Savižudybės ir jų priežastys
5 (100%) 1 vote

Savižudybės ir jų priežastys

112131415161

Turinys

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………… 2

Savižudybė – kas tai?………………………………………………………………………………………………… 3

Statistika…………………………………………………………………………………………………………………… 4

Pagrindinės vaikų savižudybių priežastys……………………………………………………………………… 5 – 7

Šeimos įtaka suicidiam elgesiui……………………………………………………………………………………. 7 – 8

Depresija…………………………………………………………………………………………………………………… 8 – 9

Sunkumai santykiuose su bendraamžiais……………………………………………………………………….. 9 – 10

Smurtas ir prievarta…………………………………………………………………………………………………….. 10

Priklausomybės………………………………………………………………………………………………………….. 10

Mokymosi sunkumai…………………………………………………………………………………………………… 11

Žiniasklaidos įtaka savižudybei……………………………………………………………………………………. 11

Būkime pastabūs………………………………………………………………………………………………………… 12

Išvados……………………………………………………………………………………………………………………… 13

Literatūros sąrašas…………………………………………………………………………………………………….. 14

Įvadas

Pati didžiausia žmogaus vertybė – gyvybė, didžiausia jo problema – gyvybės nuvertinimas, nutraukiant ją savo noru. Savižudybė – ypatingas mirties atvejis. Visais laikais ji buvo ir tebėra sukrečiantis, prieštaringas, daug diskusijų keliantis reiškinys, simbolizuojantis įvairius dalykus: tragediją, šoką, siaubą, įniršį, nesupratimą, paguodą, palengvėjimą, gėdą, pagalbos šauksmą, skausmo išvengimą, protestą, neviltį, liūdesį, klaidą, nerimą, dramą, įžeidimą, neatleidimą ir kt..

Bene labiausiai mus šiandien šiurpina vaikų bei jaunuolių savižudybės. Ko gero mes, suaugusieji, net nesusimąstome apie tai, kad vaikai gali ryžtis šiam žingsniui. Vaikystė mūsų akimis – tai nerūpestingas, daug džiaugsmo ir naujovių suteikiantis gyvenimo periodas: smėlio dėžė, gatvėje ar kieme žaidžiantys draugai, kambaryje išmėtyti žaislai, pasakos prieš miegą …. Ar gali būti kas nuostabiau? Tačiau mes pamirštame keletą svarbių dalykų: šiame gyvenimo etape vaikai susiduria ir su daugeliu nežinomybių, sukeliančių įvairių baimių, abejonių. Pajutęs kokį nors pavojų, kad ir menamą, mažyliai griebiasi motinos, tėvo rankos. Ypač juos gąsdina šiurkštumas, fizinis skausmas, todėl kiekvienas mažas žmogelis kiek įmanydamas to stengiasi išvengti.

Tad kaip bijantis fizinio skausmo vaikas ryžtasi nusižudyti? Kaip jam užteko drąsos tokiam poelgiui? Pagaliau, kas gali nutikti dramatiškesnio ir skausmingesnio vaiko gyvenime nei „ rykštė“ ar „ diržas „ ? Kodėl kai kuriems jaunuoliams ar mažiems žmogučiams mirties glėbys atrodo mielesnis nei mamos ar tėvo? Juk išdrįsti pakelti ranką prieš save manyčiau nėra lengva, turi susikaupti be galo daug įvairių problemų.

Statistika šiuo klausimu verčia susimąstyti ne tik pedagogus, mokslininkus, psichologus ar tėvelius, bet ir visą visuomenę – kiekvieną mūsų. Yra pateikiami duomenis, kad Lietuvoje kasmet nusižudo apie 50 – 60 vaikų ir jaunuolių nuo 10 iki 19 metų. Vidutiniškai 6 – 7 iš jų vaikai iki 10 metų, beveik -40% 11 -15 metų paauglių galvoja apie savižudybę ar kūrę konkrečius savižudybės planus ir bandė žudytis (N. Žemaitienė, D. Gailienė ir kt. 2001). Šis poelgis paliečia ne tik vaikus, bet ir jį supančią aplinką: tėvus, senelius, draugus….

