Savižudybių prevencijos Lietuvoje efektyvumas
5 (100%) 1 vote

Savižudybių prevencijos Lietuvoje efektyvumas

Turinys

Turinys 2

Įvadas 3

1. Savižudybės Lietuvoje sociologiniu požiūriu 6

1.1. Vyrų ir moterų savižudybės Lietuvoje 6

1.2. Savižudybės mieste ir kaime Lietuvoje 7

1.3 Religijos įtaka savižudybių socialiniam rodikliui Lietuvoje 9

2. Savižudybių prevencijos 2003-2005 metų programos rengimo spragos 11

2.1. Prevencijos krypčių pasirinkimas 11

2.2. Savižudybių prevencijos programos įgyvendinimo priemonės 12

Išvados 15

Literatūros sąrašas 16

Priedai 17

Įvadas

Savižudybių prevencijos problema Lietuvoje aktuali nuo pat nepriklausomybės atgavimo praeitame dešimtmetyje. Net artimiausiose mūsų kaimynėse, Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje, kur socialinė gerovė yra panašaus lygio, savižudybių skaičius, tenkantis vienam gyventojui, yra gerokai mažesnis nei pas mus. Atrodo, pagaliau „Savižudžių valstybės“ etiketė sukėlė susirūpinimą ir valdančiuosiuose sluoksniuose. 2003 balandžio 10 dieną Ministras pirmininkas ir Sveikatos apsaugos ministras pasirašė nutarimą patvirtinti Savižudybių prevencijos 2003 — 2005 metų programą. Įpusėjus programos vykdymui, Jonas Kastys savaitraštyje „Lietuvos sveikata“ teigia, kad „suicidų rodiklis <…> nuo pernai vėl kyla“ (Kastys, Lietuvos sveikata, Nr. 27).

Vienareikšmiškai efektyvios savižudybių prevencijos programos sukurta nėra ir, tikriausiai, niekada nebus. Jei viena prevencijos priemonė efektyvi vienai socialiniai visuomenės grupei, nebūtinai ji tiks ir kitai. Kas veiksminga vienu laikmečiu, nebūtinai bus veiksminga kitu. Privalu žinoti ir pagrindinius savižudybių skaičiui įtaką darančius veiksnius, kurie dažnai yra skirtingi kiekvienai valstybei, tautai ar net giminei. Taigi norint parengti efektyvią Lietuvos savižudybių prevencijos programą, reikia ištirti ne tik įvairių mokslo šakų siūlomas prevencijos priemones, bet ir išanalizuoti, kurios jų gali būti efektyviausiai pritaikomos mūsų šalyje.

Įpusėjus jau minėtos savižudybių prevencijos programos vykdymui, Lietuvoje savižudžių ne tik nemažėja, bet ir daugėja. Taigi, programa yra neefektyvi – tai yra problema. Šio akademinio rašto darbo tikslas — remiantis sociologijos mokslo siūlomomis savižudybių prevencijos priemonėmis bei turimais statistiniais savižudybių Lietuvoje duomenimis, įvertinti dabartinės savižudybių prevencijos programos efektyvumą ir pateikti pasiūlymus kaip ją tobulinti.

Užsibrėžto tikslo bus siekiama įgyvendinant šiuos uždavinius:

1. Išanalizuoti sociologijos mokslo siūlomus savižudybių prevencijos būdus ir jų efektyvumą.

2. Išanalizavus statistinius savižudybių Lietuvoje tyrimų duomenis, vertinti galimybę konkrečius savižudybių prevencijos metodus efektyviai taikyti praktikoje Lietuvoje.

3. Įvertinti savižudybių prevencijos 2003 — 2005 metams programoje naudojamų prevencijos priemonių efektyvumą ir nurodyti prevencijos programos koncepcijos bei parengimo spragas.

Darbo tyrimo objektas – Lietuvos „Savižudybių prevencijos 2003 — 2005 metų programa“ (Valstybės žinios, 2003, Nr. 36 — 1575).

Darbo tema — „Savižudybių prevencijos 2003 — 2005 metų programos analizė“. Tema aktuali ne tik Lietuvos, santykinai daug savižudžių turinčios valstybės, savižudybių prevencijos vykdytojams, bet ir mokslui, mat jau įpusėjusios, realiai praktikoje taikomos, prevencijos programos analizė leis įvertinti mokslo teorijose aprašytų prevencijos būdų efektyvumą taikant juos praktikoje.

Tekstas bus sudarytas iš dviejų skyrių. Pirmajame bus nagrinėjamos socialinės savižudybių prielaidos, socialinių faktorių poveikis Lietuvos savižudybių socialiniam rodikliui, tikrinama, ar statistiniai savižudybių Lietuvoje duomenys atitinka sociologijos mokslo teorijose nurodomus dėsningumus, ieškoma galimybių Lietuvos savižudybių prevencijos programą padaryti efektyvesne. Antrasis — daugiau praktinis skyrius. Jau žinodamas efektyviausias Lietuvoje pritaikomas savižudybių prevencijos priemones, vertinsiu Lietuvoje vykdomą prevencijos programos parengimą — pagrindinių prevencijos krypčių bei prevencijos programos įgyvendinimo priemonių pasirinkimą.

