Savivaldybės finansaiĮVADAS 2
1. VIETOS VALDŽIA LIETUVOJE 3
1.1. Vietos valdžios samprata 3
1.2. Savivaldos organizavimo principai 4
1.3. Administracinių-teritorinių vienetų sistema 5
1.4. Vietos savivaldos raida Lietuvoje 6
2. SAVIVALDYBIŲ BIUDŽETAI 7
2.1. Samprata ir biudžetų rengimo principai 7
2.2. Savivaldybių biudžetų pajamos 8
2.3. Savivaldybių biudžetų išlaidos (asignavimai) ir asignavimų valdytojai
11
2.4. Pajamų paskirstymas tarp valstybės ir savivaldybių biudžetų 11
2.5. Savivaldybės valdybos (mero) fondas 12
3. SAVIVALDYBIŲ SKOLINIMASIS IR SKOLINIMOSI LIMITAI 13
4. SAVIVALDYBIŲ PROGRAMOS IR JŲ FINANSAVIMAS 14
4.1. Savivaldybių infrastruktūros susidėvėjimas 14
4.2. Savivaldybių infrastruktūros plėtros projektas 15
4.3. Eksperimentinis energijos taupymo projektas 17
5. SAVIVALDYBIŲ ĮMONĖS IR JŲ FINANSAI 17
5.1. Savivaldybės įmonių teisės 18
5.2. Savivaldybių įmonių finansinė kontrolė 18
5.3. Savivaldybių įmonių kapitalas 19
5.4. Savivaldybės įmonės finansai 20
5.5. Pelno paskirstymas 21
IŠVADOS 22
Literatūra 23
ĮVADAS
Viena iš demokratijos pasireiškimo formų yra savivalda. Vietos
savivalda – „tai Lietuvos Respublikos teritorijos administracinio vieneto
gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal
Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai
savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti
vietos gyventojų poreikius“.
Savivaldybė vykdo įvairias įstatymų priskirtas funkcijas, taigi jai,
kaip ir bet kuriam kitam ūkiniam subjektui, yra reikalingas veiklos
finansavimas. Kitaip tariant, savivaldybės vykdomoms socialinėms,
ekonominėms bei kitoms vietinės reikšmės programoms finansuoti, taip pat
savivaldybių įstaigų išlaikymui yra reikalingos pajamos. Visos savivaldybės
veiklai užtikrinti reikalingos pajamos, taip pat planuojamos išlaidos yra
fiksuojamos savivaldybės biudžete.
Kiekviena savivaldybė turi savo atskirą bei savarankišką biudžetą,
kurį tvirtina savivaldybės taryba.
Šio darbo tikslas yra bendrais bruožais apžvelgti vietos valdžios
finansų sistemą Lietuvos Respublikoje.
Šio darbo rėmuose keliami uždaviniai yra šie:
1) Apibūdinti vietos valdžios sampratą bei išskirti esminius
savivaldos organizavimo principus;
2) Panagrinėti savivaldybių biudžetų sudarymo mechanizmą,
biudžetų pajamas bei išlaidas, charakterizuoti jų struktūrą, tuo
pačiu akcentuojant pajamų paskirstymo tarp valstybės ir
savivaldybių biudžetų metodus;
3) Įvertinti savivaldybių skolinimosi potencialą ir tuo pačiu
pristatyti Savivaldybių infrastruktūros plėtros programą;
4) Perteikti savivaldybių įmonių veiklos bei jų finansų ypatybes.
Rašant darbą, daugiausia buvo remiamasi savivaldybių veiklą
reglamentuojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų analize, taip pat
Šiaulių rajono savivaldybės bei jai priklausančių įmonių finansinėmis
ataskaitomis.
1. VIETOS VALDŽIA LIETUVOJE
1.1. Vietos valdžios samprata
Įvairiuose visuomenės raidos tarpsniuose žmonės skirtingai suvokė
demokratiją ir vieną jos pasireiškimo formų – savivaldą. Tai priklausė nuo
gyventojų politinio brandumo, laikmečio savybių, teisinės kultūros ir kitų
veiksnių.
Bendriausiąja prasme demokratiją galima traktuoti kaip vieną valdžios
pasireiškimo formų. Demokratinė valdžia skelbia, kad jos veikla orientuota
tenkinti visuomenės daugumos valią, pripažįsta piliečių lygiateisiškumą ir
laisvę.