Savižudybė – antra pagal dažnumą vaikų mirties priežastis. Lie¬tu¬vos gy¬ven¬to¬jų gru¬pė¬je ji užima 2–3 vie¬tą tarp mir¬ties prie¬žas¬čių. Šią visiems aktualią dilemą įma¬no¬ma spręs¬ti tik įver¬ti¬nus so¬cia¬li¬nes, eko¬no¬mi¬nes, psi¬cho¬lo¬gi¬nes ir me¬di¬ci¬ni¬nes prie¬žas¬tis, le¬mian¬čias in¬di¬vi¬do pa¬si¬ry¬ži¬mą nu¬trauk¬ti sa¬vo gy¬vy¬bę.

Šiame darbe aptarsiu vaikų ir jaunuolių savižudybių priežastis.

Savižudybė – kas tai ?

Savižudybė – reiškinys, kurį tiria daug mokslų : sociologija, filosofija, medicina, psichologija, kriminologija, teologija ir kt. Tai sudėtinga, daugiareikšmė problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių, psichologinių, kultūrinių, socialinių veiksnių visuma. Vienareikšmio atsakymo į klausimą „Kodėl žmonės žudosi ?“ nėra.

E. Schneidman –
vienas žymiausių šiuolaikinės suicidologijos – mokslo apie savižudybes kūrėjų – Kalifornijos universiteto Medicinos fakulteto profesorius, Amerikos suicidologų asociacijos įkūrėjas savižudybę apibūdina taip: „Šiuo metu Vakarų pasaulyje savižudybe vadinamas sąmoningas susinaikinimo aktas, kuris yra daugiasluoksnis sutrikimas ir kurį vykdo kenčiantis individas, laikantis savižudybę geriausia išeitimi iš susiklėsčiusios padėties.“ Savižudybę šis mokslininkas įvardijo kaip „ psichologinį skausmą – sąmonę užvaldęs skausmas, sielvartas arba gėla. Šio skausmo esmė psichologinė – perdėtai išgyvenama gėda, kaltė, baimė, nerims, vienišumas.“ Jo nuomone, šį skausmą sukelia nepatenkinti žmogaus poreikiai: ( meilės, supratimo, laimėjimo, būti globojamu, bendravimo, jaustis reikalingu ir t.t. )

Mokslininko nuomone, savižudybės turi ir bendrų bruožų:

1. Savižudybės prasmė – rasti problemos sprendimo būdą iš susidariusios krizinės situacijos.

2. Savižudybės tikslas – siekiama atimti sau sąmonę, kad būtų galima negalvoti ir nejausti.

3. Savižudybės veiksmas – pasitraukimas, bėgimas nuo aplinkybių ir būsenos.

4. Savižudybės postūmis – nepakeliamas psichikos (psichologinis, dvasinis) skausmas.

5. Nepatenkinti psichikos poreikiai

6. Emocinė būklė – bejėgiškumas ir neviltis.

7. Vidinė pozicija yra ambivalentiškumas gyvenimo atžvilgiu: noras gyventi ir negyventi lygūs.

8. Momentinis impulsyvumas – savižudybė labai dažnai yra impulsyvus veiksmas.

9. Suvokimo (pažinimo) sferos susiaurėjimas: žmogus mato savo, kitų galimybes, situacijos, į kurią pateko, ypatumus siauriau, vienpusiškai, lyg pro „tamsius akinius“. Į sąmonės, suvokimo lauką nebepatenka įsipareigojimai ir atsakomybė prieš artimus ir mylimus žmones, teigiami ir malonūs prisiminimai, vilties išgyvenimas

10. Visuomet tiesiogiai ar netiesiogiai kažkam yra pranešama apie ketinimą, planą nusižudyti.

11. Savižudybė – procesas, kurio pradžia dažnai glūdi dar vaikystėje, paauglystėje.

( E. Schneidman 2002 )

