Savižudybių prevencijos Lietuvoje efektyvumas
5 (100%) 1 vote

Savižudybių prevencijos Lietuvoje efektyvumas

11213141

Turinys

Turinys 2

Įvadas 3

1. Savižudybės Lietuvoje sociologiniu požiūriu 6

1.1. Vyrų ir moterų savižudybės Lietuvoje 6

1.2. Savižudybės mieste ir kaime Lietuvoje 7

1.3 Religijos įtaka savižudybių socialiniam rodikliui Lietuvoje 9

2. Savižudybių prevencijos 2003-2005 metų programos rengimo spragos 11

2.1. Prevencijos krypčių pasirinkimas 11

2.2. Savižudybių prevencijos programos įgyvendinimo priemonės 12

Išvados 15

Literatūros sąrašas 16

Priedai 17

Įvadas

Savižudybių prevencijos problema Lietuvoje aktuali nuo pat nepriklausomybės atgavimo praeitame dešimtmetyje. Net artimiausiose mūsų kaimynėse, Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje, kur socialinė gerovė yra panašaus lygio, savižudybių skaičius, tenkantis vienam gyventojui, yra gerokai mažesnis nei pas mus. Atrodo, pagaliau „Savižudžių valstybės“ etiketė sukėlė susirūpinimą ir valdančiuosiuose sluoksniuose. 2003 balandžio 10 dieną Ministras pirmininkas ir Sveikatos apsaugos ministras pasirašė nutarimą patvirtinti Savižudybių prevencijos 2003 — 2005 metų programą. Įpusėjus programos vykdymui, Jonas Kastys savaitraštyje „Lietuvos sveikata“ teigia, kad „suicidų rodiklis <…> nuo pernai vėl kyla“ (Kastys, Lietuvos sveikata, Nr. 27).

Vienareikšmiškai efektyvios savižudybių prevencijos programos sukurta nėra ir, tikriausiai, niekada nebus. Jei viena prevencijos priemonė efektyvi vienai socialiniai visuomenės grupei, nebūtinai ji tiks ir kitai. Kas veiksminga vienu laikmečiu, nebūtinai bus veiksminga kitu. Privalu žinoti ir pagrindinius savižudybių skaičiui įtaką darančius veiksnius, kurie dažnai yra skirtingi kiekvienai valstybei, tautai ar net giminei. Taigi norint parengti efektyvią Lietuvos savižudybių prevencijos programą, reikia ištirti ne tik įvairių mokslo šakų siūlomas prevencijos priemones, bet ir išanalizuoti, kurios jų gali būti efektyviausiai pritaikomos mūsų šalyje.

Įpusėjus jau minėtos savižudybių prevencijos programos vykdymui, Lietuvoje savižudžių ne tik nemažėja, bet ir daugėja. Taigi, programa yra neefektyvi – tai yra problema. Šio akademinio rašto darbo tikslas — remiantis sociologijos mokslo siūlomomis savižudybių prevencijos priemonėmis bei turimais statistiniais savižudybių Lietuvoje duomenimis, įvertinti dabartinės savižudybių prevencijos programos efektyvumą ir pateikti pasiūlymus kaip ją tobulinti.

Užsibrėžto tikslo bus siekiama įgyvendinant šiuos uždavinius:

1. Išanalizuoti sociologijos mokslo siūlomus savižudybių prevencijos būdus ir jų efektyvumą.

2. Išanalizavus statistinius savižudybių Lietuvoje tyrimų duomenis, vertinti galimybę konkrečius savižudybių prevencijos metodus efektyviai taikyti praktikoje Lietuvoje.

3. Įvertinti savižudybių prevencijos 2003 — 2005 metams programoje naudojamų prevencijos priemonių efektyvumą ir nurodyti prevencijos programos koncepcijos bei parengimo spragas.

Darbo tyrimo objektas – Lietuvos „Savižudybių prevencijos 2003 — 2005 metų programa“ (Valstybės žinios, 2003, Nr. 36 — 1575).

Darbo tema — „Savižudybių prevencijos 2003 — 2005 metų programos analizė“. Tema aktuali ne tik Lietuvos, santykinai daug savižudžių turinčios valstybės, savižudybių prevencijos vykdytojams, bet ir mokslui, mat jau įpusėjusios, realiai praktikoje taikomos, prevencijos programos analizė leis įvertinti mokslo teorijose aprašytų prevencijos būdų efektyvumą taikant juos praktikoje.

