Savižudybės fenomenas
5 (100%) 1 vote

Savižudybės fenomenas

1121314151

Turinys

Įvadas…………………………………………………………………………………………….3

Nesocialiniai savižudybės fenomeno veikimo principai………………………..4

Socialiniai savižudybės fenomeno veikimo principai…………………………….7

Išvados…………………………………………………………………………………………..15

Literatūra………………………………………………………………………………………..16

Įvadas

Savižudybė – tai sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių, genetinių, psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Sunku paaiškinti, kodėl vienas žmogus žudosi, o štai kitas, atsidūręs panašioje ar net blogesnėje padėtyje, to nedaro. Šiuo metu savižudybė yra viena iš svarbiausių pasaulio visuomenės sveikatos problemų. Yra rengiami įvairūs kursai ir seminarai, padedantys bendruomenėje atpažinti ir įvertinti potencialų savižudį, teisingai su juo elgtis, surasti jam pagalbą. Ir tai yra gana svarus įnašas į savižudybės prevenciją. Kas 40 sekundžių pasaulyje nusižudo 1 žmogus. Kas 3 sek. pasaulyje kas nors bando žudytis. Savižudybė yra viena iš trijų dažniausių mirties priežasčių 15-35 metų amžiaus žmonių grupėje. Kiekviena savižudybė skaudžiai atsiliepia mažiausiai šešiems kitiems žmonėms. Šie faktai ir skaičiai kalba apie visą pasaulį, tačiau mums nereikėtų toli ieškoti pavyzdžių. Lietuva pasižymi ypač dideliu savižudybių skaičiumi. Pastaraisiais metais pastebima savižudybių augimo tendencija. Lietuva netgi įgijo savižudžių tautos vardą, kadangi ji „pirmauja“ savižudybių skaičiumi tarp visų pasaulio valstybių, vedančių ir pateikiančių tokią statistiką. Savižudybių skaičius – vienas iš visuomenės psichikos sveikatą atspindinčių rodiklių. 2003 m. Lietuvoje įvyko 44 savižudybės 100 000 gyventojų. Tai vienas didžiausių savižudybių rodiklių Europoje ir šiandien jau nebeabejojama, kad ši problema yra prioritetinė visuomenės sveikatos sritis, reikalaujanti efektyvios prevencinės veiklos. Bendra visuomenės nuomonė apie savižudybę neigiama, štai kodėl savižudybių statistika negali būti laikoma itin patikima. Apibrėžiant mirties priežastį, dalyvauja įvairūs vietinių ir valstybinių įstaigų atstovai. Tyrimai rodo, kad, nustatydami mirties priežastį, – natūrali mirtis, žmogžudystė ar savižudybė – pareigūnai dažnai neturi vieningos nuomonės. Prieinami šaltiniai, taikomos procedūros, įstatymai, pareigūnų noras įtariamą savižudybę traktuoti kaip atsitiktinę mirtį, artimųjų bei draugų polinkis klastoti įrodymus – visi šie veiksniai prisideda prie tikros situacijos iškraipymo. Tačiau net ir šiek tiek iškraipyti, šie skaičiai vis tiek parodo, kokia didelė problema Lietuvoje yra savižudybė.

Prancūzų sociologas Durkheimas įrodinėjo, jog savižudybės grėsmė tiesiogiai siejasi su žmogaus socialinės integracijos lygiu, t. y. kiek jis jaučiasi didelės grupės dalimi. Šiame savo darbe nagrinėsiu pastarąją teoriją, remdamasi Emile Durkheim „Savižudybe“.

Nesocialiniai savižudybės fenomeno veikimo principai

Pradėti norėčiau nuo savižudybės apibrėžimo. Savižudybė – tai mirtis, ištikusi žmogų kaip tiesioginis ar netiesioginis jo paties pozityvaus ar negatyvaus veiksmo padarinys jam pačiam žinant, kad būtent toks bus to veiksmo rezultatas. Pasikėsinimas nusižudyti yra to paties pobūdžio veiksmas, nutrūkęs dar prieš turėjusią ištikti mirtį, todėl nepasiekęs norimo rezultato. Dauguma žmonių į savižudybę žiūri kaip į kiekvieno individo asmeninį reikalą. Tačiau jei savižudybė yra individo poelgis, kuris liečia tik jį patį, vadinasi, ji išimtinai turėtų priklausyti nuo individualių veiksnių ir būti psichologijos kompetencijos dalykas. Iš tikrųjų, argi savižudžio apsisprendimo priežasčių nebandoma sieti su jo temperamentu, charakteriu, praeitimi, asmeninio gyvenimo įvykiais?

