Savižudybės ir jų priežastys
5 (100%) 1 vote

Savižudybės ir jų priežastys

Turinys

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………… 2

Savižudybė – kas tai?………………………………………………………………………………………………… 3

Statistika…………………………………………………………………………………………………………………… 4

Pagrindinės vaikų savižudybių priežastys……………………………………………………………………… 5 – 7

Šeimos įtaka suicidiam elgesiui……………………………………………………………………………………. 7 – 8

Depresija…………………………………………………………………………………………………………………… 8 – 9

Sunkumai santykiuose su bendraamžiais……………………………………………………………………….. 9 – 10

Smurtas ir prievarta…………………………………………………………………………………………………….. 10

Priklausomybės………………………………………………………………………………………………………….. 10

Mokymosi sunkumai…………………………………………………………………………………………………… 11

Žiniasklaidos įtaka savižudybei……………………………………………………………………………………. 11

Būkime pastabūs………………………………………………………………………………………………………… 12

Išvados……………………………………………………………………………………………………………………… 13

Literatūros sąrašas…………………………………………………………………………………………………….. 14

Įvadas

Pati didžiausia žmogaus vertybė – gyvybė, didžiausia jo problema – gyvybės nuvertinimas, nutraukiant ją savo noru. Savižudybė – ypatingas mirties atvejis. Visais laikais ji buvo ir tebėra sukrečiantis, prieštaringas, daug diskusijų keliantis reiškinys, simbolizuojantis įvairius dalykus: tragediją, šoką, siaubą, įniršį, nesupratimą, paguodą, palengvėjimą, gėdą, pagalbos šauksmą, skausmo išvengimą, protestą, neviltį, liūdesį, klaidą, nerimą, dramą, įžeidimą, neatleidimą ir kt..

Bene labiausiai mus šiandien šiurpina vaikų bei jaunuolių savižudybės. Ko gero mes, suaugusieji, net nesusimąstome apie tai, kad vaikai gali ryžtis šiam žingsniui. Vaikystė mūsų akimis – tai nerūpestingas, daug džiaugsmo ir naujovių suteikiantis gyvenimo periodas: smėlio dėžė, gatvėje ar kieme žaidžiantys draugai, kambaryje išmėtyti žaislai, pasakos prieš miegą …. Ar gali būti kas nuostabiau? Tačiau mes pamirštame keletą svarbių dalykų: šiame gyvenimo etape vaikai susiduria ir su daugeliu nežinomybių, sukeliančių įvairių baimių, abejonių. Pajutęs kokį nors pavojų, kad ir menamą, mažyliai griebiasi motinos, tėvo rankos. Ypač juos gąsdina šiurkštumas, fizinis skausmas, todėl kiekvienas mažas žmogelis kiek įmanydamas to stengiasi išvengti.

Tad kaip bijantis fizinio skausmo vaikas ryžtasi nusižudyti? Kaip jam užteko drąsos tokiam poelgiui? Pagaliau, kas gali nutikti dramatiškesnio ir skausmingesnio vaiko gyvenime nei „ rykštė“ ar „ diržas „ ? Kodėl kai kuriems jaunuoliams ar mažiems žmogučiams mirties glėbys atrodo mielesnis nei mamos ar tėvo? Juk išdrįsti pakelti ranką prieš save manyčiau nėra lengva, turi susikaupti be galo daug įvairių problemų.

Statistika šiuo klausimu verčia susimąstyti ne tik pedagogus, mokslininkus, psichologus ar tėvelius, bet ir visą visuomenę – kiekvieną mūsų. Yra pateikiami duomenis, kad Lietuvoje kasmet nusižudo apie 50 – 60 vaikų ir jaunuolių nuo 10 iki 19 metų. Vidutiniškai 6 – 7 iš jų vaikai iki 10 metų, beveik -40% 11 -15 metų paauglių galvoja apie savižudybę ar kūrę konkrečius savižudybės planus ir bandė žudytis (N. Žemaitienė, D. Gailienė ir kt. 2001). Šis poelgis paliečia ne tik vaikus, bet ir jį supančią aplinką: tėvus, senelius, draugus….