Pasak psichologės R. V. Pivorienės: „ Savižudybė tai – procesas, kurio metu žmogus patiria vis labiau augantį emocinį skausmą, jausmų ir minčių sumaištį ir nuolat mažėjantį gebėjimą įveikti sunkumus. Šį procesą sudaro trys etapai: mintys apie savižudybę; ketinimas nusižudyti; bandymas nusižudyti.“ Psichologės nuomone, vaikai linkę priimti impulsyvius veiksmus, tačiau dažniausiai nusižudymo planai bręsta ilgą laiką, nes vyksta „ sielos drama“, kurios metu ieškoma išeities iš susidariusios situacijos, o pats veiksmas gali būti įvykdytas 48 val. laikotarpyje ir greičiau.

Savižudybė- tai tragiškai beviltiškas bandymas spręsti savo sunkumus, dažniausiai tai – pagalbos šauksmas, nepakeliamo psichikos skausmo, beviltiškumo jausmo išraiška, kuriais žmogus nerado ,nesugebėjo, nemokėjo su kuo nors pasidalinti, neieškojo arba nesugebėjo rasti reikiamos pagalbos.

Blogiausia, kad šis žingsnis, klaida, padaryta silpnumo, bejėgiškumo akimirką, neatitaisoma. Ji palieka labai sunkias psichologines, dvasines pasekmes nusižudžiusiojo artimiesiems, draugams, bendradarbiams, visiems, su kuriais nusižudęs asmuo turėjo reikšmingesnius asmeninius santykius.

Savižudžių problemos būna įvairios, bet jų jausmai ir mintys visame pasaulyje esti beveik vienodos.

Jausmai Mintys

Liūdesys, prislėgta nuotaika Nenoriu gyventi

Vienatvė Nieko nepakeisiu

Bejėgiškumas Nebegaliu ištverti

Neviltis Esu nevykėlis ir našta

Nereikalingumas Kitiems bus geriau be manęs

Statistika

Vaikų savižudybės pagal lytį ir amžių 2004 m. ( savižudybių skaičius 100 000 gyventojų )

Amžius Iš viso Mieste Kaime

iš viso vyrai moterys iš viso vyrai moterys iš viso vyrai moterys

Iš viso

(0-17)

5,0

6,4

3,5

2,7

3,2

2,1

9,0

11,9

5,9

5-9 – – – – – – – – –

10-14 2,9 4,8 0,8 2,6 3,8 1,3 3,3 6,5 –

15-17 18,9 22,7 15,0 8,6 9,4 7,7 37,4 46,2 28,1

( Demografinės statistikos skyrius 2005 11 11)

.

Vienuolikos, trylikos ir penkiolikos metų berniukų ir mergaičių suicidinių polinkių dažnis, procentais ( 2002 )

* p < 0,05, ** p < 0,01, lyginant berniukų ir mergaičių grupes

( N. Žemaitienė, A. Zaborskis, 2002)

Šiose amžiaus grupėse autorės N.Žemaitienė, D.Gailienė ir kt. pastebi kad:

• Vaikinų visada nusižudo kelis kartus (maždaug 5 kartus) daugiau negu merginų;

• Miestuose nusižudo apie pusantro karto daugiau jaunuolių negu mažuose miesteliuose ir kaimuose;

• Beveik 40 proc. vienuolikos, trylikos ir penkiolikos metų vaikų ir paauglių galvoja apie savižudybę, yra kūrę konkrečius savižudybės planus ar net bandė žudytis.

