Savižudybės problema filosofinis aspektas
5 (100%) 1 vote

Savižudybės problema filosofinis aspektas

Savižudybės problema.Filosofinis aspektas

TURINYS

Savižudybės problema, filosofinis aspektas ……………………………………………………………………….. 3.

Žmogaus būtis ir egzistencija ………………………………………………………………………………………………. 3.

Būsimasis gyvenimas ir dabartis ………………………………………………………………………………………….. 6.

Siela …………………………………………………………………………………………………………………………………. 8.

Išvados ……………………………………………………………………………………………………………………………. 10.

Literatūros sąrašas …………………………………………………………………………………………………………….. 11.

SAVIŽUDYBĖS PROBLEMA.FILOSOFINIS ASPEKTAS

Dievas sukūrė žemę, dangų ir visa kas mus supa, galiausiai sukūrė gyvybę. Kyla klausimas, ar visa materija turėtų kokią nors reikšmę ar prasmę jei visam šiam tobulam pasauly nebūtų gyvybės, mąstančios gyvybės, turinčios jausmus ir nepaprastai didelį smalsumą. Kas jei nebūtų žmogaus? Nors gyvybė buvo sukurta paskiausiai, bet jos egzistensinis vaidmuo yra toli gražu ne menkiausias,o gal net atvirkščiai… Gal visata tai paruoštas arimas, o užsimezgęs žmogaus gyvybės „vaisius“ bręsta ir auga kaip iš kviečio grūdo daigas. Saulės ir lietaus pavilgytas išleidžia daigą ir auga, didesnis ar mažesnis, kiekvienas individualus, bet visų iki vieno laukia tas pats likimas- subręsti pragyventi jam skirtą laiką ir būti nupjautam- mirti. Dėl to ateina į galvą viena mintis- gal ir mūsų egzistavimo kulminacija yra ta pabaiga, pabaiga, kai tave vertina ne pagal uždirbtų pinigų ar pasiektų pasaulyje rekordų kiekį. Ta pabaiga- tai neišvengiamoji mirtis, mirtis kūno, kuris buvo kaip priemonė žmogaus sielai praturtinti, o gal pasmerkti save amžinom kančiom. Vieni žmonės mirties bijo kaip nieko kito, kiti gi mirties laukia, nenori gyventi, žudosi… Kas juos pastumi savižudybės link? Pabandykime pažvelgti giliau į žmogaus sielą ir būvimo žemėje prasmę, gal tai mums padės bent numanyti savižudybės prežastis.

ŽMOGAUS BŪTIS IR EGZISTENCIJA

Galima sakyti, kad egzistencinės filosofijos centras yra žmogišoji būtis. Žmogišoji būtis, arba žmogus nėra ištaršomi ir pasisavinami empirinės būties, nors tas joje ir nesutelpa. Būtent tai, kas nesutelpa empirinėje būtyje, ir sudaro žmogaus egzistenciją. Tokiu atveju egzistencija negali būti mokslinio pažinimo objetu.

Skaitydami K.Jasperso kūrybą susiduriame su daugiasluoksnia žmogiškąja būtimi. Pirma, žmogus susilieja su empirine būtimi, tampa atskiru jos atveju. Antra, vienam žmogui būdinga sąmonė apskritai. Pats specifiškiausias žmogiškosios būties sluosnis- tai “egzistencijos galimybė”. Būdamas būtyje žmogus pasineria į daiktų pasaulį, paskęsta ir išsiblaško kasdienybėje. Tai ne savo, o pasaulio egzistavimas, nes paprasčiausiai nesugebama buvimo nukreipti į savo vidines galimybes, o tik į kasdienybės daiktų pažinimą. Egzistencijos negalima tapatinti su empirine žmogaus būtimi, tačiau vėl gi, be jos egzistencija negalima.