Tekstas bus sudarytas iš dviejų skyrių. Pirmajame bus nagrinėjamos socialinės savižudybių prielaidos, socialinių faktorių poveikis Lietuvos savižudybių socialiniam rodikliui, tikrinama, ar statistiniai savižudybių Lietuvoje duomenys atitinka sociologijos mokslo teorijose nurodomus dėsningumus, ieškoma galimybių Lietuvos savižudybių prevencijos programą padaryti efektyvesne. Antrasis — daugiau praktinis skyrius. Jau žinodamas efektyviausias Lietuvoje pritaikomas savižudybių prevencijos priemones, vertinsiu Lietuvoje vykdomą prevencijos programos parengimą — pagrindinių prevencijos krypčių bei prevencijos programos įgyvendinimo priemonių pasirinkimą.

Rašydamas pirmąją dalį remsiuos pripažintu prancūzų sociologo Emile Durkheim’o darbu „Savižudybė: Sociologinis etiudas“. Nors darbas parašytas 1897 metais, jis cituojamas ir juo remiamasi iki šiol, tai bene išsamiausia savižudybes sociologiniu pobūdžiu nagrinėjanti knyga. Autorius teigia, kad sociologija gali pasiūlyti efektyvesnes savižudybių prevencijos priemones nei psichiatrija ar psichologija, tačiau be interneto tai vienintelė medžiaga, nagrinėjanti savižudybes sociologiniu požiūriu, kuri yra šio darbo autoriui prieinamose bibliotekose (VU ir LMA bibliotekose) — yra grėsmė, kad darbo autorius neturės galimybės išanalizuoti modernių šiuolaikinių sociologų siūlomų prevencijos būdų, nes jų nežinos. Kita vertus, ši knyga priklauso ALK knygų serijai. Leidėjų teigimu, šios serijos tikslas yra „supažindinti skaitytojus su šiuolaikiniais humanitarinių ir socialinių mokslų pagrindais“. Tai patvirtina, kad literatūra vertinga ir yra pamatinė šioje mokslo srityje.

Darbe bus naudojami žymios savižudybių Lietuvoje tyrinėtojos D. Gailienės knygoje „Jie neturėjo mirti: Savižudybės
Lietuvoje“ (Gailienė, Jie neturėjo mirti: Savižudybės Lietuvoje,1998) pateikiami statistiniai savižudybių Lietuvoje tyrimų duomenys.

Daugelyje šalių, vykdoma savižudybių prevencija sumažina savižudžių skaičių, Lietuvoje, pasak gydytojo Jono Kasčio – savižudžių skaičius nemažėja (Kastys, Lietuvos sveikata, Nr. 27). Tai leidžia daryti prielaidą, kad Lietuvos savižudybių prevencijos 2003 — 2005 metų programoje yra neįvardintų sociologijos mokslų teorijose minimų efektyvių ir Lietuvoje pritaikomų prevencijos priemonių ir todėl įstatymas yra tobulintinas. Tokia prielaida yra šio akademinio rašto darbo pagrindinė hipotezė.

Problemą bus tiriama dedukcijos metodu – išanalizavus daug teorijos žinių bus bandoma dalį jų pritaikyti praktikoje — tirti kokias savižudybių prevencijos priemones reikėtų įtraukti į Lietuvos savižudybių prevencijos programą, kad ji sustabdytų, o vėliau ir sumažintų Lietuvos savižudybių socialinio rodiklio augimą.

Darbe bus dažnai vartojamos sąvokos savižudybė bei savižudybių socialinis rodiklis. Savižudybė — mirtis, ištikusi žmogų kaip tiesioginis ar netiesioginis jo paties pozityvaus ar negatyvaus veiksmo padarinys jam pačiam žinant, kad būtent toks bus to veiksmo rezultatas. Pasikėsinimas nusižudyti yra to paties pobūdžio veiksmas, nutrūkęs dar prieš turėjusią ištikti mirtį. Savižudybėmis nelaikomos gyvūnų savižudybės (jei tokios iš viso egzistuoja). Savižudybių socialinis rodiklis — polinkio į savižudybes stiprumą nusakantis kiekybinis visų savanoriškų mirčių ir gyventojų (nepriklausomai nuo lyties ir amžiaus) santykis. Apibrėžimus suformavo E. Durkheim‘as. (Durkheim, Savižudybė, 1897).

1. Savižudybės Lietuvoje sociologiniu požiūriu

Šiame skyriuje patikrinsime ar faktiniai savižudybių Lietuvoje duomenys patvirtina ar prieštarauja savižudybių sociologų teorijų teiginiams.

Daugiausia remsimės E. Durkheim‘o teorija. Tai šios mokslo šakos pradininkas. Nors praėjo daugiau nei šimtas metų, tačiau pagrindinės E.Durkheim’o teorijos tiesos liko nepaneigtos – bene visi šiuolaikiniai savižudybių tyrinėtojai daugiau ar mažiau pritaria šioms teorijoms ir jomis remiasi. Autorius, užuot traktavęs savižudybes, kaip ypatingus, tarpusavy nesusijusius įvykius, teigia, kad savižudybių skaičius tam tikroje visuomenėje tam tikru laikotarpiu yra priklausomas nuo specifinių socialinių priežasčių.

