SAVIŽUDYBĖ
TURINYS
ĮVADAS 3
SAVIŽUDYBĖS SAMPRATA 4
STATISTINIAI DUOMENYS 6SAVIŽUDYBIŲ PRIEŽASTYS IR RIZIKĄ
DIDINANTYS FAKTORIAI 10SAVIŽUDYBĖS PREVENCIJOS IDĖJOS,
IŠVADOS 13
LITERATŪROS SĄRAŠAS 15
ĮVADAS
Lietuva pasižymi dideliu savižudybių skaičiumi. Pastaraisiais metais ypač
pastebima savižudybių augimo tendencija. Lietuva netgi įgijo savižudžių
tautos vardą. Savižudybių skaičius – vienas iš visuomenės psichikos
sveikatą atspindinčių rodiklių. 2000 m. Lietuvoje įvyko 44 savižudybės 100
000 gyventojų. Tai vienas didžiausių savižudybių rodiklių Europoje ir
šiandien jau nebeabejojama, kad ši problema yra prioritetinė visuomenės
sveikatos sritis, reikalaujanti efektyvios prevencinės veiklos. Tarp
nusižudžiusių vyrų didžiausią dalį sudaro 45-54 metų amžiaus vyrai, tarp
moterų – 65 metų ir vyresnės moterys.Kadangi bendra visuomenės nuomonė apie savižudybę neigiama, savižudybių
statistika nėra itin patikima. Apibrėžiant mirties priežastį, dalyvauja
įvairūs vietinių ir valstybinių įstaigų atstovai. Tyrimai rodo, kad,
nustatydami mirties priežastį, – natūrali mirtis, žmogžudystė ar savižudybė
– pareigūnai dažnai neturi vieningos nuomonės. Prieinami šaltiniai,
taikomos procedūros, įstatymai, pareigūnų noras įtariamą savižudybę
traktuoti kaip atsitiktinę mirtį, artimųjų bei draugų polinkis klastoti
įrodymus – visi šie veiksniai prisideda prie tikros situacijos iškraipymo,
todėl “oficialios” savižudybių statistikos tyrinėjimai turi remtis tam
tikru atsargumu. Savižudybė – sudėtingas reiškinys, kuriuo nuo senų senovės
domėjosi filosofai, teologai, gydytojai, sociologai, menininkai. Pasak
prancūzų filosofo Albero Kamiū (Camus), tai vienintelė svarbi filosofijos
problema („Sizifo mitas“). Ši rimta visuomenės sveikatos problema
reikalauja mūsų dėmesio, tačiau savižudybės prevencija ir kontrolė anaiptol
nėra lengvas uždavinys. Kaip rodo esamos padėties tyrimai, savižudybių
prevencija yra įmanoma, tik ši veikla turi būti plati ir įvairiapusiška.
Labai svarbu sudaryti kuo palankesnes sąlygas vaikams ir jaunimui auklėti,
efektyviai gydyti psichikos sutrikimus, kontroliuoti aplinkos rizikos
veiksnius. Savižudybės prevencijos programų sėkmę didžia dalimi gali
nulemti kryptingas informacijos platinimas ir budrumo ugdymas.
Statistika byloja, kad jau eilę metų Lietuva “pirmauja” didžiausiu
savižudžių skaičiumi tarp visų pasaulio valstybių, vedančių ir pateikiančių
tokią statistiką. Buvo rimtai pradėta svarstyti, kokių priemonių reiktų
neatidėliotinai imtis, kad situacija pradėtų keistis.Savo darbe panagrinėsiu savižudybių priežastis, pasekmes visuomenei,
apžvelgsiu statistiką, bandysiu panagrinėti kaip galima sustabdyti ar bent
sumažinti savižudybių skaičiaus didėjimą.
SAVIŽUDYBĖS SAMPRATA
Savižudybė – sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors vienintelės
priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių, genetinių,
psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Sunku paaiškinti,
kodėl vienas žmogus žudosi, o štai kitas, atsidūręs panašioje ar net
blogesnėje padėtyje, to nedaro. Taigi daugumos savižudybių vis dėlto galima
išvengti. Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia
pasitraukia iš gyvenimo. Nors savižudybė nėra pagrindinė padidėjusio
mirtingumo priežastis, tačiau tokiu būdu iš gyvenimo pasitraukia gana
didelis skaičius žmonių. Žinomas austrų psichiatras Z. Froidas XX amžiaus
pradžioje sukūrė psichologinę savižudybės teoriją, kurioje savižudybę
kildino iš agresijos, nukreiptos į save ir narcizistinės asmenybės
sanklodos. Kognityvinės psichologijos atstovai pabrėžia nelankstaus mąstymo
vaidmenį, kai polinkis daugumą gyvenimo įvykių laikyti grėsmingais
perdėtas. Prancūzų sociologas Durkheim įrodė, jog savižudybės grėsmė
tiesiogiai siejasi su žmogaus socialinės integracijos lygiu, t. y. kiek jis
jaučiasi didelės grupės dalimi. Tačiau visos šios teorijos tik dalinai
paaiškina šį sudėtingą, tik žmogui priskirtiną aktą, nuolat lydimą daugelio
klausimų, į kuriuos pakankamai aiškiai lig šiol negali atsakyti net
besigilinantys į šią problemą tyrėjai. Savižudybė dabar yra viena iš
svarbiausių pasaulio visuomenės sveikatos problemų. Pirminės sveikatos
priežiūros personalo išmokymas bendruomenėje atpažinti, įvertinti
potencialų savižudį, teisingai su juo elgtis, surasti jam pagalbą ir būtų
svarus įnašas į savižudybės prevenciją. 2000 m. pasaulyje galėjo
nusižudyti milijonas žmonių. Kas 40 sek.
