Savižudybės
5 (100%) 1 vote

Savižudybės

Visais laikais savižudybė buvo ir tebėra sukrečiantis, prieštaringas, daug diskusijų keliantis reiškinys. Ji sukelia labai įvairias reakcijas, simbolizuoja labai įvairius dalykus: tragediją, šoką, siaubą, įniršį, nesupratimą, paguodą, palengvėjimą, gėdą, pagalbos šauksmą, skausmo išvengimą, bausmę, protestą, teisingumą, teisėtą pasirinkimą, ginklą, politinę poziciją, neviltį, liūdesį, klaidą, nerimą, dramą, įžeidimą, išsisukinėjimą, pribloškimą, neatleidimą ir kt..

Savižudybių tipai

• Istorijoje žinomos privalomos savižudybės, kai visuomenėje vyraujančios nuostatos ir normos griežtai reikalauja to savo narių. Indijoje nuo seno žinomas našlių susideginimas po vyro mirties. Baltų ir indoeuropiečių žemėse randami poriniai kapai netiesiogiai patvirtina būtą tradiciją po vyro mirties nusižudyti ir žmonai. Istoriniuose šaltiniuose nemažai liudijimų, kad kartu su kilmingu mirusiuoju lietuviai sudegindavo ir jam artimus žmones. 1389 m. Philippo de Meziereso veikale “Senojo maldininko sapnas” aprašytos karaliaus laidotuvės, istorikų teigimu, buvo didžiojo kunigaikščio Gedimino laidotuvės. Jų metu karalius sudeginamas ne tik kartu su žirgu, tarnu, bet ir su geriausiu bičiuliu. Japonijoje buvo populiari “junshi” – mokinio savižudybė mirus mokytojui; drastiškasis “charakiri” – samurajų reakcija į įžeistą garbę, ištikimybė savo valdovui, protestas prieš pažeminimą.

• Daugelyje kultūrų savižudybė buvo laikoma geriausia išeitimi nepajėgiančiam kovoti, priešintis blogiui. Buvo manoma, kad tinkamai įvykdyta savižudybė apgina gerą vardą ir atminimą. Masinė savižudybė vyko Masadoje (Izraelis) 73 m. po Kr. Romėnų legionieriams užpuolus Masados tvirtovę, 960 gynėjų nusprendė gyvi nepasiduoti. Jų vadas Eleazaras ben Yairsas kreipėsi į žmones: „Argi mes sau garbės nenuplėšime laisva valia baisias kančias užsitraukdami? Laikau ypatinga Dievo malone, kad jis mus pajėgius daro žūti kaip laisvus žmones…“ Apsupti Masados gyventojai sudegino savo turtą, nužudė moteris ir vaikus, paskui išsirinko dešimt vyrų, kurie turėjo nužudyti visus kitus, o paskui dar vieną, kuris nužudė visus kitus ir nusižudė pats. Ryškiausias Lietuvos istorijoje pralaiminčių karių savižudybės pavyzdys – Pilėnų pilies gynėjų žūtis. 1336 m. kryžiuočiai apgulė Pilėnų pilį ties Nemunu, prie kurios buvo per keturis tūkstančius pagonių. Matydami pralaimėjimą “lietuviai pasiryžo geriau sulaukti baisiausio galo negu atiduoti pilį ir patekti priešams į rankas, ypač dėl jiems svetimos priešo religijos. „…uždegė didelį laužą, sumetė visą turtą, paskui pasmaugė moteris ir vaikus, sumetė juos į ugnį, po to vienas kitą išžudė, didžioji jų dalis laikė savo vyriausiam vadui Margiriui atkišę galvas, kad jis vieną po kitos jas nukirstų… Vyriausias vadas Margiris, didelis stiprus milžinas, iš paskutiniųjų priešinosi, ir dar ne vienas padėjo galvą … Galiausiai, kai jis jau nebegalėjo laikytis, šoko paskubom į tamsų rūsį ar olą, kur buvo paslėpęs savo žmoną, vienu kalavijo smūgiu ją perkirto, po to pats sau tą kalaviją įsmeigė į pilvą, kad pasileido žarnos, krito šalia žmonos ir nelaimingai mirė”.

