Savižudybė
5 (100%) 1 vote

Savižudybė

1121314151

TURINYS

1. MINTYS APIE MIRTĮ…………………………………………………………………………………4

2. SAVIŽUDŽIAI. KAS JIE………………………………………………………………………………5

3. DAUGIAU DĖMESIO ŽMOGUI……………………………………………………………………..7

4. SAVIŽUDYBĖS EVOLIUCINĖ PRASMĖ………………………………………………………….8

5. DINGĘ BE ŽINIOS…………………………………………………………………………………..10

6. SEPUKU – KILNIOJI JAPONŲ MIRTIS…………………………………………………………..10

7. KAMIKADZĖS………………………………………………………………………………………..12

8. KORIDA – SAVIŽUDYBĖS FORMA……………………………………………………………….13

9. EUTANAZIJA – “GERA MIRTIS”…………………………………………………………………..15

10. VIETOJ PABAIGOS………………………………………………………………………………..16

11. LITERATŪROS SĄRAŠAS………………………………………………………………………..17

MINTYS APIE MIRTĮ…

Turtingas ponas nusilenkė Visagaliui ir ėmė maldauti: “Aukščiausiasis Valdove, dedu visus turtus po Tavo kojom, tik padaryk mane nemirtingu!…

Visagalis ramiai atitarė: “Neprašyk, žmogau, neįmanomo. Kiekvienas užgimusiųjų yra pažymėtas Mirties ženklu “.

Gyvenimas – tai gaisras teatre. Visi ieško išėjimo ir niekas jo neranda. Žmogaus gyvenimas baisus dėl to, kad į klausimą “Kam aš esu? “atsako slogi tuštumos tyla.

… Beprasmiška, kad mes esame gimę, beprasmiška, kad mes mirštame. Iš esmės mirtis nesiskiria nuo gimimo.

Ž. P. Sartas

Kai tikintis atsistoja prie naujai gimusio kūdikio lopšio, jis jaučia, kad jau čia prasideda pražūtis, vadinama mirtimi, kuri reiškia išsigelbėjimą. Mirtis -situacija, kuri valdo visą žmogaus gyvenimą. Žmonės gyvena žemėje lyg kalėjime nuteistieji mirti, ir laukia pabaigos. Visas gyvenimas vyksta mirties akivaizdoje.

K. Rioneris

Gyvenimas šiame pasaulyje turi prasmę kaip tik todėl, kad yra mirtis, ir jeigu pasaulyje nebūtų mirties, tai gyvenimas netektų prasmės.

N. BerdiajevasMirtis nieko mums nereiškia, nes kol mes gyvename, mirties dar nėra, o kai mirtis ateina, tada mūsų nebėra. Taigi, ji nieko nereiškia nei gyviems, nei mirusiems, nes vieniems jos nėra, o kitų pačių nėra.

… Vienas svarbiausiu, filosofijos uždavinių – išmokyti žmogų nebijoti mirties.

Epikūras

Mirtis – pati reikšmingiausia situacija atskleidžiant egzis-tencijos prasmę, nes ji yra radikaliausios žmogiškosios būties nei-gimas. Mirtis nėra kažkas svetima žmogaus gyvenime, o yra na-tūrali jo galimybė – tampa savotišku egzistencijos veidrodžiu. Žmo-gus pats sau tampa tartum vienu didžiuliu klausimu visoje savo būtyje. Bet šio klausimo atsakymas glūdi jau ne būtyje, o kažkur už jos.

K. Jaspersas

Mes nebijome mirties, nes žinome blogesnių nelaimių, o, vi-sų pirma, didžiausia iš visų nelaimių – tai, kad gyvename.

S. Kierkiegoras

Mįslingiausi yra du dalykai – pasaulio jausmo pradžia ir pasaulio praradimas. Vieno kelio pradžia ir pabaiga, kurių są-moningai žmogui suvokti nelemta. Atsipeikėji stovėdamas pusiau-kelėje, jausdamas, kad nenumaldomai artėja pabaiga… Tai mirtis. Jos vieta mūsų būtyje ir buityje nebuvo ir nėra pastovi. Mir-čiai lenkiasi, mirtis garbinta, jos laukta, ja gelbėtasi, jos bijota. Bailiausias, ko gero, mūsų amžius – mirties stengiamasi nepaste-bėti, tačiau juo baisesni monotoniški jos žingsniai.

