Savižudybes
5 (100%) 1 vote

Savižudybes

112131415161

tarptautinė aukštoji vadybos mokykla (ism)

Vadybos ir verslo administravimo

SAVIŽUDYBIŲ

Kursinis darbas

DĖSTYTOJA

R.LEKAVIČIENĖ

VILNIUS, 2004

Turinys

ĮVADAS 3

1. Savižudybės senovėje 5

1.1. Senosios civilizacijos 5

1.2. Savižudybės viduranžiai bei naujaisiais laikais 7

2. Savižudybės 9

2.1. Savižudybės priežastys 9

2.2. Pavojaus ženklai 11

2.3. Reakcijos 12

2.4. Savižudybių mąstai 13

3. Prevencija 15

3.1. Tikslai 15

3.2. Numatomi rezultatai 16

3.3. Prevencija Lietuvoje 16

4. Lietuvoje 17

4.1. Statistika 17

4.2. Būdai susija su demografine padetimi 17

4.3. Tyrimas 17

Rezultatai 18

5. Vaikų ir paauglių savižudybės 21

6. Pagalba 24

Literatūra 25

Įvadas

Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukia

iš gyvenimo. Nors savižudybė nėra pagrindinė padidėjusio mirtingumo

priežastis, tačiau tokiu būdu iš gyvenimo pasitraukia gana didelis skaičius

žmonių.

Savižudybė – sudėtingas reiškinys, kuriuo nuo senovės domėjosi

filosofai, teologai, gydytojai, sociologai, menininkai. Pasak prancūzų

filosofo Albero Kamiū (Camus), tai vienintelė svarbi filosofijos problema

(”Sizifo mitas”). Ši rimta visuomenės sveikatos problema reikalauja mūsų

dėmesio, tačiau savižudybės prevencija ir kontrolė anaiptol nėra lengvas

uždavinys. Kaip atrodo esamos padėties tyrimai, savižudybių prevencija yra

įmanoma, tik ši veikla turi būti plati ir įvairiapusiška. Labai svarbu

sudaryti kuo palankesnes sąlygas vaikams ir jaunimui auklėti, efektyviai

gydyti psichikos sutrikimus, kontroliuoti aplinkos rizikos veiksnius.

Savižudybių prevencijai 1999 metais buvo sukurta SUPRE (Suicide PREvention)

tarptautinė programa.

Žmonės paprastai savižudybę suvokia kaip būdą užbaigti nepakeliamą

gyvenimo situaciją. Nors daugybė žmonių retkarčiais pagalvoja apie

savižudybę, visgi tik gana nedidelė dalis žmonių nusižudo.

Tyrinėtojas Erwinas Ringelis teigia, jog savižudžio sindromas apima

trijų pakopų procesą. Pirmiausia asmuo jaučia, kad vienintelis būdas

išspręsti problemą yra savižudybė. Vėliau asmuo pradeda save kaltinti dėl

situacijos. Pagaliau jis išgyvena savižudiškas fantazijas ir mintyse

atlieka savižudybės aktą. (E.Ringel. The Presuicidal Syndrome. / Suicide

and Life-Threatening Behavior, 6 (1977))

Savižudybė tai – procesas, kurio metu žmogus patiria vis labiau

augantį emocinį skausmą, jausmų ir minčių sumaištį ir nuolat mažėjantį

gebėjimą įveikti sunkumus. Šį procesą sudaro trys etapai:

1) Mintys apie savižudybę.

2) Ketinimas nusižudyti.

3) Bandymas nusižudyti (veiksmas).

MINČIŲ, idėjų stadijoje žmogus tik pagalvoja apie savižudybę.

Reikia pridurti, kad daugeliui žmonių bent kartą gyvenime ateina tokia

mintis.

KETINIMAS. Žmogus ne tik nori numirti, bet ir pradeda ieškoti

mirties. Savižudybė atrodo vienintelis realus sprendimas. Pradedama galvoti

apie nusižudymo metodus, apgalvojamos konkrečios detalės.