• Daug savižudybių yra politinio protesto forma: 1963 m. budistų vienuolių susideginimas Vietname, 1969 m. čekų studento Jano Palacho susideginimas, protestuojant prieš sovietų invaziją į Čekoslovakiją, 1972 m. kauniečio Romo Kalantos susideginimas, protestuojant prieš sovietų okupaciją ir kt.

• Savižudybės gali paskatinti kultinės, mistinės aplinkybės. Baltų krivių krivaičiai dažnai susidegindavo dievų garbei: “Visų nuostabiausia lietuvių šventė dievų garbei buvo paties Krivių Krivaičio aukojimas… Vyriausias Krivaitis iškilmingai atsisveikindavo su susirinkusiaisiais, kurie džiūgaudavo, dėkodami dievams ir aukai, o tada liepsna prarydavo kilniausią jų dovaną” (A. M. Benedictsen). Viduramžiais dvasininkai ir jų sekėjai nusiskandindavo vandenyne, tikėdami taip pasieksią Budos šalį, kuri esanti vakariniame žemės pakraštyje. 1978 m. Pietų Amerikoje, Gajanos miškuose, įvyko 912 religinės sektos žmonių savižudybė. 1993 m. Teksase nusižudė 85 sektantai – Saulės kulto garbintojai. 1994 m. įvyko jų masinės savižudybės Šveicarijoje, 1995 m. – Prancūzijoje.

• Savižudybės gali būti epideminio pobūdžio. Kai kurias sukelia jų propaguotojai. Antai filosofas Hegesijas, pramintas Peisithanatos (gr. “įkalbinėjantis mirti”), savo kalbomis sukėlė savižudybių protrūkį, todėl buvo ištremtas iš Aleksandrijos. 1774 m. Goethe knygoje “Jaunojo Verterio kančios” aprašęs jaunuolio savižudybę sukėlė epidemiją Saksonijoje, Milane, Danijoje. Mūsų amžiuje savižudybių protrūkius sukėlė tokių įžymių žmonių, kaip S. Jesenino, E. Hemingway, M. Monroe ir kt. savižudybės. Pirmasis apie savižudybės imitacijos fenomeną aprašė E. Durkheimas, vėliau D.P.Philipsas (1974) šį perdavimo fenomeną pavadino „Verterio efektu“. Žinoma labai daug atvejų, kai viena savižudybė sukelia visą tokių pat savižudybių grandinę. Garsusis Auksinių Vartų tiltas San Franciske (JAV) labai dažnai pasirenkamas savižudybių vieta.

• Savižudybė būdavo priimtina žmogui sunkiai sergant.
Tai buvo reglamentuota net įstatymais. 523 m. prūsų valdovai Vaidevutis ir Brutenis įvedė įstatymus, kurių sąvade buvo teigiama: „Jei žmogus apsunkintas sergančiomis moterimis, vaikais, broliais, seserimis, giminėmis ar pats sirgtų, tai yra jo valioje ir mes leidžiame juos sudeginti ar jiems susideginti, nes mūsų dievų tarnautojai turi ne dejuoti, o juoktis“ (G. Beresnevičiaus citata). Pastaraisiais metais pasaulyje populiarėja gražios, lengvos mirties – eutanazijos – idėja, jeigu žmogaus situacija beviltiška, nepakeičiama, jeigu jis serga mirtina liga, kenčia didelį fizinį ir/ar psichinį skausmą ir kt.

Tokios idėjos populiarinamos įvairių Amerikoje įsikūrusių organizacijų: “Pasirinkimas mirštant”, “Amerikiečiai už orią mirtį”, Hemlock draugija, Gailestingumo mirštančiajam draugija ir kt. O Mičigano valstijos gydytojas Jackas Kevorkianas, sukūręs mirties mašiną, Amerikoje vadinamas daktaru Mirtimi. Kai kuriose šalyse, pvz., Nyderlanduose, aktyvi eutanazija ir savižudybė su pagalba jau įteisintos.

