Savizudybes Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Savizudybes Lietuvoje

11

Savižudybės yra rimta visuomenės problema, kurios sprendimas visų pirma reikalauja supratimo, kokios priežastys lemia didesnį ar mažesnį savižudybių paplitimą konkrečioje šalyje ar regione. Tai sunkus uždavinys, kadangi tokių priežasčių yra daug ir jos gali būti skirtingos įvairiose sociokultūrinėse aplinkose.

2001 m. parengtoje Lietuvos valstybinėje savižudybių prevencijos strategijoje minimos tokios savižudybių paplitimo šalyje priežastys: socialinė dezintegracija, radikalių reformų sukeltas šokas, vertybių krizė, vyraujantis abejingas požiūris į žmogaus ir jo gyvybės vertę, alkoholizmo ir girtavimo paplitimas, nepakankamas socialinės ir sveikatos apsaugos sistemų dėmesys psichikos sveikatai, tarpžinybinio bendradarbiavimo stoka, sprendžiant savižudybių ir krizių prevencijos problemas. Strategijoje teigiama, kad savižudybių paplitimui šalyje svarbią įtaką daro ir visuomenėje vyraujanti pasyvi ir bejėgiška nuostata savižudybių atžvilgiu.

Savižudybė apima ne tik skausmą bet ir žmogaus nesugebėjimą jį pakleti bei aktyvų norą jį sustabdyti. Taigi savižudybė nėra betikslis, beprasmis ar atsitiktinis veiksmas. Savižudybės tikslas – rasti sprendimą ar išeitį iš suvokiamos krizės – neįveikiamo, nepakeliamo skausmo, kuris verčia žmogų smarkiai kentėti (D. Gailienė).

Paprastai žmonės bando nusižudyti, norėdami nuslopinti nepakeliamą emocinį skausmą, kuris gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Dažnai tai būna pagalbos šauksmas. Žmogus, bandantis nusižudyti, dažniausiai būna tiek prislėgtas, kad nesupranta, jog yra ir kitų pasirinkimų.

Savižudybė – visuomenės problema

Pasak D. Pūro, savižudybės – tai visuomenės sveikatos problema. Tai reiškia, kad gydyti reikia ne tik ir ne tiek pavienius žmones, turinčius ligos požymių. Gydyti reikia visuomenę. O tam netinka medicininis modelis su ligoninėmis, aparatūra, vaistais ir viltimis, kad tyrinėjant smegenis ir chromosomas bus rastas savižudybės genas.

Šiame skyriuje norėtume išskirti dvi dalis – mokslo įstaigas – tiek vidurines, tiek aukštasias mokyklas, kur patys praleidžiame didelę dalį savo laiko, ir pačią visuomenę, kaip žmonių grupę – bendruomenę. Pasak A. Leenaars, mokyklos – tai įstaigos, padedančios vaikams ir paaugliams augti, įveikti vaikystės ir paauglystės sunkumus. Apskritai, savo straipsnyje „Kaip padėti į savižudybę linkusiam moksleiviui“ A. Leenars pačias mokslo įstaigas daugiau mato kaip prevencijos priemonę savižudybėms įveikti, akcentuodamas pirminį savižudybės ženklų pastebėjimą. Jis teigia, kad mokytojai, direktoriai ar kiti mokyklų darbuotojai turi unikalią padėti ir gali pastebėti savižudybės grėsmę bei imtis veiksmų jai sustabdyti. Vis dėlto prieinama prie išvados, kad priežasčių vyktyti savižudybių prevenciją mokyklose yra. N. Žemaitienės, L. Jaurševičienės, D. Gailienės straipsnyje „Savižudybė mokykloje“ akcentuojamas galimas imitacijos efektas po savižudybės mokykloje. Kalbama apie mokytojų požiūrį į savižudybes ir išskiriamas jų nesugebėjimas tinkamai reaguoti bei padėti moksleiviams tuomet, kai nusižudo mokyklos moksleivis.