Durkheimas siūlo į savižudybes pažvelgti visiškai kitu aspektu. Užuot jas traktavus kaip ypatingus, tarpusavyje nesusijusius įvykius iš kurių kiekvienas turi būti atskirai tyrinėjamas, galima nustatyti, kiek apskritai būta savižudybių tam tikroje visuomenėje per tam tikrą laiko vienetą. Stebėjimo duomenys rodo, jog savižudybių skaičius toje pačioje visuomenėje, jei periodas nėra pernelyg ilgas, išlieka daugmaž pastovus. Kiekvienai visuomenei kiekvienu istoriniu tarpsniu yra būdingas vienoks ar kitoks polinkis į savižudybę. Santykinį šio polinkio stiprumą nusako kiekybinis visų savanoriškų mirčių ir gyventojų (nepriklausomai nuo amžiaus ir lyties) santykis. Šį kiekybinį dydį, Durkheimas pavadino tam tikrai visuomenei būdingu savižudybių rodikliu. Paprastai jis skaičiuojamas nuo milijono ar nuo šimto tūkstančių gyventojų. Šis rodiklis ne tik ilgą laiką išlieka pastovus, bet jis yra pastovesnis nei pagrindinių demografinių pokyčių rodikliai. Pvz. bendras mirtingumas kasmet pakinta kur kas dažniau, ir pokyčiai čia kur kas didesni. Kiekvienoje visuomenėje esama prielaidų tam, kad joje įvyktų gana apibrėžtas skaičius savanoriškų mirčių. Tos prielaidos gali
sudaryti specialaus tyrimo objektą, priskirtiną sociologijai. Tikslas yra ne išsiaiškinti visas sąlygas, galinčias tapti pavienių savižudybių prielaidomis, o tik nustatyti tas priežastis, nuo kurių priklauso aiškiai apibrėžtas socialinių savižudybių rodiklis, nors šie dalykai kai kuriais aspektais yra tarpussavyje susiję, vis dėlto jie yra labai skirtingi. Tarp individualių savižudybės prielaidų yra daug tokių, kurios negali turėti įtakos visų savanoriškos mirties atvejų ir gyventojų skaičiaus santykiui. Tačiau, jei prielaidos nesusijusios su tam tikra socialinės organizacijos būkle, jos lygiai taip pat nesulaukia jokio socialinio atoveiksmio. Tuomet šiomis priežastimis turėtų rūpintis psichologas, o ne sociologas. Sociologui rūpi tik tie savižudybės veiksniai, kurių poveikis liečia visuomenę. Savižudybių rodiklis yra šių veiksnių padarinys. Taigi, vertėtų išsiaiškinti: kas sąlygoja savižudybes?

Savižudybė gali būti sąygota arba labai bendro pobūdžio nesocialinių, arba grynai socialinių priežasčių. Pirmiausia aprašysiu nesocialines priežastis ir pamatysime, jog jos neturi jokio poveikio, arba tas poveikis yra labai ribotas.

Dauguma psichiatrų pritaria nuomonei, jog kiekviena savanoriška mirtis yra proto pakrikimo apraiška: „Savižudybei yra būdingi visi proto pakrikimo požymiai“. „Žmogus kėsinasi į savo gyvybę tik pasimaišius protui, ir visi savižudžiai yra psichiniai ligoniai“. Jei savižudybė pati savaime nėra ypatingas pamišimas, tai, nėra tokios pamišimo formos, kuri būtų apsaugota nuo savižudybės. Norint išsiaiškinti, ar savižudybė yra išimtinai išprotėjusių žmonių poelgis, būtina nustatyti kokiomis formomis ji reiškiasi psichinio pakrikimo atveju ir po to pasižiūrėti ar tai yra vienintelės galimos savižudybės formos.

Maniakinė savižudybė. Šio tipo savižudybę lemia arba haliucinacijos arba kliedesiai. Ligonis nusižudo, norėdamas išvengti įsivaizduojamos grėsmės arba gėdos, paklusdamas iš aukščiau duotam įsakymui ir ar panašiai. Išskirtinis šio negalavimo bruožas yra ypatingas būsenos nepastovumas. Haliucinacijos ar žudytis verčiantys kliedesiai ligonį apima staiga, iškart bandoma žudytis, po to akimirksniu būsena keičiasi. Jei nepavyksta nusižudyti, šis veiksmas nebekartojamas, o jei ir kartojamas, tai priežastys būna jau visai kitokios.