• Pateikti pavyzdžiai rodo, kad tam tikromis sąlygomis savižudybė galėjo būti pateisinama, tačiau kitomis sąlygomis – tai nusižengimas Dievui, visuomenei, įstatymui, kriminalinis aktas. Pavyzdžiui, Katalikų Bažnyčia savižudžiui atsisakydavo teikti bažnytines apeigas, drausdavo laidoti šventintose kapinėse. 1917 m. “Bažnyčios teisyne” buvo numatyta, kad mėginęs nusižudyti vyras užsitraukia kliūtį, jei norėtų siekti kunigystės, o jau kunigu esantis ir ėmęsis priemonių savo gyvybei nutraukti praranda teisę dirbti kunigu, kol vyskupas išteisina“. Nuo seniausių laikų visoms tautoms savižudžiai keldavo baimę. Ypač bijota mirusiojo kūno, manyta, kad jis apsėstas piktųjų dvasių, besistengiančių pereiti į gyvuosius. Senovės Graikijoje savižudžiui būdavo nukertama dešinė ranka, kad jis negalėtų užpulti. Kai kurios Afrikos tautos pakaruoklio kūną sudegindavo kartu su medžiu, ant kurio pasikorė.

• Žaidimai. Azartiniai žaidimai neretai sukelia socialines krizes, provokuoja psichikos sutrikimus, suicidinį elgesį. JAV nustatyta, kad esant patologiniam azartui, mėgina žudytis kas penktas žmogus. Nemažai gyvybių paaukota žaidžiant “Rusišką ruletę”, sadomazochistinius erotinius žaidimus, siekiant orgazmo trumpalaikės asfiksijos būdu.

• Kitas svarbus savižudybių aspektas – psichikos sutrikimai. “Bažnyčios teisyne” ir moralinės teologijos veikaluose nuo seno surašytos aplinkybės, mažinančios žmogaus atsakomybę (visa, kas apsunkina sąmoningą sprendimą), pavyzdžiui, pašlijusi psichikos sveikata ar „pertempti“ nervai“. R. Burtonas (1577-1640) veikale “Melancholijos anatomija” teigė, kad savižudybė gali būti sunkios depresijos (melancholijos) pasekmė. XIX-XX a. savižudybė ypač plačiai analizuojama medicininiu aspektu. Daug dėmesio skiriama įvairių psichikos sutrikimų tyrimams ir kokia jų įtaka savižudiškam elgesiui. Prancūzų psichiatras J.E.D. Eskirolis teigė: “Žmogus kėsinasi į savo gyvybę tik pasimaišius protui, o visi savižudžiai yra psichiniai ligoniai”. Sovietiniu laikotarpiu psichikos sutrikimų įtaka savižudybei taip pat buvo suabsoliutinta, t.y. teigta, kad žudytis gali tik psichiškai nesveikas asmuo. Vengta tyrinėti kitas savižudybių priežastis, sąlygotas socialistinio gyvenimo konfliktų. Pastaruoju metu didelis dėmesys skiriamas ne tik medikamentiniam gydymui, bet ir socialinei psichiatrijai, psichikos ligonių integracijai, psichiatrijos destigmatizacijai. Ieškoma specifinių biologinių savižudybės žymeklių.

