Savižudybė
5 (100%) 1 vote

Savižudybė

112131

SAVIŽUDYBĖ

TURINYS

ĮVADAS 3

SAVIŽUDYBĖS SAMPRATA 4

STATISTINIAI DUOMENYS 6SAVIŽUDYBIŲ PRIEŽASTYS IR RIZIKĄ

DIDINANTYS FAKTORIAI 10SAVIŽUDYBĖS PREVENCIJOS IDĖJOS,

IŠVADOS 13

LITERATŪROS SĄRAŠAS 15

ĮVADAS

Lietuva pasižymi dideliu savižudybių skaičiumi. Pastaraisiais metais ypač

pastebima savižudybių augimo tendencija. Lietuva netgi įgijo savižudžių

tautos vardą. Savižudybių skaičius – vienas iš visuomenės psichikos

sveikatą atspindinčių rodiklių. 2000 m. Lietuvoje įvyko 44 savižudybės 100

000 gyventojų. Tai vienas didžiausių savižudybių rodiklių Europoje ir

šiandien jau nebeabejojama, kad ši problema yra prioritetinė visuomenės

sveikatos sritis, reikalaujanti efektyvios prevencinės veiklos. Tarp

nusižudžiusių vyrų didžiausią dalį sudaro 45-54 metų amžiaus vyrai, tarp

moterų – 65 metų ir vyresnės moterys.Kadangi bendra visuomenės nuomonė apie savižudybę neigiama, savižudybių

statistika nėra itin patikima. Apibrėžiant mirties priežastį, dalyvauja

įvairūs vietinių ir valstybinių įstaigų atstovai. Tyrimai rodo, kad,

nustatydami mirties priežastį, – natūrali mirtis, žmogžudystė ar savižudybė

– pareigūnai dažnai neturi vieningos nuomonės. Prieinami šaltiniai,

taikomos procedūros, įstatymai, pareigūnų noras įtariamą savižudybę

traktuoti kaip atsitiktinę mirtį, artimųjų bei draugų polinkis klastoti

įrodymus – visi šie veiksniai prisideda prie tikros situacijos iškraipymo,

todėl “oficialios” savižudybių statistikos tyrinėjimai turi remtis tam

tikru atsargumu. Savižudybė – sudėtingas reiškinys, kuriuo nuo senų senovės

domėjosi filosofai, teologai, gydytojai, sociologai, menininkai. Pasak

prancūzų filosofo Albero Kamiū (Camus), tai vienintelė svarbi filosofijos

problema („Sizifo mitas“). Ši rimta visuomenės sveikatos problema

reikalauja mūsų dėmesio, tačiau savižudybės prevencija ir kontrolė anaiptol

nėra lengvas uždavinys. Kaip rodo esamos padėties tyrimai, savižudybių

prevencija yra įmanoma, tik ši veikla turi būti plati ir įvairiapusiška.

Labai svarbu sudaryti kuo palankesnes sąlygas vaikams ir jaunimui auklėti,

efektyviai gydyti psichikos sutrikimus, kontroliuoti aplinkos rizikos

veiksnius. Savižudybės prevencijos programų sėkmę didžia dalimi gali

nulemti kryptingas informacijos platinimas ir budrumo ugdymas.

Statistika byloja, kad jau eilę metų Lietuva “pirmauja” didžiausiu

savižudžių skaičiumi tarp visų pasaulio valstybių, vedančių ir pateikiančių

tokią statistiką. Buvo rimtai pradėta svarstyti, kokių priemonių reiktų

neatidėliotinai imtis, kad situacija pradėtų keistis.Savo darbe panagrinėsiu savižudybių priežastis, pasekmes visuomenei,

apžvelgsiu statistiką, bandysiu panagrinėti kaip galima sustabdyti ar bent

sumažinti savižudybių skaičiaus didėjimą.

SAVIŽUDYBĖS SAMPRATA

Savižudybė – sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors vienintelės

priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių, genetinių,

psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Sunku paaiškinti,

kodėl vienas žmogus žudosi, o štai kitas, atsidūręs panašioje ar net

blogesnėje padėtyje, to nedaro. Taigi daugumos savižudybių vis dėlto galima

išvengti. Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia

pasitraukia iš gyvenimo. Nors savižudybė nėra pagrindinė padidėjusio

mirtingumo priežastis, tačiau tokiu būdu iš gyvenimo pasitraukia gana

didelis skaičius žmonių. Žinomas austrų psichiatras Z. Froidas XX amžiaus

pradžioje sukūrė psichologinę savižudybės teoriją, kurioje savižudybę

kildino iš agresijos, nukreiptos į save ir narcizistinės asmenybės

sanklodos. Kognityvinės psichologijos atstovai pabrėžia nelankstaus mąstymo

vaidmenį, kai polinkis daugumą gyvenimo įvykių laikyti grėsmingais

perdėtas. Prancūzų sociologas Durkheim įrodė, jog savižudybės grėsmė

tiesiogiai siejasi su žmogaus socialinės integracijos lygiu, t. y. kiek jis

jaučiasi didelės grupės dalimi. Tačiau visos šios teorijos tik dalinai

paaiškina šį sudėtingą, tik žmogui priskirtiną aktą, nuolat lydimą daugelio

klausimų, į kuriuos pakankamai aiškiai lig šiol negali atsakyti net

besigilinantys į šią problemą tyrėjai. Savižudybė dabar yra viena iš

svarbiausių pasaulio visuomenės sveikatos problemų. Pirminės sveikatos

priežiūros personalo išmokymas bendruomenėje atpažinti, įvertinti

potencialų savižudį, teisingai su juo elgtis, surasti jam pagalbą ir būtų

svarus įnašas į savižudybės prevenciją. 2000 m. pasaulyje galėjo

nusižudyti milijonas žmonių. Kas 40 sek.

pasaulyje nusižudo 1 žmogus;
Kas 3 sek.

pasaulyje kas nors bando žudytis; ·

Savižudybė yra viena iš trijų dažniausių mirties priežasčių 15-35 metų

amžiaus žmonių grupėje;

Kiekviena savižudybė skaudžiai atsiliepia mažiausiai šešiems kitiems

žmonėms; Savižudybė – ilgalaikis procesas, nulemtas labai daugelio

dvasinių, psichologinių, socialinių, psichopatologinių veiksnių. Tai

valingas, paties žmogaus atliktas gyvybei grėsmingas veiksmas, sukeliantis

mirtį. 

JAV atlikti tyrimai rodo, kad tipiškas, bandantis nusižudyti asmuo yra

vietinė baltoji moteris, jaunesnė nei 40 metų amžiaus, neišsiskyrusi arba

vieniša. Ji bando nusižudyti stipriais migdomaisiais. Kaip pagrindines

bandymo nusižudyti priežastis ji nurodo vedybinio gyvenimo sunkumus arba

depresiją.

Tipiškas savižudis vyras – vietinis baltasis, vyresnis nei 40 metų amžiaus,

vedęs, kvalifikuotas arba nekvalifikuotas darbininkas. Jis nusižudo

nusišaudamas, pasikardamas arba nusinuodydamas anglies monoksidu. Kaip

pagrindines nusižudymo priežastis jis nurodo prastą sveikatą, depresiją

arba vedybinio gyvenimo sunkumus (pagal Marshal B. Clinard and R.E.Meier.

Sociology of Deviant Behaviour. – New York, 1985)

Šio reiškinio tyrimai rodo, jog savižudybių lygis smarkiai išauga

ekonominio šalies nuosmukio metais.

STATISTINIAI DUOMENYS

Pasaulinė sveikatos organizacija savižudybę apibrėžia kaip apgalvotą,

savanorišką, pačio asmens inicijuotą ir pavojų gyvybei keliantį poelgį,

kuris baigiasi mirtimi. Savižudybė – dažniausiai ilgo, kartais net visą

gyvenimą trunkančio proceso rezultatas. Pamažu problemos kaupiasi, žmogus

vis labiau jaučiasi nevertas ir nereikalingas, kol pagaliau jam ima

atrodyti, kad atsidūrė visiškoje aklavietėje, jį užvaldo tik neviltis ir ją

stiprinančios mintys. Pagaliau užtenka paskutinio lašo – kokios nors

konkrečios priežasties ar preteksto – ir tada jau savižudybė įvyksta

greitai.Lietuvoje savižudybių problema yra labai aktuali lyginant su kitomis

Europos šalimis.

[pic]

1. pav. Savižudybių rodikliai Europos šalyse 2002 m.Viena Lietuvos nacionalinės sveikatos programos prioritetinių krypčių

yra savižudybių prevencija. Siekiama iki 2010 m. sumažinti savižudybių

skaičių iki vidutinių Europos standartų, t.y. iki 25 iš 100000 gyventojų.1998–1999 metais Kaune labai sumažėjo savižudybių skaičius (122 ir 125

atvejų per metus atitinkamai), 2000 metais šoktelėjo ir vėl pasiekė 1997

metų lygį (143 atvejai per metus). Ta pati tendencija yra ir respublikos

mirtingumo rodikliuose (1 diagrama). Mirtingumas dėl savižudybių 2000

metais Kaune buvo 34,7/100000, respublikoje – 44,1/100000 gyventojų. Šis

skirtumas daugiausiai yra įtakojamas kaimo ir miesto gyventojams būdingu

skirtumu (kaimo gyventojai žudosi dažniau nei miesto).|[pic] |

|1 diagrama |

Vyrai žudosi kur kas dažniau nei moterys ( daugiau nei tris kartus). 2000

m. iš 143 nusižudžiusių žmonių 110 (77 proc.) buvo vyrai ir 33 (23 proc.)