Pagrindinės savižudybių priežastysRemiantis įvairiomis autorių, tyrusių savižudybių problemas, išvadomis, mintimis pasistengsiu atsakyti į opų nūdienos klausimą „Kodėl gi vaikai bando pasitraukti iš gyvenimo?“

Kadangi šia dilema domimasi jau nuo seno, o domėjimosi sritys apima įvairias mokslo šakas, tai
pateigtų teorijų, nuomonių bei jų autorių esti daug ir įvairių. Vieni mokslininkai remiasi psichoanalitiniu modeliu ir aiškina vaikų suicidines tendencijas arba agresijos internacionalizacija (D.M.Schechter), baime prarasti instinktų kontrolę (W.C.Ackerly), reakcija į kaltės jausmą dėl uždraustų impulsų (E.Furman). Kitų autorių dėmesio centre yra šeimos procesai (J.D.Sabbath, J.Richman ir kiti), o biogenetikai (J.D.Reiner, A.Roy ir kiti) ieško biologinių ir genetinių polinkio į savižudybę šaknų: paveldėjimo, nenormalios serotonino koncentracijos, žemo endorfino lygio ir t.t.

Tačiau savižudybės priežasties neįmanoma paaiškinti viena kokia nors teorija. Šį procesą dažnai lemia individualių ir socialinių veiksnių sąveika:

Socialiniai veiksniai. 1897 m. prancūzų sociologas E. Durkheim teigė, kad „savižudybių neįmanoma paaiškinti vien individualiomis priežastimis, reikia atsižvelgti ir į socialinius faktorius (visuomenės sąlygas ir žmonių santykius), nes jie pirmiausia įtakoja savižudybių paplitimą. Mintys apie savižudybę dažniausiai kyla, kai sutrikdoma socialinė integracija – harmonija tarp individo ir jo socialinių sąlygų arba, kai atsiranda sunkumų bendrauti su aplinkiniais ir jį supančiais asmenimis, kai nepatenkinami žmogaus poreikiai – jaustis vertingu ir reikalingu, o šeimyninė padėtis, priklausymas bažnyčiai, santykiais su draugais ir giminėmis, dalyvavimas visuomeninėse veiklose. Visuomenės stabilumui yra būtina individo ir jo moralinių normų harmonija. Savižudybių skaičius visuomenėje yra atvirkščiai proporcingas visuomenės integracijai.

( E.Durkheim. 2002 )

Individualiems veiksniams, galintiems turėti įtakos vaiko ar paauglio bandymui žudytis, priskiriami: kai kurie psichikos bei psichologiniai sutrikimai; elgsenos sutrikimai; beviltiškumas; vienišumas; žemas savęs vertinimas; socialinė izoliacija; savižudybės idealizavimas.

JAV psichologas, tiriantis vaikų savižudybių priežastis, I. Orbach teigia, kad šį drastišką poelgį žengti gali pastūmėti “neišsprendžiamos problemos”, kurioms būdingi sekantys bruožai:

• vaikas negali pats jos išspręsti;

• susiklosčiusi situacija apriboja vaiko pasirinkimą;

• kiekvienas vaiko bandymas išspręsti problemas kelia vis naujų problemų;

• vaiko problema slepia sudėtingą šeimyninį konfliktą.

Savaime aišku kodėl vaikas pats ne visada gali išspręsti jį užgriuvusias bėdas – per mažas gyvenimiškas patyrimas, nemokėjimas racionaliai spręsti problemų, o bandydami įveikti jas patiems grimzta į didesnį „ problemų liūną“. Todėl jiems labai svarbi pagalba ir supratimas iš aplinkos: pirmiausiai iš tėvų, po to mokytojų, draugų ir kitų jį supančių asmenų.

N. Žemaitienė, D. Gailienė, V. Pivorienė ir dauguma kitų autorių išskiria šias pagrindines vaikų suicidinio elgesio priežastis:

• patirta prievarta ( seksualinė, emocinė ar fizinė );

• tėvų skyrybos ar nesutarimai šeimoje;

• bendravimo problemos su bendraamžiais;

• nelaiminga meilė;

• egzaminų baimė bei mokymosi sunkumai;

• artimo žmogaus mirtis;

• nesugebėjimas spręsti problemas;

• depresija.