Savižudybės fenomeną nagrinėjo ir mėgino aiškinti psichologai, psichoterapeutai. Dvidešimtas amžius išsiskyrė psichologinių hipotezių gausa. Pavyzdžiui, psichoanalitikai didelį vaidmenį teikia dviejų jėgų – Eros (gyvenimo jėgos, lemiančios žmogaus išlikimą) ir Thanatos (griovimo jėgos, mirties instinkto) santykiui. Per visą žmogaus gyvenimą nuolat vyksta šių jėgų sąveika. S. Freudo veikale “Gedėjimas ir melancholija” (1917) aprašyta depresijos psichodinamika, ryšys tarp savižudiškų veiksmų ir mylimo asmens praradimo ar nusivylimo juo. Zilboorg (1937) teigė, kad pagrindinės savižudybės priežastys yra kerštas, baimė, pyktis, pabėgimo fantazijos. K. Menninger (1938) rašė, kad savižudybė sudaryta iš trijų psichologinių komponentų: noro žudyti, noro būti nužudytam ir noro mirti. Savižudybę jis vadino “180 laipsnių žmogžudyste”. A. Beck (1979) pabrėžė dichotominio mąstymo svarbą savižudiškiems sprendimams – “viskas arba nieko”, “juoda arba balta”. Pvz.: “neverta gyventi, jeigu negaliu susigrąžinti mylimo žmogaus”. Tai sukelia kognityvinį rigidiškumą, lemiantį siaurą problemų sprendimo variantų pasirinkimą. Amerikos suicidologų asociacijos įkūrėjas E.S. Shneidmanas rašė, kad kiekviena savižudybė iš esmės yra psichologinė, o psichologinis skausmas – pagrindinė sudedamoji savižudybės dalis. Mintis: “galiu nutraukti šį skausmą – galiu nusižudyti”, yra savižudybės esmė” .

Socialinės savižudybių teorijos pamatus padėjo prancūzų sociologas E. Durkheimas. Jo teigimu, svarbi socialinė integracija ir reguliacija. Jis nurodė keturis savižudybių tipus: egoistinį, altruistinį, anominį,
fatalinį. Jis rašė “Labiausiai paplitęs savižudybės tipas yra egoistinė savižudybė. Būdingas jos bruožas – depresijos bei apatijos būsena, kylanti dėl perdėto individualizmo. Individas nebrangina savo gyvybės, nes jis nepakankamai paiso vienintelio jį su tikrove siejančio tarpininko – visuomenės. Perdėtai sureikšmindamas save ir savo vertę, jis nori būti pats sau tikslas, bet kadangi toks tikslas negali jo tenkinti, jis puola į neviltį ir tampa abejingas gyvenimui, kuris jam atrodo beprasmis“. Praėjus daugiau kaip 50 metų Henry ir Short knygoje “Savižudybė ir žmogžudystė” nagrinėjama ekonominių veiksnių įtaka savižudybėms ir iškeliama prielaida, kad verslas kuria individų ir grupių socialinių statusų įvairovę, o frustracija ir agresija atsiranda dėl trinties, žmonėms siekiant išlaikyti ir pagerinti savo socialinį statusą. Savižudišką elgesį skatina netinkama globa, auklėjimas, savižudiško elgesio pavyzdžiai.

Pastaraisiais metais imta plačiai kalbėti apie žmogaus ekosistemą. Asmuo yra kelių mikrosistemų narys: šeimos, draugų, mokyklos, sporto, darbo kolektyvų. Gyvenimas skiriasi įvairiais mikrosistemų deriniais ir mikrosistemų tarpusavio ryšiais. Makrosistemų komponentai apima tokias sistemas, kaip ekonomika, socialinė sfera, švietimas, teisė, politika. Visa tai kuria suicidinio elgesio kontekstą.

Pagrindiniai savižudiško elgesio rizikos faktoriai

Daugelis teorijų bando paaiškinti savižudybės fenomeną, sukurti sistemą, išsiaiškinti kokį nors savižudybės aspektą. E.S.Shneidmanas (1993) teigia, kad neįmanoma sukurti savižudybių teorijos, paaiškinančios savižudybės fenomeną taip, kad visiškai atitiktų šio autodestruktyvaus elgesio įvairovę ir sudėtingumą. Čia aptariami svarbiausi genetiniai, biologiniai, psichosocialiniai, medicininiai faktoriai.

Genetika, paveldimumas, šeima. Suicidologijoje daugėja įrodymų, kad savižudiškam elgesiui turi įtakos ir genetika. Savižudybės šeimoje skatina kitų šeimos narių savižudišką elgesį. Beveik pusės mėginančių nusižudyti žmonių šeimose yra buvę savižudybių. Atlikti dvynių savižudybių tyrimai rodo, kad tarp monozigotinių dvynių konkordiškumas yra ženkliai didesnis nei tarp dizigotinių. Įvaikintų vaikų gyvenimo analizė parodė, jog asmenys, kurių giminėje yra buvę savižudybių, žudosi dažniau nei tie, kurių giminėje tokių atvejų nepasitaikė.