A. Ramanauskienė

“Kas žino: ar gyvenimas nėra mirtis, o mirtis – gyvenimas? “

Platonas

Kai kuriems iš mūsų tiek ir tetrūksta – nusipirkti Amžiną gy-venimą. Amžiną Buvimą. Tokių atsirastų nemažai ir neramstytų tada dangaus sulig medžiais didumo juodo granito paminklai. Tada mažuose, tauriuose kalneliuose žemėmis užberti ilsėtųsi tik vargšai. Su užrašais. Ir be jų. Kaip kas išgalėtų. Ir nusisuktų tada ponai nuo paskutinės vargšo kelionės gatvėje. Ir nenukeliu kepu-rės. Ir
nesustotų akimirkai… Dabar – sustoja. Nors mintyse. Nes per širdį nori nenori čiūžteli laikinumo žymė. Gal ta žymė mus ir pristabdo nuo didelių bjaurasčių. Nors kaskart, nors kasdien vis sunkiau ir sunkiau beišsitenkame vienas su kitu. Tik neapykanta, tik pašėlusi neapykanta auga usnim ir varpučių tarpe mūsų…

K. Minkevičiūte

SAVIŽUDŽIAI. KAS JIE?

Kalbėsime daugiau apie Lietuvą, nes pagal savižudybių skaičių beveik pirmaujame pasaulyje. Statistikos departamento prie LR Vyriausybės duomenimis, daugiausia Lietuvoje savižudybių 1980-1984 metais. 1984-aisiais Lietuva tapo šiurpia rekor-tlinke – pagal savižudybių skaičių 100 000 gyventojų buvo pirmoji planetoje. Tais metais nusižudė 1274 žmonės.

Vyrai gyvenimą baigia savižudybe 4 kartus dažniau negu moterys. Dažniausiai žudosi 40 – 59 metų amžiaus žmonės. Kaime nusižudoma 1,8 karto dažniau nei mieste.

Rečiausiai žudosi žmonės, turintys aukštąjį ir nebaigtą aukštąjj išsilavinimą -19 žmonių iš 100 000 gyventojų.

86 procentai savižudžių – pakaruokliai.

Pastebimas savižudybių “sezoniškumas”. Dažniausiai žmonės žudosi pavasarį ir rudenį per mėnulio pilnatį.

Kai kurios savižudybių priežastys: alkoholizmas – 21 proc., psichinės ligos -14 proc., įvairios ligos (vėžys, chroniškos ligos, įtariama nepagydoma liga) -10 proc., šeimyniniai konfliktai –10 proc., konfliktai darbe, nesėkmingas mokymasis- 7 proc., vienatvė – 3 proc. Maždaug trečdalio savižudybių priežasčių nepavyksta nustatyti dėl duomenų stygiaus.

Apie savižudybės priežastis, problemas dar 1989 metais “Komjaunimo tiesoje” savo nuomonę pareiškė Vilniaus universiteto Baudžiamosios teisės katedros vedėjas Vladas Pavilionis. Jis teigė, kad šioje liūdnoje statistikoje labiausiai stulbina 10-14 metų savižudžiai vaikai. Tai blogo auklėjimo šeimoje padariniai: grubumas, “turgaus” lygio kivirčai. Vaikai labai liguistai reaguoja į neteisybę. Jie nekenčia melo. Didžiausia mūsų gyvenimo blogybė – besaikis girtavimas. Tai asmenybės žlugimo, beveik visų nusikaltimų (ne tik savižudybių), šeimyninių konfliktų, blogos sveikatos, taip pat ir psichinių susirgimų priežastis. Tarp savižudžių yra ir psichiškai sveikų žmonių, tačiau susiklosčius ypatingoms gyvenimo sąlygoms, jiems pritrūksta ryžto, nebemato prasmės gyventi. Tarp besižudančių senų žmonių daugiausiai kaimiečiai – tėvai, vaikų atvežti gyventi į miestą. Jie nesugeba adaptuotis. Vienatvė, “nereikalingos naštos” jausmas, nesutarimai su vaikais… Žinoma, gerai, kai tėvais rūpinamasi, tačiau senas medis niekada naujoje dirvoje neprigis, jei nebus ypatingai puoselėjamas.

Dalis nusižudo dėl įvairių negandų, sveikatos. Neįtikėtina, bet žudosi net ligoninėse, kur šalia žmonės – baltais chalatais.