Demokratiją sunku įgyvendinti, piliečiu tiesiogiai neįtraukus į
visuomenės valdymo procesą ir sprendimų priėmimą politiniais, ūkiniais,
kultūriniais, ekologiniais bei kitais savivaldos bendruomenei rūpimais
klausimais.
Įvairiuose oficialiuose Lietuvos ir užsienio institucijų paskelbtuose
dokumentuose savivalda apibrėžiama nors ir panašiai, tačiau nevienodai.
Dabar galiojančiame Vietos savivaldos įstatyme nurodoma, kad vietos
savivalda – „tai Lietuvos Respublikos teritorijos administracinio vieneto
gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal
Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai
savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti
vietos gyventojų poreikius“.
Europos vietos savivaldos chartijoje vietos savivalda traktuojama
taip:
„Vietos savivalda reiškia vietos valdymo organų teisę ir galią
įstatymo ribose savo atsakomybe ir pagal vietos gyventojų interesus
reguliuoti ir valdyti didžiąją viešųjų reikalų dalį.
Šią teisę įgyvendina tarybos ar susirinkimai, kuriuos sudaro slaptu
balsavimu tiesioginių, lygių ir visuotinių rinkimų metu išrinkti nariai ir
kurie gali turėti joms pavaldžius vykdomuosius organus. Ši sąlyga neatmeta
galimybės kreiptis į piliečių susirinkimus, rengti referendumus ar naudoti
bet kurią
kitą tiesioginę piliečių dalyvavimo formą, kur tai leidžia
įstatymas.“
Tarptautinės vietos savivaldybių sąjungos Pasaulinėje vietos
savivaldos deklaracijoje savivaldos koncepcija apibrėžiama taip:
„Vietos savivalda reiškia vietos valdžios teises ir pareigas savo
atsakomybe reguliuoti ir tvarkyti visuomeninius reikalus vietos gyventoju
interesų vardan“.
Šią teisę įgyvendina asmenys arba atstovaujantieji dariniai,
periodiškai laisvai išrinkti remiantis visuotine ir lygia rinkimų teise,
bei jų vyriausieji administratoriai, kurie taip pat turi būti išrinkti arba
paskirti išrinkto darinio atstovu.“
Lietuvos Respublika, siekianti narystės Europos Sąjungoje, yra
pasirašiusi Europos vietos savivaldos chartiją, kuri pateikta ratifikuoti
Lietuvos Respublikos Seimui.
Europos vietos savivaldos chartijos ratifikavimas reiškia, kad mūsų
valstybė įsipareigoja suderinti vietos savivaldą reguliuojančius įstatymus
su chartijos nuostatomis ir laikytis visų joje įtvirtintų principinių
reikalavimų.
1.2. Savivaldos organizavimo principai
Savivalda įgyvendinama remiantis tam tikrais principais. Vietos
savivaldos įstatyme nurodyti tokie principai:
¬ savivaldybės ir valstybės interesų derinimas;
¬ tiesioginis toje savivaldybėje gyvenančių Lietuvos Respublikos
piliečių dalyvavimas savivaldybės tarybos rinkimuose, apklausose,
gyventojų sueigose, peticijose;
¬ savivaldos institucijų ir jų pareigūnų atskaitingumas
gyventojams;
¬ viešumas ir reagavimas į gyventojų nuomonę;
¬ teisėtumas ir socialinis teisingumas;
¬ ekonominis savarankiškumas.
Remiantis Europos vietos savivaldos chartija ir Pasauline vietos
savivaldos deklaracija galima konstatuoti, kad deklaruojami panašūs, nors
ir neidentiški savivaldos įgyvendinimo principai. Atkreiptinas dėmesys į
tokius aspektus:
1. Vietos savivaldos teisė turėtų būti deklaruota Konstitucijoje
ir įteisinta įstatymu.
2. Savivaldai būdingas teritorinis principas; ji aprėpia tam
tikrą bendruomenės dalį, kuri gyvena tam tikroji fiksuotoje teritorijoje.
