tarptautinė aukštoji vadybos mokykla (ism)
Vadybos ir verslo administravimo
SAVIŽUDYBIŲ
Kursinis darbas
DĖSTYTOJA
R.LEKAVIČIENĖ
VILNIUS, 2004
Turinys
ĮVADAS 3
1. Savižudybės senovėje 5
1.1. Senosios civilizacijos 5
1.2. Savižudybės viduranžiai bei naujaisiais laikais 7
2. Savižudybės 9
2.1. Savižudybės priežastys 9
2.2. Pavojaus ženklai 11
2.3. Reakcijos 12
2.4. Savižudybių mąstai 13
3. Prevencija 15
3.1. Tikslai 15
3.2. Numatomi rezultatai 16
3.3. Prevencija Lietuvoje 16
4. Lietuvoje 17
4.1. Statistika 17
4.2. Būdai susija su demografine padetimi 17
4.3. Tyrimas 17
Rezultatai 18
5. Vaikų ir paauglių savižudybės 21
6. Pagalba 24
Literatūra 25
Įvadas
Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukia
iš gyvenimo. Nors savižudybė nėra pagrindinė padidėjusio mirtingumo
priežastis, tačiau tokiu būdu iš gyvenimo pasitraukia gana didelis skaičius
žmonių.
Savižudybė – sudėtingas reiškinys, kuriuo nuo senovės domėjosi
filosofai, teologai, gydytojai, sociologai, menininkai. Pasak prancūzų
filosofo Albero Kamiū (Camus), tai vienintelė svarbi filosofijos problema
(”Sizifo mitas”). Ši rimta visuomenės sveikatos problema reikalauja mūsų
dėmesio, tačiau savižudybės prevencija ir kontrolė anaiptol nėra lengvas
uždavinys. Kaip atrodo esamos padėties tyrimai, savižudybių prevencija yra
įmanoma, tik ši veikla turi būti plati ir įvairiapusiška. Labai svarbu
sudaryti kuo palankesnes sąlygas vaikams ir jaunimui auklėti, efektyviai
gydyti psichikos sutrikimus, kontroliuoti aplinkos rizikos veiksnius.
Savižudybių prevencijai 1999 metais buvo sukurta SUPRE (Suicide PREvention)
tarptautinė programa.
Žmonės paprastai savižudybę suvokia kaip būdą užbaigti nepakeliamą
gyvenimo situaciją. Nors daugybė žmonių retkarčiais pagalvoja apie
savižudybę, visgi tik gana nedidelė dalis žmonių nusižudo.
Tyrinėtojas Erwinas Ringelis teigia, jog savižudžio sindromas apima
trijų pakopų procesą. Pirmiausia asmuo jaučia, kad vienintelis būdas
išspręsti problemą yra savižudybė. Vėliau asmuo pradeda save kaltinti dėl
situacijos. Pagaliau jis išgyvena savižudiškas fantazijas ir mintyse
atlieka savižudybės aktą. (E.Ringel. The Presuicidal Syndrome. / Suicide
and Life-Threatening Behavior, 6 (1977))
Savižudybė tai – procesas, kurio metu žmogus patiria vis labiau
augantį emocinį skausmą, jausmų ir minčių sumaištį ir nuolat mažėjantį
gebėjimą įveikti sunkumus. Šį procesą sudaro trys etapai:
1) Mintys apie savižudybę.
2) Ketinimas nusižudyti.
3) Bandymas nusižudyti (veiksmas).
MINČIŲ, idėjų stadijoje žmogus tik pagalvoja apie savižudybę.
Reikia pridurti, kad daugeliui žmonių bent kartą gyvenime ateina tokia
mintis.
KETINIMAS. Žmogus ne tik nori numirti, bet ir pradeda ieškoti
mirties. Savižudybė atrodo vienintelis realus sprendimas. Pradedama galvoti
apie nusižudymo metodus, apgalvojamos konkrečios detalės.
