Savivaldybes
5 (100%) 1 vote

Savivaldybes

ĮŽANGA

Tarpukario Lietuvoje kaip ir kiekvienoje civilizuotoje valstybėje centriniai valdžios organai nebuvo vienintelė valdžia. Valsčiuose, apskrityse ir miestuose gyventojai per savo išrinktas atstovaujamąsias įstaigas – vietos savivaldybes – galėjo savarankiškai tvarkyti įvairius reikalus.

Vietos savivalda pas mus, tik neseniai pradėjęs megztis teorijos ir praktikos vaisius. Todėl atsakyti į klausimą, kas yra savivalda, ne taip paprasta.

Kiekvienos savivaldybės paskirtis – kurti, tobulinti ir pertvarkyti ekonominę, socialinę – kultūrinę ir ekologinę valdomos teritorijos sandarą, derinant savivaldžios bendruomenės ir valstybės interesus. Vadinasi, savivaldybės turi užtikrinti, kad gyvenvietės, apylinkės, rajono, miesto gyventojai savarankiškai spręstų visus teritorijos raidos, aplinkos apsaugos klausimus, taip pat garantuoti piliečių teisių ir laisvių realizavimą.

Plėtojant vietos savivaldos principus, svarbu išsiaiškinti kokiomis sąlygomis įmanoma realiai tokius principus realizuoti. Nemažiau svarbu įsisąmoninti, kokią naują kokybę savivalda suteikia visuomenės ir žmonių kolektyvų raidos perspektyvai, o ko ji iš anksto negali duoti, kokios ekonominio ir socialinio vystymosi problemos esant savivaldai išsisprendžia ir kokios išskyla papildomai.

1. Savivaldybių atsiradimas ir raida

Kokiu gi būdu pas mus susiformavo vietos savivalda, savarankiškai atliekanti (valstybės) funkcijas?

Savivaldos idėja atsirado dar viduramžiais. Ji buvo suvokiama kaip korporatyvinė santvarka ir traktuojama kaip diduomenės viešpatavimui. Korporatyvinėje santvarkoje lygias teises turinčių individų sąjunga vykdyti savo bendruomenės funkcijas tam tikram laikotarpiui perduoda išsirinktam atstovui. O diduomenės viešpatavimo (valstybėje) atveju, priešingai, valstybės funkcijų vykdymas yra perduodamas centralizuotam profesionalių tarnautojų aparatui.[1, p.39]

Vakarų pasaulio šalyse vietinė valdžia vykdoma per savivaldybes. Jos realizuoja valstybės teritorijos padalionio arba valstybės gyventojų kitokios (nacionalinės, religinės) grupės, organizacijos, institucijos teisę savarankiškai spręsti tam tikrus specialių įstatymų numatytus vietos arba vidaus reikalus. Vietos valdžios organai turi savo nuosavybę – municipalinį ekonomikos sektorių. Jis paprastai apima tai, kuo pas mus „rūpinosi“vietinės pramonės, komunikalinio ūkio, buitinio gyventojų aptarnavimo ministerijos. Municipalitetų įmonėse gaminamos palyginti pigios prekės ir tiekiamos visiems gyventojų sluoksniams prieinamos paslaugos. Tokia savivalda yra atsiradusi gana seniai. Pirmosios ją įgijo miestiečių bendruomenės tuo metu, kai atskiros gyvenvietės gavo miestų teises.

Buržuazinių revoliucijų metu buvo populiarios prigimtinių bendruomenės teisių, laisvosios bendruomenės teorijos. Pastarosios skelbė, kad vietos bendruomenė yra senesnė už valstybę, todėl vietos bendruomenei priklauso savo reikalų tvarkymo nepriklausomai nuo valstybinės valdžios teisė. XIX a. viduryje susiformavo valstybinės savivaldybės teorija, kuri valstybės ir vietos reikalų tvarkyme pirmenybę teikė centro valdžiai.

Lietuvos Respublikoje laikytasi centro valdžios krypties. Savivaldybių uždaviniai ir veikla buvo vertinama kaip valstybinio pobūdžio darbas. Pačios savivaldybės reiškėsi kaip valstybės atitinkamos dalys ir praktiškai rūpinosi tam tikrais vietos gyventojų reikalais, juos realiai sprendė.