Rašydamas pirmąją dalį remsiuos pripažintu prancūzų sociologo Emile Durkheim’o darbu „Savižudybė: Sociologinis etiudas“. Nors darbas parašytas 1897 metais, jis cituojamas ir juo remiamasi iki šiol, tai bene išsamiausia savižudybes sociologiniu pobūdžiu nagrinėjanti knyga. Autorius teigia, kad sociologija gali pasiūlyti efektyvesnes savižudybių prevencijos priemones nei psichiatrija ar psichologija, tačiau be interneto tai vienintelė medžiaga, nagrinėjanti savižudybes sociologiniu požiūriu, kuri yra šio darbo autoriui prieinamose bibliotekose (VU ir LMA bibliotekose) — yra grėsmė, kad darbo autorius neturės galimybės išanalizuoti modernių šiuolaikinių sociologų siūlomų prevencijos būdų, nes jų nežinos. Kita vertus, ši knyga priklauso ALK knygų serijai. Leidėjų teigimu, šios serijos tikslas yra „supažindinti skaitytojus su šiuolaikiniais humanitarinių ir socialinių mokslų pagrindais“. Tai patvirtina, kad literatūra vertinga ir yra pamatinė šioje mokslo srityje.

Darbe bus naudojami žymios savižudybių Lietuvoje tyrinėtojos D. Gailienės knygoje „Jie neturėjo mirti: Savižudybės
Lietuvoje“ (Gailienė, Jie neturėjo mirti: Savižudybės Lietuvoje,1998) pateikiami statistiniai savižudybių Lietuvoje tyrimų duomenys.

Daugelyje šalių, vykdoma savižudybių prevencija sumažina savižudžių skaičių, Lietuvoje, pasak gydytojo Jono Kasčio – savižudžių skaičius nemažėja (Kastys, Lietuvos sveikata, Nr. 27). Tai leidžia daryti prielaidą, kad Lietuvos savižudybių prevencijos 2003 — 2005 metų programoje yra neįvardintų sociologijos mokslų teorijose minimų efektyvių ir Lietuvoje pritaikomų prevencijos priemonių ir todėl įstatymas yra tobulintinas. Tokia prielaida yra šio akademinio rašto darbo pagrindinė hipotezė.

Problemą bus tiriama dedukcijos metodu – išanalizavus daug teorijos žinių bus bandoma dalį jų pritaikyti praktikoje — tirti kokias savižudybių prevencijos priemones reikėtų įtraukti į Lietuvos savižudybių prevencijos programą, kad ji sustabdytų, o vėliau ir sumažintų Lietuvos savižudybių socialinio rodiklio augimą.

Darbe bus dažnai vartojamos sąvokos savižudybė bei savižudybių socialinis rodiklis. Savižudybė — mirtis, ištikusi žmogų kaip tiesioginis ar netiesioginis jo paties pozityvaus ar negatyvaus veiksmo padarinys jam pačiam žinant, kad būtent toks bus to veiksmo rezultatas. Pasikėsinimas nusižudyti yra to paties pobūdžio veiksmas, nutrūkęs dar prieš turėjusią ištikti mirtį. Savižudybėmis nelaikomos gyvūnų savižudybės (jei tokios iš viso egzistuoja). Savižudybių socialinis rodiklis — polinkio į savižudybes stiprumą nusakantis kiekybinis visų savanoriškų mirčių ir gyventojų (nepriklausomai nuo lyties ir amžiaus) santykis. Apibrėžimus suformavo E. Durkheim‘as. (Durkheim, Savižudybė, 1897).

1. Savižudybės Lietuvoje sociologiniu požiūriu

Šiame skyriuje patikrinsime ar faktiniai savižudybių Lietuvoje duomenys patvirtina ar prieštarauja savižudybių sociologų teorijų teiginiams.

Daugiausia remsimės E. Durkheim‘o teorija. Tai šios mokslo šakos pradininkas. Nors praėjo daugiau nei šimtas metų, tačiau pagrindinės E.Durkheim’o teorijos tiesos liko nepaneigtos – bene visi šiuolaikiniai savižudybių tyrinėtojai daugiau ar mažiau pritaria šioms teorijoms ir jomis remiasi. Autorius, užuot traktavęs savižudybes, kaip ypatingus, tarpusavy nesusijusius įvykius, teigia, kad savižudybių skaičius tam tikroje visuomenėje tam tikru laikotarpiu yra priklausomas nuo specifinių socialinių priežasčių.

Dėmesį sutelksime tik į tuos teorijos teiginius, kurie gali turėti praktinį pritaikymą Lietuvoje. Pvz., analizuosime kodėl ir ar tikrai katalikybė gali mažinti savižudybių socialinį rodiklį (dauguma Lietuvos piliečių – katalikai), bet nebandysime aiškintis, ar klimatas turi/neturi lemiamos reikšmės savižudybių skaičiui Lietuvoje (net ir išsiaiškinus tai, vargu ar pavyktų kaip nors šioje srityje patobulinti valstybinę prevencijos programą – daryti poveikį klimatui valstybė nesugebės). Savižudybių sociologijos mokslo teorijos buvo išvystytos turint tikslą ne vien išsiaiškinti kodėl žmonės žudosi, bet ir surasti būdų kaip užkirsti tam kelią – nusakant priežastis, dažnai nusakomos ir prevencijos priemonės. Taigi išsiaiškinę savižudybių Lietuvoje priežastis, pobūdžius, paplitimą, galėsime bent numanyti efektyviausias prevencijos priemones.

1.1. Vyrų ir moterų savižudybės Lietuvoje

Viena iš prevencijos programoje nurodomų savižudybių prevencijos krypčių yra pagalba rizikos grupėms ir asmenims. Rizikos grupės nurodomos trys: kaimo žmonės, vaikai ir paaugliai. Kaip matome 1 pav., 2001 metais Lietuvoje vyrai žudėsi 6 kartus dažniau nei moterys. Prevencijos programoje šis faktas patvirtinamas situacijos analizės skyriuje, bet programos tiksluose ir programos įgyvendinimo priemonėse net neužsimenama apie savižudybių prevencijos diferencijavimą lyties atžvilgiu.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1264 žodžiai iš 4213 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.