VEIKSMAS. Tai paskutinis savižudybės etapas. Jis prasideda

apsisprendimu. Žmogus nutaria, kad mirtis yra geriausia išeitis. Gali

pagerėti jo nuotaika, nes jis pasijunta tarsi išsilaisvinęs. Šiame etape

galime pastebėti atsisveikinimo gestus- skolų grąžinimą, ypatingas frazes.

Paaugliai ypač linkę į impulsyvius veiksmus, todėl šiame amžiuje viskas

gali vykti itin greitai.

Konkretus savižudybės veiksmas paprastai įvyksta per 48 valandas,

tačiau kartais toks sprendimas gali būti ir labai greitai priimtas, ypač

tai būdinga jaunesniems vaikams, kurie linkę į impulsyvius veiksmus, todėl

šiame amžiuje viskas gali įvykti daug greičiau.

Savižudybė – sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors vienintelės

priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių ,genetinių,

psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Mes nežinome kodėl

skirtingi žmonės skirtingai elgiasi skirtingose situacijose ir kodėl vieni

sugeba įveikti sunkumus, o kiti ne. Taigi vis dėlto savižudybių galima

išvengti, bet kaip? Čia mums gali padėti pirminės sveikatos priežiūros

personalo išmokymas bendruomenėje atpažinti, įvertinti potencialų savižudį,

teisingai su juo elgtis ir surasti jam pagalbą.

Savižudybės senovėje

1 Senosios civilizacijos

EGIPTAS. Pažvelgus į savižudybių istoriją, pastebėsime, kad

savižudybės daugiausia buvo įsigalėjusios gilioje senovėje, kada žmonės

žudydamiesi manė, kad daro gera savo Dievams. Todėl savižudybės senovėje

įeidavo į religijos kultą. Egipte Marko Aurelijaus ir Kleopatros laikais

žmones žudydavosi, norėdami tuo
pareikšti savo valdovams ypatingą pagarbą.

Tada buvo steigiamos net draugijos, kurios rūpindavosi surasti tinkamesnes

ir malonesnes nusižudymo proemones. Egiptą valdant Kleopatrai ne tik

masiškai išplito savižudžių epidemija, bet buvo įsteigta speciali

“Sinanotanumenono” akademija, atliekanti beveik tą patį, ką JAV atlieka

1980 m. įkurta “Hemlock Society” su Džeku Kevorkianu (Jack Kevorkian)

priešakyje. Į “Hemlock” draugiją, atliekančią eutanazijos paslaugas,

renkasi potencialieji savižudžiai, dažniausiai – destabilizuotos psichikos

žmonės, intravenine adata gaunantys thiopental sodium ir potassium chloride

dozes. “Kleopatros” akademijoje rinkdavosi panaši publika, čia paslaugos

būdavo suteikiamos ne tokiais civilizuotais būdais, ko gero, net kainuodavo

mažiau. Pati Kleopatra po mylimojo Antonijaus savižudybės nesugebėjo

išsaugoti karalienės karūnos, todėl nusižudė, manoma, įgelta nuodingos

gyvatės. Tas faktas savižudžių akademijoje sukėlė tikrą savižudybių

epidemiją.

KELTAI. Keltų viešpatavimo laikais savižudybės dar labiau

padažnėjo, nes jų laikais mirti namie, lovoje buvo laikoma gėda. Todėl seni

žmonės, kad nemirtų namie, artimųjų akivaizdoje, dažniausiai šokdavo į

bedugnę arba į upę. Tada mirties dieną žmonės linksmindavosi, o apverkdavo

gimimo dieną, kaip įėjimą į „ašarų pakalnę“. Senovės keltai tikėjo, kad

žmogaus siela nemirtinga. Jam mirus įvyksta reinkarnacija. Tai, ko gero,

nėra blogai, tai teikia vilčių. Tokiu atveju savo gyvybės atėmimas neatrodo

toks pragaištingas, baigtinas reikalas. Tačiau su viena sąlyga. Senovės

keltai, kaip, beje, ir galai ar kinai, nepaprastai vertino laisvę, todėl

savo gyvybės atėmimas laisvės vardan buvo savotiškai pateisinamas ir

suprantamas dalykas. Taigi laisvė – būtina sąlyga. Keltai apskritai

nepasižymėjo žemiškojo gyvenimo vertinimu.