VEIKSMAS. Tai paskutinis savižudybės etapas. Jis prasideda
apsisprendimu. Žmogus nutaria, kad mirtis yra geriausia išeitis. Gali
pagerėti jo nuotaika, nes jis pasijunta tarsi išsilaisvinęs. Šiame etape
galime pastebėti atsisveikinimo gestus- skolų grąžinimą, ypatingas frazes.
Paaugliai ypač linkę į impulsyvius veiksmus, todėl šiame amžiuje viskas
gali vykti itin greitai.
Konkretus savižudybės veiksmas paprastai įvyksta per 48 valandas,
tačiau kartais toks sprendimas gali būti ir labai greitai priimtas, ypač
tai būdinga jaunesniems vaikams, kurie linkę į impulsyvius veiksmus, todėl
šiame amžiuje viskas gali įvykti daug greičiau.
Savižudybė – sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors vienintelės
priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių ,genetinių,
psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Mes nežinome kodėl
skirtingi žmonės skirtingai elgiasi skirtingose situacijose ir kodėl vieni
sugeba įveikti sunkumus, o kiti ne. Taigi vis dėlto savižudybių galima
išvengti, bet kaip? Čia mums gali padėti pirminės sveikatos priežiūros
personalo išmokymas bendruomenėje atpažinti, įvertinti potencialų savižudį,
teisingai su juo elgtis ir surasti jam pagalbą.
Savižudybės senovėje
1 Senosios civilizacijos
EGIPTAS. Pažvelgus į savižudybių istoriją, pastebėsime, kad
savižudybės daugiausia buvo įsigalėjusios gilioje senovėje, kada žmonės
žudydamiesi manė, kad daro gera savo Dievams. Todėl savižudybės senovėje
įeidavo į religijos kultą. Egipte Marko Aurelijaus ir Kleopatros laikais
žmones žudydavosi, norėdami tuo
pareikšti savo valdovams ypatingą pagarbą.
Tada buvo steigiamos net draugijos, kurios rūpindavosi surasti tinkamesnes
ir malonesnes nusižudymo proemones. Egiptą valdant Kleopatrai ne tik
masiškai išplito savižudžių epidemija, bet buvo įsteigta speciali
“Sinanotanumenono” akademija, atliekanti beveik tą patį, ką JAV atlieka
1980 m. įkurta “Hemlock Society” su Džeku Kevorkianu (Jack Kevorkian)
priešakyje. Į “Hemlock” draugiją, atliekančią eutanazijos paslaugas,
renkasi potencialieji savižudžiai, dažniausiai – destabilizuotos psichikos
žmonės, intravenine adata gaunantys thiopental sodium ir potassium chloride
dozes. “Kleopatros” akademijoje rinkdavosi panaši publika, čia paslaugos
būdavo suteikiamos ne tokiais civilizuotais būdais, ko gero, net kainuodavo
mažiau. Pati Kleopatra po mylimojo Antonijaus savižudybės nesugebėjo
išsaugoti karalienės karūnos, todėl nusižudė, manoma, įgelta nuodingos
gyvatės. Tas faktas savižudžių akademijoje sukėlė tikrą savižudybių
epidemiją.
KELTAI. Keltų viešpatavimo laikais savižudybės dar labiau
padažnėjo, nes jų laikais mirti namie, lovoje buvo laikoma gėda. Todėl seni
žmonės, kad nemirtų namie, artimųjų akivaizdoje, dažniausiai šokdavo į
bedugnę arba į upę. Tada mirties dieną žmonės linksmindavosi, o apverkdavo
gimimo dieną, kaip įėjimą į „ašarų pakalnę“. Senovės keltai tikėjo, kad
žmogaus siela nemirtinga. Jam mirus įvyksta reinkarnacija. Tai, ko gero,
nėra blogai, tai teikia vilčių. Tokiu atveju savo gyvybės atėmimas neatrodo
toks pragaištingas, baigtinas reikalas. Tačiau su viena sąlyga. Senovės
keltai, kaip, beje, ir galai ar kinai, nepaprastai vertino laisvę, todėl
savo gyvybės atėmimas laisvės vardan buvo savotiškai pateisinamas ir
suprantamas dalykas. Taigi laisvė – būtina sąlyga. Keltai apskritai
nepasižymėjo žemiškojo gyvenimo vertinimu.