Molekulinės genetikos laimėjimai leidžia teigti, kad savižudiškas elgesys susijęs su genais, reguliuojančiais serotonino sintezę. Vienas iš svarbių genų yra triptofano hidroksilazės genas, galintis sukelti mažesnę serotonino sintezę, o tai gali sąlygoti depresijas, impulsyvų elgesį, agresiją ir savižudybę. Biologinės priežastys. Kiekvienais metais daug mokslo darbų skiriama savižudybės priežasčių paieškoms. Tyrimais siekiama nustatyti sąryšį tarp savižudybių ir depresijos, agresijos, impulsyvumo, streso. Rezultatai rodo, kad daug reikšmės turi neuromediatorių apykaita: serotoninerginės sistemos sutrikimai, noradrenerginiai, dopaminerginiai, gliutaminerginiai sutrikimai. Nurodoma ir hipotaliaminės–pituitrininės–adrenalininės ašies hiperaktyvumo įtaka. Linkusiems į savižudybę pacientams stebėta cholesterolio koncentracijos sutrikimų ir kt. Gauti rezultatai gan prieštaringi. Specifinių biologinių savižudiško elgesio rodiklių kol kas nenustatyta, tačiau manoma, kad netrukus pavyks rasti biologinius sutrikimus, padėsiančius savižudiško elgesio diagnostikai ir prevencijai.

Psichosocialinės priežastys. Psichosocialinių problemų, konfliktų, krizių įvairovės neįmanoma aprašyti ne tik dėl jų gausybės, individualumo, bet ir dėl prieštaringų požiūrių. Pateikiame dažniausiai minimas ir savižudybių rizikos požiūriu daugelio tyrėjų sutartinai laikomas svarbiomis situacijas:

1. Vienatvė. Savižudybės grėsmė ypač reali tiems, kurie gyvena vieni, atsiskyrę, prie nieko neprisirišę, neturintys pareigų, – visko, kas padėtų jiems išlikti gyviems. Dažniau tai būna vyresnio amžiaus žmonės. Vienišumas, pojūtis, kad esi niekam nereikalingas ar net našta kitiems, gali kilti ir kai šeimoje nėra santarvės, kai žmogus nesuprantamas, žeminamas.

2. Šeimos statusas. Savižudybės rizika mažėja tokia tvarka: našlių (didžiausia), išsiskyrusių, viengungių, vedusių be vaikų, vedusių su vaikais (mažiausia).

1. Gyvenimo stereotipo lūžis dažniau pasireiškia persikėlus gyventi kitur, pradėjus mokslus naujoje mokymo įstaigoje, išėjus į pensiją, pasikeitus darbo specifikai ir kt.

2. Ankstesni mėginimai nusižudyti arba savižudis giminėje – tai veiksniai, tarsi panaikinantys “draudimą” žudytis. Jeigu šeimoje yra buvę savižudžių, nesistengiama kovoti su savimi, pasiduodama įsitikinimui, kad tai – “šeimos likimas”. Pavyzdžiui, nusižudė ne tik E. Hemingway, bet ir jo tėvas, brolis, sesuo, anūkė.

3. Tendencijas žudytis skatina pažįstamų arba reklamuojamų žmonių savižudybės. Kito elgesys gali ne tik išmokyti naujų elgsenos būdų, bet ir sustiprinti jau turimą polinkį į tam tikras reakcijas. Jaunimas ypač linkęs mėgdžioti, kopijuoti. Po jauno žmogaus savižudybės bendraamžių savižudybės rizika išauga 6–7 %, suaugusiųjų – 2–3 %. Senieji psichiatrai teigia: jeigu
kas nors nusižudė, reikia laukti dar vienos savižudybės, taigi ir imtis visų atsargumo priemonių. Tyrimų duomenys rodo, kad pavyzdžiai veikia trejopai:

1) skatina pasirinkti tam tikrą nusižudymo būdą, t.y. pamėgdžioti;

2) skatina pasirinkti savižudybę kaip išeitį iš sunkios situacijos;

3) diegia požiūrį, kad savižudybė yra priimtinas problemų sprendimo būdas.