GRAIKAI ir ROMĖNAI. Graikai ir romėnai taip pat didžiavosi savižudybe.

Plinijus laikydavo žmogų kilnesniu už gyvulius ir net už pačius Dievus

todėl, kad žmogus bet kuriuo metu savo valia gali nutraukti savo gyvenymą.

Jei Platonas smerkdavo tuos savižudžius, kurie žudydavosi dėl

skurdo, ateities baimės arba dėl valdžios įsakymų žudytis, tai jis

teisindavo tuos, kurie žudėsidėl savo įsitikinimų.

Stojikai nustatė net savižudybėms dogmas. Tad pačias dogmas buvo

perėmę ir romėnai. Skepticizmas ir epikurėjizmas, įsigalėjęs senovės

filosofijoje, buvo linkęs kovoti net su religijomis, kurios smerkdavo

savižudybę. Iki Punų karų (264-146 m.pr.Kr.) savižudybių Romoje

pasitaikydavo retai. Dauguma romėnų, tokių kaip Markas Regulas, Punų karų

metu sužeistas ir Kartaginoje kentęs neapsakomus skausmus, o vis dėlto

nebandęs pasitraukti iš gyvenimo, taip pat nesigriebdavo šios priemonės.

Galima būtų paminėti Lukrecijos, Tarkvinijaus Kolatino žmonos, atvejį.

Lukrecija Romoje buvo laikoma gražuole; ją išprievartavo paskutiniojo Romos

imperatoriaus Tarkvinijaus Išdidžiojo vyresnysis sūnus. Prisipažinusi apie

savo gėdą vyrui, iš nevilties ji nusiduria kardu. Ši savižudybė buvo

suherojinta ir populiari tiek tarp Romos imperijos, tiek tarp vėlesnių

laikų menininkų.

Romoje plintanti epikūrininkų ir stoikų kryptis transformavosi.

Graikijoje gimusi santūri ir asketiška epikūrininkų doktrina vėliau virto

nerūpestingo gyvenimo sinonimu (epikūrininkas – žmogus, labiausiai

vertinantis malonumus). Taigi išplitus šiai krypčiai Romoje savižudybių

skaičius pastebimai išaugo. Net Markas Tulijus Ciceronas, šiaip smerkęs

savižudybes, pateisino jas esant nežmoniškiems fiziniams skausmams.

Visagaliai dievai nenori, kad žmonės savavališkai paliktų šį gyvenimą,

tačiau jeigu dievų dėka atsirado begalinis noras mirti, tokiu atveju drąsus

žmogus turi mokėti su džiaugsmu “persikraustyti” iš tamsaus žemiškojo

pasaulio į šviesias dangiškas platybes.

INDIJOJE. Požiūris Indijoje į savižudybes nebuvo griežtas. Senovės

brahmanai tikėjo, kad mirtis – tarsi gyvenamosios vietos pakeitimas, todėl

jie su stebinančia ramybe visada būdavo pasirengę atimti sau gyvybę.

Tūkstančiai žmonių Indijoje kasmet aukodavosi Dievui Džaganathai, tai

dievus darydavo atlaidesnius žmogui, mat pagal brahmanų mokymą kūnas – visų

kančių priežastis, todėl siela nuolat stengiasi išsivaduoti iš kūno

nelaisvės ir taip susilieti su Brahmanu. Tačiau kad pasiektų absoliučią

palaimą, siela turi daug keliauti, o nuo paties žmogaus ir priklauso jo

sielos būsimų kelionių laikas: jei žmogus aktyviai studijuos Vedas ir

gyvens dvasingą, asketišką gyvenimą, jo sielai bus mažiau “vargo” susilieti

su Brahmanu, teigia dar II a. pr. Kr. atsiradę Manu įstatymai. Šių įstatymų

šeštojoje knygoje užsimenama apie labai įdomų paprotį: kai tėvas sulaukia

anūkų, jis privalo pasitraukti į mišką ir ten baigti savo dienas (masagetai

su savo senoliais iškrėsdavo
panašaus). Jeigu gyvenant asketiškai

mirtis neskuba, Manu įstatymai “siūlo” paskubinti mirtį savižudybės

pagalba.