GRAIKAI ir ROMĖNAI. Graikai ir romėnai taip pat didžiavosi savižudybe.
Plinijus laikydavo žmogų kilnesniu už gyvulius ir net už pačius Dievus
todėl, kad žmogus bet kuriuo metu savo valia gali nutraukti savo gyvenymą.
Jei Platonas smerkdavo tuos savižudžius, kurie žudydavosi dėl
skurdo, ateities baimės arba dėl valdžios įsakymų žudytis, tai jis
teisindavo tuos, kurie žudėsidėl savo įsitikinimų.
Stojikai nustatė net savižudybėms dogmas. Tad pačias dogmas buvo
perėmę ir romėnai. Skepticizmas ir epikurėjizmas, įsigalėjęs senovės
filosofijoje, buvo linkęs kovoti net su religijomis, kurios smerkdavo
savižudybę. Iki Punų karų (264-146 m.pr.Kr.) savižudybių Romoje
pasitaikydavo retai. Dauguma romėnų, tokių kaip Markas Regulas, Punų karų
metu sužeistas ir Kartaginoje kentęs neapsakomus skausmus, o vis dėlto
nebandęs pasitraukti iš gyvenimo, taip pat nesigriebdavo šios priemonės.
Galima būtų paminėti Lukrecijos, Tarkvinijaus Kolatino žmonos, atvejį.
Lukrecija Romoje buvo laikoma gražuole; ją išprievartavo paskutiniojo Romos
imperatoriaus Tarkvinijaus Išdidžiojo vyresnysis sūnus. Prisipažinusi apie
savo gėdą vyrui, iš nevilties ji nusiduria kardu. Ši savižudybė buvo
suherojinta ir populiari tiek tarp Romos imperijos, tiek tarp vėlesnių
laikų menininkų.
Romoje plintanti epikūrininkų ir stoikų kryptis transformavosi.
Graikijoje gimusi santūri ir asketiška epikūrininkų doktrina vėliau virto
nerūpestingo gyvenimo sinonimu (epikūrininkas – žmogus, labiausiai
vertinantis malonumus). Taigi išplitus šiai krypčiai Romoje savižudybių
skaičius pastebimai išaugo. Net Markas Tulijus Ciceronas, šiaip smerkęs
savižudybes, pateisino jas esant nežmoniškiems fiziniams skausmams.
Visagaliai dievai nenori, kad žmonės savavališkai paliktų šį gyvenimą,
tačiau jeigu dievų dėka atsirado begalinis noras mirti, tokiu atveju drąsus
žmogus turi mokėti su džiaugsmu “persikraustyti” iš tamsaus žemiškojo
pasaulio į šviesias dangiškas platybes.
INDIJOJE. Požiūris Indijoje į savižudybes nebuvo griežtas. Senovės
brahmanai tikėjo, kad mirtis – tarsi gyvenamosios vietos pakeitimas, todėl
jie su stebinančia ramybe visada būdavo pasirengę atimti sau gyvybę.
Tūkstančiai žmonių Indijoje kasmet aukodavosi Dievui Džaganathai, tai
dievus darydavo atlaidesnius žmogui, mat pagal brahmanų mokymą kūnas – visų
kančių priežastis, todėl siela nuolat stengiasi išsivaduoti iš kūno
nelaisvės ir taip susilieti su Brahmanu. Tačiau kad pasiektų absoliučią
palaimą, siela turi daug keliauti, o nuo paties žmogaus ir priklauso jo
sielos būsimų kelionių laikas: jei žmogus aktyviai studijuos Vedas ir
gyvens dvasingą, asketišką gyvenimą, jo sielai bus mažiau “vargo” susilieti
su Brahmanu, teigia dar II a. pr. Kr. atsiradę Manu įstatymai. Šių įstatymų
šeštojoje knygoje užsimenama apie labai įdomų paprotį: kai tėvas sulaukia
anūkų, jis privalo pasitraukti į mišką ir ten baigti savo dienas (masagetai
su savo senoliais iškrėsdavo
panašaus). Jeigu gyvenant asketiškai
mirtis neskuba, Manu įstatymai “siūlo” paskubinti mirtį savižudybės
pagalba.