Savižudybė, nulemta melancholijos. Ji susijusi su bendra giliausios depresijos bei perdėto liūdesio būsena, kuri neleidžia ligoniui adekvačiai suvokti ryšių, siejančių jį su aplinkiniais žmonėmis ir daiktais. Jo netraukia jokie malonumai ir viskas jam atrodo juoda, gyvenimas nuobodus ir slegiantis. Toks nusiteikimas nepraeina ilgą laiką, tuomet vis dažnaiu kyla mintys apie savižudybę. Ir jos nepalieka žmogaus, jeigu jas skatinantys motyvai išlieka tie patys. Kartais nevilties fone išnyra haliucinacijos ir kliedesiai, tačiau šiuo atveju mintys yra pastovios, kaip ir bendra, jas sukelianti būsena. Noras nusižudyti yra chroniškas ir labai atkaklus.

Savižudybė, nulemta įkyriai persekiojančios įdėjos. Ši savižudybė nesusijusi nei su realiais, nei su išgalvotais motyvais, o nulemta įkyriai persekiojančios minties apie mirtį, kuri be jokios aiškios priežasties užvaldo ligoniui protą. Asmuo supranta savo troškimo absurdiškumą ir iš pradžių bando su juo kovoti. Kol jo valia priešinasi, žmogus būna liudnas ir prislėgtas ir jo liudesys kiekvieną dieną vis stiprėja. Jeigu bandymas nusižudyti nepavyksta, kartais to pakanka liguistam mirties troškimui numalšinti.

Impulsyvioji arba nevalinga savižudybė. Ši savižudybės rūšis taip pat nėra motyvuojama, ligonis žudosi be jokio tikroviško ar susigalvoto pamato. Šiuo atveju viską lemia ūmus ir nenumaldomas impulsas. Nuo maniakinės savižudybės skiriasi tuo, jog pastarąją palaiko subjekto kliedesiai. O šiuo atveju, priešingai, mintis nusižudyti gimsta ir perauga į veiksmą visiškai automatiškai, be jokio išankstinio apmąstymo. Atsitiktinai pastebėtas peilis, pasivaikščiojimas taku palei skardį ir t.t. akimirksniu sužadina mintį nusižudyti ir ligoniai dažnai net nesuvokia kas įvyko.

Taip galime padaryti išvada, jog visos proto sutrikimo savižudybės yra arba visai nemotyvuotos, arba jų motyvai yra grynai išgalvoti. Tačiau didžiulė daugybė savanoriškų mirčių nepatenka nei į vieną, nei į kitą kategoriją. Dažniausiai jos būna motyvuotos ir tie motyvai turi realų pamatą. Taigi, negalima kiekvieno savižudžio laikyti pamišėliu. Sunkiausia atskirti melancholijos nulemtą savižudybę nuo sveikų žmonių savižudybių, nes juk ir normalus žmogus, pasiryžęs nusižudyti būna prislėgtos nuotaikos ir apimtas nevilties. Tačiau pastaruoju atveju poelgis visada turi objektyvų pamatą, o melancholinio tipo savižudybės neturi jokio ryšio su išorinėmis aplinkybėmis.

Kadangi pamišėlių savižudybės neapima visų savižudybių, tai pagal jas negalima spręsti apie kolektyvui būdingą bendrą polinkį į savižudybę. Tačiau tarp psichinės ligos ir nepriekaištingos proto pusiausvyros įsiterpia daugybė tarpinių pakopų – tai įvairaus pobūdžio anomalijos, kurios vadinamos bendru neurastenijos pavadinimu. Pabandykime išsiaiškinti, ar šios anomalijos nevaidina reikšmingo vaidmens mūsų tyrinėjamo reiškinio atsiradimui.

Dėl nepaprasto
nervų sistemos jautrumo neurasteniko mintys ir jausmai yra labai permainingi. Jo dvasinis pasaulis visą laiką yra tapsmo būsenoje. Taigi yra būtinas tam tikras stabilumas su socialine aplinka. Individas gali išsilaikyti visuomenėje, kurios organizacija yra pakankamai nusistovėjusi, tik tuo atveju, jeigu jo mentalinė ir dorovinė struktūra yra taip pat nusistovėjusi. Kaip tik šito stokoja neurastenikas. Kadangi jo būsena visą laiką įtempta, kiekvienas įvykis jam yra netikėtumas. Nebūdamas pasiruošęs tinkamai į juos reaguoti, jis yra priverstas kiekvieną kartą išradinėti naujas elgesio taisykles. Iš to kyla neurastenikų savybė – aistra naujovėms. Taigi, kuo labiau socialinė sistema yra nusistovėjusi, tuo sunkiau joje gyventi nestabilios psichikos žmogui.