Atliktuose tyrimuose su mokiniais ( apklausti 5645 moksleiviai penktų, septintų ir devintų klasių iš 105 Lietuvos mokyklų 2002 metais kovo mėn., apklausą sudarė N. Žemaitienė – biomedicinos mokslų daktarė, lektorė ir Apolinaras Zaborskis – Biomedicinos mokslų habilituotas daktaras,

docentas ) buvo įvardintos ir kitos savižudybių priežastys: slegiančios mintys ( ypač paauglystėje ) užėmė pirmąją vietą tarp respondentų; smalsumas, norint išbandyti įvairius žudimosi būdus; ryškūs gyvenimo pasikeitimai( traumos, apakimas, sužinojimas apie įvaikinimą); materialiniai sunkumai; nepasitenkinimas gyvenimu, savo išvaizda;

Be abejonės, suicidiškas poelgis būdingas ne visiems vaikams ir ne visada papuolus į keblią situaciją ar užvirtus kalnui problemų. Didelės reikšmės turi asmenybės savybės, jos santykiai su aplinka, susiformavusios vaiko nuostatos, tikėjimas, įgyta patirtis. Skiriamos rizikos grupės, kurioms priklausantys vaikai gali dažniau išgyventi savižudybės krizę:

• Lytis (dažniau nusižudo berniukai, mergaitės dažniau bando žudytis);

• Psichiniai sutrikimai, depresija ir somatinės ligos;

• Nepilna, nedarni ar asociali šeima;

• Labai griežti tėvai;

• Vaikas šeimoje jaučiasi nemylimas, nereikalingas abiem ar vienam tėvų, yra vieniši izoliuoti;

• Vaikas patyrė daug stresinių situacijų ar išgyvena sunkią psichinę traumą;

• Anksčiau buvę bandymai nusižudyti (taip pat ir demonstratyvūs);

• Žemas savęs vertinimas ar nepasitikėjimas savimi;

• Mokymosi negalė ir mokymosi sunkumai, perdėtas stropumas;

• Savižudybė – “užkrečiama”, jos idealizavimas ir pamėgdžiojimas ( ypač paauglystėje );

• Priklausomybė nuo alkoholio, narkotinių medžiagų.

Prie rizikos grupių taip pat galima priskirti ir „ gatvės“ ( beglobius), agresyvius ir bendraamžių atstumtus bei nusikaltimų padariusius vaikus.

Reikia pabrėžti, jog dauguma linkusių nusikalsti vaikų dažniausiai yra iš tų šeimų, kurios patiria stiprų stresą ir yra nestabilios. Šio streso šaltiniai gali būti labai įvairūs: kai kurie susiję su
tame rajone gyvenančiais asmenimis ir su ekonominiais veiksniais, o kai kurie – su tėvų socialine padėtimi. Kitaip sakant, skurdas, tėvų asocialus ar kriminalinis elgesys, skyrybos, tarpusavio konfliktai – šeimos veiksniai, susiję su vaiko elgesio sutrikimais. Tokiose nestabiliose, stresą patiriančiose šeimose pasireiškia vaiko impulsyvumas, sutrinka bendravimas su tėvais bei bendraamžiais. Patys tėvai linkę dažnai griebtis žiaurių fizinių bausmių, kadangi kitaip nesugeba nustatyti pastovaus vaiko elgesio reguliuojančių taisyklių ir tinkamai juos auklėti, mylėti bei išklausyti, patarti. ( R.Žukauskienė, 1999 )

Kitais atvejais, kai tėvai įžeidinėja, žemina vaiką, vaikui parodomas žiauraus elgesio pavyzdys, jie mokosi elgtis lygiai taip pat. Šiai nuomonei pritaria ir lietuvių tyrėjas G. Valickas, pabrėždamas, kad ,,fizinį ir psichologinį smurtą patyrusių vaikų agresyvus elgesys rodo, jog sąveikaudama su aplinkiniais asmenybė tarytum atgamina ankstesniųjų santykių šeimoje turinį.” (G. Valickas, 1997)

Rizikos grupės vaikams būdingi šie bruožai:

• Elgesio etikos sutrikimas ( nemandagumas, įžūlumas, nedrausmingumas);

• Žemas savęs vertinimas ir nepasitikėjimas savimi;

• Jie jaučia baimę, nerimą, abejones, yra įsitempę, nervingi;

• Susiduria su sunkumais mokykloje, bendraujant su aplinkiniais;

• Būdingas nepasitikėjimas kitais žmonėmis;

• Linkę į nusikaltimus, aferas, mėgsta apgaudinėti.