Savižudybė – antra pagal dažnumą vaikų mirties priežastis. Lie¬tu¬vos gy¬ven¬to¬jų gru¬pė¬je ji užima 2–3 vie¬tą tarp mir¬ties prie¬žas¬čių. Šią visiems aktualią dilemą įma¬no¬ma spręs¬ti tik įver¬ti¬nus so¬cia¬li¬nes, eko¬no¬mi¬nes, psi¬cho¬lo¬gi¬nes ir me¬di¬ci¬ni¬nes prie¬žas¬tis, le¬mian¬čias in¬di¬vi¬do pa¬si¬ry¬ži¬mą nu¬trauk¬ti sa¬vo gy¬vy¬bę.

Šiame darbe aptarsiu vaikų ir jaunuolių savižudybių priežastis.

Savižudybė – kas tai ?

Savižudybė – reiškinys, kurį tiria daug mokslų : sociologija, filosofija, medicina, psichologija, kriminologija, teologija ir kt. Tai sudėtinga, daugiareikšmė problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių, psichologinių, kultūrinių, socialinių veiksnių visuma. Vienareikšmio atsakymo į klausimą „Kodėl žmonės žudosi ?“ nėra.

E. Schneidman –
vienas žymiausių šiuolaikinės suicidologijos – mokslo apie savižudybes kūrėjų – Kalifornijos universiteto Medicinos fakulteto profesorius, Amerikos suicidologų asociacijos įkūrėjas savižudybę apibūdina taip: „Šiuo metu Vakarų pasaulyje savižudybe vadinamas sąmoningas susinaikinimo aktas, kuris yra daugiasluoksnis sutrikimas ir kurį vykdo kenčiantis individas, laikantis savižudybę geriausia išeitimi iš susiklėsčiusios padėties.“ Savižudybę šis mokslininkas įvardijo kaip „ psichologinį skausmą – sąmonę užvaldęs skausmas, sielvartas arba gėla. Šio skausmo esmė psichologinė – perdėtai išgyvenama gėda, kaltė, baimė, nerims, vienišumas.“ Jo nuomone, šį skausmą sukelia nepatenkinti žmogaus poreikiai: ( meilės, supratimo, laimėjimo, būti globojamu, bendravimo, jaustis reikalingu ir t.t. )

Mokslininko nuomone, savižudybės turi ir bendrų bruožų:

1. Savižudybės prasmė – rasti problemos sprendimo būdą iš susidariusios krizinės situacijos.

2. Savižudybės tikslas – siekiama atimti sau sąmonę, kad būtų galima negalvoti ir nejausti.

3. Savižudybės veiksmas – pasitraukimas, bėgimas nuo aplinkybių ir būsenos.

4. Savižudybės postūmis – nepakeliamas psichikos (psichologinis, dvasinis) skausmas.

5. Nepatenkinti psichikos poreikiai

6. Emocinė būklė – bejėgiškumas ir neviltis.

7. Vidinė pozicija yra ambivalentiškumas gyvenimo atžvilgiu: noras gyventi ir negyventi lygūs.

8. Momentinis impulsyvumas – savižudybė labai dažnai yra impulsyvus veiksmas.

9. Suvokimo (pažinimo) sferos susiaurėjimas: žmogus mato savo, kitų galimybes, situacijos, į kurią pateko, ypatumus siauriau, vienpusiškai, lyg pro „tamsius akinius“. Į sąmonės, suvokimo lauką nebepatenka įsipareigojimai ir atsakomybė prieš artimus ir mylimus žmones, teigiami ir malonūs prisiminimai, vilties išgyvenimas

10. Visuomet tiesiogiai ar netiesiogiai kažkam yra pranešama apie ketinimą, planą nusižudyti.

11. Savižudybė – procesas, kurio pradžia dažnai glūdi dar vaikystėje, paauglystėje.

( E. Schneidman 2002 )

Pasak psichologės R. V. Pivorienės: „ Savižudybė tai – procesas, kurio metu žmogus patiria vis labiau augantį emocinį skausmą, jausmų ir minčių sumaištį ir nuolat mažėjantį gebėjimą įveikti sunkumus. Šį procesą sudaro trys etapai: mintys apie savižudybę; ketinimas nusižudyti; bandymas nusižudyti.“ Psichologės nuomone, vaikai linkę priimti impulsyvius veiksmus, tačiau dažniausiai nusižudymo planai bręsta ilgą laiką, nes vyksta „ sielos drama“, kurios metu ieškoma išeities iš susidariusios situacijos, o pats veiksmas gali būti įvykdytas 48 val. laikotarpyje ir greičiau.

