Savižūdybės ir jų prevencija
5 (100%) 1 vote

Savižūdybės ir jų prevencija

1121



TURINYS 2

ĮŽANGA 3

SAVIŽUDYBIŲ PREVENCIJA 4

IŠVADOS 11

LITERATŪROS SĄRAŠAS 12

ĮŽANGA

Savižudybė – ilgalaikis procesas, nulemtas labai daugelio dvasinių, psichologinių, socialinių, psichopatologinių veiksnių. Tai valingas, paties žmogaus atliktas gyvybei grėsmingas veiksmas, sukeliantis mirtį.

Savižudybė reikšminga mirties priežastis daugelyje vakarų šalių, kai kuriais atvejais jų būna daugiau nei mirčių auto avarijose per metus. Dauguma šalių išleidžia didžiulius kiekius lėšų kelių saugumui užtikrinti, bet mažai skiria savižudybių ir būdų joms išvengti tyrimams, o taip pat žmonių mokymui kaip išspręsti savo problemas. Savižudybių skaičius – vienas iš visuomenės psichikos sveikatą atspindinčių rodiklių. Lietuvoje kasmet nusižudo apie 50 žmonių 10000 gyventojų – tai vienas didžiausių savižudybių rodiklių Europoje ir šiandien jau nebeabejojama, kad ši problema yra prioritetinė visuomenės sveikatos sritis, reikalaujanti efektyvios prevencinės veiklos. Žmogus, bandantis nusižudyti, dažniausiai būna tiek prislėgtas, kad nesupranta, jog yra ir kitų pasirinkimų: mes galime padėti sustabdyti tragediją, stengdamiesi suprasti, kaip jie jaučiasi, padėdami jiems ieškoti kitų galimų pasirinkimų.

Šis darbas yra bandymas pagilinti žinias apie savižudybes, kad galėtume lengviau suprasti ir padėti kitiems žmonėms krizės metu, o taip pat kaip patiems ieškoti pagalbos arba priimti geresnius sprendimus.

SAVIŽUDYBIŲ PREVENCIJA

Savižudybė (Suicid) – sudėtingas reiškinys, kuriuo nuo senų senovės domėjosi filosofai, teologai, gydytojai, sociologai, menininkai. Pasak prancūzų filosofo Albero Kamiū (Camus), tai vienintelė svarbi filosofijos problema („Sizifo mitas“). Ši rimta visuomenės sveikatos problema reikalauja mūsų dėmesio, tačiau savižudybės prevencija ir kontrolė anaiptol nėra lengvas uždavinys. Kaip rodo esamos padėties tyrimai, savižudybių prevencija yra įmanoma, tik ši veikla turi būti plati ir įvairiapusiška. Labai svarbu sudaryti kuo palankesnes sąlygas vaikams ir jaunimui auklėti, efektyviai gydyti psichikos sutrikimus, kontroliuoti aplinkos rizikos veiksnius. Savižudybės prevencijos programų sėkmę didžia dalimi gali nulemti kryptingas informacijos platinimas ir budrumo ugdymas. 1999 m. Pasaulinė Sveikatos Organizacija (PSO) paskelbė tarptautinę programą SUPRE (SUicide PREvention). Į šią programą įeina ir serija išleistų atmintinių, skirtų socialinėms bei profesinėms grupėms, kurios gali turėti įtakos savižudybių prevencijai. Šios grupės tarsi jungia ilgą ir visapusišką grandinę, kurią sudaro sveikatos priežiūros profesionalai, pedagogai, socialinės tarnybos, valdžios institucijos, įstatymų leidėjai, žurnalistai, teisėtvarkos pareigūnai, šeima ir bendruomenė.

2004 m. pasaulyje nusižudė apie vieną milijoną žmonių. Kas 40 sek. pasaulyje nusižudo 1 žmogus,•kas 3 sek. pasaulyje kas nors bando žudytis. Savižudybė yra viena iš trijų dažniausių mirties priežasčių 15-35 metų amžiaus žmonių grupėje,•kiekviena savižudybė skaudžiai atsiliepia mažiausiai šešiems kitiems žmonėms. Sunku išmatuoti psichologines, socialines bei finansines savižudybės pasekmes šeimai ir bendruomenei. Savižudybė – sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ar paaiškinimo, ją dažniausiai sukelia biologinių, genetinių, psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Sunku paaiškinti, kodėl vienas žmogus žudosi, o štai kitas, atsidūręs panašioje ar net blogesnėje padėtyje, to nedaro. Taigi daugumos savižudybių vis dėlto galima išvengti. Savižudybė dabar yra viena iš svarbiausių pasaulio visuomenės sveikatos problemų. Sveikatos priežiūros personalo, teisėsaugos pareigūnų išmokymas bendruomenėje atpažinti, įvertinti potencialų savižudį, teisingai su juo elgtis, surasti jam pagalbą ir būtų svarus įnašas į savižudybės prevenciją.