Kokią gi vietą užima egzistencija egzistencinėje žmogaus koncepcijoje? K.Jasperso žodžiais tariant, “egzistencija- tai kažkas, kuriuo remiantis mes veikiame ir mąstome, apie kurį kalbame minčių eigoje, kurios niekas nepažįsta, egzistencija yra tai, kas suveda mus pačius su savimi, o per tai su savo transcendencija”. Be to, egzistencija sudaro individualiosios būties branduolį, kuris leidžia projetuoti save patį, kaip nepakartojamą individą. Žmogaus sąmonės kūrybinį aktyvumą taip pat galime vadinti egzistencija. Čia jai būdinga apsisprendimo laisvė bei galimybė nevaržomai kurti ir atskleisti savo individualybę. Egzistencija sulaužo faktiškumo rėmus, nuolat siekdama nusakyti laisvę sau pačiai. Nulatinė jungtis ir ryšiai su kitomis egzistencijomis- dažnas reiškinys. Juk žmogus atsisleidžia kitų žmonių tarpe, bendraudamas su jais. Be viso kito egzistencija nėra pastovus reiškinys- ji istoriška, nuolat besikeičianti: tai pranykstanti, tai atsirandanti.

Egzistencija visuomet žmogui suteikia pasirinimą, nes ji nėra galutinai užbaigta, kintanti, taigi istoriška. Todėl žmogus negali, įgijęs egzistenciją, likti su ja amžinai. Tai kintantis, momentinis reiškinys. Pasirinkimo laisvę visada galime sieti su kalte.Apsispręsdamas žmogus nenorom turi atmesti visas likusias galimybes, pasirinkęs tą vienintelę. Atmetimas tolygus kažko nepadarymui, todėl yra kartu ir nusikaltimas. Tuo pačiu apribojama kitų žmonių laisvė. Kaltė neišvengiama egzistencijoje, o ir pats žmogus savaime yra kaltė. Laisvė ir kaltė- tai tartum amžini žmogiškosios būties palydovai.

Kaltė, kova, kančia, mirtis sudaro žmogaus buvimą ribinėse situacijose. O kuom gi jos įdomios egzistencinėje žmogaus koncepcijoje?

Šios situacijos yra savotiškos psichologinės būsenos, lydinčios arba ribojančios žmogiškosios būties atsiradimą. Situacijos baigiasi- jas įveikiame arba apeiname, tačiau visuomet senas situacijas keičia naujos. Žmogus susidorojęs su viena situacija
vis patenka į kitą. Kasdienis žmogaus egzistavimas, vykstąs paprastose situacijose, kurias įveikiame arba apeiname ir kurios neproblematizuojame mūsų būties. Tačiau be šių paprastų kasdienių situacijų dar egzistuoja tokios, kurios pačios savaime nesikeičia, į kurias mes atsitrenkiame lyg į sieną. Jos riboja žmogų ir jam tenka šias situacijas priimti kaip savo lemties dalyką. Tokių ribinių situacijų įveikimas neįmanomas net išsaiškinus jų esmę. Jas galime tik išgyventi. Ribinese situacijose akivaizdžiai išnyra žmogiškosios būties trapumas, baigtinumas, nepatvarumas ir gyvenimo beprasmiškumas. Pajutęs pralaimėjimą, žmogus pabunda egzistencija.

Pasak Aristotelio būties problema apskritai yra visos filosofijos problematikos centras. Taigi graikų filosofija orientuota į būtį, būties harmoniją. Būties klausimas bandomas išsiaiškinti ”Metafizikoje“. Keliamas klausimas- koks mokslas tyrinėja pradus. Aristoteliui atrodo, kad tai yra pirmasis mokslas, kuris turi tirti dieviškąsias būtybes. Filosofija įvardijama kaip teologija. Klausimas apie būtį yra susijęs su klausimu apie mokslą, kuris tyrinėtų būtį.