Dėmesį sutelksime tik į tuos teorijos teiginius, kurie gali turėti praktinį pritaikymą Lietuvoje. Pvz., analizuosime kodėl ir ar tikrai katalikybė gali mažinti savižudybių socialinį rodiklį (dauguma Lietuvos piliečių – katalikai), bet nebandysime aiškintis, ar klimatas turi/neturi lemiamos reikšmės savižudybių skaičiui Lietuvoje (net ir išsiaiškinus tai, vargu ar pavyktų kaip nors šioje srityje patobulinti valstybinę prevencijos programą – daryti poveikį klimatui valstybė nesugebės). Savižudybių sociologijos mokslo teorijos buvo išvystytos turint tikslą ne vien išsiaiškinti kodėl žmonės žudosi, bet ir surasti būdų kaip užkirsti tam kelią – nusakant priežastis, dažnai nusakomos ir prevencijos priemonės. Taigi išsiaiškinę savižudybių Lietuvoje priežastis, pobūdžius, paplitimą, galėsime bent numanyti efektyviausias prevencijos priemones.

1.1. Vyrų ir moterų savižudybės Lietuvoje

Viena iš prevencijos programoje nurodomų savižudybių prevencijos krypčių yra pagalba rizikos grupėms ir asmenims. Rizikos grupės nurodomos trys: kaimo žmonės, vaikai ir paaugliai. Kaip matome 1 pav., 2001 metais Lietuvoje vyrai žudėsi 6 kartus dažniau nei moterys. Prevencijos programoje šis faktas patvirtinamas situacijos analizės skyriuje, bet programos tiksluose ir programos įgyvendinimo priemonėse net neužsimenama apie savižudybių prevencijos diferencijavimą lyties atžvilgiu.

Kita vertus, kyla klausimas, ar galima visus vyriškosios lyties gyventojus vadinti rizikos grupe? Dar kartą pažvelkime į Pasaulio sveikatos organizacijos pasaulio valstybių statistinę savižudybių analizę. Lietuvos vyrų savižudžių socialinis rodiklis (80,7) yra didžiausias pasaulyje ir antroje vietoje esantį Rusijos rodiklį lenkia net vienuolika vienetų. Lietuvos moterų savižudybių socialinis rodiklis (11,3) yra viso labo ketvirtoje vietoje. Akivaizdu, kad vyrų savižudybių problema mūsų valstybėje yra gerokai aktualesnė nei moterų. Tai pastebi ir Lietuvos spauda. “Skaičiai byloja, jog kasmet nusižudo vis daugiau vyrų. Pernai buvo pasiektas savotiškas rekordas – jų nusižudė net šešis kartus daugiau nei moterų” — teigiama žurnalo „XXI amžius“ priede apie gyvybės apsaugą „Pro Vita“. (XXI amžius, priedas „Pro Vita, 2004-12-03). Galbūt sąvoka „rizikos grupė“ nelabai tinka įvardinti pusei visuomenės, tačiau šis veiksnys prevencijos programoje turėtų būti paminėtas ir į jį atsižvelgta rengiant programos įgyvendinimo priemones.

Galima padaryti išvadą, kad prevencijos objekto, t.y. rizikos grupių nustatymas ir aprašymas įstatyme nebuvo įvykdytas efektyviai – prevencija nėra diferencijuojama lyties požiūrių, nors tai padarytų prevenciją veiksmingesnę.

1.2. Savižudybės mieste ir kaime Lietuvoje

Savižudybių sociologas E. Durkheim‘as
teigė, kad savižudybių skaičius visuomenėje yra atvirkščiai proporcingas socialinės integracijos toje visuomenėje lygiui. O tai lemia, kad miestuose, kur tarpsta arši konkurencija tarp individualių gyventojų bei jų socialinių grupių, kur nėra stiprūs bendruomeniniai ryšiai, savižudybių rodiklis yra gerokai aukštesnis nei kaimuose. (Durkheim, Savižudybė, 1897).