Svarbi savižudybių priežastis – subyrėjusi šeima. Kiekvienos skyrybos – žingsnis į neviltį.

O štai ką apie savižudybę kalba Kalifornijos (JAV) mokslo tyrimo centro direktorius psichiatras Džeromas Išvagas.

– Lietuvos pacientai su psichika susijusių problemų turi nė kiek ne daugiau, nei, tarkim, mano pacientai Kalifornijoje. Žinau, statistika teigia, jog Lietuva užima vieną pirmųjų vietų pagal savižudybių skaičių. Tai įdomi statistika, tačiau ji logiškai išplaukia iš tyrimų, kuriuos jau daugiau nei du dešimtmečius atlieka pasaulio psichiatrai. Šie tyrimai nagrinėja savižudybių priežastis. Ne tik žmogaus, bet ir valstybės, regiono mastu. Kodėl vienoje šalyje savižudybių skaičius kraupus, o kitose ( turinčiose panašias ekonomines, politines sąlygas ) jų beveik nėra? Kodėl, pavyzdžiui, Somalio gyventojai, išgyvenantys bado, skurdo, ligų kančias, nesižudo, o komforte gyvenantys skandinavai vis dažniau į tai linksta? [ 1, 3 ]

Padarėme išvadą, jog savižudybių priežastys ne vien socialinės, politinės, bet ir biologinės. Tai plati tema. Štai keletas svarbių gamtos faktorių: klimatas, charakteris, genetinis polinkis.

Pastebėta, kad savižudybių daug daugiau įvyksta šiaurės kraštuose negu pietų ar vidutinio klimato juostose.

Priežastis paprasta: šiaurės valstybių gyventojai beveik pusę metų nemato saulės. Tai labai slegia, išryškėja neurozės, psichozės. Žmogus, nematantis saulės, mažiau darbingas ir kūrybingas. Net ir svaiką žmogų kamuoja depresija, melancholija. Asmenims, kurių psichika labili – dar blogiau.

Šiaurietiškas klimatas turi įtakos ir nacijos charakteriui. Jei pietiečiai sugeba ekspresyviai, spontaniškai bendrauti, išsipasakoti, galų gale išsirėkti, tai šiauriečiai – intravertai, neigiamas emo-cijas jie dažniausiai “kaupia” savyje, kol sušlubuoja psichika.

Lietuva -viena šiaurės šalių, kur specifines biologinės, kli-mato, ekologijos sąlygos suformavo ir lietuvišką charakterį. Koks jis – geriausiai žinote mes patys.

Psichiatrų nuomone: Lietuvoje kaip ir, pavyzdžiui,
Suomijoje pastebimi sezoniniai nuotaikos sutrikimai. “Tamsiais” metų laikais padaugėja ir paūmėja psichikos ligos, pablogėja bendra žmonių nuotaika. Tada įvyksta daugiausia savižudybių. Ypač naktimis. Nuo ekonominių sąlygų savižudybės nedaug priklauso.

Būna, kad žmogus žudosi ir lengvabūdiškai. Neatėjo mylimasis ar mylimoji į pasimatimą, ir nutaria atsisveikinti su gyvenimu. Arba moksleivis, gavęs blogą pažymį. Gal ir nebūtina šlovinti visus savižudžius, rengti jiems labai iškilmingas, pompastiškas laidotuves, visur saiko reikia. Bet ir smerkti ar nusigręti taip pat neprotinga ir nehumaniška.

Daugiau dėmesio žmogui

Dr. Keitas Hautonas, knygos “Savižudybė” autorius, teigia, kad svarbiausios savižudybės priežastys, ypač moterų – sudėtingi santykiai su savo partneriu arba su tėvais. Vyrai su psichologu kalbasi tik apie savo psichikos problemas. Dažnai jie laikomi alkoholikais, nors iš tikrųjų alkoholio griebiasi vien norėdami nuslopinti juos slegiančias neišsprendžiamas problemas. Alkoholio poveikis šiuo atveju gerokai padidina savižudybės tikimybę.

Tiek savižudžiai vyrai, tiek moterys apie savo ketinimą dažnai bando įspėti aplinkinius. Tačiau mes paprastai liekame abejingi. Kai savižudžiui iškyla reali gyvenimo ar mirties dilema, toks aplinkinių ir artimųjų abejingimas dažnai būna lemiantis. Žmogus kelia prieš save ranką ir tuo pat metu šaukiasi pagalbos. Abu šie veiksmai yra visiškai nuoširdūs.

