Savižudybes
5 (100%) 1 vote

Savižudybes

tarptautinė aukštoji vadybos mokykla (ism)

Vadybos ir verslo administravimo

SAVIŽUDYBIŲ

Kursinis darbas

DĖSTYTOJA

R.LEKAVIČIENĖ

VILNIUS, 2004

Turinys

ĮVADAS 3

1. Savižudybės senovėje 5

1.1. Senosios civilizacijos 5

1.2. Savižudybės viduranžiai bei naujaisiais laikais 7

2. Savižudybės 9

2.1. Savižudybės priežastys 9

2.2. Pavojaus ženklai 11

2.3. Reakcijos 12

2.4. Savižudybių mąstai 13

3. Prevencija 15

3.1. Tikslai 15

3.2. Numatomi rezultatai 16

3.3. Prevencija Lietuvoje 16

4. Lietuvoje 17

4.1. Statistika 17

4.2. Būdai susija su demografine padetimi 17

4.3. Tyrimas 17

Rezultatai 18

5. Vaikų ir paauglių savižudybės 21

6. Pagalba 24

Literatūra 25

Įvadas

Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukia

iš gyvenimo. Nors savižudybė nėra pagrindinė padidėjusio mirtingumo

priežastis, tačiau tokiu būdu iš gyvenimo pasitraukia gana didelis skaičius

žmonių.

Savižudybė – sudėtingas reiškinys, kuriuo nuo senovės domėjosi

filosofai, teologai, gydytojai, sociologai, menininkai. Pasak prancūzų

filosofo Albero Kamiū (Camus), tai vienintelė svarbi filosofijos problema

(”Sizifo mitas”). Ši rimta visuomenės sveikatos problema reikalauja mūsų

dėmesio, tačiau savižudybės prevencija ir kontrolė anaiptol nėra lengvas

uždavinys. Kaip atrodo esamos padėties tyrimai, savižudybių prevencija yra

įmanoma, tik ši veikla turi būti plati ir įvairiapusiška. Labai svarbu

sudaryti kuo palankesnes sąlygas vaikams ir jaunimui auklėti, efektyviai

gydyti psichikos sutrikimus, kontroliuoti aplinkos rizikos veiksnius.

Savižudybių prevencijai 1999 metais buvo sukurta SUPRE (Suicide PREvention)

tarptautinė programa.

Žmonės paprastai savižudybę suvokia kaip būdą užbaigti nepakeliamą

gyvenimo situaciją. Nors daugybė žmonių retkarčiais pagalvoja apie

savižudybę, visgi tik gana nedidelė dalis žmonių nusižudo.

Tyrinėtojas Erwinas Ringelis teigia, jog savižudžio sindromas apima

trijų pakopų procesą. Pirmiausia asmuo jaučia, kad vienintelis būdas

išspręsti problemą yra savižudybė. Vėliau asmuo pradeda save kaltinti dėl

situacijos. Pagaliau jis išgyvena savižudiškas fantazijas ir mintyse

atlieka savižudybės aktą. (E.Ringel. The Presuicidal Syndrome. / Suicide

and Life-Threatening Behavior, 6 (1977))

Savižudybė tai – procesas, kurio metu žmogus patiria vis labiau

augantį emocinį skausmą, jausmų ir minčių sumaištį ir nuolat mažėjantį

gebėjimą įveikti sunkumus. Šį procesą sudaro trys etapai:

1) Mintys apie savižudybę.

2) Ketinimas nusižudyti.

3) Bandymas nusižudyti (veiksmas).

MINČIŲ, idėjų stadijoje žmogus tik pagalvoja apie savižudybę.

Reikia pridurti, kad daugeliui žmonių bent kartą gyvenime ateina tokia

mintis.

KETINIMAS. Žmogus ne tik nori numirti, bet ir pradeda ieškoti

mirties. Savižudybė atrodo vienintelis realus sprendimas. Pradedama galvoti

apie nusižudymo metodus, apgalvojamos konkrečios detalės.

VEIKSMAS. Tai paskutinis savižudybės etapas. Jis prasideda

apsisprendimu. Žmogus nutaria, kad mirtis yra geriausia išeitis. Gali

pagerėti jo nuotaika, nes jis pasijunta tarsi išsilaisvinęs. Šiame etape

galime pastebėti atsisveikinimo gestus- skolų grąžinimą, ypatingas frazes.