pasaulyje nusižudo 1 žmogus;
Kas 3 sek.
pasaulyje kas nors bando žudytis; ·
Savižudybė yra viena iš trijų dažniausių mirties priežasčių 15-35 metų
amžiaus žmonių grupėje;
Kiekviena savižudybė skaudžiai atsiliepia mažiausiai šešiems kitiems
žmonėms; Savižudybė – ilgalaikis procesas, nulemtas labai daugelio
dvasinių, psichologinių, socialinių, psichopatologinių veiksnių. Tai
valingas, paties žmogaus atliktas gyvybei grėsmingas veiksmas, sukeliantis
mirtį.
JAV atlikti tyrimai rodo, kad tipiškas, bandantis nusižudyti asmuo yra
vietinė baltoji moteris, jaunesnė nei 40 metų amžiaus, neišsiskyrusi arba
vieniša. Ji bando nusižudyti stipriais migdomaisiais. Kaip pagrindines
bandymo nusižudyti priežastis ji nurodo vedybinio gyvenimo sunkumus arba
depresiją.
Tipiškas savižudis vyras – vietinis baltasis, vyresnis nei 40 metų amžiaus,
vedęs, kvalifikuotas arba nekvalifikuotas darbininkas. Jis nusižudo
nusišaudamas, pasikardamas arba nusinuodydamas anglies monoksidu. Kaip
pagrindines nusižudymo priežastis jis nurodo prastą sveikatą, depresiją
arba vedybinio gyvenimo sunkumus (pagal Marshal B. Clinard and R.E.Meier.
Sociology of Deviant Behaviour. – New York, 1985)
Šio reiškinio tyrimai rodo, jog savižudybių lygis smarkiai išauga
ekonominio šalies nuosmukio metais.
STATISTINIAI DUOMENYS
Pasaulinė sveikatos organizacija savižudybę apibrėžia kaip apgalvotą,
savanorišką, pačio asmens inicijuotą ir pavojų gyvybei keliantį poelgį,
kuris baigiasi mirtimi. Savižudybė – dažniausiai ilgo, kartais net visą
gyvenimą trunkančio proceso rezultatas. Pamažu problemos kaupiasi, žmogus
vis labiau jaučiasi nevertas ir nereikalingas, kol pagaliau jam ima
atrodyti, kad atsidūrė visiškoje aklavietėje, jį užvaldo tik neviltis ir ją
stiprinančios mintys. Pagaliau užtenka paskutinio lašo – kokios nors
konkrečios priežasties ar preteksto – ir tada jau savižudybė įvyksta
greitai.Lietuvoje savižudybių problema yra labai aktuali lyginant su kitomis
Europos šalimis.
[pic]
1. pav. Savižudybių rodikliai Europos šalyse 2002 m.Viena Lietuvos nacionalinės sveikatos programos prioritetinių krypčių
yra savižudybių prevencija. Siekiama iki 2010 m. sumažinti savižudybių
skaičių iki vidutinių Europos standartų, t.y. iki 25 iš 100000 gyventojų.1998–1999 metais Kaune labai sumažėjo savižudybių skaičius (122 ir 125
atvejų per metus atitinkamai), 2000 metais šoktelėjo ir vėl pasiekė 1997
metų lygį (143 atvejai per metus). Ta pati tendencija yra ir respublikos
mirtingumo rodikliuose (1 diagrama). Mirtingumas dėl savižudybių 2000
metais Kaune buvo 34,7/100000, respublikoje – 44,1/100000 gyventojų. Šis
skirtumas daugiausiai yra įtakojamas kaimo ir miesto gyventojams būdingu
skirtumu (kaimo gyventojai žudosi dažniau nei miesto).|[pic] |
|1 diagrama |
Vyrai žudosi kur kas dažniau nei moterys ( daugiau nei tris kartus). 2000
m. iš 143 nusižudžiusių žmonių 110 (77 proc.) buvo vyrai ir 33 (23 proc.)