Mes, šalia esantys, dažnai turime galimybę ir priemonių sulaikyti savižudį nuo pragaištingo žingsnio. Bet nereaguojame pakankamai jautriai į tuos ženklus, kurie mums siunčiami, pavyzdžiui, net tai, kaip žmogus atsisveikina gali būti reikšminga… Turime būti labai atidūs, kai žmogus kalba, jog daugiau nebeištvers, kad sutriko mityba ir miegas, kad jis visiškai nustojo domėtis gyvenimu. Dr. Shneidmanas nurodo, kad apie 80 procentų savižudžių rodo gana aiškius ženklus apie savo ketinimus, ir širdies gilumoje trokšta bei tikisi pagalbos. Savižudybė paprastai nebūna keršto ar prieraišumo veiksnys.

Dr. Aldrigas sutinka su šia išvada: “Jeigu jūs kalbate su besiruošiančia savižudybei moterimi, jos ketinimai tampa aiškūs iš to, kaip ir apie ką ji kalba. Paprastai ji kalba apie štai jau porą metų besitęsiančias problemas, apie tai, kad reikalai eina vis blogyn, kad nieko neįmanoma pakeisti. Savižudybė jai – kaip natūrali reakcija į nuolat blogėjančią situaciją”

Dr. Aldrigas laikosi nuomonės: jei pacientas ima kalbėti apie airtį, būtina į tai reaguoti tiesiogiai. “Aš klausiu, kaip jis įsivaizduoja savo laidotuves, ar jis nori, kad grotų orkestras? Kokių pageidautų gėlių? Kaip jis įsivaizduoja savo vaikus laidotuvių metu? Gal tai žiauru ir beširdiška, bet dažnai būtent tai priverčia žmogų atsipeikėti. Ir jis galiausiai ištaria: “Liaukitės! Aš nenoriu mirti. Aš tik noriu kitaip gyventi…”

Mus labai šiurpina vaikų savižudybės. Kiekvieną dieną daugiau kaip tūkstantis jaunųjų amerikiečių bando nutraukti gyvybės siūlą.

Gydytojai aiškina: “Iki pat paskutinio momento paauglys, kuris nusprendė nusižudyti, nepaprastai nori gyventi. Jis tyliai maldauja jį išgelbėti”.

Pagalvokit – devynios iš dešimties savižudybių įvykdomos namuose. Iš jų 70 procentų paauglių savižudybių padaromos tarp trečios valandos dienos ir pusiaunakčio. Kodėl? Juk kaip tik tada savižudį kas nors gali pastebėti, sustabdyti, išgelbėti… Čia nėra jokio paradokso, paprasčiausiai kiekvieno vaiko sąmonės gilumoje vis dar gyvena viltis: kažkas turi įvykti, kažkas ateis. Kas? Galbūt tėvai?Tokiu laiku vaikas daugiau nei bet kada nori, kad būtų pastebėtas, išklausytas, suprastas, mylimas.

Tyrinėjimai rodo, jog, prieš atsitinkant tokiai nelaimei, vaikai atrodo abejingesni, labiau pavargę nei paprastai. Tiktai po lai-ko tėvai supranta, ko jie nepastebėjo, tačiau pataisyti jau nieko nebegalima.

Mes nematome nelaimės signalo.

Pasak dr. Aldrigo, štai keletas bendražmogiškų patarimų:

1. Būkite ypač jautrūs savo bičiulių ar pažįstamų žodžiams

ir elgesiui, jei jie prašosi pagalbos arba kalba aprie savižudybės

galimybę. Reaguokite jautriai, jei vyras pradėjo daug gerti. Gal-

būt jis taip tikisi pamiršti savo problemas?

2. Atidžiai klausykite, jei kas nors nori išsikalbėti su jumis,

mėginkite įtikinti, nukreipti mintis kita linkme.

3. Jei žmogus kalba apie tai, kad yra viskuo nusivylęs ir jau-čiasi dvasiškai miręs, nebijokite drąsiai paklausti, ar tik jis negalvoja apie savižudybę? Jei taip, paklauskite, kada ir kaip jis tą pla-nuoja padaryti? Jei žmogus turi aiškų ir apmąstytą savižudybėsplaną, nepalikite jo vieno. Padėkite jam.