Valdant ir tvarkant toje teritorijoje gyvenančios bendruomenės reikalus,
jai atstovauja renkama taryba. Teritorinis principas taip pat svarbus
tvarkant savivaldybių turtą, planuojant ir įgyvendinant biudžetą, kuris yra
kiekvienos savivaldos egzistavimo pagrindas. Vienas biudžeto formavimo
šaltinių turėtų būti vietos mokesčiai, renkami savivaldžioje teritorijoje.3. Vietos savivaldos institucijų veikla neturi prieštarauti
šalyje galiojantiems įstatymams. Jos turi glaudžiai bendradarbiauti su jų
teritorijoje esančiomis valstybinėmis, visuomeninėmis ir politinėmis
organizacijomis, siekti, kad kiekvienas gyventojas galėtų laisvai dalyvauti
sprendžiant jiems rūpimus klausimus. Savivaldos institucijų veikla turi
būti vieša ir neužmaskuota.4. Savivaldos institucijoms deleguojamos ir kai kurios valstybės
funkcijos. Pasaulinė vietos savivaldos deklaracija ir Europos vietos
savivaldos chartija nurodo, kad ten, kur įgaliojimai vietos valdžiai yra
deleguojami centrinės ar regioninės valdžios, savivaldybei turi būti
suteikiama teisė įgyvendinti įstatymus atsižvelgiant į vietos sąlygas.
5. Savivaldos teisė turi būti įgyvendinama per tarybas ar
analogiškus darinius, kuriuos renka vietos bendruomenė.
6. Savivaldos institucijos turi reguliariai informuoti apie savo
veiklą. Tai turėtų būti daroma sušaukiant gyventojų susirinkimus, kuriuose
viešai atsiskaitoma savivaldybės gyventojams apie vykdomus ir atliktus
darbus. Į gyventojų nuomonę ir reikalavimus taryba turi reaguoti ir
stengtis juos praktiškai įgyvendinti, atsižvelgdama į teisėtumą ir
socialinio teisingumo reikalavimus.
7. Vietos valdžia priskirtoms funkcijoms vykdyti privalo turėti
savus finansus – savo biudžetą. Jį sudarant būtina laikytis šių pagrindinių
principų:
¬ biudžetas turi būti taupus, subalansuotas, atviras ir viešas;
¬ biudžeto išlaidas turėtų iš esmės padengti biudžeto pajamos;
¬ biudžetas privalo užtikrinti planų vykdymo tęstinumą, t.y.
vienais biudžetiniais metais pradėtus darbus tęsti kitais biudžetiniais
metais.
8. Įgyvendinant savivaldą, taip pat tikslinga skatinti privačią
nuosavybę ir verslininkystę, paslaugų vietiniams gyventojams plėtimą,
teritorinės informacijos sistemos kūrimą ir kt.
9. Vis svarbesnis ir labiau akcentuojamas visuomenės ir
valstybės veiklą reglamentuojantis subsidiarumo principas. Jis reiškia, kad
viską, ką gali išspręsti ir susitvarkyti pati bendruomenė (savivaldybė), ji
turi turėti teises ir galimybes tai daryti. Šis principas galioja ir
valstybės ar savivaldybės santykiuose su piliečiu. Tai, ką gal išspręsti
pats pilietis, neturi imtis
spręsti savivaldybė ar valstybė.
Tiek išvardytų, tiek nepaminėtų savivaldos įgyvendinimo ir plėtros
principų realizavimas padeda harmonizuoti vietos valdžios ir vietos
gyventojų sąveiką, užtikrina kiekvieno gyventojo gerovę ir laisvę, visos
valstybės pažangą ir ekonominį bei kultūrinį suklestėjimą.
1.3. Administracinių-teritorinių vienetų sistema
Įgyvendinus Lietuvoje administracinę-teritorinę reformą, Lietuvos
Respublikos teritorija suskirstyta į dviejų lygių administracinius vienetus
– apskritis ir savivaldybes.
Iš pradžių Lietuvoje buvo įsteigtos 56 savivaldybės – 44 rajonų
savivaldybės ir 12 miestų savivaldybių, dabar jų yra 60, vėliau bus
įkuriama dar daugiau (žr. 1. pav.).
[pic]
1. pav. Lietuvos Respublikos administracinis-teritorinis suskirstymas
1. pav. pažymėti visi miestai ir rajonų centrai, kuriuose yra
įsteigtos savivaldybės.
Aptariant Lietuvos Respublikos teritorinio-administracinio
suskirstymo klausimus, svarbu nepamiršti, jog visa Lietuvos Respublikos
teritorija yra suskirstyta į dviejų lygių administracinius vienetus:
• apskritis, ir
• savivaldybes.
Savivaldybės yra žemesnysis (pirmojo lygio) administracinis vienetas,
kurį valdo jos gyventojų bendruomenės išrinktos savivaldos institucijos.
Savivaldybės savo teritoriją gali skirstyti į dar smulkesnius vienetus –
seniūnijas.
Aukštesnysis (antrojo lygio) administracinis vienetas – apskritis.
Apskričių yra 10. Jos įgyvendina Vyriausybės regioninę politiką.