4. Konfliktai, stresai, krizės – būklės, dažnai susijusios su santykiais šeimoje, darbinėmis, teisminėmis, išsilavinimo problemomis, sustiprėjančiomis egzaminų laikymo metu.

5. Finansinės–ekonominės problemos didina savižudybės riziką. Amerikos mokslininkų duomenimis, ekonominiai stresoriai nustatyti 24 % savižudybių.

6. Bedarbystė – savižudybės rizika padidėja 4-5 kartus.

7. Socialinis statusas. Daugelyje šalių 3-8 kartus daugiau savižudybių pasitaiko tarp žemiausio sluoksnio žmonių. Lyginant profesijas, nustatyta didesnė stomatologų, medikų, vaistininkų, policininkų, teisininkų, meno žmonių, psichologų savižudybių rizika.

8. Agresyvumas, impulsyvumas. JAV savižudybių po prieš tai įvykdytos žmogžudystės yra 0,2–0,3.

9. Gyvenimo prasmės praradimas sukelia egzistencinę neviltį. Tai gali įvykti bet kuriuo amžiaus tarpsniu, bet ypač dažnai – paauglystės ir senyvo amžiaus.

10. Psichikos ligos. Kartais psichikos sutrikimai gali būti svarbiausia savižudiško elgesio priežastis ne tik tiesiogiai dėl psichopatologinių veiksnių (kliedesių, imperatyvių haliucinacijų, sujaudinimo ar depresijos), bet ir dėl ligos sukeliamų psichosocialinių, ekonominių, socialinių problemų. Įvairių mokslininkų atlikti nusižudžiusiųjų psichologinės autopsijos tyrimų duomenys, rodantys psichikos sutrikimų ir savižudybės sutapimą, labai skiriasi. Jie svyruoja nuo 88 % iki 100 %.

Dažniausiai nurodomi afektiniai sutrikimai (28–70 %). Sergant didžiąja depresija savižudybės rizika 20 % didesnė, dvipoliu afektiniu sutrikimu – 16 %, distimija – 12 %. Depresija – tai sutrikimas, kurio vienas iš pagrindinių diagnostikos kriterijų yra savižudiškas elgesys. Nustatyta, kad apie 50 % depresija sergančių pacientų mintys savižudiškos. 50 % tarp mėginančių nusižudyti žmonių serga depresija. Sergant depresija savižudiškų minčių juo daugiau, juo sunkesnė depresijos forma (esant nevilčiai, savęs nevertinimui, savikaltai, pasireiškiant kliedesiams ir sutrikus suvokimui). Tačiau savižudiškas elgesys nėra tiesiogiai susijęs su depresijos sunkumo laipsniu. Suomių mokslininkai, ilgą laiką stebėję neurozine ir psichozine depresija sergančius pacientus, per metus nustatė didesnį savižudybių skaičių sergant neurozine depresija, o per trejus metus savižudybių santykis buvo vienodas. Daugelis mokslininkų priėjo prie išvados, kad savižudybės grėsmė didesnė depresijai slūgstant. Itin didelė rizika būna pirmą savaitę išėjus iš stacionaro, didelė ji išlieka visus metus. Nusižudžiusiųjų tyrimai rodo, kad nesant kito sveikatos sutrikimo, depresija būna tik 15 % atvejų, pavyzdžiui, depresija ir priklausomybė nuo alkoholio sutampa 28 %, depresija ir asmenybės sutrikimai – 31 %, depresija ir somatiniai sutrikimai – 49 %. Savižudybės rizika labai išauga ir kitais komorbidiniais atvejais, pavyzdžiui, sutapus depresijai ir nerimui, depresijai ir miego sutrikimams, depresijai ir hipochondrijai, depresijai ir obsesiniam–kompulsiniam sutrikimui ir kt. Esant ryškioms abejonėms ir dėmesio koncentracijos sutrikimams sergant depresija savižudybės rizika taip pat padidėja.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 2793 žodžiai iš 8543 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.