Savivaldybės mūsų krašte savo istoriją pradėjo skaičiuoti prieš 600 metų. Ją sąlyginai galima skirstyti į tokius etapus: savivaldos ištakos ir tvirtėjimas; reformos ir kontrreformos viešpataujant Lietuvoje carinei valdžiai; tautinių savivaldos organų kūrimasis ir veikla; dabartinis ekonominio savarankiškumo plėtros laikotarpis.[2, p.4]

Savivaldos ištakos Lietuvoje gana senos: tai Magdeburgo bei Kulmo savivaldos teisių suteikimas Lietuvos miestams, ir seimalių veikla.[3, p.9] Žinoma, kad savivaldybės Lietuvos miestuose ir kaimuose kūrėsi 1918-1919 m. Tačiau savivaldybių mūsų krašte šaknys kur kas senesnės, siekia XIV-XV a., kai miestai pradėjo gauti Magdeburgo teisę. Vokiečių prekybos centro Magdeburgo savivaldos teisė – pati pirmoji, kelis amžius (nuo XIV-XV a. Iki XVI-XVII a.) stabili ir patikima Lietuvos miestų savivaldos forma.

Magdeburgo teisė leido miestiečių bendruomenėms turėti miesto valdžią (magistratą), atskirą teismą ir miestiečių rinktų prisiekusiųjų, patiems reguliuoti amatus ir prekybą. Lietuvoje Magdeburgo teises pirmieji gavo Vilniaus gyventojai (1387 m.), vėliau, XV ir XVII a., ji buvo suteikta ir kitiems miestams – Kaunui, Trakams, Merkinei, Veliuonai, Žiežmariams ir kt. [3, p. 9]

Kulmo teisė buvo Magdeburgo teisės savotiška atmaina, suteikianti savivaldos teisę ne tik miestams, bet ir valstiečių gyvenvietėms. Ji buvo suteikta Medininkams (dabar Varniai) 1491, Nidai 1610, Juodkrantei 1697 metais. [3, p.9]

1. Vietos savivaldos apibrėžimas

Įvairiuose visuomenės raidos tarpsniuose žmonės skirtingai suvokė demokratiją ir vieną jos pasireiškimo formų – savivaldą. Tai priklausė nuo gyventojų politinio brandumo, laikmečio savybių, teisinės kultūros ir pan.

Bendriausiąja prasme demokratiją galima traktuoti kaip vieną valdžios pasireiškimo formų. Demokratinė
valdžia skelbia, kad jos veikla orientuota tenkinti visuomenės daugumos valią, pripažįsta piliečių lygiateisiškumą ir laisvę.

Demokratiją sunku įgivendinti, piliečių tiesiogiai neįtraukus į visuomenės valdymo procesą ir sprendimų priėmimą politiniais, ūkiniais, kultūriniais, ekologiniais bei kitais savivaldos bendruomenei rūpimais klausimais.

Įvairiuose oficialiuose Lietuvos ir užsienio institucijų pasklebtuose dokumentuose savivalda apibrėžiama nors ir panašiaia, bet nevienodai.

Dabar galiojančiame Vietos savivaldos įstatyme nurodoma, kad „vietos savivalda – tai Lietuvos Respublikos teritorijos administracinio vieneto gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai savo atsakomybę reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti vietos gyventojų poreikius“.

Europos vietos savivaldos chartijoje vietos savivalda traktuojama taip:

„Vietos savivalda reiškia vietos valdymo organų teisę ir galią įstatymo ribose savo atsakomybe ir pagal vietos gyventojų interesus reguliuoti ir valdyti didžiąją viešųjų reikalų dalį.

Šią teisę įgivendina tarybos ar susirinkimaim kuriuos sudaro slaptu balsavimu tiesioginių, lygių ir visuotinių rinkimų metų išrinkti nariai ir kurie gali turėti joms pavaldžius vykdomuosius organus. Ši sąlyga neatmeta galimybės kreiptis į piliečių susurinkimus, rengti referendumus ar naudoti bet kurią kitą tiesioginę piliečių dalyvavimo formą, kur tai leidžia įstatymas.“

Tarptautinės vietos savivaldybių sąjungos Pasaulinėje vietos savivaldos deklaracijoje savivaldos koncepcija apibrėžiama taip:

„Vietos savivalda reiškia vietos valdžios teises ir pareigas savo atsakomybe reguliuoti it tvarkyti visuomeninius reikalus vietos gyventojų interesų vardan.

