Savižudybės reiškinio teorinės koncepcijos
5 (100%) 1 vote

Savižudybės reiškinio teorinės koncepcijos

112131

ĮVADAS 2

1. SOCIALINĖ SAVIŽUDYBĖS REIŠKINIO TEORIJA 3

1.1 Egoistinė savižudybė 4

1.2 Altruistinė savižudybė 5

1.3 Anominė savižudybė 7

2. PSICHOLOGINĖS SAVIŽUDYBĖS REIŠKINIO HIPOTEZĖS 8

NAUDOTA LITERATŪRA 11

ĮVADAS

Šiandien gana dažnai diskutuojama apie didėjantį savižudybių skaičių – imamasi prevencinių priemonių, tuo susirūpinusi net vyriausybė. Kodėl žmonės žudosi? Kas lemia šio reiškinio plitimą nūdienos pasaulyje?

Savižudybė nėra vien šiuolaikinės visuomenės „liga“. Ji egzistuoja jau ilgus amžius, tačiau bėgant amžiams kito visuomenės požiūris į savižudybę. Tačiau visais laikais savižudybė buvo ir tebėra sukrečiantis, prieštaringas, daug diskusijų keliantis reiškinys. Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukia iš gyvenimo. Ji sukelia labai įvairias reakcijas, simbolizuoja labai įvairius dalykus: tragediją, šoką, siaubą, įniršį, nesupratimą, paguodą, palengvėjimą, gėdą, pagalbos šauksmą, skausmo išvengimą, bausmę, protestą, teisingumą, teisėtą pasirinkimą, ginklą, politinę poziciją, neviltį, liūdesį, klaidą, nerimą, dramą, įžeidimą, išsisukinėjimą, pribloškimą, neatleidimą ir kt..

Savižudybės reiškinį galima nagrinėti dviem aspektais:

1. remiantis socialine teorija;

2. psichologiniu aspektu.

Šio darbo tikslas – apžvelgti savižudybės reiškinio teorines koncepcijas psichologiniu bei socialiniu aspektu.

1. SOCIALINĖ SAVIŽUDYBĖS REIŠKINIO TEORIJA

Jau seniai pastebėta, kad socialinis ryšys turi įtakos savižudybei. Prancūzų sociologas Emilis Durkheimas dar 1897 metais išleido savo veikalą „Savižudybė“ (Le Suicide), kuriame nagrinėjama savižudybės reiškinio priklausomybė nuo socialinių faktorių, atskleidė ryšį tarp grupės sąlygų (socialinės integracijos, socialinio ryšio, autonomijos) bei savižudybės ir padėjo pamatus socialinei savižudybių teorijai. Vienintelis patikimas, E.Durkheimo nuomone, metodas savižudybių priežastims atskleisti yra ištirti, kaip kinta savižudybės rodiklis įvairaus pobūdžio socialinių reiškinių aplinkoje. (E.Durkheimas, 2002. p.126) Jis teigė, kad savižudybių neįmanoma paaiškinti vien individualiomis priežastimis, o reikia atsižvelgti ir į visuomenės sąlygas bei žmonių santykius, nes jie pirmiausia įtakoja savižudybių paplitimą.

Prielaidos savižudybei atsiranda tada, kai sutrikdoma žmonių socialinė integracija – harmonija tarp individo ir jo socialinių sąlygų arba, kai suyra optimalūs socialiniai ir emociniai ryšiai, siejantys žmogų su kitais, su bendruomene. Didžiausias savižudybės pavojus kyla, kai nepatenkinami žmogaus poreikiai – jaustis vertingu ir reikalingu, o šeimyninė padėtis, priklausymas bažnyčiai, santykiai su draugais ir giminėmis, dalyvavimas visuomeninėse organizacijose ir pan. turi ryšį su mirtingumu. E.Durkheimas teigė, kad šiuo metu nė viena iš bendruomenių (religinė, šeimos, politinė visuomenė) nebedaro tinkamo poveikio savižudybių skaičiui, kadangi jos neteko anksčiau joms būdingų apsauginių galių. Šios apsauginės galios veikia tada, kai visuomenė, kurioje yra individas yra reikiamai – tai yra, nei per daug, nei per mažai integruotos.

