Savivertė
5 (100%) 1 vote

Savivertė

11

Tyrinėti asmenybės santykius vien su socialine aplinka yra per maža, nes, sąveikaudama su kitaip žmonėmis, asmenybė nenutrūkstamai “sąveikauja” pati su savimi. Todėl, norint suprasti ir paaiškinti asmenybės poelgius, būtina išanalizuoti ne tik išorines sąlygas, bet ir vidinius žmogaus ypatumus. Vystymosi eigoje išorinės sąlygos ir poveikiai neišvengiamai suformuoja tam tikras vidines sąlygas – asmenybės savybes, įsitikinimus, vertybes ir pan. Pasiekusios atitinkama išsivystymo lygį, vidinės sąlygos pačios tampa svarbiu asmenybės vystymosi faktoriumi, t.y. asmenybė tampa vystymosi subjektu. Šią vidinių bei išorinių sąlygų sąveiką padeda suprasti fundamentalus S. L. Rubinšteino teiginys, kad išorinės priežastys veikia per vidines sąlygas, kurios savo ruožtu susiformavo veikiant ankstesniems išoriniams poveikiams.

Kaip pripažįsta daugelis autorių, vienas iš svarbiausių vidinių darinių, per kurios “lūžta” išoriniai poveikiai – tai asmenybės savęs vertinimas. Savęs vertinimas palieka neišdildomus pėdsakus visuose žmogaus poelgiuose ir veiksmuose – nuo vaikystės iki gilios senatvės.Paprastai mes net nesusimąstome, kad į aplinkos poveikius reaguojame priklausomai nuo to, kiek jie prieštarauja ar patvirtina, paaukština ar pažemina mūsų savęs vertinimą. Priklausomai nuo savęs vertinimo ypatybių, vieni ir tie patys išoriniai poveikiai gali būti suprantami ir interpretuojami visiškai kitaip. Pavyzdžiui, žmogus, kuris aukštai vertina savo galimybes ir pasitiki savimi, į nesėkmę veikloje gali reaguoti kaip į atsitiktinumą, nereikšmingą įvykį arba kaip į tam tikrą stimulą, skatinantį patikslinti bei pakoreguoti savo veiksmus. Tuo tarpu žmogus, kuris nepasitiki savimi bei žemiau vertina savo sugebėjimus, nesėkmę gali suprasti kaip nepataisomą įvykį ar netgi kaip gyvenimišką katastrofą.

Savęs vertinimas , tiesiogiai dalyvaudamas elgesio ir veiklos reguliacijoje, nustato tam tikrą pusiausvyrą tarp išorinių poveikių, vidinės asmenybės būsenos ir jos elgesio formų. Tais atvejais, kada susiformuoja iškreiptas, neadekvatus savęs vertinimas, sutrinka visos asmenybės normali raida, iškyla daug problemų ne tik pačiam žmogui, bet ir aplinkiniams.

Analizuojant savęs vertinimą, kaip ir bet kurią kitą psichologinę realybę, mūsų manymu, tikslinga laikytis tam tikro nuoseklumo. Pirma, būtina nustatyti tiriamos realybės ribas, kitaip tariant, apibūdinti, kas yra savęs vertinimas, iš kokių struktūrinių komponentų jis susideda, kaip tie komponentai sąveikauja tarpusavyje. Antra, norint atskleisti reiškinio esmę, taip pat reikia išsiaiškinti jos formavimosi dėsningumus, t.y. nustatyti, kaip kinta vystymosi eigoje savęs vertinimo struktūra, kokios atsiranda naujos savęs vertinimo formos, kokie pagrindiniai savęs vertinimo vystymosi mechanizmai. Trečia, būtina atskleisti savęs vertinimo vaidmenį reguliuojant asmenybės elgesį, nes, norėdami suprasti, kokią vietą bendrojoje asmenybės struktūroje užima savęs vertinimas, turime nustatyti priežasties – pasekmės ryšius tarp išorinių poveikių, savęs vertinimo ir asmenybės elgesio.

Išanalizavus minėtus savęs vertinimo aspektus, natūraliai kyla klausimas, kokiais būdais galima atskleisti savęs vertinimo turinį, t.y. iškyla savęs vertinimo tyrimo metodų problema. Dar vienas svarbus klausimas, ypač aktualus psichologams praktikams, – neadekvataus savęs vertinimo korekcija.

Visų šių savęs vertinimo aspektų analizė yra labai svarbi siekiant giliau pažinti asmenybę, suprasti jos poelgių priežastis bei padedant jai įveikti kylančius sunkumus.

Šiuo metu nebekyla jokių abejonių, kad žmogaus gebėjimas pažinti, įvertinti save ir išgyventi savo atžvilgiu įvairiausius jausmus – tai psichologinė realybė, nepriklausanti nuo to, ar mes ją tyrinėsime, ar ne. Suvokdami aplinkinį pasaulį, mes taip pat suvokiame ir patys save. Mes ne tik suvokiame save, bet ir kuriam apie save naivias teorijas, norėdami paaiškinti savo veiksmus, poelgius ar savybes, džiaugiamės savo laimėjimais, išgyvename dėl nesėkmių ir t.t. Kad minėti reiškiniai egzistuoja ne tik abstrakcijose, bet ir realiame gyvenime, puikiai iliustruoja turtinga psichoterapinė praktika. Kada žmonės laisvai, be jokių išankstinių nurodymų išreiškia savo problemas, jie paprastai kalba apie savąjį Aš: “Aš jaučiuosi labai vienišas”, “man visada kas nors nepasiseka” ir pan. Taigi iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog, kalbant apie savęs vertinimą, viskas yra aišku ir suprantama. Tačiau pabandžius apibrėžti šią realybę, nustatyti jos ribas, atsiranda daug neaiškumų. Be to, norėdami perteikti įvairiausius minčių ir jausmų apie save niuansus, skirtingi autoriai vartoja įvairias sąvokas: “savęs vertinimas”, “požiūris į save”, “savimeilė”, “savigarba”, “pasitenkinimas savimi”, “savimonė”, “Aš vaizdas”, “Aš koncepcija” ir daugelį kitų. Vienais atvejais šitos sąvokos vartojamos kaip sinonimai, kitais joms teikiama skirtinga prasmė.Nepaisant to, sąvoka “savęs vertinimas” yra plačiai vartojama tiek mokslinėje, tiek kasdieninėje kalboje.daugelis autorių vartoja šią sąvoką aprašydami asmenybės elgesį konfliktinėse situacijose, apibūdindami jos padėti grupėje, aiškindami sėkmės – nesėkmės priežastis, keldami
įvairias hipotezes, sudarydami tyrimo planą ar pateikdami pavyzdžius.

Šiuo metu Jūs matote 57% šio straipsnio.
Matomi 833 žodžiai iš 1467 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.