moterys. Šis savižudybių skaičiaus skirtumas tarp lyčių didėjo 1998-2000
metų laikotarpiu. Savižudybių skaičius tarp vyrų per pastaruosius trejus
metus nuolat augo. 1998 metais nusižudė 90 vyrų, 1999 – 98, 2000 – 110.Tarp
moterų šis skaičius minėtu periodu labai nekito.Savižudybių rodikliai varijuoja tarp vyrų ir moterų, tarp kaimo ir miesto
gyventojų. Faktas, kad Lietuvos kaime šie rodikliai dvigubai aukštesni nei
mieste rodo, kad kaimo žmonėms žymiai sunkiau pavyksta susidoroti su
sparčiais gyvenimo pokyčiais.
|[pic] |[pic] |
2 diagrama 3 diagrama1998-1999 metais išaugo savižudybių skaičius 25 – 44 amžiaus grupėje ir
sumažėjo virš 65 metų amžiaus grupėje. 2000 metais labai padaugėjo
savižudybių 15-24 ir 45-64 metų amžiaus gyventojų tarpe. Šie du amžiaus
periodai yra kritiniai žmogaus gyvenime, kuomet vyksta esminiai tiek
fiziologiniai, tiek socialiniai pokyčiai. Galima numanyti, kad tai svarbi
priežastis, iššaukianti padidėjusį šio amžiaus gyventojų jautrumą į
socialinius, ekonominius, politinius ar kitus pokyčius, kurie sąlygojo
savižudybių skaičiaus padidėjimą 2000 metais.
|[pic] |
4 diagramaLiteratūros duomenys teigia, kad suicidinius bandymus labiausiai įtakoja
bendra žmogaus sveikata ir socialinė padėtis: nedarbas, alkoholizmas,
amoralumas, interesų stoka, žema tarpusavio kultūra ir kita.Kaune dominuojančios savižudybių priežastys yra psichikos ligos,
alkoholizmas ir asmeninės priežastys. Minėtos priežastys, išskyrus
alkoholizmą, dominuoja ir tarp vyrų ir tarp moterų. Alkoholizmas, kaip
savižudybės priežastis, dominavo tik vyrų tarpe (dėl šios priežasties
kasmet nusižudė 13-15 vyrų, 0-2 moterų). Dažniausia žmonės žudosi dėl
kelių
priežasčių (26 proc. nusižudžiusių per pastaruosius tris metus). Per
praeitus trejus metus nuolat mažėjo savižudybių dėl alkoholizmo bei
asmeninių priežasčių ir daugėjo dėl psichikos ligų. Tokie pokyčiai
daugiausiai vyko tarp vyrų. 1998 metais vyrų savižudybių struktūroje
alkoholizmas sudarė 17 proc., asmeninės priežastys – 16 proc., psichikos
ligos – 8 proc. 2000 metais ši struktūra buvo atitinkamai 14 proc., 8 proc.
ir 15 proc.
|[pic] |
5 diagramaTiriant savižudybių priežastis buvo atsižvelgta, kiek šį poelgį įtakojo
alkoholio vartojimas. Paaiškėjo, kad vyrai kur kas dažniau žudosi apsvaigę
nuo alkoholio. Pastarųjų trejų metų laikotarpiu vyrų, apsvaigusių nuo
alkoholio, savižudybių skaičius mažėjo. 1998 metais, būdami neblaivūs,
nusižudė 60 proc. vyrų, 2000 metais šis procentas sumažėjo iki 50 proc.
Tais pačiais neblaivių moterų nusižudė 18 proc., 1998 m. – 14 proc. 2000 metais daugiau nei pusė (52 proc.) nurodytų (ar buvo planuota) atvejų,
savižudybė buvo planuojama iš anksto. Šio santykio (planuota/ne) dinamika
per pastaruosius metus buvo labai labili, tačiau visada planavusiųjų
nusižudyti skaičius viršijo neplanavusiųjų skaičių. Moterys savižudybę
planavo dažniau nei vyrai.Dauguma 87 proc. vyrų ir 73 proc. moterų anksčiau žudytis nebandė (2000
metų duomenimis). Per praėjusius trejus metus (1998-2000) tarp vyrų šis
procentas didėjo, o tarp moterų reikšmingų pokyčių nepastebėta. Tik
tinkamas auklėjimas, savarankiškumo, atsakomybės, tautos kultūros
puoselėjimas, neigiamo požiūrio į žalingus įpročius diegimas, užimtumas,
socialinis teisingumas galėtų padėti sumažinti depresijų ir savižudybių
skaičių Lietuvoje.
SAVIŽUDYBIŲ PRIEŽASTYS IR RIZIKĄ DIDINANTYS FAKTORIAI
Savižudybių lygiui įtakos turi keletas socialinių veiksnių. JAV atlikti
savižudybių tyrimai parodė, jog aukštas savižudybių lygis susijęs su silpna
atskiro laikotarpio ekonomika, dideliu senyvo amžiaus žmonių procentu
populiacijoje, aukštu imigracijos bei žemu emigracijos lygiu, aukštu
urbanizacijos lygiu bei žema socialine integracija arba socialinio ryšio
trūkumu.
Sunku išmatuoti psichologines, socialines bei finansines savižudybės
pasekmes šeimai ir bendruomenei.Socialiniai veiksniai. 1897 m. prancūzų sociologas E.Durkheim teigė, kad