Savižudybės analizė
5 (100%) 1 vote

Savižudybės analizė

1121

Situacija: Jaunas 30-dešimties metų vyras, vieną dieną randamas pasikoręs. Artimieji visaip bando suprasti- kodėl? Kas jį privertė, ir kas pastūmėjo, niekaip negali suprasti. Žmogus lyg ir turėjo viską, ko pilnaverčiam gyvenimui reikia. Turėjo šeimą, sūnų, mėgstamą darbą, turėjo begalią draugų į kuriuos galėjo kreiptis reikalui esant, turėjo nuostabų namą, apie kurį svajojo, ir į kurį neseniai įsikėlė, visada buvo linksmas, mėgstantis papokštauti. Bet kad būtų buvęs atviras negalėčiau pasakyti, nes kartais matydavau, kad žmogus yra labai susimąstęs, kad kažkas jį kamuoja, bet paklaustas apie tai, niekada nieko nesakydavo, nors ir žinojau kad jis jokių apčiuopiamų problemų neturi, kartais pamąstydavau , kad gal jis susirgo, bet tai bemastant, jis visada užbėgdavo mums visiems už akių su savo neregėtu linksmumu, savo pasiūlymais, ir kaip mat viskas išgaruodavo iš galvos. Jis buvo užimtas žmogus, jis buvo verslo žmogus, ir visuomet labai teisingas, ir griežtas. O kai jau taip atsitiko, tada tikrai susimastom kodėl? Gal tada ,kai galvodavom kad jis serga, reikėjo giliau paieškoti problemos, bet visgi ir dabar dar negalima pasakyti ,kodėl jis taip pasielgė. Gal jis sirgo dvasine liga, nes fizinių negalavimų nebuvo, gal jam trūko drąsos tai pripažinti? Ar savižudybė iš vis pateisinamas dalykas, ar žmogus turi teisią atimti pats sau gyvybę?

Drąsa būti:

Drąsa būti yra etinis veiksmas, kuriuo žmogus patvirtina esminį savo paties buvimą, nepaisant jam prieštaraujančių egzistencijos pusių.

Stoiška drąsa nėra stoikų filosofijos išradimas. Jie suteikė jai klasikinę išraišką racionaliomis sąvokomis, bet jos ištakos siekia mitologinius pasakojimus, ankstyvosios išminties perlus, poezija ir tragediją ir tuos filosofijos pakilimo amžius iki stoicizmo. Vienas įvykis ypač suteikė stoiškai drąsai patvarumo- tai Sokrato mirtis. Visam antikos pasauliui ji liko tiek faktu, tiek simboliu. Ji parodė žmogaus situaciją likimo ir mirties akivaizdoje. Ji parodė drąsą, kuri galėjo teigti gyvenimą, nes galėjo teigti mirtį.

Ir ji iš esmės pakeitė tradicinį drąsos supratimą.

Seneka aiškina stoikų drąsą, parodydamas drąsos mirti ir drąsos gyventi abipusį susietumą. Jis kalba apie tuos, kurie „ nenori gyventi, bet nežino kaip mirti“. Kalba apie (lipido moriendi), tikslų lotynišką Freudo „mirties instinkto“ atitikmenį. Jis kalba apie žmones, kurie jaučia, kad gyvenimas beprasmis ir paviršutiniškas, ir kurie, kaip Ekleziastas, sako: Negaliu nieko naujo padaryti, negaliu nieko naujo pamatyti!

Freudo mirties instinktas yra nepatenkintų lipido troškimų neigiama pusė, o Senekai malonumo principo pripažinimas neišvengiamai veda i pasišlykštėjimą ir nusivylimą gyvenimu. Bet Seneka (kaip ir Freudas) žinojo, kad nesugebėjimas teigti gyvenimo nereiškia sugebėjimo teigti mirtį. Likimo ir mirties nerimas tvarko gyvenimus net ir tų, kurie prarado valią gyventi. Tai rodo, kad stoikų patarimas nusižudyti skirtas ne tiems, kuriuos įveikė gyvenimas, bet tiems, kurie įveikė gyvenimą ir gali tiek gyventi, tiek mirti, laisvai pasiringdami. Savižudybė kaip išsivadavimas, padiktuota baimės.

Drąsa būti- tai drąsa teigti savo protingą prigimtį, prieš kurią nublanksta tai, kas mumyse atsitinka.Yra trys nerimo tipai: Likimo ir mirties, tuštumos ir prasmės, kaltės ir pasmerkimo.

Visiems trims tipams, nerimas yra egzistencinis, nes jis priklauso egzistencijai, o ne nenormaliai proto būklei, kaip neurotinis ( psichinis) nerimas.

Tuštumos nerimas įtraukia mus i beprasmybės gelmes. Tuštuma ir prasmės praradimas išreiškia nebūties grėsmę dvasiniam gyvenimui.