E. Durkheimas nurodė keturis savižudybių tipus: egoistinį, altruistinį, anominį, fatalinį. Jis nustatė, jog savižudybė iš dalies priklauso nuo pačios grupės gyvenimo kokybės. Durkheimas teigia, jog savižudybė tampa priimtina silpnai integruotam į grupę asmeniui. Ji priimtina išeitis ir stipriai integruotiems grupės, kuri remia susinaikinimo tendencijas, asmenims. Autorius teigia, jog šis aktas tampa priimtina išeitimi individams, pasimetusiems dezorganizuotoje aplinkoje, nepateikiančioje aiškiai apibrėžtų reikšminių veiksmų ribų. Pirmuoju – silpnos integracijos atveju gali įvykti egoistinė savižudybė; antruoju – remiant grupei – galima altruistinė savižudybė; ir trečiuoju atveju – kuomet stinga aiškiai apibrėžtų, elgesį reguliuojančių “kelio ženklų” – įvyksta anominė savižudybė.Šiame darbe plačiau bus nagrinėjama egoistinė savižudybė (kaip labiausiai paplitęs savižudybės tipas), altruistinė savižudybė (kaip prieš tai minėtosios priešingybė) ir glaustai apibrėžiama anominė savižudybė.

1.1 Egoistinė savižudybė

E.Durkheimas rašė “Labiausiai paplitęs savižudybės tipas yra egoistinė savižudybė. Būdingas jos bruožas – depresijos bei apatijos būsena, kylanti dėl perdėto individualizmo. Individas nebrangina savo gyvybės, nes jis nepakankamai paiso vienintelio jį su tikrove siejančio tarpininko – visuomenės. Perdėtai sureikšmindamas save ir savo vertę, jis nori būti pats sau tikslas, bet kadangi toks tikslas negali jo tenkinti, jis puola į neviltį ir tampa abejingas gyvenimui, kuris jam atrodo beprasmis“ (Navickas A.)

Nagrinėdamas egoistinę savižudybę E.Durkheimas pirmiausia paaiškina ir apibrėžia terminą „egoizmas“, jį įvardindamas kaip individo padėtį, kai individualusis Aš griežtai priešpriešina save visuomeniškajam Aš, o iš tokio individualizavimo kylančią savižudybę – E.Durkheimas pavadina egoistine savižudybe. Autoriaus nuomone, kraštutinis individualizmas yra ne tik palanki dirva savižudybę skatinančioms mintims, bet ir pats yra tokio pobūdžio priežastis. „Nusilpus
socialiniam instinktui“ (E.Durkheimas, 2002. p.145), galima vadovautis tik protu, nes tik jis gali padėti iš naujo susivokti.

Religinė bendruomenė ir mokslo plitimas. Autoriui kyla klausimas, kaip susiję tarpusavyje faktai, kad skleidžiantis mokslui, augant miestietiškajai civilizacijai daugėja savižudybių., kaip tai susiję su religija, kuri paprastai labai stipriai įtakoja ne tik pavienius asmenis, bet ir mokslo bei kultūros pažangą. E.Durkheimas daro išvadą, kad mokslas pats savaime dėl gausėjančių savižudybių yra nekaltas – religinės bendruomenės pakrikimas pažadina žinių troškimą, mokslo siekimą ir griūna nusistovėję įsitikinimai, papročiai, taigi mažėja individo integracija į bendruomenę, tad religinė bendruomenė praranda savo apsauginę galią.

Šeimą taip pat galima laikyti bendruomene ir ji taip pat gali atlikti apsauginę funkciją. Tačiau šeimos galia apsaugoti nuo savižudybės priklauso nuo šeimos bendruomeniškumo, integruotumo. Paprastai mažoje šeimoje individo integruotumas yra menkas, tokia šeima nėra tvirtas socialinis junginys, tad ir tokios šeimos apsauginė galia menka. Didelėje šeimoje vyrauja bendras sutelktumas, kolektyviniai jausmai, formuojasi tvirtos tradicijos ir kuo šeima tvirtesnė, tuo ir jos apsauginė galia didesnė.

Politinė visuomenė. E.Durkheimas pastebi, kad savižudybė yra palyginti retas dalykas jaunose visuomenėse (turinčiose vystymosi potencialą), kurios tvirtėja vis labiau susitelkdamos, o ryškėjant visuomenių dezintegracijos tendencijai, savižudybių daugėja. Kaip pavyzdys pateikiamas senovės Romos Imperijos dekadansas (E.Durkheimas, 2002. p.182).

Žymųjį prancūzų sociologą taip pat domino klausimas, kodėl didžiųjų socialinių sukrėtimų, tautų karų, politinių neramumų ir revoliucijų metu savižudybių skaičius sumažėja. Šį skaičiaus sumažėjimą autorius sieja ne su žūstančiųjų skaičiaus padidėjimu, o atkreipia dėmesį, kaip šie neramumai sutelkia visuomenę. Bendra nelaimė sužadina kolektyvinius jausmus, skatina patriotizmą, politinį įsitikinimą paverčia nacionaliniu ir sutelkia visų veiklą vienam tikslui pasiekti. Nors šis reiškinys ir laikinas, bet skatina visuomenės integraciją ir mažina individualizavimąsi. (E.Durkheimas, 2002. p.187).

