Savižudybės problema
5 (100%) 1 vote

Savižudybės problema

112131

1. Kodėl žmonės bando nusižudyti?

Paprastai žmonės bando nusižudyti, norėdami nuslopinti nepakeliamą emocinį skausmą, kuris gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Dažnai tai būna pagalbos šauksmas. Žmogus, bandantis nusižudyti, dažniausiai būna tiek prislėgtas, kad nesupranta, jog yra ir kitų pasirinkimų: mes galime padėti sustabdyti tragediją, stengdamiesi suprasti, kaip jie jaučiasi, padėdami jiems ieškoti kitų galimų pasirinkimų. Savižudžiai dažniausiai jaučiasi siaubingai izoliuoti; dėl savo kančių, jie nesugeba pagalvoti apie žmones, į kuriuos galėtų kreiptis, taip dar labiau padidindami izoliaciją.

Absoliučia dauguma atvejų, savižudis pasirinktų kitą kelią, jei taip baisiai nekentėtų ir galėtų vertinti veiksmus objektyviai. Dauguma savižudžių duoda įspėjamuosius ženklus tikėdamiesi, kad jie bus išgelbėti, nes jų noras yra baigti emocines kančias, o ne mirti.

2. Argi nėra visi savižudžiai pamišę?

Ne, mintys apie savižudybę toli gražu nerodo, kad jūs esate pamišęs arba būtinai dvasiškai sergate. Žmonės, bandantys nusižudyti, dažniausiai smarkiai kenčia, ir didžiajai daugumai jų yra kažkokio lygio depresija. Ši depresija gali būti reakcinė depresija, kuri yra absoliučiai normali reakcija į sunkias aplinkybes. Arba patvirtinta (endogenous) depresija, kuri gali būti diagnozuojamos dvasinės ligos išdava. Tai taip pat gali būti ir abiejų kombinacija.

Psichinės ligos klausimas yra sudėtingas, nes abi šios depresijos rūšys turi panašius simptomus ir pasekmes. Tikslus depresijos kaip psichinės ligos (pvz. klinikinė depresija) diagnozės apibrėžimas yra netikslus ir besikeičiantis, todėl ar žmogui, kuris kenčia pakankamai, kad bandytų nusižudyti, bus diagnozuojama klinikinė depresija, priklauso nuo įvairių žmonių nuomonės ir gali skirtis skirtingose kultūrose.

Tikriausiai geriau atskirti depresijos tipą ir gydyti atsižvelgiant į tai, o ne pripažinti visas šitas depresijas kaip psichinės ligos formas, net jei žmogus, kenčiantis nuo reakcinės depresijos, gali atitikti diagnozavimo kriterijus, naudojamus klinikinei depresijai nustatyti. Pvz., Appleby ir Condonis[1] rašo:

Dauguma nusižudančių asmenų nebūna diagnozuoti kaip psichiškai sergantys. Jie yra tokie patys žmonės kaip jūs ir aš, kurie konkrečiu laiko momentu pasijaučia izoliuoti, beviltiškai nelaimingi ir vieniši. Veiksmai ir mintys apie savižudybę gali atsirasti dėl gyvenimo stresų ar praradimų, su kuriais žmogus mano negalįs susidoroti.

Visuomenėje, kur psichinės ligos laikomos dėme ir ignoruojamos, žmogus, linkstantis į savižudybę, gali bijoti, kad kiti žmonės palaikys jį „pamišusiu“, jei jis bandys papasakoti kaip jaučiasi, dėl to gali nenorėti ieškoti pagalbos krizės metu. Bet kokiu atveju kito apibūdinimas kaip „pamišusiu“, kas turi stipria neigiamą reikšmę, tikrai nepadeda ir atkalba žmogų nuo pagalbos ieškojimo. Nesvarbu, serga jis psichine liga ar ne.

Žmonės, kenčiantys nuo psichinių ligų, tokių kaip šizofrenija ar klinikinė depresija tikrai dažniau žudosi, bet visgi jie sudaro mažumą tarp visų bandčių nusižudyti. Šitiems žmonėms teisingai diagnozuota liga gali reikšti, kad bus pradėtas tinkamas jų gydymas.