Kaip matome 2 pav., E. Durkheim‘o teiginius galima pagrįsti statistiniais 1932 — 1937 m. savižudybių Lietuvoje duomenimis — šiuo laikotarpių kaime 100 tūkst. gyventojų tekdavo vidutiniškai penkis kartus mažiau savižudybių nei mieste. Akivaizdu, kad 1938 — 1955 metais, kai epidemiologiniai savižudybių mieste ir kaime tyrimai nebuvo atliekami, situacija pasikeitė — savižudžių santykis mieste ir kaime pakito kaimo nenaudai. Naujoji tendencija išsilaikė iki pat šių dienų, paneigdama visas teorines prielaidas, teigiančias, kad urbanizuotų vietovių savižudybių rodikliai yra gerokai aukštesni nei mažai apgyvendintų kaimo vietovių. Kodėl taip atsitiko? Kas lemia tokius ryškius savižudybių socialinio rodiklio kaimo vietovėse svyravimus, ką daryti, kad jį sumažinti?

Dar kartą grįžkime prie E. Durkheim‘o teiginio, kad savižudybių skaičius visuomenėje yra atvirkščiai proporcingas socialinės integracijos toje visuomenėje lygiui. Teiginys be abejonės teisingas. Ir šiuo teiginiu aiškindamas kodėl mieste nusižudoma daugiau nei kaime, jis neklydo. Bet čia neišskirtos išimtys, E. Durkheim‘as nenumatė, kad vieną dieną kaimo socialinės integracijos lygis gali ženkliai kristi. Lietuvoje tai lėmė istorinių įvykių raida.

„Kaimas nuo komunistinio režimo nukentėjo labiausiai, nes priverstinė kolektyvizacija <…> palietė pačią kaimo žmogaus egzistencijos esmę – sutraukė tradicinius bendruomenės ir šeimos ryšius, skatino alkoholizmą, įstūmė žmones į visišką anomiją“ – labai tiksliai šiuos procesus apibūdino D. Gailienė (Gailienė, Jie neturėjo mirti: Savižudybės Lietuvoje,1998). Būtent į tų bendruomenės ir šeimos ryšių atgaivinimą ir turėtų būti nukreipta savižudybių kaime prevencija. Ar tai atsispindi prevencijos programoje?

Prevencijos programos skyriuje „Situacijos analizė“ paminėta, kad kaime žudomasi du kartus dažniau nei mieste, kad 40-49 metų kaime gyvenančios moterys ir vyrai yra didžiausios savižudybių rizikos grupės Lietuvoje. „Daugiausia dėmesio turi būti skiriama visuomenės grupėms, kurioms ypač reikia pagalbos: kaimo žmonėms <…>“ (Valstybės žinios, 2003, Nr. 36 — 1575) — kaimo žmonių savižudybių prevencija išskiriama ir prevencijos kryptyse. Didelis kaimo žmonių savižudybių skaičius prevencijos programoje įvardinamas kaip problema, belieka patikrinti, kokios priemonės numatytos šiai problemai spręsti.

Pasirodo – jokių. Elektroniniame programos variante atlikus žodžių su šaknimi „kaim“ paiešką, iš viso buvo surasti trys žodžiai situacijos analizės ir vienas žodis — prevencijos krypčių skyriuose (kokiame kontekste jie paminėti jau paaiškinta). Įgyvendinimo priemonėse apie tai neužsimenama. Net atmetus prielaidą, kad su kaimo žmonių savižudybių prevencija susijusių prevencijos priemonių aprašyme turėtų būti žodžių su šaknimi „kaim“ ir įsigilinus į prevencijos priemonių aprašymus ieškant netiesioginių priemonių šiai prevencijos rūšiai vykdyti, jų rasti nepavyksta.

Taigi savižudybių programos rengėjai turėtų atidžiau sudaryti užsibrėžtą tikslą įgyvendinantį veiksmų planą. Juo labiau kai tas tikslas sprendžia tokią aktualią problemą, kaip labai didelis savižudžių kaimo vietovėse Lietuvoje skaičius.

1.3 Religijos įtaka savižudybių socialiniam rodikliui Lietuvoje

Pasak statistinių duomenų, savižudybių socialinis rodiklis Lietuvoje yra triskart didesnis nei kaimyninėje Lenkijoje. Jonas Kastys savaitraštyje „Lietuvos sveikata“ teigia, kad viena tokio didelio skirtumo prielaidų – „didelė katalikų bažnyčios įtaka Lenkijos piliečių gyvenime“. (Kastys, Lietuvos Sveikata, Nr. 27).

Šiame poskyryje bus išsiaiškinta, ar tikrai religija gali veikti savižudybių socialinį rodiklį, ieškosime priežasčių, kodėl Lietuvoje, taip pat, kaip ir Lenkija, katalikiškame krašte, savižudybių socialinis rodiklis yra toks aukštas. Poskyrio tikslas – išsiaiškinti ar su religija susijusios prevencijos priemonės Lietuvos savižudybių prevencijos programą padarytų efektyvesne.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2111 žodžiai iš 4213 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.