JAPONIJA. Bene laisviausiai savižudybė buvo interpretuojama

Japonijoje – ten ji buvo praktikuojama atvirai kaip drąsos ir vyriškumo

įrodymas. Yra žinoma, kad ištikimiausi dievo Amido garbintojai užsidarydavę

oloje, kur ir mirdavo badu, laikydami tai pasiaukojimu, kuris tikrai bus

įvertintas. Ko gero, Japonija – vienintelė šalis, turinti savitą

savižudybės kultūrą, dogmų, taisyklių rinkinį, gyvenime ne kartą pravertusį

japonų riteriui – samurajui ar paprastam žmogui. Tai – charakiri, pažodžiui

“pjauti pilvą”. Feodalizmo atsiradimo ir vystymosi Japonijoje metu

atsiradęs charakiri buvo glaudžiai susijęs su Busido. Tai nerašytas

kodeksas, reglamentuojantis samurajaus elgesį feodalinėje visuomenėje

(“busi” – karys, samurajus; “do” – kelias). Samurajus ir kiti aukštesnių

visuomenės klasių atstovai įvykdo savižudybę tuo atveju, jei buvo įžeista

jų garbė, jei yra atlikę negarbingą poelgį, savo siuzereno mirties atveju,

arba, papročiui visiškai susiformavus, teismo nuosprendžiu įvykdydami tai

kaip bausmę už nusikaltimą. Charakiri buvo samurajaus privilegija,

įrodymas, kad jis gali spręsti savo likimą, mat pilvo persirėžimas

reikalavo vyriškumo ir ištvermės. Kartais persipjovęs sau pilvą samurajus

tuo pačiu peiliu persirėždavo ir gerklę, kad greičiau numirtų.

Pasitaikydavo, kad prieš pasidarydamas charakiri samurajus susipjaustydavo

veidą, kad priešas neturėtų trofėjaus – jo sveikos galvos. Yra sakoma: nėra

padėties be išeities. Taip ir charakiri – kuo universaliausia išeitis iš

bet kokios padėties.

KINIJA. Pasak senovės kinų, mirtis – sielos išlaisvintoja nuo

kančių ir žemiškųjų vargų. Savižudybės Kinijoje buvo stebėtinai paplitusios

(neabejotinas Rytų požymis), sakoma, kad pats Buda davė savižudžiams

pavyzdį, atėmęs sau gyvybę šalį apėmusio bado metu, kad alkanieji galėtų

misti jo kūnu (vien tik kinų kanonas turi apie 15 Budos (Sidharta Gautama)

biografijų. Pagal Pali kanoną Buda mirė apsinuodijęs sugedusiu maistu).