Aptaręs bendruomenės (religinės, šeimyninės, politinės visuomenės) įtaką savižudybei, E.Durkheimas daro išvadą, kad savižudybių skaičius yra sietinas būtent su integracijos laipsniu. Taigi, „savižudybių skaičius kinta atvirkščiai proporcingai socialinių grupių, kurių narys yra individas, integracijos laipsniui.“ (E.Durkheimas, 2002. p.188)

1.2 Altruistinė savižudybė

Jau minėta, kad remiantis E.Durkheimo teorija, remiant grupei – galima altruistinė savižudybė. Ir jei egoistinė savižudybė kyla dėl to, kad žmogus nebemato gyvenimo prasmės, tai altruistinė savižudybė kyla, nes žmogui atrodo, jog gyvenimo prasmė yra šalia paties gyvenimo. Tai susiję su perdėtu integravimusi į bendruomenę ir nepakankamu individualumo išskleidimu. Kai žmogus yra atitrūkęs nuo visuomenės jis nesunkiai ryžtasi savižudybei(egoistinė savižudybė), tačiau lygiai taip pat lengvai tai padaro ir būdamas perdėm integruotas. Žmogus žudosi ne dėl to, kad jaučiasi turįs tokią teisę, o dėl to, kad mano privaląs tai padaryti.

Altruizmą E.Durkheimas apibrėžia taip: tai „būsena, kai subjektas nepriklauso pats sau, kai jis susilieja su kažkuo kitu, kai jo elgesio atskaitos taškas yra už jo, t.y. vienoje iš grupių, kurios narys jis yra“ (E.Durkheimas, 2002. p.200). savižudybė, kuri yra stipraus altruizmo rezultatas, vadinama altruistine ir žudomasi iš pareigos. Dar vadinama privaloma altruistine savižudybe.

E.Durkheimas išskiria tris savižudybės primityviose tautose kategorijas:

1. Savižudybės, kurioms žmonės ryžtasi artėjant senatvei ar užklupti ligos;

2. Žmonos savižudybė mirus jos vyrui;

3. Klientų (senovės Romoje – patrono globojamas ir nuo jo priklausantis laisvas asmuo) ar tarnų savižudybės žuvus vadui.

Savižudybė būdavo priimtina žmogui sunkiai sergant. Tai buvo reglamentuota net įstatymais. 523 m. prūsų valdovai Vaidevutis ir Brutenis įvedė įstatymus, kurių sąvade buvo teigiama: „Jei žmogus apsunkintas sergančiomis moterimis, vaikais, broliais, seserimis, giminėmis ar pats sirgtų, tai yra jo valioje ir mes leidžiame juos sudeginti ar jiems susideginti, nes mūsų dievų tarnautojai turi ne dejuoti, o juoktis“ (G. Beresnevičiaus citata). Pastaraisiais metais pasaulyje populiarėja gražios, lengvos mirties – eutanazijos – idėja, jeigu žmogaus situacija beviltiška, nepakeičiama, jeigu jis serga mirtina liga, kenčia didelį fizinį ir/ar psichinį skausmą ir kt. Tokios idėjos populiarinamos įvairių Amerikoje įsikūrusių organizacijų, o kai kuriose šalyse, pvz., Nyderlanduose, aktyvi eutanazija ir savižudybė su pagalba jau įteisintos. (Navickas A.)

Istorijoje žinomos privalomos savižudybės, kai visuomenėje vyraujančios nuostatos ir normos griežtai reikalauja to savo narių. Indijoje nuo seno žinomas našlių susideginimas po vyro mirties. Istoriniuose šaltiniuose nemažai liudijimų, kad kartu su kilmingu mirusiuoju lietuviai sudegindavo ir jam artimus žmones. Japonijoje buvo populiari “junshi” – mokinio savižudybė mirus mokytojui; drastiškasis
“charakiri” – samurajų reakcija į įžeistą garbę, ištikimybė savo valdovui, protestas prieš pažeminimą. Istorijoje aptinkame nemažai pavyzdžių, kuomet ištisos armijos ar net miestų, kaimų gyventojai, vengdami vergijos, susinaikindavo. Daugelyje kultūrų savižudybė buvo laikoma geriausia išeitimi nepajėgiančiam kovoti, priešintis blogiui. Buvo manoma, kad tinkamai įvykdyta savižudybė apgina gerą vardą ir atminimą. (Navickas A.)

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1627 žodžiai iš 3221 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.