Šią teisę įgyvendina asmenys arba atstovaujantieji dariniai, periodiškai laisvai išrinkti remiantis visuotine ir lygia rinkimų teise, bei jų vyriausieji administratoriai, kurie taip pat turi būti išrinkti arba paskirti išrinkto darinio atstovų.“

Lietuvos Respublika, siekianti narystės Europos Sąjungoje, yra pasirašiusi Europos vietos savivaldos chartiją, kuri pateikta ratifikuoti (tvirtinti įgaliotinių sudarytą tarptautinę sutartį) Lietuvos Respublikos seimui. Tai reiškia, kad mūsų valstybė įsipareigoja suderinti vietos savivaldą reguliuojančius įstatymus su chartijos nuostatomis ir laikytis visų joje įtvirtintų principinių reikalavimų. [2, p.7]

3. 1918 – 1931 metų savivaldybių apžvalga

Lietuvos Respublikos vietos savivalda atsirado ir formavosi itin sudėtingomis sąlygomis, įveikdami daugybę sunkumų, kuriuos sukėlė ne tik svetimos jėgos, bet ir visuomenės pirštaravimai, savivaldos tradicijos nebuvimas.

Savivaldybių kūrimas 1918 m. pabaigoje – tai Lietuvos žmonių politinės kūrybos ir šalies valdžios bendrų pastangų rezultatas. Lemiami veiksniai kuriant vietos savivaldybes buvo gyventojų iniciatyva, siekimas patiems tvarkyti savo kasdieninius reikalus.

Dėl šalies lietuviškos valdžios silpnumo, nepakankamų ryšių su provincija savivaldybių kūrimosi procesas buvo daugiau stichiškas, trūko organizuotumo.

Nors pirmosios savivaldybės – parapijų, valsčių, apskričių komitetai, miestų Tarybos –buvo suformuotos įvairiais būdais, bet jos visur vykdė panašias funkcijas, sprendė gyventojams aktualias problemas: rūpinosi piliečių ir turto apsauga, maisto produktų tiekimu, vargdieniais, švietimu ir kitais reikalais.

1919 m. pradžioje savivaldybių kūrimąsi ir veiklą didžiojoje Lietuvos teritorijos dalyje nutraukė bolševikų invazija. Bolševikai, sunaikinę vietos valdžią, sudarė vadinamus revoliucinius komitetus, kurie buvo jų atrama valsčiuose ir apskrityse, padėjo valdyti okupuotos Lietuvos žemes.

Nuo 1919 m. pavasario Lietuvos Vyriausybė palaipsniui į savo rankas perėmė vadovavimą savivaldybių kūrimui. Savivaldybių struktūra buvo pertvarkoma, unifikuojama. Iš bolševikų išvaduotose apskrityse ir miestuose savivaldybės buvo sudarytos iš naujo.

Vietos savivaldą įteisino 1919 m. spalio 10 d. priimtas Savivaldybių įstatymas, nustatęs valsčių, apskričių ir miestų savivaldybių statusą bei funkcijas. [4, p. 135] Savivaldybių įstatymas suformavo savivaldybių sistemos pagrindus, reglamentavo jų funkcijas ir veiklos sritis.

Buvo nustatytos tokios vietos savivaldybės: valsčių, apskričių ir miestų. Miesteliai, kuriuose gyveno daugiau kaip 3 tūkst. Žmonių, galėjo tvarkytis valsčių teisėmis kaip atskira savivaldos grandis. Miestai, turintys 10 tūkst. Ir daugiau gyventojų, savo valdomojoje teritorijoje šeimininkavo apskričių teisėmis.

Savivaldybių sprendžiamieji organai – tarybos, vykdomieji – valdybos. Valsčiaus valdybai vadovavo viršaitis, miesto tarybai – burmistras.

Savivaldybių įstatymas smulkiai reglamentavo savivaldybių darbo kryptis ir apimtį, netgi procedūrinius dalykus. Savivaldybių kompetencijai buvo priskirta devyniolikos sričių įvairiausi klausimai. Jos turėjo ne tik sudaryti savo sąmatą, bet ir rinkti valstybinius mokesčius, tvarkyti ūkį, steigti švietimo ir socialinės globos įstaigas, ligonines, tiesti kelius, gatves, statyti tiltus ir t.t Lėšų gaudavo iš gyventojų mokesčių rinkliavų, natūrinių prievolių, valstybės subsidijų,
paskolų, savo įmonių ūkinės veiklos.