JAPONIJA. Bene laisviausiai savižudybė buvo interpretuojama
Japonijoje – ten ji buvo praktikuojama atvirai kaip drąsos ir vyriškumo
įrodymas. Yra žinoma, kad ištikimiausi dievo Amido garbintojai užsidarydavę
oloje, kur ir mirdavo badu, laikydami tai pasiaukojimu, kuris tikrai bus
įvertintas. Ko gero, Japonija – vienintelė šalis, turinti savitą
savižudybės kultūrą, dogmų, taisyklių rinkinį, gyvenime ne kartą pravertusį
japonų riteriui – samurajui ar paprastam žmogui. Tai – charakiri, pažodžiui
“pjauti pilvą”. Feodalizmo atsiradimo ir vystymosi Japonijoje metu
atsiradęs charakiri buvo glaudžiai susijęs su Busido. Tai nerašytas
kodeksas, reglamentuojantis samurajaus elgesį feodalinėje visuomenėje
(“busi” – karys, samurajus; “do” – kelias). Samurajus ir kiti aukštesnių
visuomenės klasių atstovai įvykdo savižudybę tuo atveju, jei buvo įžeista
jų garbė, jei yra atlikę negarbingą poelgį, savo siuzereno mirties atveju,
arba, papročiui visiškai susiformavus, teismo nuosprendžiu įvykdydami tai
kaip bausmę už nusikaltimą. Charakiri buvo samurajaus privilegija,
įrodymas, kad jis gali spręsti savo likimą, mat pilvo persirėžimas
reikalavo vyriškumo ir ištvermės. Kartais persipjovęs sau pilvą samurajus
tuo pačiu peiliu persirėždavo ir gerklę, kad greičiau numirtų.
Pasitaikydavo, kad prieš pasidarydamas charakiri samurajus susipjaustydavo
veidą, kad priešas neturėtų trofėjaus – jo sveikos galvos. Yra sakoma: nėra
padėties be išeities. Taip ir charakiri – kuo universaliausia išeitis iš
bet kokios padėties.
KINIJA. Pasak senovės kinų, mirtis – sielos išlaisvintoja nuo
kančių ir žemiškųjų vargų. Savižudybės Kinijoje buvo stebėtinai paplitusios
(neabejotinas Rytų požymis), sakoma, kad pats Buda davė savižudžiams
pavyzdį, atėmęs sau gyvybę šalį apėmusio bado metu, kad alkanieji galėtų
misti jo kūnu (vien tik kinų kanonas turi apie 15 Budos (Sidharta Gautama)
biografijų. Pagal Pali kanoną Buda mirė apsinuodijęs sugedusiu maistu).
Žinoma ir garsi 500 filosofų, Konfucijaus (apie 551-479 m. pr. Kr.) mokslo
pasekėjų savižudybė. Jie negalėję ištverti skausmo, sudeginus šventąsias
knygas, ir nusiskandino jūroje. Moraliniu aspektu įdomus dar visai neseniai
Kinijoje gyvavęs paprotys, kai labai įžeistas ar smarkiai nuskriaustas
žmogus, norėdamas atkeršyti savo skriaudėjui, persipjaudavo sau pilvą ant
jį įskaudinusio žmogaus namo slenksčio arba tiesiog pasikardavo ant kiemo
vartų…
ŽYDAI. Tarp žydų savižudybė nebuvo populiari. To priežastis galėjo
būti ir religija. I Mozės knygoje rašoma: “Aš apginsiu ir jūsų kraują,
kuriame jūsų gyvenimas. Apginsiu ir žmogaus sielą nuo žmogaus rankos, nuo
jo brolio rankos”. Iš žodžių suprantama, kad kalba eina ne tik apie žmogaus
sielą, bet apie visą žmogų, taigi ir jo kūną: bus apginta ne tik siela, bet
ir kraujas, kuriame – gyvenimas. Judėjui materialus kūnas nėra visiškai
bevertis, jis nėra “sielos balastas”. Todėl hebrajų istorijoje savižudybės
atvejų nėra daug. Galima paminėti Samsono atvejį, kuris nuo filistiniečių
antpuolio gindamas aplink Dagono šventyklą susibūrusius žydus, neturėjo
kito pasirinkimo, kaip tik savo galingomis rankomis nugriauti skliautą
laikiusią koloną ir po šventyklos griuvėsiais palaidoti ne tik save, bet ir
tūkstančius filistiniečių. Ar galima teigti, kad tikėjimo tiesos lėmė
savižudybių nepopuliarumą tarp žydų? Taip, tačiau ne tik. Judėjas
prisirišęs prie savo gyvenimo (kaip, beje, ir ikiaristipinis graikas), jis
materialus, nemato prasmės savižudybėje (tai abstraktu). Gal tai ir lėmė,
kad gimė tradicija savižudžius laidoti mažiau iškilmingai negu kitus
mirusius, kad jie turi būti laidojami saulei nusileidus, kapinių patvoryje
arba visai už tvoros, norint parodyti jam deramą nepagarbą.
