Savižudybė2
5 (100%) 1 vote

Savižudybė2

112131

Įžanga

Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukia iš gyvenimo. Nors savižudybė nėra pagrindinė padidėjusio mirtingumo priežastis, tačiau tokiu būdu iš gyvenimo pasitraukia gana didelis skaičius žmonių. Kadangi bendra visuomenės nuomonė apie savižudybę neigiama, savižudybių statistika nėra itin patikima. Apibrėžiant mirties priežastį, dalyvauja įvairūs vietinių ir valstybinių įstaigų atstovai. Tyrimai rodo, kad, nustatydami mirties priežastį, – natūrali mirtis, žmogžudystė ar savižudybė – pareigūnai dažnai neturi vieningos nuomonės. Prieinami šaltiniai, taikomos procedūros, įstatymai, pareigūnų noras įtariamą savižudybę traktuoti kaip atsitiktinę mirtį, artimųjų bei draugų polinkis klastoti įrodymus – visi šie veiksniai prisideda prie tikros situacijos iškraipymo, todėl “oficialios” savižudybių statistikos tyrinėjimai turi remtis tam tikru atsargumu.

Savižudybė – reikšminga mirties priežastis daugelyje vakarų šalių, kai kuriais atvejais jų būna daugiau nei mirčių auto avarijose per metus. Dauguma šalių išleidžia didžiulius kiekius lėšų kelių saugumui užtikrinti, bet mažai skiria savižudybių ir būdų joms išvengti tyrimams, o taip pat žmonių mokymui kaip išspręsti savo problemas.

Savižudybė – ilgalaikis procesas, nulemtas labai daugelio dvasinių, psichologinių, socialinių, psichopatologinių veiksnių. Tai valingas, paties žmogaus atliktas gyvybei grėsmingas veiksmas, sukeliantis mirtį.

Bandymai žudytis, mintys apie savižudybę dažnai yra požymis, kad žmogus nepajėgia susidoroti, dažniausiai dėl kokio nors įvykio ar dėl daugelio įvykių, kurie jam yra labai traumuojantys ar kankinantys. Dažniausiai šitie įvykiai praeis, jų poveikis galės būti sušvelnintas arba jų neįveikiamumas palaipsniui išnyks, jei žmogus galės priimti konstruktyvius sprendimus apie savo elgesį krizinėje situacijoje, kai ji yra pačioje blogiausioje stadijoje. Kadangi tai gali būti labai sunku, šis straipsniukas yra bandymas pagilinti žinias apie savižudybes, kad galėtume lengviau suprasti ir padėti kitiems žmonėms krizės metu, o taip pat kaip patiems ieškoti pagalbos arba priimti geresnius sprendimus.

Savižudybė

Kodėl žmonės bando nusižudyti? Paprastai žmonės bando nusižudyti, norėdami nuslopinti nepakeliamą emocinį skausmą, kuris gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Dažnai tai būna pagalbos šauksmas. Žmogus, bandantis nusižudyti, dažniausiai būna tiek prislėgtas, kad nesupranta, jog yra ir kitų pasirinkimų: mes galime padėti sustabdyti tragediją, stengdamiesi suprasti, kaip jie jaučiasi, padėdami jiems ieškoti kitų galimų pasirinkimų. Savižudžiai dažniausiai jaučiasi siaubingai izoliuoti; dėl savo kančių, jie nesugeba pagalvoti apie žmones, į kuriuos galėtų kreiptis, taip dar labiau padidindami izoliaciją.

Absoliučia dauguma atvejų, savižudis pasirinktų kitą kelią, jei taip baisiai nekentėtų ir galėtų vertinti veiksmus objektyviai. Dauguma savižudžių duoda įspėjamuosius ženklus tikėdamiesi, kad jie bus išgelbėti, nes jų noras yra baigti emocines kančias, o ne mirti.

A. Savižudybių procesas vyksta keliais etapais:

Minčių, idėjų stadijoje žmogus tik pagalvoja apie savižudybę, nori užsimiršti, pabėgti nuo rūpesčių ir skausmo. Daugeliui žmonių nors kartą gyvenime ateina tokia mintis. Tačiau savižudybė dar neplanuojama. Norima nebūti, numirti, bet nusižudyti atrodo neįmanoma.