4. Būkite ypač jautrūs ir padėkite pamatyti kitą išeitį. Sudarykite argaumentų “už” ir “prieš” sąrašą kiekvienam įmanomam variantui.

5. Nebandykite patys įvertinti, ar kito žmogaus apsisprendimo žudytis yra pakankamai rimtas. Neatimkit netyčia paskutinio šiaudo giliai nusivylusiam žmogui…

SAVIŽUDYBĖS EVOLIUCINĖ PRASMĖ

Pastaraisiais metais pastebimas padidėjęs biologų, psicho-logų, plataus profilio psichiatrų dėmesys žmogaus dvasinio gy-venimo sferai ir ypač tokiems
kaip savižudybė ir dep-resija. Įdomiausia yra tai, kad savo samprotavimus jie grindžia evoliucinėmis teorijomis, kurios nėra naujos, o tik gerokai pri-mirštos, ir tai rodo, kad praeities mokslininkų triūsas nebuvo be-vaisis, priešingai – daugelį žmogaus psichinio gyvenimo paslapčių vėl bandoma paaiškinti gyvosios gamtos evoliucijos dėsnin-gumais.

Nuo seno į savižudybę buvo žiūrima kaip į gamtos įstatymų pažeidimą. Savižudžius smerkė judaizmas. Pagal krikščioniškuo-sius papročius juos drausdavo laidoti kapinių teritorijoje. Rene-sanso epocha atgaivino antikinio pasaulio sampratą, vis dėlto ne-pakantumas savižudybei išliko. Pasirodžius Darvino “Rūšių kil-mei”, šį aktą imta traktuoti kaip individo atsisakymą kovoti už būvį, nesugebėjimą prisitaikyti prie aplinkos, kaip instinkto iš-likti sutrikimą.

JAV psichiatras ir antropologas D. Vilsonas teigia, kad pa-aiškinti savižudybę vien tik psichikos patologija ar dramatiškai susiklosčiusiomis gyvenimo aplinkybėmis neįmanoma, kadangi visais amžiais ir įvairiausiose kultūrose savižudžių būta bemaž tiek pat, – vidutiniškai l procentas nuo bendro mirčių skaičiaus. Čia be jokių abejonių slypinčios evoliucinės priežastys. Natūra-lioji atranka turi negailestingą logiką, kurios prasmė – nuolat iš-laikyti gamtoje tam tikrą savižudžių skaičių. Niekam dar nepavy-ko aptikti šio pragaištingojo geno, pabrėžia D. Vilsonas, tačiau faktai liudija, kad polinkis į savižudybę dažniausiai paveldimas. Sakysim, yra šeimų, kur savižudžiais paženklinta bemaž kiekvie-na karta. Maža to, egzistuoja etninės grupės, kur savižudžių būna 2-3 kartus daugiau negu paprastai.

Paminėtini kilę iš vieno kamieno suomiai ir vengrai, kurių polinkis susinaikinti pasireiškia ne tik tėvynėje (tai dar galima kažkaip paaiškinti), bet ir emigracijoje. Visa tai liudija, kad jų organizme esama kažkokio mokslui dar nežinomo biologinio substrakto.

Norėdami geriau suvokti vienokio ar kitokio tipo žmogaus elgesį, mokslininkai dažnai nukreipia žvilgsnį į gyvūnijos pasaulį. Pasirodo, susinaikinimo fenomenas pastebimas ir ten. Priežastys būna įvairios. Pirmiausia aukojamasi tada, kai rūšies išlikimui gre-sia pavojus. D. Vilsonas remiasi prancūzų natūralistu Marijumi, kuris ne kartą stebėjo, kaip elgiasi pavianai, kai pamato arba užuo-džia tykantį prie tako pikčiausią savo priešą leopardą. Du patinai nepastebėti užsiropščia ant uolos ir akimirksniu šoka ant plėšrūno.

Pavianai dažniausiai žūsta, bet beždžionių kaimenė su jau-nikliais būna išgelbėta. Kartais instinktas pasireiškia impulsyviai, kai nėra laiko apsispręsti, – tokiu atveju vienas pavianas atsilieka nuo lekiančios pasislėpti į tarpeklius bandos ir nesipriešindamas leidžia save sudraskyti. Tokių herojiškų poelgių gamtoje galima sutikti begalę. Tarkim, peteliškė, padėjusi kiaušinėlius, krinta že-myn, ilgai plaka sparnais, kol visiškai išsenka. Toks elgesys skir-tas nukreipti paukščių dėmesį, kad jie neaptiktų palikuonių ir neiš-moktų pažinti aplinkos, kur yra kiaušinėlių slaptavietės. Mažas neapsiplunksnavęs paukščiukas nesipriešina, kai jį užkapoja vy-resni broliai ir seserys vien todėl, kad nekeltų triukšmo ir neatk-reiptų priešo dėmesio.