Savižudybė- tai tragiškai beviltiškas bandymas spręsti savo sunkumus, dažniausiai tai – pagalbos šauksmas, nepakeliamo psichikos skausmo, beviltiškumo jausmo išraiška, kuriais žmogus nerado ,nesugebėjo, nemokėjo su kuo nors pasidalinti, neieškojo arba nesugebėjo rasti reikiamos pagalbos.

Blogiausia, kad šis žingsnis, klaida, padaryta silpnumo, bejėgiškumo akimirką, neatitaisoma. Ji palieka labai sunkias psichologines, dvasines pasekmes nusižudžiusiojo artimiesiems, draugams, bendradarbiams, visiems, su kuriais nusižudęs asmuo turėjo reikšmingesnius asmeninius santykius.

Savižudžių problemos būna įvairios, bet jų jausmai ir mintys visame pasaulyje esti beveik vienodos.

Jausmai Mintys

Liūdesys, prislėgta nuotaika Nenoriu gyventi

Vienatvė Nieko nepakeisiu

Bejėgiškumas Nebegaliu ištverti

Neviltis Esu nevykėlis ir našta

Nereikalingumas Kitiems bus geriau be manęs

Statistika

Vaikų savižudybės pagal lytį ir amžių 2004 m. ( savižudybių skaičius 100 000 gyventojų )

Amžius Iš viso Mieste Kaime

iš viso vyrai moterys iš viso vyrai moterys iš viso vyrai moterys

Iš viso

(0-17)

5,0

6,4

3,5

2,7

3,2

2,1

9,0

11,9

5,9

5-9 – – – – – – – – –

10-14 2,9 4,8 0,8 2,6 3,8 1,3 3,3 6,5 –

15-17 18,9 22,7 15,0 8,6 9,4 7,7 37,4 46,2 28,1

( Demografinės statistikos skyrius 2005 11 11)

.

Vienuolikos, trylikos ir penkiolikos metų berniukų ir mergaičių suicidinių polinkių dažnis, procentais ( 2002 )

* p < 0,05, ** p < 0,01, lyginant berniukų ir mergaičių grupes

( N. Žemaitienė, A. Zaborskis, 2002)

Šiose amžiaus grupėse autorės N.Žemaitienė, D.Gailienė ir kt. pastebi kad:

• Vaikinų visada nusižudo kelis kartus (maždaug 5 kartus) daugiau negu merginų;

• Miestuose nusižudo apie pusantro karto daugiau jaunuolių negu mažuose miesteliuose ir kaimuose;

• Beveik 40 proc. vienuolikos, trylikos ir penkiolikos metų vaikų ir paauglių galvoja apie savižudybę, yra kūrę konkrečius savižudybės planus ar net bandė žudytis.

Pagrindinės savižudybių priežastysRemiantis įvairiomis autorių, tyrusių savižudybių problemas, išvadomis, mintimis pasistengsiu atsakyti į opų nūdienos klausimą „Kodėl gi vaikai bando pasitraukti iš gyvenimo?“

Kadangi šia dilema domimasi jau nuo seno, o domėjimosi sritys apima įvairias mokslo šakas, tai
pateigtų teorijų, nuomonių bei jų autorių esti daug ir įvairių. Vieni mokslininkai remiasi psichoanalitiniu modeliu ir aiškina vaikų suicidines tendencijas arba agresijos internacionalizacija (D.M.Schechter), baime prarasti instinktų kontrolę (W.C.Ackerly), reakcija į kaltės jausmą dėl uždraustų impulsų (E.Furman). Kitų autorių dėmesio centre yra šeimos procesai (J.D.Sabbath, J.Richman ir kiti), o biogenetikai (J.D.Reiner, A.Roy ir kiti) ieško biologinių ir genetinių polinkio į savižudybę šaknų: paveldėjimo, nenormalios serotonino koncentracijos, žemo endorfino lygio ir t.t.