Jei norite daugiau informacijos apie klinikinę depresija, žiūrėkite alt.support.depression FAQ štai čia:

ftp://rtfm.mit.edu/pub/usenet/news.answers/alt-support-depression/faq/

3. Ar kalbos apie savižudybę jos neskatina dar labiau?

Priklauso nuo to, kokiu požiūriu apie tai kalbama. Kalbos apie jausmus, lydinčius savižudybę, skatina supratimą ir gali žymiai sumažinti esamas žmogaus kančias. Beje, visai gerai yra paklausti žmogaus, ar jis svarsto savižudybės galimybę, jei įtariate, kad jis nesusitvarko su situacija. Jei jis linksta į savižudybę, tai gali labai padėti, nes kažkas kitas supranta kaip jie jaučiasi.

Tokį klausimą užduoti sunku, todėl čia pateikti keletas galimų variantų:

• „Gal tu jautiesi taip blogai, kad net galvoji apie savižudybę?“

• „Atrodo to yra per daug, kad vienas žmogus galėtų pakelti; ar tai verčia tave galvoti apie savižudybę kaip išeitį?“

• „Ar visas tave slegiantis skausmas verčia tave galvoti apie kenkimą sau?“

• „Ar niekada nesijautei taip, kad geriausia būtų visą tai palikti?“

Tinkamiausias būdas paklausti priklausys nuo situacijos ir nuo to, kas priimtiniau konkretiems žmonėms. Taip pat svarbu suprasti asmens atsakymo esmę bandant jį įvairiai interpretuoti, nes kenčiantis žmogus gali atsakyti „ne“, nors iš tikrųjų galvoja „taip“. Žmogus, kuris nesiruošia žudytis, paprastai sugebės atsakyti „ne“ ir dažniausiai tęs kalbą apie konkrečias priežastis, dėl ko jis turi gyventi. Taip pat gali būti naudinga paklausti, ką jie darytų, jei palinktų į savižudybę netolimoje ateityje – o gal jie linkę į savižudybę, tik nedrįsta to jum pasakyti.

Kalbos išskirtinai vien apie savižudybės būdus gali duoti idėjų žmonėms, kurie galvoja apie savižudybę, bet nepagalvoja apie tai, kaip jie tai padarys. Žiniasklaida skelbia, kad vien koncentruojantis į metodą ir ignoruojant emocinę pusę, galima paskatinti „mėgdžiotojus“ žudytis.

4. Tai kas gali padėti žudytis sumaniusiam žmogui?

Žmonės paprastai gali susitvarkyti su paskirais traumuojančiais įvykiais ar stresu ir išgyvena tai
palyginus gerai, bet kai keli tokie įvykiai atsitinka per trumpą laiko tarpą, mūsų sugebėjimas susitvarkyti, iškęsti gali žlugti.

Streso ar traumos, sukeltos konkretaus įvykio, pasekmės priklausys nuo konkretaus žmogaus, nuo situacijos, nuo to, kaip jis susidoroja su įtampa. Žmonės yra daugiau ar mažiau jautrūs konkretiems stresiniams įvykiams, vieniems kažkokie įvykiai gali atrodyti stresiniais, nors kitiems jie bus tik teigiama patirtis. Be to, žmonės sprendžia streso ir traumos problemas skirtingais būdais; keleto rizikos faktorių buvimas toli gražu nereiškia, kad asmuo links į savižudybę.

Priklausomai nuo konkretaus žmogaus, rizikos faktoriai, kurie gali pastūmėti žmogų galvoti apie savižudybę yra:

• Ryškūs pasikeitimai:

o Santykių.

o Jo paties ar šeimos nario gerbūvio.

o Kūno išvaizdos.

o Darbe, mokykloje, universitete, namuose, vietovėje.

o Materialinės padėties.

o Pasaulinės situacijos.