Tyrimai tiek išsivysčiusiose, tiek ir besivystančiose šalyse išaiškino du dalykus. Pirma, dauguma savižudžių turi diagnozuojamą psichikos sutrikimą. Antra, savižudybė ir suicidinis elgesys dažnesni tarp psichiškai nesveikų asmenų. Štai tie sutrikimai, pradedant didžiausios rizikos grupe:•visų formų depresijos;•asmenybės sutrikimai (neprisitaikanti visuomenėje asmenybė, pasižyminti impulsyvumu, agresyvumu, dažnais nuotaikos pokyčiais);•alkoholizmas (paauglių atveju gali būti ir/arba kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimas); šizofrenija;•psichikos sutrikimai dėl organinio galvos smegenų pakenkimo; kiti psichikos sutrikimai.

Nors gana dažnai savižudžiams nustatomas psichikos sutrikimas, tačiau net ir išsivysčiusiose šalyse dauguma iš jų nesikreipdavo į psichikos sveikatos specialistus. Depresija dažniausiai diagnozuojama tiems, kurie įvykdė savižudybę. Beje, retkarčiais dažnas gali jaustis prislėgtas, liūdnas, vienišas ir netvirtas, bet tokia nuotaika ilgainiui praeina. Tačiau kai toks jausmas žmogų užvaldo ir sutrikdo normalų jo gyvenimą, tokia būsena jau nėra tik prislėgta nuotaika, o depresinė liga. Bendriausi depresijos požymiai: liūdesys nepraeina didesnę dienos dalį, kamuoja kasdien; nebedomina įprastinė veikla;• nesilaikant dietos kūno svoris mažėja arba atvirkščiai – didėja; miegama per
ilgai arba per trumpai, per anksti pabundama; nuolat jaučiamas nuovargis arba silpnumas; menkavertiškumo, kaltės arba beviltiškumo jausmas; nuolat jaučiama irzlumas, nerimastingumas; sunku susikaupti, nutarti, įsiminti; kartkartėmis kyla mintys apie mirtį ir savižudybę, depresiją gali lydėti gausybė neaiškių skausmų ir nemalonių pojūčių. Depresiją galima pagydyti, savižudybės galima išvengti.

Daugelio autorių nuomone, savižudybių rizika didesnė žmonėms, turintiems psichikos ar asmenybės sutrikimų. Dažniau nusižudo ribinės, asocialios asmenybės, kurioms būdingi nuotaikos pokyčiai, agresyvumas, impulsyvumas, atsiribojimas nuo aplinkinių. Iš savižudybės galimybę didinančių psichikos ar priklausomybių ligų dažniausiai minimos klinikinė depresija, alkoholizmas, narkomanija, schizofrenija, psichikos sutrikimai dėl organinio galvos smegenų pakenkimo. Tačiau D.Gailienės nuomone, nors psichikos sutrikimai – depresija, šizofrenija, alkoholizmas – padidina savižudybės riziką, ji nėra tipiškas nė vienos iš šių ligų požymis.

Alkoholizmas

Nustatyta, kad apie trečdalis savižudžių yra priklausomi nuo alkoholio. Savo ruožtu 5-10% piktnaudžiaujančių alkoholiu asmenų baigia gyvenimą savižudybe. Daugelis nusižudo būdami neblaivūs. Alkoholio problemų turėjusiems savižudžiams būdinga: labai ankstyva girtavimo pradžia; ilgi girtavimo laikotarpiai; pasigėrimai; prasta (fizinė) sveikata; prislėgta nuotaika; nesklandus asmeninis gyvenimas; neseniai patirta asmeninė netektis (iširusi šeima, skyrybos arba mirtis); nepatenkinami darbo rezultatai. Nusižudę piktnaudžiaujantys alkoholiu asmenys ne tik buvo pradėję girtauti jauni, labiau pasigerdavo, bet ir dažnesniais atvejais gimė ir augo girtaujančiose šeimose. Paaugliams savižudžiams vis dažniau nustatomas piktnaudžiavimas narkotikais ir kitomis psichoaktyviomis medžiagomis. Alkoholizmo ir depresijos sutapimas labai didina savižudybės pavojų.