Socialiniai savižudybės fenomeno veikimo principai

Turime pripažinti, jog savižudybės ryšys su fizinio bei biologinio pobūdžio faktais yra abejotinas ir dviprasmiškas, o jos sąsajos su socialinės sferos būsenomis – tiesioginės ir pastovios. Štai kodėl paliekame nuošaly individą ir kreipiame dėmėsį į visuomenes, mėgindami įžvelgti kiekvienai visuomenei būdingo polinkio į sąvižudybę priežastis jų pačių prigimtyje. Sociologinės savižudybių priežastys padėjo paaiškinti netgi daugelį tokių sutapimų, kurie dažnai priskiriami materialių priežasčių poveikiui, manant, kad jie patys tą poveikį ir patvirtina. Paaiškėjo, jog moterys žudosi kur kas rečiau negu vyrai tiesiog todėl, kad jos palyginti kur kas rečiau dalyvauja bendruomenės gyvenime. Ir dėl to mažiau jaučia jo poveikį – nesvarbu ar blogą ar gerą. Tą patį galima pasakyti apie senus žmones bei vaikus, nors priežastys čia ir kitos. Netgi tai jog savižudybių skaičius nuo sausio iki birželio didėja, o po to pradeda mažėti, siejasi su analogiškais sezoniniais socialinio aktyvumo svyravimais. Natūralu, kad įvairūs padariniai, kuriuos sukelia socialinė veikla svyruoja tos veiklos ritmu – jos kur kas ženklesnės pirmuoju metų periodu. Savižudybė vienas iš tokių padarinių.

Šias mūsų išvadas pats savaime patvirtina socialinio savižudybės rodiklio pastovumas. Savižudžiai yra nedidelė mažuma. Jie yra išsibarstę po visą žemę. Kiekvienas iš jų savižudybės aktą atlieka atskirai, nežinodamas, kad kiti savo ruožtu daro tą patį. Ir nepaisant to, savižudžių skaičius išlieka toks pat tol, kol nepasikeičia pati visuomenė. O tai yra įmanoma tik esant sąlygai, jog visi šie individualūs poelgiai, iš pažiūros tarpusavy nesusiję, yra sukelti tos pačios priežasčių grupės. Kitaip negalėtume paaiškinti, kodėl kasmet vienodas skaičius nieko vienas apie kitą nežinančių žmonių, pasielgia taip pat. Dažniausiai jie neturi vienas kitam jokios įtakos, jų nesieja jokie susitarimai. Taip yra todėl, jog bendroje jas supančioje aplinkoje, esama tam tikros jėgos, kuri visus juos kreipia viena linkme ir kuri veikdama daugiau ar mažiau intensyviai lemia didesnį ar mažesnį pavienių savižudybių skaičių. Kitaip tariant, kiekvienai tautai, kaip visumai, yra būdingas savitas polinkis į savižudybę, nuo kurio priklauso, kokio dydžio duoklę savanoriškai mirčiai jai tenka atseikėti.

Kiekviena visuomenė turi savitą būdą, kurio ji negali kasdien kaitalioti, o kadangi polinkis į savižudybę kyla iš dvasinės socialinių grupių sanklodos, tai kiekvienoje grupėje jis būna neišvengiamai kitoks ir sykiu išlieka nepakitęs net kelerius metus. Taigi, yra visiškai natūralu, jog savižudybių rodiklis yra pastovesnis nei bendro mirtingumo rodiklis. Juk temperatūra, įvairūs klimato bei geologiniai ypatumai ir kitos įvairios sąlygos, nuo kurių priklauso žmogaus sveikata yra kur kas permainingesnis dalykas, nuo kurio priklauso tautos veiksiai. Savižudybės individualiosios sąlygos yra dvejopos. Pirma, savižudžio padėtis yra susiklosčiusi dėl tam tikrų išorinių aplinkybių. Savižudžiai kamavosi dėl šeimyninių nesklandumų ar įžeistos savimeilės, kitus išsekino skurdas ar ligos, dar kitus graužė sąžinė dėl dorovinio nusižengimo ir t.t. Tačiau šie individualūs ypatumai nepaaiškina savižudybių rodiklio dinamikos. Taip yra todėl jog tos aplinkybės nėra lemiama apsisprendimo priežastis. Tai, kad joms tenka svarbus vaidmuo apmąstant tokį žingsnį, dar neįrodo jų paveikiamumo. Tokių aplinkybių, kurios laikomos savižudybės priežastimis yra be galo daug. Pretekstu savanoriškai mirčiai gali pasitarnauti patys įvairiausi ar net vienas kitam priešingi gyvenimo įvykiai (vienas nusižudo gyvendamas skurde, kitas – visko pertekęs, vienas jautėsi nelaimingas santuokoje, kitas – ką tik išsiskyręs..). Asmeninė aukos būsena kartais gali nulemti jo apsisprendimą, tačiau taip atsitinka labai retai ir nepaaiškina socialinio savižudybių rodiklio.