Paaugliai ypač linkę į impulsyvius veiksmus, todėl šiame amžiuje viskas

gali vykti itin greitai.

Konkretus savižudybės veiksmas paprastai įvyksta per 48 valandas,

tačiau kartais toks sprendimas gali būti ir labai greitai priimtas, ypač

tai būdinga jaunesniems vaikams, kurie linkę į impulsyvius veiksmus, todėl

šiame amžiuje viskas gali įvykti daug greičiau.

Savižudybė – sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors vienintelės

priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių ,genetinių,

psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Mes nežinome kodėl

skirtingi žmonės skirtingai elgiasi skirtingose situacijose ir kodėl vieni

sugeba įveikti sunkumus, o kiti ne. Taigi vis dėlto savižudybių galima

išvengti, bet kaip? Čia mums gali padėti pirminės sveikatos priežiūros

personalo išmokymas bendruomenėje atpažinti, įvertinti potencialų savižudį,

teisingai su juo elgtis ir surasti jam pagalbą.

Savižudybės senovėje

1 Senosios civilizacijos

EGIPTAS. Pažvelgus į savižudybių istoriją, pastebėsime, kad

savižudybės daugiausia buvo įsigalėjusios gilioje senovėje, kada žmonės

žudydamiesi manė, kad daro gera savo Dievams. Todėl savižudybės senovėje

įeidavo į religijos kultą. Egipte Marko Aurelijaus ir Kleopatros laikais

žmones žudydavosi, norėdami tuo
pareikšti savo valdovams ypatingą pagarbą.

Tada buvo steigiamos net draugijos, kurios rūpindavosi surasti tinkamesnes

ir malonesnes nusižudymo proemones. Egiptą valdant Kleopatrai ne tik

masiškai išplito savižudžių epidemija, bet buvo įsteigta speciali

“Sinanotanumenono” akademija, atliekanti beveik tą patį, ką JAV atlieka

1980 m. įkurta “Hemlock Society” su Džeku Kevorkianu (Jack Kevorkian)

priešakyje. Į “Hemlock” draugiją, atliekančią eutanazijos paslaugas,

renkasi potencialieji savižudžiai, dažniausiai – destabilizuotos psichikos

žmonės, intravenine adata gaunantys thiopental sodium ir potassium chloride

dozes. “Kleopatros” akademijoje rinkdavosi panaši publika, čia paslaugos

būdavo suteikiamos ne tokiais civilizuotais būdais, ko gero, net kainuodavo

mažiau. Pati Kleopatra po mylimojo Antonijaus savižudybės nesugebėjo

išsaugoti karalienės karūnos, todėl nusižudė, manoma, įgelta nuodingos

gyvatės. Tas faktas savižudžių akademijoje sukėlė tikrą savižudybių

epidemiją.

KELTAI. Keltų viešpatavimo laikais savižudybės dar labiau

padažnėjo, nes jų laikais mirti namie, lovoje buvo laikoma gėda. Todėl seni

žmonės, kad nemirtų namie, artimųjų akivaizdoje, dažniausiai šokdavo į

bedugnę arba į upę. Tada mirties dieną žmonės linksmindavosi, o apverkdavo

gimimo dieną, kaip įėjimą į „ašarų pakalnę“. Senovės keltai tikėjo, kad

žmogaus siela nemirtinga. Jam mirus įvyksta reinkarnacija. Tai, ko gero,

nėra blogai, tai teikia vilčių. Tokiu atveju savo gyvybės atėmimas neatrodo

toks pragaištingas, baigtinas reikalas. Tačiau su viena sąlyga. Senovės

keltai, kaip, beje, ir galai ar kinai, nepaprastai vertino laisvę, todėl

savo gyvybės atėmimas laisvės vardan buvo savotiškai pateisinamas ir

suprantamas dalykas. Taigi laisvė – būtina sąlyga. Keltai apskritai

nepasižymėjo žemiškojo gyvenimo vertinimu.

GRAIKAI ir ROMĖNAI. Graikai ir romėnai taip pat didžiavosi savižudybe.

Plinijus laikydavo žmogų kilnesniu už gyvulius ir net už pačius Dievus

todėl, kad žmogus bet kuriuo metu savo valia gali nutraukti savo gyvenymą.