Darvinas teigė, kad altruistinis instinktas perduodamas iš kar-tos į kartą, jis būdingas visoms būtybėms, taigi ir žmogui. Bevil-tiški ligoniai, ryžęsi nusižudyti, bet nesėkmingai, dažniausiai sa-vo poelgį motyvuoja altruistinėmis paskatomis, nenoru būti našta artimiesiems. Ir beveik niekad nekalba apie depresiją, kurios jie nepajėgūs įveikti.

Depresija kaip ir savižudybė, teigia mokslininkai, taip pat turi evoliucinę prasmę, ji būdinga ne tik žmogui, bet ir kai kurioms gyvūnų rūšims. Pavyzdžiui, patyrusias stiprų stresą beždžiones apima visiška melancholija. Jos nieko nebeėda, ima suptis ant to-kių plonų medžio šakų, ant kurių šiaip niekada nedrįstų užsilipti. Kaip ir žmogui, gyvenimas joms tampa beprasmis. Tyrimai paro-dė, kad beždžionių smegenyse vyksta tokie pat biologiniai proce-sai: sumažėja sirotanino, noradrenalino kiekis – medžiagų, kurios stimuliuoja nervinių ląstelių kontaktus ir reguliuoja emocijas, ap-saugodamos mus nuo įkyrių minčių persekiojimo.

Garsi beždžionių elgsenos tyrinėtoja D. Godalė savo stebė-jimų dienoraštyje yra aprašiusi atvejį, kaip jauna šimpanzė elgia-si žuvus motinai. Jos niekaip nebuvo galima nuvesti į šalį, o kai motinos kūną išnešė, tykiai išėjo į sodą, atsigulė ant žemės ir nud-vėsė. Yra nustatyta, kad apie 20 procentų makakų nuolat slegia depresija. Artimo praradimas, partnerio išdavystė, statuso kaime-nėje pasikeitimas joms sukelia didžiausią neviltį.

Neįtikėtina, bet padidintas polinkis į depresiją turi ir savo privalumų. JAV nacionalinio instituto palyginamosios ekologi-jos laboratorijos vedėjas daktaras S. Suomis stebėjo laisvėje gy-venančias makakas ir konstatavo, kad labiausiai linkę į depresiją individai užėmė aukščiausias vietas kaimenės hierarchijoje. Dep-resija naudinga rūšiai, sako jis, nes jautrus ir talentingi jos atsto-vai šios būsenos dėka turi galimybę apsisaugoti nuo klaidų ir nu-matyti optimalią elgesio strategiją kritiškomis aplinkybėmis. Tie, kurie linkę į depresiją, viską pastebi, girdi ir jaučia
daug geriau negu kiti šios rūšies atstovai. Matyt, neatsitiktinai ši būsena ka-muoja 20 kartų dažniau meninės prigimties žmones.

Jų psichika – tai tarsi puikaus smuiko įtemptos stygos. Tie-sa, tos stygos greičiau nutrūksta strypui stiprėliau spūstelėjus, to-dėl ‘Valdyti” depresiją – didelis menas. Naujas mokslininkų po-žiūris padės medikams geriau pažinti depresijos subtilumą ir grą-žins jai tą prasmę, kurią evoliucijos priešaušryje suteikė pati gamta.

DINGĘ BE ŽINIOS

Egzistuoja dar viena savižudybės forma – socialinė savižu-dybė. Tai iš tiesų keistas reiškinys. Vakaruose apie ją prabilo tik devintajame dešimtmetyje. Mes apie ją apskritai nieko nežinojo-me. Kas tai yra?

Vieną dieną žmogus išeina išsamų ir dingsta. Kodėl jis taip daro? Kodėl nutraukia savo biografiją, praeitį, nepasiima kokių nors dokumentų, kurie padėtų nustatyti jo asmenį? Kodėl kažku-riame pasaulio užkampyje jis pradeda gyventi iŠ naujo?

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3068 žodžiai iš 6111 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.