Psichikos sutrikimai arba šizofrenija

Psichikos sutrikimas vadinamas elgesys, kuris laikomas netipišku, trikdančiu, neprisitaikančiu ir nepateisinamu. Didžiausią rūpestį kelia du psichikos sutrikimai – depresija ir schizofrenija. Apie 10% sergančių šiomis ligomis galų gale nusižudo. Šizofrenijai būdinga kalbos, minčių, garsų ir vaizdų padrikumas, asmens higienos ir elgesio visuomenėje normų nepaisymas, trumpai tariant, ryškiai iš kitų išsiskiriantis elgesys ir/arba jausmai bei keistos mintys. Sergantys šizofrenija labiau linkę žudytis šiais atvejais: kai ligoniai yra jauni, nevedę, darbo neturintys vyrai; ligos pradžioje; prislėgtai nuotaikai kamuojant; esant dažniems ligos paūmėjimams; kai asmuo labiau išsilavinęs; kai ligonis esti įtarus. Sergantys šizofrenija dažniau nusižudo šiais atvejais: ligos pradžioje, kai žmogus jaučiasi sutrikęs ir/arba suglumęs; prasidedant pagerėjimui, kai išoriški ligos požymiai nebe tokie ryškūs, tačiau ligoniai tuo metu būna labai pažeidžiami; būsenai ėmus blogėti, kai žmogus jau tarėsi įveikęs ligą ir buvo nusiraminęs, bet štai jam vėl iškilo ta pati grėsmė; netrukus po išrašymo iš ligoninės.

Somatinės (kūno) ligos ir savižudybė

Sergant kai kuriomis kūno ligomis būdinga dažnesnės savižudybės. Tokios ligos yra: neurologiniai sutrikimai (epilepsija, impulsyvumas, agresyvumas ir lėtinė negalia sąlygoja polinkį į savižudybę (jį sustiprina piktnaudžiavimas alkoholiu ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas); stuburo ir galvos smegenų pakenkimai, insultai (juo sunkesnis; pakenkimas, tuo savižudybės rizika didesnė); vėžys – paskutinėse ligos stadijose didėja savižudybės rizika. Ji daugiau būdinga vyrams, praėjus tam tikram laikotarpiui po diagnozės nustatymo (per pirmuosius penkerius metus), taip pat chemoterapijos metu; ŽIV / AIDS – tos ligos požymiai, prognozė ir pats pobūdis padažnina savižudybes tarp užsikrėtusiųjų ŽIV. Didžiausias jų pavojus esti tuoj po diagnozės nustatymo, kol pacientas dar nebuvo po testo konsultuotas. Lėtinės ligos, dėl kurių gali padidėti savižudybės pavojus: cukraligė; išsėtinė sklerozė; lėtiniai inkstų, kepenų arba virškinamojo trakto sutrikimai; kaulų ir sąnarių ligos esant nuolatiniams skausmų priepuoliams; kardiovaskulinės ir neurovaskulinės ligos; lytinės funkcijos sutrikimai; judėjimo, regos arba klausos organų sutrikimai.

Savižudybės rizika tuo didesnė, kuo skausmingesnė ir ilgiau užsitęsusi liguista būsena.

Sociodemografiniai ir aplinkos veiksniai

Lytis – vyrai dažniau įvykdo savižudybę, moterys dažniau bando nusižudyti. Amžius – dažniausiai jaunimas (15-35 metų) ir vyresni kaip 75 metų asmenys. Šeimos padėtis – išsiskyrę, našliai ir vieniši asmenys žudosi dažniau nei turintys partnerį. Gyvenantys vieni arba atskirai nuo šeimos yra labiau pažeidžiami. Profesija – statistikos duomenimis, dažniau nusižudo gydytojai, veterinarai, farmacininkai ir fermeriai. Bedarbystė – pats darbo netekimas labiau provokuoja savižudybę negu bedarbio statusas. Migracija – labiau pažeidžiami žmonės, persikėlę iš kaimo į miestą arba į kitą regioną.

Gyvenimo stresai – dauguma nusižudžiusių buvo patyrę daug sukrėtimų per paskutinius 3 mėnesius iki savižudybės. Tai: tarpasmeninės problemos – kivirčai su sutuoktiniais, kitais šeimos nariais, draugais,
atstūmimas, nereikalingumo jausmas , pvz., netekus šeimos ir draugų; praradimai, pvz., finansiniai nuostoliai, artimųjų netektis; darbo ir pinigų problemos – darbo praradimas, išėjimas į pensiją, finansiniai sunkumai; visuomeninės krizės, pvz., spartūs politiniai ir ekonominiai pokyčiai; įvairūs kiti stresoriai – gėda, apkaltinimo grėsmė.

Lengvai prieinamos priemonės – nesunkiai prieinami savižudybės būdai ir priemonės yra labai svarbus veiksnys, sudarantis galimybę nusižudyti. Tokių priemonių prieinamumo apribojimas yra ypač veiksminga savižudybės prevencijos strategija.

Suicido demonstracija – nežymią savižudžių dalį sudaro jautrūs paaugliai, kurie stebėjo suicidą gyvenime arba žiniasklaidoje, ir tai paskatino juos pačius pasekti tokiu pavyzdžiu.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1700 žodžiai iš 3369 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.