Ketinimų stadijoje žmogus ne tik trokšta mirti, bet ir pradeda siekti mirties. Jis norėtų rasti ir kitų būdų, kurie sumažintų jo kančias, bet negali. Savižudybė pradeda atrodyti kaip vienintelė išeitis. Grėsmė gyvybei čia jau daug didesnė. Pradedama galvoti apie nusižudymo būdus, apmąstomos konkrečios detalės.

Veiksmų etapas yra paskutinis. Jis prasideda apsisprendimu, kad mirtis yra geriausia išeitis. Tada gali net pagerėti nuotaika, nes žmogus pasijunta tarsi išsilaisvinęs. Šiame etape stebimi atsisveikinimo gestai – skolų, dovanų, laiškų grąžinimas, ypatingos atsisveikinimo frazės. Įvykdomas konkretus savižudybės veiksmas.

Šių savižudiškų tendencijų vyksmas nėra negrįžtamas: ne kiekvienas, galvojantis apie savižudybę, ketina tai daryti, ne kiekvienas ketinantis, mėgina nusižudyti, ne kiekvienas, kuris mėgina nusižudyti, miršta. Savižudybės procesą bet kuriuo momentu galima sustabdyti ir vidiniais, ir išoriniais veiksniais. Aplinkiniai gali padėti, laiku ir teisingai įvertinę gresiančio pavojaus ženklus. Žmonės būna linkę į savižudybę tik tam tikrais gyvenimo momentais ir savižudybė esti asmenybės krizės ar asmenybės sutrikimo rezultatas, o ne blaivus apsisprendimas.

Savižudybės procesas

B. Apie gręsiantį savižudybės pavojų galima įtarti, jei žmogus:

 kalba arba juokauja apie savižudybę;

 perdėtai domisi mirties ar savižudybės temomis;

 rodo atsisveikinimo ženklus (pvz.: grąžina gautas dovanas, skolintus daiktus ir pan.);

 staiga susidomi testamentais ir gyvybės draudimais;

 ima be saiko gerti alkoholį arba vartoti narkotikus;

 staiga pasikeičia, pradeda kitaip elgtis savo aplinkoje, nepagrįstai rizikuoja;

 nebegali susikaupti, pasidaro dirglus ir agresyvus;

 netenka intereso
įprastinei veiklai;

 atitolsta nuo draugų ir šeimos;

 atsiranda ryškūs nuotaikos svyravimai, netikėti emocijų protrūkiai, depresiškumas;

 sutrinka miegas, apetitas;

 žmogus neigiamai vertina save.

C. Ką daryti, jeigu nujaučiate, kad jums artimas asmuo ketina nusižudyti?

 Patikėkite. Pripažinkite, kad jūsų artimajam gali grėsti pavojus.

 Žiūrėkite į tai rimtai. Neatmeskite tos galimybės vien todėl, kad manote, jog jis / ji tikrai to nepadarys.

 Pasitikslinkite. Gali būti naudinga pasikalbėti su kitu žmogumi (pvz.: draugu, šeimos nariais) ir pasitikslinti, ar jam irgi taip atrodo.

 Galite tiesiai paklausti ir paties žmogaus, kurį įtariate galvojant apie savižudybę, ir paaiškinti iš kokių užuominų apie tai sprendžiate.

 Dažnai į savižudybę linkusiems asmenims labai palengvėja, kai atsiranda su kuo pasikalbėti.

 Nebijokite, kad pakišite jam tokią mintį, jei pasikalbėsite.

 Būkite ramūs. Nepanikuokite. Panika tik padidins asmens nerimą, prarasite galimybę veikti.

 Išklausykite. Negailėkite laiko išklausyti asmenį.

 Paskatinkite jį išsakyti savo jausmus ir mintis. Neteiskite jo už tai, ką sako. Neteisingai nežadėkite, kad viskas greitai susitvarkys. Nesileiskite priverčiami pažadėti, kad niekam nesakysite.