Jei Platonas smerkdavo tuos savižudžius, kurie žudydavosi dėl

skurdo, ateities baimės arba dėl valdžios įsakymų žudytis, tai jis

teisindavo tuos, kurie žudėsidėl savo įsitikinimų.

Stojikai nustatė net savižudybėms dogmas. Tad pačias dogmas buvo

perėmę ir romėnai. Skepticizmas ir epikurėjizmas, įsigalėjęs senovės

filosofijoje, buvo linkęs kovoti net su religijomis, kurios smerkdavo

savižudybę. Iki Punų karų (264-146 m.pr.Kr.) savižudybių Romoje

pasitaikydavo retai. Dauguma romėnų, tokių kaip Markas Regulas, Punų karų

metu sužeistas ir Kartaginoje kentęs neapsakomus skausmus, o vis dėlto

nebandęs pasitraukti iš gyvenimo, taip pat nesigriebdavo šios priemonės.

Galima būtų paminėti Lukrecijos, Tarkvinijaus Kolatino žmonos, atvejį.

Lukrecija Romoje buvo laikoma gražuole; ją išprievartavo paskutiniojo Romos

imperatoriaus Tarkvinijaus Išdidžiojo vyresnysis sūnus. Prisipažinusi apie

savo gėdą vyrui, iš nevilties ji nusiduria kardu. Ši savižudybė buvo

suherojinta ir populiari tiek tarp Romos imperijos, tiek tarp vėlesnių

laikų menininkų.

Romoje plintanti epikūrininkų ir stoikų kryptis transformavosi.

Graikijoje gimusi santūri ir asketiška epikūrininkų doktrina vėliau virto

nerūpestingo gyvenimo sinonimu (epikūrininkas – žmogus, labiausiai

vertinantis malonumus). Taigi išplitus šiai krypčiai Romoje savižudybių

skaičius pastebimai išaugo. Net Markas Tulijus Ciceronas, šiaip smerkęs

savižudybes, pateisino jas esant nežmoniškiems fiziniams skausmams.

Visagaliai dievai nenori, kad žmonės savavališkai paliktų šį gyvenimą,

tačiau jeigu dievų dėka atsirado begalinis noras mirti, tokiu atveju drąsus

žmogus turi mokėti su džiaugsmu “persikraustyti” iš tamsaus žemiškojo

pasaulio į šviesias dangiškas platybes.

INDIJOJE. Požiūris Indijoje į savižudybes nebuvo griežtas. Senovės

brahmanai tikėjo, kad mirtis – tarsi gyvenamosios vietos pakeitimas, todėl

jie su stebinančia ramybe visada būdavo pasirengę atimti sau gyvybę.

Tūkstančiai žmonių Indijoje kasmet aukodavosi Dievui Džaganathai, tai

dievus darydavo atlaidesnius žmogui, mat pagal brahmanų mokymą kūnas – visų

kančių priežastis, todėl siela nuolat stengiasi išsivaduoti iš kūno

nelaisvės ir taip susilieti su Brahmanu. Tačiau kad pasiektų absoliučią

palaimą, siela turi daug keliauti, o nuo paties žmogaus ir priklauso jo

sielos būsimų kelionių laikas: jei žmogus aktyviai studijuos Vedas ir

gyvens dvasingą, asketišką gyvenimą, jo sielai bus mažiau “vargo” susilieti

su Brahmanu, teigia dar II a. pr. Kr. atsiradę Manu įstatymai. Šių įstatymų

šeštojoje knygoje užsimenama apie labai įdomų paprotį: kai tėvas sulaukia

anūkų, jis privalo pasitraukti į mišką ir ten baigti savo dienas (masagetai

su savo senoliais iškrėsdavo
panašaus). Jeigu gyvenant asketiškai

mirtis neskuba, Manu įstatymai “siūlo” paskubinti mirtį savižudybės

pagalba.