Žinoma ir garsi 500 filosofų, Konfucijaus (apie 551-479 m. pr. Kr.) mokslo

pasekėjų savižudybė. Jie negalėję ištverti skausmo, sudeginus šventąsias

knygas, ir nusiskandino jūroje. Moraliniu aspektu įdomus dar visai neseniai

Kinijoje gyvavęs paprotys, kai labai įžeistas ar smarkiai nuskriaustas

žmogus, norėdamas atkeršyti savo skriaudėjui, persipjaudavo sau pilvą ant

jį įskaudinusio žmogaus namo slenksčio arba tiesiog pasikardavo ant kiemo

vartų…

ŽYDAI. Tarp žydų savižudybė nebuvo populiari. To priežastis galėjo

būti ir religija. I Mozės knygoje rašoma: “Aš apginsiu ir jūsų kraują,

kuriame jūsų gyvenimas. Apginsiu ir žmogaus sielą nuo žmogaus rankos, nuo

jo brolio rankos”. Iš žodžių suprantama, kad kalba eina ne tik apie žmogaus

sielą, bet apie visą žmogų, taigi ir jo kūną: bus apginta ne tik siela, bet

ir kraujas, kuriame – gyvenimas. Judėjui materialus kūnas nėra visiškai

bevertis, jis nėra “sielos balastas”. Todėl hebrajų istorijoje savižudybės

atvejų nėra daug. Galima paminėti Samsono atvejį, kuris nuo filistiniečių

antpuolio gindamas aplink Dagono šventyklą susibūrusius žydus, neturėjo

kito pasirinkimo, kaip tik savo galingomis rankomis nugriauti skliautą

laikiusią koloną ir po šventyklos griuvėsiais palaidoti ne tik save, bet ir

tūkstančius filistiniečių. Ar galima teigti, kad tikėjimo tiesos lėmė

savižudybių nepopuliarumą tarp žydų? Taip, tačiau ne tik. Judėjas

prisirišęs prie savo gyvenimo (kaip, beje, ir ikiaristipinis graikas), jis

materialus, nemato prasmės savižudybėje (tai abstraktu). Gal tai ir lėmė,

kad gimė tradicija savižudžius laidoti mažiau iškilmingai negu kitus

mirusius, kad jie turi būti laidojami saulei nusileidus, kapinių patvoryje

arba visai už tvoros, norint parodyti jam deramą nepagarbą.

2 Savižudybės viduramžiais bei naujaisiais laikais

Tik viduramžiais, krikščionybei įsigalėjus, savižudybės sumažėjo. Jau

IV ir V amžiuje savižudybė buvo smerkiama krikščionių. Bet vėliau, ligi X

šimtmečio, savižudybių atsitikimų žymiai padaugėjo, net vienuolių tarpe

vienuolynuose.

Nuo XII iki XV amžiaus, įvykus socialiniams, literatūros ir meno

perversmams, vėl grįžtama į senovės mokslus, palaikančius savižudybę, vėl

savižužių skaičius padaugėja, nors ir religijų ir valstybiniai įstatymai

savižudybes drausdavo.XVI, XVII ir XVIII šimtmečiuose, įsigalėjus laisvės

idėjoms, taip pat nebuvo užmirštos senovės idėjos, stojikų, kurie

savižudybę laikė didelę išmintimi. Montesquieu, Rousseau, Voltaire idėjos

buvo susijusios su senovės idėjomis, ir tada savižudybė būdavo kaip tam

tikro patriotizmo reiškinys arba egoizmo, indiferenintizmo ir skepticizmo

išvada.

XIX amžiuje, pasižymėjusiame didžiausiais gamtininkų tyrimais,

pradeda vis
vyrauti žmogaus gyvybės branginimo idėjos ir pats jau

sumažėjusių savižudybių reiškinys moksliškai tiriamas.

Pasikėsinimus nusižudyti Brierre de Boismont, Morselli ir kiti

stengėsi išaiškinti moraline asmens būtimi, kuri pasireiškiančia dėl asmens

būdo, jo auklėjimo, jam artimų asmenų įtakos ir t. p. nestigo ir „moralinių

statistikų“, kuriomis norėjo rasti savižudybių priežastis bei motyvus.

Pastebėta, kad žymiai daugiau žudosi jaunimas. Atkreiptas dėmesys į mokyklų

įtaką savižudybėms. Netgi imta kliniškai tiri savižudžius ir pastebėta, jog

tarp jų yra daugiau psichikos sutrikimus turintys žmonės negu sveiki.

Savižudybių klausimas tampa vis aktualesnis. XIX amžiaus pabaigoje Morselli

mėgino savižudybes aiškinti net kaip sociališkai fiziologišką reiškinį,

kuris kiekvienai tautai yra neišvengiamas, kaip gimimai, mirtys, ligos,

nusikaltimai ir kita

Savižudybės

1 Savižudybės priežastys

Tyrimai tiek išsivysčiusiose, tiek neišsivysčiusiose šalyse išaiškino

du dalykus:

Dauguma savižudžių turi diagnozuojamą psichikos sutrikimą.

Savižudybė ir suicidinis elgesys dažnesni tarp psichiškai nesveikų

asmenų. Štai tie sutrikimai, pradedant didžiausios rizikos grupe:

• Visų formų depresijos;

• Asmenybės sutrikimai;

• Alkoholizmas;

• Šizofrenija;

• Psichikos sutrikimai dėl organinio galvos smegenų pakenkimo;

• Kiti psichikos sutrikimai.