2 Savižudybės viduramžiais bei naujaisiais laikais
Tik viduramžiais, krikščionybei įsigalėjus, savižudybės sumažėjo. Jau
IV ir V amžiuje savižudybė buvo smerkiama krikščionių. Bet vėliau, ligi X
šimtmečio, savižudybių atsitikimų žymiai padaugėjo, net vienuolių tarpe
vienuolynuose.
Nuo XII iki XV amžiaus, įvykus socialiniams, literatūros ir meno
perversmams, vėl grįžtama į senovės mokslus, palaikančius savižudybę, vėl
savižužių skaičius padaugėja, nors ir religijų ir valstybiniai įstatymai
savižudybes drausdavo.XVI, XVII ir XVIII šimtmečiuose, įsigalėjus laisvės
idėjoms, taip pat nebuvo užmirštos senovės idėjos, stojikų, kurie
savižudybę laikė didelę išmintimi. Montesquieu, Rousseau, Voltaire idėjos
buvo susijusios su senovės idėjomis, ir tada savižudybė būdavo kaip tam
tikro patriotizmo reiškinys arba egoizmo, indiferenintizmo ir skepticizmo
išvada.
XIX amžiuje, pasižymėjusiame didžiausiais gamtininkų tyrimais,
pradeda vis
vyrauti žmogaus gyvybės branginimo idėjos ir pats jau
sumažėjusių savižudybių reiškinys moksliškai tiriamas.
Pasikėsinimus nusižudyti Brierre de Boismont, Morselli ir kiti
stengėsi išaiškinti moraline asmens būtimi, kuri pasireiškiančia dėl asmens
būdo, jo auklėjimo, jam artimų asmenų įtakos ir t. p. nestigo ir „moralinių
statistikų“, kuriomis norėjo rasti savižudybių priežastis bei motyvus.
Pastebėta, kad žymiai daugiau žudosi jaunimas. Atkreiptas dėmesys į mokyklų
įtaką savižudybėms. Netgi imta kliniškai tiri savižudžius ir pastebėta, jog
tarp jų yra daugiau psichikos sutrikimus turintys žmonės negu sveiki.
Savižudybių klausimas tampa vis aktualesnis. XIX amžiaus pabaigoje Morselli
mėgino savižudybes aiškinti net kaip sociališkai fiziologišką reiškinį,
kuris kiekvienai tautai yra neišvengiamas, kaip gimimai, mirtys, ligos,
nusikaltimai ir kita
Savižudybės
1 Savižudybės priežastys
Tyrimai tiek išsivysčiusiose, tiek neišsivysčiusiose šalyse išaiškino
du dalykus:
Dauguma savižudžių turi diagnozuojamą psichikos sutrikimą.
Savižudybė ir suicidinis elgesys dažnesni tarp psichiškai nesveikų
asmenų. Štai tie sutrikimai, pradedant didžiausios rizikos grupe:
• Visų formų depresijos;
• Asmenybės sutrikimai;
• Alkoholizmas;
• Šizofrenija;
• Psichikos sutrikimai dėl organinio galvos smegenų pakenkimo;
• Kiti psichikos sutrikimai.