• Žymūs praradimai:

o Mylimo žmogaus mirtis.

o Reikšmingų santykių praradimas.

o Pasitikėjimo savimi ar siekių praradimas.

o Darbo praradimas.

• Patirta prievarta:

o Fizinė.

o Emocinė/Psichologinė.

o Lytinė.

o Socialinė.

o Dėl nerūpestingumo/aplaidumo.

5. Kaip man suprasti, kad kažkas man svarbus ruošiasi žudytis?

Paprastai linkę žudytis žmonės sąmoningai ar nesąmoningai duos įspėjamuosius ženklus, parodydami, kad jiems reikia pagalbos, ir dažniausiai tikėdamiesi, kad jie bus išgelbėti. Signalai dažniausiai pasirodo grupėmis, todėl bent keletas jų turėtų būti akivaizdūs. Vieno ar kelių tokių ženklų buvimas dar nereiškia, kad žmogus garantuotai ruošiasi žudytis: vienintelis būdas sužinoti – paklausti. Kitais atvejais savižudis gali nenorėti būti išgelbėtas ir vengti duoti kitiems įspėjamuosius ženklus.

Tipiškais pavojaus ženklais, demonstruojamais žudytis besiruošiančių žmonių, gali būti:

• Atitolimas nuo draugų ir šeimos.

• Depresija plačiąja prasme; nebūtinai diagnozuojama psichinė liga kaip klinikinė depresija, bet pastebima pagal tokius požymius:

o Polinkio įprastiniams pomėgiams praradimas.

o Liūdnumo, beviltiškumo, irzlumo ženklų rodymas.

o Apetito, svorio, elgesio, aktyvumo, miego pobūdžio (patterns) pasikeitimai.

o Energijos praradimas.

o Neigiami atsiliepimai apie save.

o Pasikartojančios savižudybės mintys ar fantazijos.

o Staigūs pasikeitimai iš didelės depresijos į būseną ‘taika’ (gali rodyti, kad sugalvota savižudybė).

• Kalbėjimas, rašymas arba užuominos apie savižudybę.

• Ankstesni bandymai.

• Beviltiškumo jausmas ir pagalbos nesitikėjimas.

• Asmeninių reikalų nukreipimas tokia linkme:

o Asmeninių daiktų išdalinimas.

o Staigus stiprus susidomėjimas testamentais ir gyvybės draudimais.

o Situacijų apie senesnius asmeninius incidentus išsiaiškinimas.

Tai nėra tikslus sąrašas: kai kurie žmonės gali nerodyti tokių ženklų ir visgi galvoti apie nusižudymą, kiti gali rodyti daug tokių ženklų bet normaliai susidoroti su situacija; vienintelis būdas sužinoti tiksliai – paklausti. Kartu su rizikos faktoriais, pateiktais aukščiau, šis sąrašas gali padėti žmonėms suprasti, kada kitiems reikia pagalbos.

Jei žmogus labai sunerimęs, sugalvojo potencialiai mirtiną planą kaip save nužudyti ir turi priemonių kaip tai padaryti greitai, tai laikoma, kad jis tikrai gali bandyti nusižudyti.

6. Man šiek tiek nepatogu; ar negalima to tiesiog praleisti?

Vakarų visuomenėje savižudybės tema tradiciškai yra tabu, tai veda prie tolimesnio susvetimėjimo ir blogina situaciją. Net po mirties, savižudžiai dažnai laikomi kitokiais ir nelaidojami šalia kitų žmonių kapinėse, tarsi jie būtų padarę neatleistiną nuodėmę.

Mes galėtume toli pažengti mažinant savižudybių skaičių, priimdami žmones tokius, kokie jie yra, panaikindami socialinį tabu kalboms apie mintis nusižudyti, sakydami žmonėms, kad tai nėra smerktina jaustis taip blogai, kad net galvoti apie savižudybę. Žmogus vien šnekėdamas apie tai, kad jis jaučiasi puikiai, sumažina savo kančias, jis pradeda matyti kitas galimybes ir tokiu atveju žymiai sumažėja tikimybė, kad jis bandys nusižudyti.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1509 žodžiai iš 2915 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.