Apskričių ir miestų savivaldybės turėjo teisę savo kompetencijos ribose priimti privalomus įsakymus. Jie buvo išleidžiami „tvarkai, ramybei ir švarai palaikyti, susisiekimui tvarkyti, privatiniam ir valstybės turtui saugoti ir vietos gyventojų išlaikymui patikrinti“

1919 m. spalio 10 d. Savivaldybių įstatymas – svarbus Lietuvos Respublikos valstybinis aktas, padėjęs teisinius politinės ir ekonominės valsčių, apskričių ir miestų savivaldos sistemos, jų veiklos formų kokybinės raiškos pagrindus. Įstatymau įsigaliojus baigėsi pradinis vietos savivaldybių susikūrimo ir įsitvirtinimo etapas.[2, p. 53-54-58-59]

1920 m. visuotiniuose demokratiniuose vietos valdžios rinkimuose pirmą kartą Lietuvos istorijoje išrinktos savivaldybės, kuriose savo atstovus turėjo visi gyventojų sluoksniai, visų Lietuvoje gyvenančių gausesnių tautybių, religinių konfesijų atstovai. Didelės rinkėjų dalies pasyvumas rinkimuose liudija, kad jų pilietinė branda buvo nepakankama, o entuziazmas ir optimizmas – svarbūs 1918 metų politikos veiksniai – išseko.

Seimų demokratijos laikotarpiu savivaldybių padėtis ir veiklos sąlygos buvo nevienodos. Steigiamojo seimo metais visos Lietuvos partijos pripažino vietos savivaldą, laikė ją svarbia. Savivaldybių vaidmuo tuo metu buvo gana didelis, jos turėjo nemažos įtakos ir politikos gyvenimui.

Savivaldybių rinkimai 1921 ir 1924 metais buvo reikšmingi besiformuojančiai Lietuvos demokratijai – išryškino visuomenės sluoksnių interesus, partijų veidą, žmones vertė apsispręsti, užimti vienokią ar kitokią poziciją, nebūti abejingais, pasyviais gyvenimo stebėtojais. Lietuvos politinės partijos savivaldybių rinkimuose dalyvavo aktyviai, įnirtingai kovojo tarpusavyje. Daug jų atstovų buvo išrinkta į vietos valdžią, kur jie bandė įgyvendinti savo partijų tikslus.

1923 m. pradėjus vykdyti valdymo centralizacijos politiką, šalies ie vietos valdžios santykiai labai įsitempė, susikomplikavo. 1924 metais Seimo priimtos savivaldybių įstatymo pataisos sumažino vietos savivaldos savarankiškumą ir vaidmenį. Dėl to kilo Savivaldybių gynėjų sąjūdis, vadovaujamas Kauno burmistro J.Vileišio, miestų savivaldybės susivienijo į Lietuvos miestų sąjungą, 1926 m. pradėjo leisti savo laikraštį „Savivaldybių balsas“, paaštrėjo partijų tarpusavio kovos.

Lietuvos savivaldybių istorijoje yra ypač svarbūs 1924 metai. Jie žymi produktyviausio savivaldybių plėtotės etapo (1920 – 1924 m.) pabaigą. Iki 1924 m. vidurio vietos savivaldos formavimasis tęsėsi, buvo ieškoma efektyvesnių darbo formų ir metodų, ūkinių ir socialinių problemų optimalių sprendimų. Savivaldybių įstatymo pakitimai 1924 metais situaciją pakeitė į blogąją pusę, nes savivaldybių savarankiškumo apribojimas ėmė smukdyti savivaldybininkų iniciatyvumą ir kūrybiškumą.

1926 m. antroje pusėje savivaldybininkai per koalicinę M.Sleževičiaus Vyriausybę ėmėsi priemonių savivaldybių apribojimamas panaikinti, vietos valdžiai vekti palankioms sąlygoms sudaryti. Tačiau padaryti tai nespėta. 1926 m. gruodžio 17 d. Perversmas perbraukė savivaldos reformų, vykdytų „iš kairės“, planus.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1886 žodžiai iš 6167 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.