Kalbėdamas apie mokslą Aristotelis teigė, kad egzistuoja mokslas, tyrinėjantis būtybę, kiek ji yra. Filosofija kaip mokslas tiria ne tik būtybes, bet ir jų būtį. Ji atribojama nuo kitų mokslų. Skirtumas tarp filosofijos ir kitų mokslų tas, kad filosofijoje analizuoja būtybių būtį, o atskiri mokslai- atskirus būtybių regionus. Ką įvardina būtie vardas? Būtis nusakoma įvairiais aspektais. Būtį galima apibrėžti per neigimą. Būtis yra ne niekas, bet būtis nėra konkreti būtybė. Būtis apibūdinama skirtingai nuo būtybės. Būtybė yra tai, kas yra, būtis- tai esatis, taigi mes esame čia ir dabar…

Aristotelis laiko, kad kiekvienoje būtybėje aptinkame du momentus:

1.Aktualiosios būties momentą, kurio pagrindu būtybė yra tai, kas ji aktualiai yra- tai vadiname aktu.

2.Potencialiosios būties momentą, kurio pagrindu būtybė gali būti kažkas kita negu tai, kas ji yra- tai vadiname potencija.

Taigi ontologinis klausimas apie tikrąją būtį reikalauja skirti aktualiąją ir potencialiąją būtį. Ši perspektyva glūdi kiekvienoje tikroje būtybėje. Būtybė yra tai, kas ji iš tikro yra. Kiekviena tikroji būtybė yra potencijos- akto perskyros rezultatas.

Egzistuoja optinis kaip konkrečios būtybės aiškinimas, kuris skiriasi nuo ontologinio aiškinimo. Taigi, pasak Aristotelio, kiekvieną būtybę sudaro du momentai: aktualumas, kurio dėka ji pozityviai yra tai, kas yra, ir potencialumas, kurio dėka ji yra to kito galimybė. Aktualiai ji yra ji pati, o potencialiai- kas kita. Kiekvienoje būtybėje glūdi vienio ir daugio momentai. Aristotelis svarstymus nukreipia į ankstesnių filosofų svarstymus ir teiginius.

Filosofija- mokslas apie pirmąsias priežastis. Bandoma nustatyti būtybių principus ir priežastis. Priežastys interpretuojamos kaip būtybės. Filosofinis tyrimas bando atsakyti, koks mokslas gali kalbėti apie būtį. Kokia prasme būtis gali būti visuotinio mokslo objektu. Aristotelis siekė žengti žingsnį toliau už Platoną. Aristotelis bando sąmoningai kritikuoti Platoną. Jis supaprastina Platono įžvalgas. Jis sako: ” Mokymas apie idėjas veda į beprasmišką begalybę “. Kiekviena idėja nurodo į kitą idėją. Svarbiausia yra ne kritika, o pozityvios pažiūros. Ar galima būtybių būties principais laikyti būtybių gimines. Platono filosofijoje yra nurodoma kokiai giminei priklauso kiekvienas daiktas. Ar būtis- esmė yra giminė kaip tokia? Ar galima būties esmę ir vienovę susieti su tam tikra gimine? Ar būtis kaip tokia yra bendriausia giminė. Būtis nėra visiems viena giminė. Nei vienis, nei būtis negali būti daiktų rūšimis. Jei būtis yra giminė, tai negali būti atskiro rūšinio požymio. Yra rūšis ir skirtumai, tačiau būtis nebus giminė. Yra būtis, bet ne giminė. Aristotelis kelia klausimą apie esmines būties apibrėžtis. Tokiu būdu Aristotelis kvestionuoja Platono ontologiją. Aristotelis bando suderinti daikto individualumą su jo išaiškinimu, su priskyrimu rūšiai ir giminei. Aristotelis derina ontologines įžvalgas su loginėmis apibrėžtimis. Filosofija tiria būtį kaip būtį. Apie būtį kalbama skirtingomis apibrėžtimis, bet omenyje turima kažkas vienas. Būties analogija remiasi tuo, kad egzistuoja būties prasmė. Mokslas, tyrinėjantis tą būtį, yra vienas. Tačiau būties problema atsiveria ir logikoje. Būties supratimas orientuotas į teiginių logiką, kurioje tai, kas egzistuoja, teikiama būtie kategorijomis.

Šiuo metu Jūs matote 37% šio straipsnio.
Matomi 1466 žodžiai iš 3966 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.