Žmogaus būtis, tiek ontinė, tiek dvasinė, yra ne tik jam duota, bet ir iš jo pareikalauta. Jis atsakingas už ją; tiesiogiai suprantant: jis turi atsakyti, jei jo klausia, ką jis iš savęs padarė. Tas, kuris klausia, yra teisėjas, ir tai yra jis pats, kuris stovi prieš save. Ši situacija sukelia nerimą, kuris sąlygiškai yra kaltės nerimas, absoliučiai- savęs atmetimo ar pasmerkimo nerimas. Žmogus iš esmės yra „ ribota laisvė“; laisvė ne tuo, kad yra nesąlygotas, bet kad gali nulemti save per sprendimus savo būties centre. Žmogus, kaip ribota laisvė, yra laisvas tiek, kiek leidžia jo ribų atsitiktinumas.

Neviltis yra ir neviltis dėl kaltės bei pasmerkimo. Ir nėra kaip iš jos išsivaduoti net per ontinį savęs paneigimą. Savižudybė gali išlaisvinti iš likimo nerimo. Bet ji negali išlaisvinti iš kaltės ir pasmerkimo nerimo.

Parengta : Paul Tillich. „ Drąsa būti „ Psichologija.

1995 by Yale University Press

Leidykla VAGA 1999 m.

Žmogus nusižudė. Kas sąlygoja jo tokį poelgį. Gal viena iš priežasčių galėtų būti jo psichinės sveikatos sutrikimas. Gal jis sirgo kokia psichine liga ir pats to net nežinojo. Nes tik psichiškai sveikas žmogus gali įgyvendinti savo svajones ir būti naudingas visuomenini. O sergantis žmogus kokia nors psichikos liga, kartais gali nesugebėti logiškai mąstyti, vertinti savo būklės, poelgių ir aplinkos. Pakinta jo kalba, pakinta jo bendravimas su aplinkiniais. Nusižudyti
žmogų gali privesti labai daug priežasčių, šiais nesiliaujančio streso laikais, žmogus gali neišlaikyti įtampos, ypač jei jis yra silpnesnės nervinės sistemos, nors iš pažiūros gali atrodyti labai stiprus ir savim pasitikintis. Spartus gyvenimo tempas, gausi informacija didina nervinę, psichinę ir emocinę įtampą. Šiuolaikiniam žmogui vis sunkiau suprasti, kas darosi pasaulyje, rasti gyvenime savo vietą. Įrodyta, kad kiekvienas didesnis susijaudinimas sukelia žalingus organizmo pakitimus. Ilgalaikė ir didelė emocinė įtampa žaloja visą organizmą, o ypač nervų sistemą, sukelia neurozę. Psichologai, išanalizavę žmonių emocinės įtampos priežastis, atrado, kad daugumai stresą sukale nesutarimai šeimoje, nuolatiniai ginčai tarp sutuoktinių, nesklandumai darbe, didelė atsakomybė. Tad negalime žinoti nusižudyti nutarusio žmogaus motyvacijos šitam poelgiui. Jei tas žmogus sakykim- visada buvo savimi pasitikintis, stiprus iš pažiūros, einantis per gyvenimą dideliais žingsniais, žarstantis patarimus aplinkiniams, ir niekada nesiskusdavęs, nerodydavęs aplinkiniams savo vidaus. Gal kaip tik tuo momentu , kai jis atrodydavo stiprus, jam viduje būdavo labai sunku. Bet kadangi žmogus nemėgo rodyti savo silpnumo, jis užsisklendžia savyje, ir pats bando su visomis vidinėmis problemomis tvarkytis. O jei tos vidinės problemos, didelės, tai žmogus pats negali sugebėti susidoroti su jomis, o į medikus kreiptis jam yra nepriimtina. Tuo labiau, kad visuomenėje kur psichinės ligos laikomos dėme ir ignoruojamos, žmogus linkstantis į savižudybę, gali bijoti, kad kiti žmonės palaikys jį „pamišėliu“ jei jis bandys pasakoti kaip jaučiasi, dėl to gali nenorėti prašyti pagalbos. Dauguma nusižudžiusių asmenų nebūna diagnozuoti kaip psichiškai sergantys. Jie tokie patys kaip ir mes, tik konkrečiu laiku pasijunta izoliuoti, beviltiškai nelaimingi ir vieniši. Tad artimiesiems reiktų susimąstyti pastebėjus kokius nors neįprastus savo artimojo žmogaus poelgius, ar neįprastas kalbas. Nes dažniausiai nusižudyti nusprendęs asmuo duoda kokius nors ženklus. Jis prašosi pagalbos, nors ir ne tiesiogiai. Tai galėtų būti:

Šiuo metu Jūs matote 73% šio straipsnio.
Matomi 1174 žodžiai iš 1602 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.