1.4. Vietos savivaldos raida Lietuvoje
Savivaldos ištakos Lietuvoje yra gana senos. Tai sietina su
Magdeburgo bei Kulmo savivaldos teisių suteikimu, taip pat su seimelių
veikla. Magdeburgo teises pirmieji gavo Vilniaus gyventojai dar 1387
metais, o seimeliai buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės apskrities
valdžios organai, kurie egzistavo 16 – 19 amžiais.
Tarpukario Lietuvoje veikė savivaldybių įstatymas, pagal kurį buvo
steigiamos trijų tipų savivaldybės: miestų, valsčių ir apskričių.
Pokario metais savivaldybės iš esmės buvo panaikintos ir tik atkūrus
Lietuvos Nepriklausomybę, vėl imta iš naujo kurti savivaldybes. Šis
procesas vis dar tęsiasi.
2. SAVIVALDYBIŲ BIUDŽETAI
2.1. Samprata ir biudžetų rengimo principai
Savivaldybė vykdo įvairias įstatymų priskirtas funkcijas, taigi jai,
kaip ir bet kuriam kitam ūkiniui subjektui, yra reikalingas veiklos
finansavimas. Kitaip tariant, savivaldybės vykdomoms socialinėms,
ekonominėms bei kitoms vietinės reikšmės programoms finansuoti, taip pat
savivaldybių įstaigų išlaikymui yra reikalingos pajamos. Visos savivaldybės
veiklai užtikrinti reikalingos pajamos, taip pat planuojamos išlaidos yra
fiksuojamos savivaldybės biudžete.
Kiekviena savivaldybė turi savo atskirą bei savarankišką biudžetą,
kurį tvirtina savivaldybės taryba. Savivaldybės biudžetas sudaromas ir
tvirtinamas vieneriems metams – nuo sausio 1 dienos iki gruodžio 31 dienos
įskaitytinai.
Savivaldybių biudžetai ir rengiami laikantis nustatytų
reikalavimų. Šie reikalavimai yra išdėstyti biudžetinės sandaros įstatyme.
Įstatymo paskirtis – nustatyti Lietuvos Respublikos valstybės
biudžeto ir savivaldybių biudžetų turinį, šių biudžetų pajamų sudarymo ir
asignavimų naudojimo teisinius pagrindus, taip pat biudžetų rengimo,
tvirtinimo, vykdymo, vertinimo ir kontrolės pagrindines nuostatas,
procedūras, asignavimų valdytojų pareigas, teises ir atsakomybę. Pagal šį
įstatymą:
⎫ savivaldybių vykdomosios institucijos, vadovaudamosi Savivaldybių
biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymu, kitais įstatymais,
valstybinės statistikos duomenimis, socialinėmis ir ekonominėmis bei
mokslinėmis-techninėmis prognozėmis, rengia biudžetų projektus ir
teikia juos savivaldybių taryboms;
⎫ savivaldybių tarybų komitetai svarsto biudžetų projektus ir rengia
siūlymus bei išvadas;
⎫ savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į vykdomųjų institucijų
pranešimus ir komiteto siūlymus bei išvadas, svarsto biudžetų
projektus;
⎫ biudžetas tvirtinamas savivaldybių tarybų sprendimais, kuriuose
nurodoma:
¬ bendra pajamų suma ir jų paskirstymas pagal mokesčių
(pajamų) rūšis;
¬ bendra asignavimų suma ir jų paskirstymas vienarūšėms
savivaldybės įstaigoms bei įmonėms, išskiriant socialines ir
ekonomines programas. Asignavimai paskirstomi į paprastąsias, iš
jų darbo užmokesčiui, ir nepaprastąsias išlaidas;
¬ kasos apyvartos lėšų suma.
Svarbi savivaldybių biudžetų rengimo ypatybė yra ta, kad savivaldybių
biudžetai tvirtinami be deficito.
2.2. Savivaldybių biudžetų pajamos
Savivaldybių pajamų sistemą sudaro savivaldybių biudžetinės ir
nebiudžetinių įplaukų
pajamos.
Biudžeto pajamos formuojamos iš jų teritorijoje esančių įmonių,
įstaigų ir organizacijų mokamų mokesčių, iš pajamų už jų nuosavybei
priklausančio turto eksploatavimą, valstybės biudžeto dotacijų ir kitų joms
pagal įstatymus priskirtų pajamų šaltinių.
Pagal Biudžetinės sandaros įstatymą savivaldybių biudžetų pajamas