Depresija:

Svarbiausi požymiai tai:

liūdesys,vienišumo,irzlumo,nerimastingumo,nuovargio jausmas.

Žmogaus nebedomina įprastinis gyvenimas, veikla. Dažniausiai žmonės

nepastebi depresijos, nes jausmai susiję su depresija, yra tokie įprasti,

kad net nelaikomi liga. Depresiją sunku diagnozuoti, bet galima pagydyti,

taigi savižudybės galima išvengti.

Alkoholizmas:

Nustatyta, kad apie trečdalis savižudžių yra priklausomi nuo

alkoholio, net gi 5 – 10 proc. Piktnaudžiaujančių alkoholiu asmenų baigia

gyvenimą savižudybe. Daugelis nusižudo būdami neblaivūs. Bet paaugliams

savižudžiams vis dažniau nustatomas piktnaudžiavimas narkotikais ir kitomis

psichoaktyviomis medžiagomis. Alkoholizmo ir depresijos sutapimas labai

didina savižudybės pavojų.

Šizofrenija:

Apie 10 proc. sergančių šia liga galų gale nusižudo. Šizofrenijai

būdinga kalbos, minčių, garsų ir vaizdų padrikumas, asmens higienos ir

elgesio visuomenėje normų nepaisymas. Jų mintys ir elgesys ryškiai

išsiskiriantis iš kitų.

• Somatinės (kūno) ligos ir savižudybė:

• Sergant kai kuriomis kūno ligomis būdinga dažnesnės savižudybės.

• Tokios ligos yra:

• Neurologiniai sutrikimai (epilepsija).

• Stuburo ir galvos smegenų pakenkimai, insultai

• Vėžys(daugiau būdinga vyrams)

• Aids/Živ

• Cukraligė

• Sklerozė

• Lytinės funkcijos sutrikimai

Savižudybės rizika tuo didesnė, kuo skausmingesnė ir ilgiau užsitęsusi

liguista būsena.

Socialiniai veiksniai ir savižudybė

Savižudybių lygiui įtakos turi keletas socialinių veiksnių. JAV

atlikti savižudybių tyrimai parodė, jog aukštas savižudybių lygis susijęs

su silpna atskiro laikotarpio ekonomika, dideliu senyvo amžiaus žmonių

procentu populiacijoje, aukštu imigracijos bei žemu emigracijos lygiu,

protestantizmu, aukštu urbanizacijos lygiu bei žema socialine integracija

arba socialinio ryšio trūkumu. (P.B.Horton, G.R.Leslie, R.F.Larson.

Sociology of Social Problems. – Prentice Hall, 1988)

Jau seniai pastebėta, kad socialinis ryšys turi įtakos savižudybei.

Vienas didžiausių sociologijos autoritetų Emilis Durkheimas dar 1897

metais išleido savo knygą Le Suicide (Savižudybė), kurioje atskleidė ryšį

tarp grupės sąlygų (socialinės integracijos, socialinio ryšio, autonomijos)

bei savižudybės. Jis nustatė, jog savižudybė iš dalies priklauso nuo pačios

grupės gyvenimo kokybės. Durkheimas teigia, jog savižudybė tampa priimtina

silpnai integruotam į grupę asmeniui. Ji priimtina išeitis ir stipriai

integruotiems grupės, kuri remia susinaikinimo tendencijas, asmenims.

Autorius teigia, jog šis aktas tampa priimtina išeitimi individams,

pasimetusiems dezorganizuotoje aplinkoje, nepateikiančioje aiškiai

apibrėžtų reikšminių veiksmų ribų. Pirmuoju – silpnos integracijos atveju

gali įvykti egoistinė savižudybė; antruoju – remiant grupei – galima

altruistinė savižudybė; ir trečiuoju atveju – kuomet stinga aiškiai

apibrėžtų, elgesį reguliuojančių “kelio ženklų” – įvyksta anoniminė

savižudybė.

Savižudybė beveik visada susijusi su padidėjusia socialine izoliacija.