moterys. Šis savižudybių skaičiaus skirtumas tarp lyčių didėjo 1998-2000

metų laikotarpiu. Savižudybių skaičius tarp vyrų per pastaruosius trejus

metus nuolat augo. 1998 metais nusižudė 90 vyrų, 1999 – 98, 2000 – 110.Tarp

moterų šis skaičius minėtu periodu labai nekito.Savižudybių rodikliai varijuoja tarp vyrų ir moterų, tarp kaimo ir miesto

gyventojų. Faktas, kad Lietuvos kaime šie rodikliai dvigubai aukštesni nei

mieste rodo, kad kaimo žmonėms žymiai sunkiau pavyksta susidoroti su

sparčiais gyvenimo pokyčiais.

|[pic] |[pic] |

2 diagrama 3 diagrama1998-1999 metais išaugo savižudybių skaičius 25 – 44 amžiaus grupėje ir

sumažėjo virš 65 metų amžiaus grupėje. 2000 metais labai padaugėjo

savižudybių 15-24 ir 45-64 metų amžiaus gyventojų tarpe. Šie du amžiaus

periodai yra kritiniai žmogaus gyvenime, kuomet vyksta esminiai tiek

fiziologiniai, tiek socialiniai pokyčiai. Galima numanyti, kad tai svarbi

priežastis, iššaukianti padidėjusį šio amžiaus gyventojų jautrumą į

socialinius, ekonominius, politinius ar kitus pokyčius, kurie sąlygojo

savižudybių skaičiaus padidėjimą 2000 metais.

|[pic] |

4 diagramaLiteratūros duomenys teigia, kad suicidinius bandymus labiausiai įtakoja

bendra žmogaus sveikata ir socialinė padėtis: nedarbas, alkoholizmas,

amoralumas, interesų stoka, žema tarpusavio kultūra ir kita.Kaune dominuojančios savižudybių priežastys yra psichikos ligos,

alkoholizmas ir asmeninės priežastys. Minėtos priežastys, išskyrus

alkoholizmą, dominuoja ir tarp vyrų ir tarp moterų. Alkoholizmas, kaip

savižudybės priežastis, dominavo tik vyrų tarpe (dėl šios priežasties

kasmet nusižudė 13-15 vyrų, 0-2 moterų). Dažniausia žmonės žudosi dėl
kelių

priežasčių (26 proc. nusižudžiusių per pastaruosius tris metus). Per

praeitus trejus metus nuolat mažėjo savižudybių dėl alkoholizmo bei

asmeninių priežasčių ir daugėjo dėl psichikos ligų. Tokie pokyčiai

daugiausiai vyko tarp vyrų. 1998 metais vyrų savižudybių struktūroje

alkoholizmas sudarė 17 proc., asmeninės priežastys – 16 proc., psichikos

ligos – 8 proc. 2000 metais ši struktūra buvo atitinkamai 14 proc., 8 proc.

ir 15 proc.

|[pic] |

5 diagramaTiriant savižudybių priežastis buvo atsižvelgta, kiek šį poelgį įtakojo

alkoholio vartojimas. Paaiškėjo, kad vyrai kur kas dažniau žudosi apsvaigę

nuo alkoholio. Pastarųjų trejų metų laikotarpiu vyrų, apsvaigusių nuo

alkoholio, savižudybių skaičius mažėjo. 1998 metais, būdami neblaivūs,

nusižudė 60 proc. vyrų, 2000 metais šis procentas sumažėjo iki 50 proc.

Tais pačiais neblaivių moterų nusižudė 18 proc., 1998 m. – 14 proc. 2000 metais daugiau nei pusė (52 proc.) nurodytų (ar buvo planuota) atvejų,

savižudybė buvo planuojama iš anksto. Šio santykio (planuota/ne) dinamika

per pastaruosius metus buvo labai labili, tačiau visada planavusiųjų

nusižudyti skaičius viršijo neplanavusiųjų skaičių. Moterys savižudybę

planavo dažniau nei vyrai.Dauguma 87 proc. vyrų ir 73 proc. moterų anksčiau žudytis nebandė (2000

metų duomenimis). Per praėjusius trejus metus (1998-2000) tarp vyrų šis

procentas didėjo, o tarp moterų reikšmingų pokyčių nepastebėta. Tik

tinkamas auklėjimas, savarankiškumo, atsakomybės, tautos kultūros

puoselėjimas, neigiamo požiūrio į žalingus įpročius diegimas, užimtumas,

socialinis teisingumas galėtų padėti sumažinti depresijų ir savižudybių

skaičių Lietuvoje.

SAVIŽUDYBIŲ PRIEŽASTYS IR RIZIKĄ DIDINANTYS FAKTORIAI

Savižudybių lygiui įtakos turi keletas socialinių veiksnių. JAV atlikti

savižudybių tyrimai parodė, jog aukštas savižudybių lygis susijęs su silpna

atskiro laikotarpio ekonomika, dideliu senyvo amžiaus žmonių procentu

populiacijoje, aukštu imigracijos bei žemu emigracijos lygiu, aukštu

urbanizacijos lygiu bei žema socialine integracija arba socialinio ryšio

trūkumu.

Sunku išmatuoti psichologines, socialines bei finansines savižudybės

pasekmes šeimai ir bendruomenei.Socialiniai veiksniai. 1897 m. prancūzų sociologas E.Durkheim teigė, kad

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1709 žodžiai iš 3412 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.