Kiekviena socialinė grupė turi sau būdingą tam tikro polinkio į savižudybę savitumą, nepaaiškinamą nei organinėmis bei psichinėmis individų ypatybėmis, nei fizinės aplinkos pobūdžiu. Taigi, minėtasis savitumas būtinai turi priklausyti nuo socialinių priežasčių ir kad jis iš esmės yra kolektyvinio pobūdžio. Diurkheimas stengėsi nustatyti nuo kokių būtent socialinių priežasčių priklauso savižudybės, o pagal tai kuo tos priežastys panašios ir kuo skiriasi, sugrupuoti jas į atskiras klases. Šiam tikslui jis
nesinaudojo „numanomais savižudybių motyvais“, kadangi laikė juos pernelyg nepatikimais. Žmogaus valios apraiškos – ypač sudėtingas dalykas. Jei aukos praeityje pavyksta bent tariamai nustatyti viena ar kitą faktą, galėjusį sukelti depresiją, įvykio tyrimas nutraukiamas, ir priklausomai nuo to, kokį sukrėtimą individas pastaruoju metu galėjo būti patyręs, visa įvykio kaltė priskiriama arba savižudžio alkoholizmui, arba šeimyninėms negandoms, arba ekonominiams nuostoliams. Taigi, šios informacijos nedera laikyti patikima. Bet net ir būdamos patikimos, šios žinios negalėtų padėti, nes savižudybių motyvai nėra tikrosios jų priežastys. Jeigu dvigubai išaugus savižudybių skaičiui kiekvienam motyvui tenkanti savižudybių proprocija išlieka nepakitusi, tuomet turime pripažinti, jog kiekvienas motyvas tapo dvigubai svaresnis. Tačiau ar galėjo visi šie motyvai vienu metu tapti dvigubai pragaištingesni tiesiog dėl atsitiktinai susiklosčiusių aplinkybių? Neigiamas atsakymas į šį klausimą, priveda prie išvados, jog motyvų poveikis sietinas su daug bendresne būsena, kurią jie daugiau ar mažiau atspindi. Toji būsena ir lemia didesnę ar mažesnę jų įtaką savižudybei, vadinasi ji ir yra tikroji savižudybės priežastis. Kitas faktas, į kurį vertėtų atkreipti dėmesį, dar akivaizdžiau parodo, kaip iš tikrųjų reiškiasi vadinamasis priežastinis skirtingų motyvų poveikis. Pažvelgsime į tai profesijų atžvilgiu. Juk menininko, mokslininko, advokato, valdininko gyvenimas visiškai nepanašus į žemdirbio. Galime drąsiai teigti, jog socialinės savižudybės priežastys vienu ir kitu atveju anaiptol nėra tos pačios. Tačiau pasirodo, kad abiejų šių kategorijų žmonės žudosi ne tik dėl tų pačių motyvų, bet ir tų motyvų lyginamoji reikšmė abiejose grupėse beveik visiškai sutampa. Matome, jog abiejose grafose pateikti skaičiai mažai skiriasi, išskyrus savižudybes dėl alkoholio poveikio ar alkoholizmo. Sprendžiant vien pagal motyvus, galima būtų manyti, jog abiejų grupių savižudybes sukeliančios priežastys, nors ir nebūdamos vienodai veiksmingos, iš prigimties niekuo nesiskiria. Tačiau iš tikrųjų juk ne tos pačios jėgos gali pastūmėti savižudybei žemdirbį ir rafinuotą miestietį. Vadinasi, turime pripažinti, jog savižudybes aiškinančios arba savižudybių pačių savižudžių nurodomos priežastys dažniausiai tėra tariamos. Tai tik individualūs ir visiškai neadekvatūs bendros būsenos atspindžiai, nes esant visiškai kitai būsenai, nurodomos tos pačios priežastys. Galima sakyti, jog jos ženklina pažeidžiamiausias individo vietas, per kurias išorinės savižudybės prielaidos lengviausiai prasiskverbia į individo sąmonę.Taip Diurkheimas išskyrė kelis savižudybių tipus: egoistinė savižudybė, altruistinė savižudybė ir anominė savižudybė.

Šiuo metu Jūs matote 58% šio straipsnio.
Matomi 2924 žodžiai iš 5029 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.