Ją lemia ilga įvairių problemų grandinė. Tuomet įvyksta kažkas, kas lemia

naujus sunkumus ar pagilina senąsias problemas. Asmuo negali išspręsti

problemų, didėja jo socialinė izoliacija, pagaliau jis jaučiasi visiškai

beviltiškai, o savižudybė tampa
vieninteliu priimtinu būdu išsivaduoti iš

sunkumų.

Dauguma autorių, kalbėdami apie savižudybę, ją traktuoja kaip

socialinį procesą. Jai turi įtakos ir pavyzdys. Nesėkmingas bandymas

nusižudyti dažnai lemia pakitusį kitų žmonių požiūrį į bandžiusį nusižudyti

asmenį. Taigi savižudis gali bandyti žudytis, siekdamas atkreipti į save

dėmesį, pakeisti kitų elgesį, užsitikrinti užuojautą ir panašiai. Beveik

visuomet bandoma nusižudyti tuomet, kai netoliese esama žmonių.

Socialdemografiniai ir aplinkos veiksniai:

• Lytis – vyrai dažniausiai įvykdo savižudybę,bet moterys dažniau bando

nusižudyti.

• Amžius – dažniausiai jaunimas (15 – 35)metų ir vyresni kaip 75 metų

asmenys

• Šeimos padėtis – išsiskyrę, našliai ir vieniši asmenys

• Profesija – pagal statistikos duomenis ,dažniausiai nusižudo gydytojai,

veterinarai, farmacininkai ir fermeriai.

• Gyvenimo stresai – dauguma nusižudžiusių buvo patyrę daug sukrėtimų per

paskutinius 3 mėnesius iki savižudybės. Tai:

1. Tarpasmeninės problemos – kivirčai su sutuoktiniais, kitais

šeimos nariais, draugais, meilužiais;

2. Atstūmimas, nereikalingumo jausmas (netekus šeimos nario ar

draugo)

3. Praradimai (finansiniai)

4. Darbo ir pinigų problemos

5. Įvairus kiti stresoriai (gėda, apkaltinimo grėsmė)

2 Pavojaus ženklai

Ankstesni bandymai žudytis: 20 – 50 procentų asmenų, kurie žudosi, jau

yra bandę tą daryti. Didesnė tikimybė, kad žudytis pakartotinai bandys tie,

kurių pirmieji mėginimai buvo rimti.

Kalbėjimas apie mirtį ar savižudybę: Prieš žudydamiesi žmonės,

dažniausiai apie tai kalba ar bent užsimena:  “Be manęs šeimai bus geriau”.

Nereikėtų numoti ranka į panašias mintis. Ketinantys nusižudyti kartais

kalba taip, tarsi atsisveikintų ar ruoštųsi išvykti.

Reikalų sutvarkymas prieš nusižudant: Prieš žudydamiesi žmonės dažnai

užbaigia darbus, sutvarko įvairius reikalus, pavyzdžiui, išdalija vertingus

daiktus, grąžina skolas, išperka užstatytą turtą, parašo ar pakeičia

testamentą.

Depresija: Depresija sergantys žmonės žudosi retai, tačiau didžiuma

savižudžių serga šia liga. Sunkios depresijos požymis yra gilus liūdesys.

Praradęs malonumo jausmą ar vengiantis anksčiau patikusios veiklos žmogus

taip pat gali sirgti depresija.

Depresija sergančiu asmeniu reikia itin susirūpinti, jeigu bent dvi

savaites kone kasdien pastebimi nors penki iš šių pavojaus ženklų:

• Ligonis atrodo prislėgtas, sutrinka jo miego ritmas;

• Pakinta apetitas, svoris;

• judesiai ir/ar kalbėsena tampa neįprastai greiti  ar sulėtėja;

• įprasti užsiėmimai nebedomina, neteikia malonumo;

• sumažėjęs lytinis potraukis;

• ligonis jaučia nuovargį, praranda energiją;

• žmogus savęs nevertina, jaučiasi kaltas, save smerkia;

• sulėtėja mąstymas, ligoniui sunku protauti, apsispręsti, nuspręsti,

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3328 žodžiai iš 6636 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.