Tačiau savižudybės priežasties neįmanoma paaiškinti viena kokia nors teorija. Šį procesą dažnai lemia individualių ir socialinių veiksnių sąveika:

Socialiniai veiksniai. 1897 m. prancūzų sociologas E. Durkheim teigė, kad „savižudybių neįmanoma paaiškinti vien individualiomis priežastimis, reikia atsižvelgti ir į socialinius faktorius (visuomenės sąlygas ir žmonių santykius), nes jie pirmiausia įtakoja savižudybių paplitimą. Mintys apie savižudybę dažniausiai kyla, kai sutrikdoma socialinė integracija – harmonija tarp individo ir jo socialinių sąlygų arba, kai atsiranda sunkumų bendrauti su aplinkiniais ir jį supančiais asmenimis, kai nepatenkinami žmogaus poreikiai – jaustis vertingu ir reikalingu, o šeimyninė padėtis, priklausymas bažnyčiai, santykiais su draugais ir giminėmis, dalyvavimas visuomeninėse veiklose. Visuomenės stabilumui yra būtina individo ir jo moralinių normų harmonija. Savižudybių skaičius visuomenėje yra atvirkščiai proporcingas visuomenės integracijai.

( E.Durkheim. 2002 )

Individualiems veiksniams, galintiems turėti įtakos vaiko ar paauglio bandymui žudytis, priskiriami: kai kurie psichikos bei psichologiniai sutrikimai; elgsenos sutrikimai; beviltiškumas; vienišumas; žemas savęs vertinimas; socialinė izoliacija; savižudybės idealizavimas.

JAV psichologas, tiriantis vaikų savižudybių priežastis, I. Orbach teigia, kad šį drastišką poelgį žengti gali pastūmėti “neišsprendžiamos problemos”, kurioms būdingi sekantys bruožai:

• vaikas negali pats jos išspręsti;

• susiklosčiusi situacija apriboja vaiko pasirinkimą;

• kiekvienas vaiko bandymas išspręsti problemas kelia vis naujų problemų;

• vaiko problema slepia sudėtingą šeimyninį konfliktą.

Savaime aišku kodėl vaikas pats ne visada gali išspręsti jį užgriuvusias bėdas – per mažas gyvenimiškas patyrimas, nemokėjimas racionaliai spręsti problemų, o bandydami įveikti jas patiems grimzta į didesnį „ problemų liūną“. Todėl jiems labai svarbi pagalba ir supratimas iš aplinkos: pirmiausiai iš tėvų, po to mokytojų, draugų ir kitų jį supančių asmenų.

N. Žemaitienė, D. Gailienė, V. Pivorienė ir dauguma kitų autorių išskiria šias pagrindines vaikų suicidinio elgesio priežastis:

• patirta prievarta ( seksualinė, emocinė ar fizinė );

• tėvų skyrybos ar nesutarimai šeimoje;

• bendravimo problemos su bendraamžiais;

• nelaiminga meilė;

• egzaminų baimė bei mokymosi sunkumai;

• artimo žmogaus mirtis;

• nesugebėjimas spręsti problemas;

• depresija.

Atliktuose tyrimuose su mokiniais ( apklausti 5645 moksleiviai penktų, septintų ir devintų klasių iš 105 Lietuvos mokyklų 2002 metais kovo mėn., apklausą sudarė N. Žemaitienė – biomedicinos mokslų daktarė, lektorė ir Apolinaras Zaborskis – Biomedicinos mokslų habilituotas daktaras,

docentas ) buvo įvardintos ir kitos savižudybių priežastys: slegiančios mintys ( ypač paauglystėje ) užėmė pirmąją vietą tarp respondentų; smalsumas, norint išbandyti įvairius žudimosi būdus; ryškūs gyvenimo pasikeitimai( traumos, apakimas, sužinojimas apie įvaikinimą); materialiniai sunkumai; nepasitenkinimas gyvenimu, savo išvaizda;

Be abejonės, suicidiškas poelgis būdingas ne visiems vaikams ir ne visada papuolus į keblią situaciją ar užvirtus kalnui problemų. Didelės reikšmės turi asmenybės savybės, jos santykiai su aplinka, susiformavusios vaiko nuostatos, tikėjimas, įgyta patirtis. Skiriamos rizikos grupės, kurioms priklausantys vaikai gali dažniau išgyventi savižudybės krizę:

• Lytis (dažniau nusižudo berniukai, mergaitės dažniau bando žudytis);

• Psichiniai sutrikimai, depresija ir somatinės ligos;

• Nepilna, nedarni ar asociali šeima;

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1871 žodžiai iš 6226 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.