Savižudybė1
5 (100%) 1 vote

Savižudybė1

11



Įvadas

Žmonės paprastai savižudybę suvokia kaip būdą užbaigti nepakeliamą gyvenimo situaciją. Nors daugybė žmonių retkarčiais pagalvoja apie savižudybę, visgi tik gana nedidelė dalis žmonių nusižudo. Savižudybė beveik visuomet susijusi su padidėjusia socialine izoliacija.

Draugo namuose susipažinau su jauna mergina, kuri ne vieną kartą bandė žudytis ir esu tikras jog dar bandys. Ją erzina viskas: psichologas, psichiatras, mama, draugai… Ji kalba apie savižudybę kaip apie saldų uždraustą vaisių. Mamos žodžius tu man rūpi, dėl to aš tavimi rūpinuosi supranta kaip apsimetinėjimą. Aš jos paklausiau, bet ar nemanai jog jai tu tikrai rūpi? Ji atsakė- aišku, kad ne ji turi savo gyvenimą aš jai nė velnio nerūpiu. Tada jai pasakiau, jog tu jos gyvenimo dalis kaip tu jai gali nerūpėti, bet šie žodžiai jos nepasiekė arba ji to tik neparodė. Pradėjo peikti savo psichologą, kuris pasak jos varo iš proto. Man kaip žmogui pasirodė, kad jai tiesiog reikia save kažkur realizuoti. Bet iki savo pasirinktos veiklos, savęs atradimo ir jos dabartinės savijautos yra didelis kelias nors man kaip optimistui jis neatrodo sunkus. Tačiau kaip jai perteikti, pasakyti jog ji išgirstų ir susimąstytų apie jei sakomus žodžius, kokiu metodu man reikia remtis kalbant su tokiu žmogumi? Ši pažintis ir noras sužinoti kiek jos kalbos yra tikros, kaip padėti tokiam žmogui yra pagrindinis motyvas, kodėl mano pasirinkta rašto darbo tema: savižudybės tema.

Visi suprantame, kad tik pažinę problemą galime ją išspręsti. Tat reikia išsiaiškinti kaip jaučiasi, kaip mąsto žmogus norintis žudytis. Tada galima suprasti kokį mąstymo kelią reiktų įdiegti tokiam žmogui. Kurį pasirinkti, ar filosofišką ar tokį, kurį siūlo psichologai? Pasvarstyti, kuris iš šių kelių yra teisingesnis, efektyvesnis?

Darbo trūkumai.

• Savižudybės temos išsamią analizę ribojo laiko trūkumas.

Eutanazija

Pagrindinis eutanazijos objektas – kenčiantis žmogus, kuris yra jau ant tiek pasyvus, kad pats net nusižudyti nebegali. Mūsų katalikiškame krašte, su vis dar stipriomis šeimos ir vyresniųjų pagarbos tradicijomis, mintis, kad galima numarinti savo nebeprotaujančią ar nebepajudančią motiną ar tėvą skamba groteskiškai. Pasvarstykime ar tikrai teisinga manyti jog kada mirti turi teisę nuspręsti tik pats žmogus ir įteisinti eutanaziją. Aš prakalbau apie eutanaziją kadangi ji dažnai lyginama su savižudybe ir pastaruoju metu mūsų šalyje verda diskusijos šia tema. Ir eutanazijos ir savižudybės lyginime manau yra racijos. Bet galvojant apie jos įteisinimą susiduriame su dilema. Žmogus agonijoje neleidžiančioje pajudinti nė pirštelio, turintis vienintelį troškimą viską greičiau baigti, tačiau nepajėgiantis nusižudyti pats negali pasiprašyti pagalbos, nes jam numirti savo noru draudžiama, nors tai vienintelis jo troškimas. Savanorės eutanazijos koncepcija ir yra nūdienos diskusijų objektas. Nemaža dalis krikščionių ir tiesiog humanistų gydytojų, psichologų bei sociologų teigia, kad tokios sąvokos kaip savanorė eutanazija nėra ir negali būti. Žmogus paveiktas nepakeliamo skausmo ir grupės kitų sociologinių ir emocinių faktorių, nėra pajėgus atlikti aiškios valios aktą. Veikiamas baisaus skausmo, vienatvės bei nereikalingumo jausmo žmogus patiria per didelį stresą, kad sugebėtų aiškiu protu, raštiškai arba žodžiu išreikšti savo troškimą mirti. Ir be to įsivaizduokite jeigu eutanazija būtų legalizuota ir žmogus galėtų pasakyti jog nužudykite mane dabar aš noriu mirti, tada seniems žmonėms būtų tikrai sunku. Jie susidurs su išoriniu spaudimu dėl donorystės, o ir patys viduj jausis kalti, kad atima iš vaiko, anūko galimybę mokytis universitete, atima duonos kąsnį iš jo burnos, atima žaislus.

Savižudybė kaip problema tikrai egzistuoja

Kiekvienas turėtume būti atidūs aplinkiniams, o ypač mūsų ateities kūrėjams jauniems žmonėms, nes atliktų tyrimų rezultatai nėra džiuginantys mums lietuviams kadangi savižudybių skaičius mūsų šalyje, penkiolikos ir dvidešimts keturių metų amžiaus žmonių yra vienas iš didžiausių pasaulyje. Mirtys nuo savižudybių ir savo kūno žalojimo, tenkančios 100 tūkstančių minėto amžiaus žmonių 1991 – 1993 metais.

Vyrai Moterys V./M. santykis

Graikija 3.8 0.8 5

Italija 5.7 1.6 4

Ispanija 7.1 2.2 3

Olandija 9.1 3.8 2

Švedija 10.0 6.7 1

Japonija 10.1 4.4 2

Jungtinė karalystė 12.2 2.3 5

Vokietija 12.7 3.4 4

Danija 13.4 2.3 6

Prancūzija 14.0 4.3 3

Bulgarija 15.4 5.6 3

Čekija 16.4 4.3 4

Lenkija 16.6 2.5 7

Airija 21.5 2.0 11

Jungtinės valstijos 21.9 3.8 6

Šveicarija 25.0 4.8 5

Australija 27.3 5.6 5

Estija 29.7 10.6 3

Suomija 33.0 3.2 10

Latvija 35.0 9.3 4

Slovėnija 37.0 8.4 4

Rusijos Federacija 41.7 7.9 5

Lietuva 44.9 6.7 7

O 1995 metais Europoje atliktų tyrimų duomenimis vyrų savižudžių daugiausia buvo Lietuvoje, o moterys ne ką atsiliko buvo trečios. Ir turbūt pastebėjote jog vyrai nusižudo gerokai dažniau, nei moterys nors pasak įvairių tyrimų rezultatų moterys žudytis bando dažniau. Psichologai sako jog savižudybė tai ilgo proceso rezultatas. Ir kad tik nedaugelis pasitraukia iš gyvenimo prieš tai
neįspėją ir neprašę tiesioginiu ar netiesioginiu būdu pagalbos. Taigi labai svarbu yra pastebėti jog žmogus prašosi pagalbos, planuoja savižudybę. Ir laiku suskubti jam padėti ar nukreipti jį pagalbos link. Problema tikrai egzistuoja ir yra didelė kasmet nusižudo daugiau nei pusantro tūkstančio žmonių.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 862 žodžiai iš 1626 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.