Depresija:
Svarbiausi požymiai tai:
liūdesys,vienišumo,irzlumo,nerimastingumo,nuovargio jausmas.
Žmogaus nebedomina įprastinis gyvenimas, veikla. Dažniausiai žmonės
nepastebi depresijos, nes jausmai susiję su depresija, yra tokie įprasti,
kad net nelaikomi liga. Depresiją sunku diagnozuoti, bet galima pagydyti,
taigi savižudybės galima išvengti.
Alkoholizmas:
Nustatyta, kad apie trečdalis savižudžių yra priklausomi nuo
alkoholio, net gi 5 – 10 proc. Piktnaudžiaujančių alkoholiu asmenų baigia
gyvenimą savižudybe. Daugelis nusižudo būdami neblaivūs. Bet paaugliams
savižudžiams vis dažniau nustatomas piktnaudžiavimas narkotikais ir kitomis
psichoaktyviomis medžiagomis. Alkoholizmo ir depresijos sutapimas labai
didina savižudybės pavojų.
Šizofrenija:
Apie 10 proc. sergančių šia liga galų gale nusižudo. Šizofrenijai
būdinga kalbos, minčių, garsų ir vaizdų padrikumas, asmens higienos ir
elgesio visuomenėje normų nepaisymas. Jų mintys ir elgesys ryškiai
išsiskiriantis iš kitų.
• Somatinės (kūno) ligos ir savižudybė:
• Sergant kai kuriomis kūno ligomis būdinga dažnesnės savižudybės.
• Tokios ligos yra:
• Neurologiniai sutrikimai (epilepsija).
• Stuburo ir galvos smegenų pakenkimai, insultai
• Vėžys(daugiau būdinga vyrams)
• Aids/Živ
• Cukraligė
• Sklerozė
• Lytinės funkcijos sutrikimai
Savižudybės rizika tuo didesnė, kuo skausmingesnė ir ilgiau užsitęsusi
liguista būsena.
Socialiniai veiksniai ir savižudybė
Savižudybių lygiui įtakos turi keletas socialinių veiksnių. JAV
atlikti savižudybių tyrimai parodė, jog aukštas savižudybių lygis susijęs
su silpna atskiro laikotarpio ekonomika, dideliu senyvo amžiaus žmonių
procentu populiacijoje, aukštu imigracijos bei žemu emigracijos lygiu,
protestantizmu, aukštu urbanizacijos lygiu bei žema socialine integracija
arba socialinio ryšio trūkumu. (P.B.Horton, G.R.Leslie, R.F.Larson.
Sociology of Social Problems. – Prentice Hall, 1988)
Jau seniai pastebėta, kad socialinis ryšys turi įtakos savižudybei.
Vienas didžiausių sociologijos autoritetų Emilis Durkheimas dar 1897
metais išleido savo knygą Le Suicide (Savižudybė), kurioje atskleidė ryšį
tarp grupės sąlygų (socialinės integracijos, socialinio ryšio, autonomijos)
bei savižudybės. Jis nustatė, jog savižudybė iš dalies priklauso nuo pačios
grupės gyvenimo kokybės. Durkheimas teigia, jog savižudybė tampa priimtina
silpnai integruotam į grupę asmeniui. Ji priimtina išeitis ir stipriai
integruotiems grupės, kuri remia susinaikinimo tendencijas, asmenims.
Autorius teigia, jog šis aktas tampa priimtina išeitimi individams,
pasimetusiems dezorganizuotoje aplinkoje, nepateikiančioje aiškiai
apibrėžtų reikšminių veiksmų ribų. Pirmuoju – silpnos integracijos atveju
gali įvykti egoistinė savižudybė; antruoju – remiant grupei – galima
altruistinė savižudybė; ir trečiuoju atveju – kuomet stinga aiškiai
apibrėžtų, elgesį reguliuojančių “kelio ženklų” – įvyksta anoniminė
savižudybė.
Savižudybė beveik visada susijusi su padidėjusia socialine izoliacija.