( R. Žukauskienė, 1999 ) Didelę reikšmę savižudybės pasirinkimui turi ir pačios mirties samprata. O ji įvairiose vaiko amžiaus tarpsniuose esti ne vienoda. Mažamečiui mirtis tėra paskutinysis argumentas dialoge su jam svarbiausiais žmonėmis – tėvais. Jis nesuvokia, kad mirtis – tai galas, o mano, kad iš čia galima sugrįžti, o po jos viskas pasikeis į gerąją pusę. 10 – 12 m. vaikai mano, kad gyvenimas po mirties nenutrūksta, tiki prisikėlimu. Tokios mintys dažnai siejamos su norais ir bandymais pataisyti nepakeliamą jų akimis gyvenimo situaciją. Vaikai (net iki 17 metų) įsivaizduoja, kaip, jam numirus, jo visi gailės, verks, smerks save už abejingumą, šaltumą, nemeilę. Juk jie taip trokšta būti mylimi, reikalingi. Štai toks dažniausiai tikslas. O kad jo paties jau nebus ir šios svarbios problemos nebeegzistuos, – realiai nesuvokia. ( Navickas, 2003 ). Daugeliu atveju, vaikų savižudybės – tai protestas ( prieš tėvus, draugus, pažeminimą ar kt. ).

Šeimos įtaka suicidiniam elgesiui

Jautriai reaguojame į oro pasikeitimą. Pavyzdžiui, kai kambaryje 23 laipsniai šilumos, mums per karšta, kai 17 – per šalta. Taip pat tiek mūsų pačių, tiek vaikų savijautą veikia ir šeimyninio mikroklimato svyravimai. Nuotaika šeimoje gali būti slegianti arba džiaugsminga.

Daugelis atliktų tyrimų parodė, jog šeimos struktūra ir jos įtaka yra labai svarbus veiksnys jaunuolių savižudybėms ir savižudiškam elgesiui. D. Gailienė knygoje “Savižudybių prevencijos idėjos” išskiria savižudžių šeimoms būdingus bruožus:

• Aiškios kartų ribos nebuvimas;

• Šeimos struktūra pernelyg sustabarėjusi ir bet koks pokytis laikomas grėsmingu;

• Tėvo ir vaiko santykiai simbiotiniai;

• Ilgalaikės problemos: vieno iš tėvų nebuvimas, girtavimas, psichikos ligos, ankstesnės savižudybės.

Šeimose, kur vyrauja pernelyg sustabarėjusi tvarka, į daugelį dalykų “žiūrėjimas pro pirštus”, čia apstu paslapčių, o šeimos narių tarpusavio bendravimas menkas.

Kitose šeimose atvirkščiai – būna labai griežta disciplina. Tuomet vaikams nubrėžiamos griežtos ribos, kurių negalima peržengti, kas labai trukdo ugdyti asmens tapatybę ( ypač paauglystės laikotarpiu ar hiperaktyvių vaikų atžvilgiu ). Pavyzdžiui, neretai tėvai išardo paauglių poras ar draudžia draugystes, kas labai skaudina jų vaikus, nes bendravimas ne tik šeimoje, bet ir su bendraamžiais jiems svarbus.

Savižudžių šeimose nebūna aiškios kartų ribos, pavyzdžiui, kuris nors iš tėvų lieka pernelyg prisirišęs prie savo tėvų šeimos. Vis dažnesnis šiandienos faktas – seneliai, o ne tėvai augina vaikus.