Mūsų nuomone, mokykla, nesvarbu, ar vidurinė, ar aukštoji, neretai gali būti daugelio jaunų žmonių savižudybės priežastis. Visų pirma reiketų pripažinti, kad minčių apie savižudybę esame turėję ne vieną kartą. Jaunam, mąstančiam žmogui mokykla dažnai yra gyvenimo tikslas, ne tik todėl, kad tai yra vienintelis būdas siekti išsilavinimo, būti pripažintam visuomenėje, bet ir todėl, kad šio požiūro laikėsi ir laikosi mūsų tėvai. Pradedant blogesniu pažymiu, praleista diena mokykloje ir baigiant neišlaikytu brandos egzaminu mokykla dažnai gali sukelti sunkių, o dažnai ir nepakeliamų emocinių traumų. Pasamonėje suformuojama nuomonė, kad netinkamai atlikta užduotis – kontrolinis ar egzaminas gali užkirsti kelią tolimesnei „karjerai“ ir iškyla klausimas, ar po nesėkmės apskritai egzistuoja kokia nors reali išeitis, ar būdas „atsitiesti“. Būtent šios priežastys jauną žmogų gali traumuoti nepataisomai. Neišvengiamai atsiranda ne tik nepasitikėjimas savimi, savo jėgomis ir gebėjimais pačiam įveikti sunkumus, tačiau kartu formuojasi ir nepasitikėjimas aplinka – draugais, bendraklasiais, artimaisiais, mokytojais, nors kaip tik į pastaruosius turėtų būti sudaryta galimybė kreiptis pagalbos. Dar blogiau, kai nesėkmės pradeda kartotis viena po kitos, ir nors ankščiau daugelis dalykų mokykloje sekėsi neblogai, tokiais atvejais moksleivis dažnai yra pradedamas vertinti kaip nepažangus. Tik nedaugelis iš mūsų gali surasti jėgų išspręsti savo problemas pats, todel neretai yra tikimasi pagalbos „iš šono“, nors dažniausia jos taip ir nesulaukiama. Nedrįstume teigti, kad kartais savižudybės priežastis gali būti per mažas mokytojų dėmesys, palaikymas, tačiau kritiniais momentais šią priežastį mintyse turbūt ištariame keletą kartų. Apskritai, galvojant šį kraštutinį ir nepateisinamą būdą išspręsti visas problemas – savižudybę, dažnai priežasčių tokiam poelgiui atsiranda tikrai ne viena. Kitaip tariant, neišlaikytas egzaminas galbūt ir nebus vienintelis dalykas, kuris gali išprovokuoti savižudybę, bet prie visų jauno ir sugniuždyto žmogaus problemų
tai dažnai gali būti „lemtingas lašas taurėje“. Būtų galima mokytojo nesugebėjimą parodyti dėmesio, laiku ir tinkamai suteikti pagalbą moksleiviui pateisinti perpildytomis mokyklomis, tačiau vargu, ar šis pateisinimas būtų teisingas. Veikiausiai pats mokytojas nejaučia būtinybės pasistengti individualiai dirbti su moksleiviu, ypač tuomet, kai mokytojo dėmesys moksleiviui reikalingas labiausiai, galbūt todėl, kad tai nėra susiję nei su kvalifikacijos kėlimu, nei su jokia kita apčiuopiama nauda. Jokiu būdu negalima teigti, jog visi mokytojai nėra pajėgūs padėti nesėkmių ištiktam moksleiviui, tačiau vis dėl to reikėtų pripažinti, kad mokykloje vis dar labai trūksta mokytojų ir moksleivių pasitikėjimo vieni kitais bei glaudaus ir betarpiško jų bendradarbiavimo. Norėtųsi pabrėžti, kad pedagogų paskatinimai reikalingi ne tuomet, kai „skini laurus vieną po kito“, o būtent tuomet, kai esi suklupęs ir esi praradęs tikėjimą savo jėgomis.

Labai svarbu suprasti, kad vienos priežastys dažnai išprovokuoja visą virtinę kitų, pašalinių. Neretai laiku neatsiskaityta užduotis gali būti kliūtis atsiskaityti tolimesnes, o tai reiškia, kad nesurinkus reikiamo balų skaičiaus „iš pratybų“, šansų egzamino neišlaikyti padvigubėja. Kaip žinia, dėl vieno neišlaikyto egzamino studentui gali tekti mokėti už mokslą. O ką daryti, jei studentas nedirbantis, o tėvai mokėti neturi iš ko? O ką daryti, jei tokiu „laiku neatsiskaitytų“ dalykų yra daugiau, nei vienas? O jei dar problemos šeimoje? Baimė dėl ateities atima nemažai gyvyvių, todėl ypač svarbu suteikti studentui pagalbą reikiamu laiku, jį suprasti ir palaikyti. Jokiais būdais negalima teisinti nepažangaus studento, tačiau praktika rodo, kad taip atsitinka net patiems pažangiausiems.

Nemažiau svarbi yra kita problema – tai pačios visuomenės požiūris į savižudybę. Apie šį reiškinį žinome kiekvienas, tačiau ar mokėtume suteikti pagalbą tiems žmonėms, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių yra atsidūrę rizikos grupėje, arba, tiesiog linkę į savižudybę? Ko gero tik tie, kurių artimas žmogus yra nusižudęs suvokia, kaip svarbu laiku suteikti pagalbą tiems, kam tos pagalbos reikia labiausiai. Čia būtų galima pritaikyti paprastą taisyklę, kad jokia problema negali būti išspręsta tol, kol žmonės jos nepripažįsta. Lietuvia savižudybių skaičiumi lenkia daugelį pasaulio valstybių, bet tie patys lietuviai turi bruožą negalvoti apie šią problemą tol, kol ji jų nepalietė.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 1252 žodžiai iš 2345 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.