Ją lemia ilga įvairių problemų grandinė. Tuomet įvyksta kažkas, kas lemia
naujus sunkumus ar pagilina senąsias problemas. Asmuo negali išspręsti
problemų, didėja jo socialinė izoliacija, pagaliau jis jaučiasi visiškai
beviltiškai, o savižudybė tampa
vieninteliu priimtinu būdu išsivaduoti iš
sunkumų.
Dauguma autorių, kalbėdami apie savižudybę, ją traktuoja kaip
socialinį procesą. Jai turi įtakos ir pavyzdys. Nesėkmingas bandymas
nusižudyti dažnai lemia pakitusį kitų žmonių požiūrį į bandžiusį nusižudyti
asmenį. Taigi savižudis gali bandyti žudytis, siekdamas atkreipti į save
dėmesį, pakeisti kitų elgesį, užsitikrinti užuojautą ir panašiai. Beveik
visuomet bandoma nusižudyti tuomet, kai netoliese esama žmonių.
Socialdemografiniai ir aplinkos veiksniai:
• Lytis – vyrai dažniausiai įvykdo savižudybę,bet moterys dažniau bando
nusižudyti.
• Amžius – dažniausiai jaunimas (15 – 35)metų ir vyresni kaip 75 metų
asmenys
• Šeimos padėtis – išsiskyrę, našliai ir vieniši asmenys
• Profesija – pagal statistikos duomenis ,dažniausiai nusižudo gydytojai,
veterinarai, farmacininkai ir fermeriai.
• Gyvenimo stresai – dauguma nusižudžiusių buvo patyrę daug sukrėtimų per
paskutinius 3 mėnesius iki savižudybės. Tai:
1. Tarpasmeninės problemos – kivirčai su sutuoktiniais, kitais
šeimos nariais, draugais, meilužiais;
2. Atstūmimas, nereikalingumo jausmas (netekus šeimos nario ar
draugo)
3. Praradimai (finansiniai)
4. Darbo ir pinigų problemos
5. Įvairus kiti stresoriai (gėda, apkaltinimo grėsmė)
2 Pavojaus ženklai
Ankstesni bandymai žudytis: 20 – 50 procentų asmenų, kurie žudosi, jau
yra bandę tą daryti. Didesnė tikimybė, kad žudytis pakartotinai bandys tie,
kurių pirmieji mėginimai buvo rimti.
Kalbėjimas apie mirtį ar savižudybę: Prieš žudydamiesi žmonės,
dažniausiai apie tai kalba ar bent užsimena: “Be manęs šeimai bus geriau”.
Nereikėtų numoti ranka į panašias mintis. Ketinantys nusižudyti kartais
kalba taip, tarsi atsisveikintų ar ruoštųsi išvykti.
Reikalų sutvarkymas prieš nusižudant: Prieš žudydamiesi žmonės dažnai
užbaigia darbus, sutvarko įvairius reikalus, pavyzdžiui, išdalija vertingus
daiktus, grąžina skolas, išperka užstatytą turtą, parašo ar pakeičia
testamentą.
Depresija: Depresija sergantys žmonės žudosi retai, tačiau didžiuma
savižudžių serga šia liga. Sunkios depresijos požymis yra gilus liūdesys.
Praradęs malonumo jausmą ar vengiantis anksčiau patikusios veiklos žmogus
taip pat gali sirgti depresija.
Depresija sergančiu asmeniu reikia itin susirūpinti, jeigu bent dvi
savaites kone kasdien pastebimi nors penki iš šių pavojaus ženklų:
• Ligonis atrodo prislėgtas, sutrinka jo miego ritmas;
• Pakinta apetitas, svoris;
• judesiai ir/ar kalbėsena tampa neįprastai greiti ar sulėtėja;
• įprasti užsiėmimai nebedomina, neteikia malonumo;
• sumažėjęs lytinis potraukis;
• ligonis jaučia nuovargį, praranda energiją;
• žmogus savęs nevertina, jaučiasi kaltas, save smerkia;
• sulėtėja mąstymas, ligoniui sunku protauti, apsispręsti, nuspręsti,