Paskatinti žudytis gali neseniai įvykęs koks nors persitvarkymas – persikraustymas, atleidimas iš darbo, fizinė ar psichinė liga, tėvų barnis ar skyrybos.

Moksleivių nurodytus šeimoje patiriamus sunkumus galima suskirstyti į 3 pagrindines grupes:

• vaikų ir tėvų tarpusavio nesutarimai;

• b) tėvų tarpusavio nesutarimai;

• c) tėvų meilės ir dėmesio stoka.

Savo paaiškinimuose, kurie dažniausiai susideda iš trijų, keturių žodžių, nesutarimų priežastis tiesiog įvardijama sekančiai: „ kartais (dažnai) manęs nesupranta“, priekaištai“, „tėvai nepasitiki“, „nervina mama ant manęs staugia“, „nesutarimai tėvu“, „užkniso tėvas“, „tėvo rėkimas“- tai apibūdina tėvų elgesį,. Tarpusavio bendravime vyravo tokios nuostatos; „ užkniso sesė“, nervina broliai“, „dėl patėvio nebenoriu gyventi“, „nesutariu su patėviu“, „pykausi su globėjais“. Dauguma moksleivių taip pat įvardija laisvės ribojimą, kišimąsi į jų asmeninius reikalus ( draugų atrinkimas ir t.t. ), nesugebėjimą suprasti, patarti, dėmesio stoką iš tėvų pusės. Juos taip pat piktino ir slėgė nuolatiniai barniai
bei išgėrimai namuose.

Tėvai turėtų būti artimiausi žmonės, bet kodėl taip nėra? Štai vienos mergaitės, parašiusios jaunimo pagalbos linijai, laiškas, kuriame ji išlieja savo skaudžius išgyvenimus, emocijas, liūdesį, nusivylimą, vienišumą:

„Dabar sėdžiu viena namuose. Dieną buvau geros nuotaikos. Kažkaip sugebėjau būti viena su

savimi. Tačiau dabar nejučiom peržvelgiau namus… Tik tamsa… tyluma… Gal kam nors tai ir

patinka, bet ne man. Man tik 17… Aš dar nenoriu gyventi viena. Noriu, kad tėvai būtų šalia.

Tiesą sakant, aš net nepastebiu skirtumo – ar jie (tiksliau, mama) išvyksta kur nors toliau, ar

tiesiog gyvena savo gyvenimą, kuris, deja, mane mažai liečia. Nors nežinau, kartais man jau

būna keista, kai mama namie… Taip jau yra, kad ji kiekvieną naktį būna pas savo draugą… O

tėtis? Jis taip toli… Kartais atrodo, kad prie to priprantu, bet iš tikrųjų – tai tik bandymas save

įtikinti, kad man tai nerūpi. Bet štai jau pusę valandos sėdžiu netvardydama ašarų… Ir kodėl?

Kad nieko nėra šalia… Tėvai turėtų būt artimiausi žmonės, tai kodėl taip nėra??? Man nereikia

tėvų tik tam, kad duotų pinigų… Man reikia kur kas daugiau… Man liūdna… Kartais draugai

sako, jog man pavydi, kad tėvų taip dažnai nebūna namie. Bet kaip galima to pavydėti??? Aš

nemėgstu eiti pas kitus į svečius vakarais, kai tėvai būna namie. Man keista… Aš negaliu žiūrėti,

kaip jie visi sėdi prie vakarienės stalo, dalinasi savo mintimis, dienos įspūdžiais. Aš nei su

mama, nei su tėčiu niekada nesišneku taip. Jie arba neturi laiko, arba, kai nori, kad pasakyčiau,

kaip man einasi, aš paprasčiausiai neturiu ką pasakyti… Tiesiog tėvai nėra tokie artimi, kad

galėčiau su jais šnekėtis. Man skaudu… Žinau, kad nei vienoj šeimoj nebūna viskas idealu,

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3120 žodžiai iš 6226 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.