 Parodykite rūpestį. Įtikinkite asmenį, kad jį supratote ir tikrai juo rūpinatės. Parodykite, kad esate neabejingi ir tikrai norite padėti.

 Ieškokite pagalbos. Ieškokite profesionalios pagalbos. Jei asmuo pagalbos atsisako, imkitės padėti patys.

 Pasikonsultuokite su specialistais.

 Jei savižudybės rizika didelė, nepalikite asmens vieno.

 Nusiveskite jį su savimi ten, kur galima sulaukti pagalbos, arba paskambinkite į krizių centrą – ten jums patars, ką daryti.

 Jei savižudybės aktas jau pradėtas, nedelsdami iškvieskite greitąją ir policiją. Jei asmuo ėmėsi savo gyvybei pavojingų veiksmų, vėliau ką nors daryti gali būti vėlu.

D. Savižudžių dvasinė būsena

Savižudžiams ypač būdingi trys bruožai:

1. Ambivalentiškumas: daugumos jausmai savižudybės atžvilgiu prieštaringi. Noras gyventi ir noras mirti savižudžio dvasioje svyruoja kaip svarstyklių lėkštės ar sūpuoklių lenta: aukštyn-žemyn. Nekantraujama pabėgti nuo gyvenimo sopulių ir tuo pat metu trokštama gyventi. Dauguma savižudžių iš tikrųjų nenori mirti – jie tik neištveria gyvenimo. Suteikus paramą ir sustiprinus norą gyventi, savižudybės rizika sumažėja.

2. Impulsyvumas: savižudybė yra impulsyvus veiksmas. Kaip bet koks kitas impulsas, taip ir impulsas žudytis yra nepastovus ir trunka kelias minutes ar valandas. Paprastai jį įžiebia nemalonūs kasdieniniai dalykai. Gesindamas tokią kibirkštį ir išlošdamas laiko sveikatos priežiūros darbuotojas gali nuslopinti norą žudytis.

3. Rigidiškumas – savižudžio mąstymas, jausmai ir veiksmai būna suvaržyti, riboti. Jis nuolat galvoja apie savižudybę ir nesugeba persijungti, surasti kokią nors kitą išeitį iš padėties. Jo mąstymas radikalus, ekstremistiškas.

Dauguma savižudžių išsako savo mintis ir ketinimus arba kaip nors kitaip išreiškia savo norą mirti, nereikalingumo jausmą ir pan. Visa tai yra pagalbos prašymo ženklai, kurių jokiu būdu nereikia ignoruoti.Savižudžių problemos būna įvairios, bet jų jausmai ir mintys visame pasaulyje esti beveik vienodos.

Jausmai Mintys

Liūdesys, prislėgta nuotaika Nenoriu gyventi

Vienatvė Nieko nepakeisiu

Bejėgiškumas Nebegaliu ištverti

Neviltis Esu nevykėlis ir našta

Nereikalingumas Kitiems bus geriau be manęs

E. Savižudybė: mitai ir faktai

Mitai Faktai

Žmonės, kurie kalba apie savižudybę, nesižudo Dauguma nusižudžiusiųjų kokiais nors ženklais išreikšdavo savo ketinimus

Savižudžiai yra tvirtai pasiryžę numirti Dauguma iš jų yra ambivalentiški, dvejojantys

Savižudybė įvyksta be įspėjimo Daug savižudybių įvyksta būsenai pagerėjus, kai žmogus pasidaro energingesnis ir žvalesnis

Pagerėjimas po krizės reiškia, kad savižudybės pavojaus nėra Desperatiškos mintys gali virsti destruktyviais veiksmais

Visoms savižudybėms kelio neužkirsi Teisybė. Bet daugumai iš jų – galima

Savižudis visada išlieka savižudžiu Suicidinių minčių gali iš naujo kilti, bet jos nėra pastovios ir kai kuriems niekad nepasikartoja

