė bei pilietė (žr. priede). Manau, visus šiuos vaidmenys atlieku pakankamai sąžiningai. Mano vaidmenų struktūra dar nėra visiškai susiformavusi. Norėčiau turėti daugiau nei turiu dabar, norėčiau kitiems suteikti daugiau džiaugsmo. Žmogus negali patenkinti visų savo poreikių, jei taip būtų mes tiesiog neturėtume stimulo gyventi, gyvenimas taptų nebeįdomus.

Tai ar žmogus jaučiasi laimingas priklauso nuo mūsų pasaulėžiūros. Kiekvienas iš mūsų turi savitas vertybes, savitą požiūrį į gyvenimą. Nuo mūsų pasaulėjautos ir vertybių sistemos priklauso požiūris į save ir į mus supančius žmones. Aš nežinau kodėl, tačiau labai dažnai randu pateisinimus net tiems žmonėms, kurie su manim ar su mano mylimais žmonėmis elgiasi bjauriai. Tiesiog nemėgstu smerkti žmonių ir net nežinau ar tai yra gerai. Tiesiog žinau, kad didžiausia vertybė, kurią turiu šiame gyvenime yra šeima. Ir, atrodo, padaryčiau viską, kad tik jie būtų sveiki ir laimingi. Taip pat labai vertinu draugus, nes su jais praleidžiu didžiąją dalį savo gyvenimo. Ir tikrai žinau, kad turiu draugę iš didžiosios raidės, kuri niekada manęs nenuvils ir visada padės. Juk sakoma: draugą nelaimėje pažinsi. (O nelaimė tikai buvo nemenka ir mes vis dar kartu). Taip pat aš noriu, kad mane gerbtų ir pripažintų. Tačiau vien norų neužtenka, reikia to siekti ir dėl to kovoti. O kovotoja iš manęs nekokia… Turbūt todėl dažnai sakau, kad kitų nuomonė man yra visiškai nereikšminga, nors iš tikrųjų taip nėra. Mano vertybių sistema nėra dar galutinai susiformavusi ir aš manau dar praeis nemažai laiko kol tai įvyks, nes mūsų vertybes formuoja aplinka, kurioje praleidžiame daugiausia laiko, žmonės su kuriais bendraujame. O mano gyvenime viskas yra nauja ir įdomu, kasdien aš susipažįstu su naujais žmonėmis, kurie keičia mano požiūrį į aplinką, o gal ir aš šiek tiek sudrumsčiu jų vidinę harmoniją. Žinoma pagrindines mano vertybes suformavo santykiai šeimoje, auklėjimas taip pat mano vertybių sistemą formavo mokykla bei religija.
Bendraudama su žmonėmis tikrai labai vertinu nuoširdumą. Dabartinė mano vertybių sistema niekada man neleistu daryti ką nors piktą savo šeimos nariams ar draugams, niekada negalėčiau žeminti kito, nekęsti, neapykanta yra man svetima, todėl žmonės dažnai ir sako, kad esu nepiktybiška. Tačiau kai reikia moku pastovėti už save, neleidžiu drabstyt manęs purvais. Taip pat nesuprantu, kaip galima žudyti dėl pinigų ar kito turto, juk žmogaus gyvybė yra neįkainojama ir joks gyvas padaras neturi teisės jos atimti. Tą patį manau ir apie kerštą, juk jis yra beprasmis. Jausdami neapykantą mes graužiame save iš vidaus, o mūsų paniekos objektui nuo to nei geriau, nei blogiau. Žinoma, nesu aš jau toks gėrio įsikūnijimas, visi mes turim nuodėmių. Aš irgi moku supykti ar įsižeisti, kartais skaudinu žmones visai to nenorėdama, tačiau taip jau yra ir nieko negali pakeisti.

Bendraujant su žmonėmis kartais kyla konfliktų taip jau yra dėl to, kad visi mes esame skirtingi ir turime skirtingas nuomones vienu ar kitu klausimu. Bandydami spręsti konfliktus naudojame tam tikra strategiją. Mano konfliktų sprendimo modelis yra prisitaikymas. Konfliktą stengiuosi tiesiog nuslopinti stengdamasi išlaikyti gerus santykius, tačiau ir neleidžiu kitai pusei per daug savivaliauti ir pasiekti naudos tiktai sau, dalis mano poreikių taip pat turi būti patenkinami. Tačiau jeigu konflikto eigoje prieinama nuomonės, kuri nekenkia man ir yra priimtina oponentui stengiuosi neprieštarauti ir palikti viską taip kaip yra. Jei konfliktuojama dėl nereikšmingų dalykų dažniausiai vienoda nuomonė neprieinama, kiekvienas iš oponentu pasilieka prie savosios ir konfliktas dažniausiai tiesiog pamirštamas. Ypač nemėgstu konfliktuoti su žmonėmis, kurie užima aukštesnes pareigas ar tiesiog turi daugiau gyvenimo patirties nei aš, taip yra todėl, kad šiems žmonėms jaučiu pagarba ir mano vidiniai nusistatymai tiesiog neleidžia pradėti konflikto su jais. Žinau, kad tai yra negerai, nes ilgainiui tarkim vadovas gali pradėti naudotis savo padėtimi ir kelti aukštesnius reikalavimus. Kaip klientė taip pat esu santūri, rami ir šiek tiek pasyvi, tarkim jei man nepatinka aptarnavimas aš neimsiu reikšti savo nepasitenkinimo, tiesiog daugiau nebesinaudosiu tos įmonės paslaugomis. Apskritai niekada nepradedu konflikto pati, tačiau jei jau mane užkliudo ir tuo labiau įžeidžia, galiu atsakyti tuo pačiu, dažniausiai dėl to graužiuosi ir tik labai retai atsiprašau.

Šiuo metu Jūs matote 61% šio straipsnio.
Matomi 1299 žodžiai iš 2122 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.