JAPONIJA. Bene laisviausiai savižudybė buvo interpretuojama

Japonijoje – ten ji buvo praktikuojama atvirai kaip drąsos ir vyriškumo

įrodymas. Yra žinoma, kad ištikimiausi dievo Amido garbintojai užsidarydavę

oloje, kur ir mirdavo badu, laikydami tai pasiaukojimu, kuris tikrai bus

įvertintas. Ko gero, Japonija – vienintelė šalis, turinti savitą

savižudybės kultūrą, dogmų, taisyklių rinkinį, gyvenime ne kartą pravertusį

japonų riteriui – samurajui ar paprastam žmogui. Tai – charakiri, pažodžiui

“pjauti pilvą”. Feodalizmo atsiradimo ir vystymosi Japonijoje metu

atsiradęs charakiri buvo glaudžiai susijęs su Busido. Tai nerašytas

kodeksas, reglamentuojantis samurajaus elgesį feodalinėje visuomenėje

(“busi” – karys, samurajus; “do” – kelias). Samurajus ir kiti aukštesnių

visuomenės klasių atstovai įvykdo savižudybę tuo atveju, jei buvo įžeista

jų garbė, jei yra atlikę negarbingą poelgį, savo siuzereno mirties atveju,

arba, papročiui visiškai susiformavus, teismo nuosprendžiu įvykdydami tai

kaip bausmę už nusikaltimą. Charakiri buvo samurajaus privilegija,

įrodymas, kad jis gali spręsti savo likimą, mat pilvo persirėžimas

reikalavo vyriškumo ir ištvermės. Kartais persipjovęs sau pilvą samurajus

tuo pačiu peiliu persirėždavo ir gerklę, kad greičiau numirtų.

Pasitaikydavo, kad prieš pasidarydamas charakiri samurajus susipjaustydavo

veidą, kad priešas neturėtų trofėjaus – jo sveikos galvos. Yra sakoma: nėra

padėties be išeities. Taip ir charakiri – kuo universaliausia išeitis iš

bet kokios padėties.

KINIJA. Pasak senovės kinų, mirtis – sielos išlaisvintoja nuo

kančių ir žemiškųjų vargų. Savižudybės Kinijoje buvo stebėtinai paplitusios

(neabejotinas Rytų požymis), sakoma, kad pats Buda davė savižudžiams

pavyzdį, atėmęs sau gyvybę šalį apėmusio bado metu, kad alkanieji galėtų

misti jo kūnu (vien tik kinų kanonas turi apie 15 Budos (Sidharta Gautama)

biografijų. Pagal Pali kanoną Buda mirė apsinuodijęs sugedusiu maistu).

Žinoma ir garsi 500 filosofų, Konfucijaus (apie 551-479 m. pr. Kr.) mokslo

pasekėjų savižudybė. Jie negalėję ištverti skausmo, sudeginus šventąsias

knygas, ir nusiskandino jūroje. Moraliniu aspektu įdomus dar visai neseniai

Kinijoje gyvavęs paprotys, kai labai įžeistas ar smarkiai nuskriaustas

žmogus, norėdamas atkeršyti savo skriaudėjui, persipjaudavo sau pilvą ant

jį įskaudinusio žmogaus namo slenksčio arba tiesiog pasikardavo ant kiemo

vartų…

ŽYDAI. Tarp žydų savižudybė nebuvo populiari. To priežastis galėjo

būti ir religija. I Mozės knygoje rašoma: “Aš apginsiu ir jūsų kraują,

kuriame jūsų gyvenimas. Apginsiu ir žmogaus sielą nuo žmogaus rankos, nuo

jo brolio rankos”. Iš žodžių suprantama, kad kalba eina ne tik apie žmogaus

sielą, bet apie visą žmogų, taigi ir jo kūną: bus apginta ne tik siela, bet

ir kraujas, kuriame – gyvenimas. Judėjui materialus kūnas nėra visiškai

bevertis, jis nėra “sielos balastas”. Todėl hebrajų istorijoje savižudybės

atvejų nėra daug. Galima paminėti Samsono atvejį, kuris nuo filistiniečių

antpuolio gindamas aplink Dagono šventyklą susibūrusius žydus, neturėjo

kito pasirinkimo, kaip tik savo galingomis rankomis nugriauti skliautą

laikiusią koloną ir po šventyklos griuvėsiais palaidoti ne tik save, bet ir

tūkstančius filistiniečių. Ar galima teigti, kad tikėjimo tiesos lėmė

savižudybių nepopuliarumą tarp žydų? Taip, tačiau ne tik. Judėjas

prisirišęs prie savo gyvenimo (kaip, beje, ir ikiaristipinis graikas), jis

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1993 žodžiai iš 6636 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.