F. Artimųjų reakcijos

Savižudybė sukelia didžiulę emocinę įtampą šeimoje. Nusižudžius vaikui, tėvus dažnai kankina kaltė – jie kaltina save, kad nesugebėjo laiku suvokti problemos. Kiti žmonės taip pat kaltina tėvus dėl jautrumo ir supratimo stokos. Nusižudžius vienam iš tėvų, vaikai kaltina save. Kaltės jausmas juos taip užvaldo, jog jie dažnai patiria emocinių sutrikimų. Vaikui paprastai sunkiau susitaikyti su savižudybės faktu nei suaugusiam. Suaugę geriau sugeba numalšinti savo kaltės jausmą. Yra žinoma, jog savižudybę lydinti širdgėla ir kaltės jausmas yra daug stipresni nei atitinkami jausmai po atsitiktinės šeimos nario mirties. Tyrimai taip pat rodo, kad šie ir kiti šeimos narių simptomai išlieka daugybę mėnesių po savižudybės.

Savižudybės riziką didinantys faktoriai

Socialiniai veiksniai. 1897 m. prancūzų sociologas E.Durkheim teigė, kad savižudybių neįmanoma paaiškinti vien
individualiomis priežastimis, o reikia atsižvelgti ir į socialinius faktorius (visuomenės sąlygas ir žmonių santykius), nes jie pirmiausia įtakoja savižudybių paplitimą. Prielaidos savižudybei atsiranda tada, kai sutrikdoma žmonių socialinė integracija – harmonija tarp individo ir jo socialinių sąlygų arba, kai suyra optimalūs socialiniai ir emociniai ryšiai, siejantys žmogų su kitais, su bendruomene. Tai patvirtina labai daug sociologinių, epidemiologinių, psichologinių ir psichiatrinių tyrimų: didžiausias savižudybės pavojus kyla, kai nepatenkinami žmogaus poreikiai – jaustis vertingu ir reikalingu, o šeimyninė padėtis, priklausymas bažnyčiai, santykiai su draugais ir giminėmis, dalyvavimas visuomeninėse organizacijose ir pan. turi ryšį su mirtingumu.

Situacija šeimoje. Tyrimai patvirtina, jog dažnai nusižudo žmonės, išgyvenantys krizinę situaciją šeimoje: artimojo mirtį, skyrybas, rimtus konfliktus. Taip pat tie, kurių šeimose dažna fizinė, seksualinė ar emocinė prievarta, piktnaudžiaujama alkoholiu ar narkotikais bei nariai tų šeimų, kuriose yra buvę psichikos ligų ar savižudybių atvejų.

Darbo situacija. Su savižudybėmis susijusi ir darbo situacija. Pasirinkti mirtį gali įtakoti tiek konfliktai darbe, finansiniai sunkumai, tiek darbo pakeitimas. Tačiau dažniau nusižudo darbo neturintys asmenys. Reikšmingas ir tas momentas, kai visą gyvenimą dirbusiam žmogui tenka išeiti į pensiją.

Psichikos sutrikimai. Daugelio autorių nuomone, savižudybių rizika didesnė žmonėms, turintiems psichikos ar asmenybės sutrikimų. Dažniau nusižudo ribinės, asocialios asmenybės, kurioms būdingi nuotaikos pokyčiai, agresyvumas, impulsyvumas, atsiribojimas nuo aplinkinių. Iš savižudybės galimybę didinančių psichikos ar priklausomybių ligų dažniausiai minimos klinikinė depresija, alkoholizmas, narkomanija, schizofrenija, psichikos sutrikimai dėl organinio galvos smegenų pakenkimo. Tačiau D.Gailienės nuomone, nors psichikos sutrikimai – depresija, schizofrenija, alkoholizmas – padidina savižudybės riziką, ji nėra tipiškas nė vienos iš šių ligų požymis. Priešingai, dauguma tokių pacientų nenusižudo. Depresijos atveju savižudybių dažnumas siekia iki 30 proc., schizofrenijos – iki 10 proc.. Dažniausiai šios savižudybės įvyksta ne ligos paaštrėjimo, simptomų paūmėjimo metu, o priešingai – būsenai pagerėjus. Neretai jos įvyksta tuoj po išrašymo iš ligoninės arba praėjus psichozės būsenai, kai pacientas gali kritiškai įvertinti savo sutrikimą.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2016 žodžiai iš 3906 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.