Savižudybių problema Lietuvoje ir jų pasekmės
5 (100%) 1 vote

Savižudybių problema Lietuvoje ir jų pasekmės

11213141516171

Įvadinė dalis:

Kursinio darbo esmė –aprašyti savižudybės problemą Lietuvoje .Pasitelkdama kelis šaltinius nagrinėsiu priežastis ir pasekmes, kurias sukelia suicidiniai bandymai. Remsiuosi žinomų specialistų , tokių kaip Gailienė D., Durkheim E. ir kt. patirtimi nagrinėjant šią problemą. Savižudybių gausumas lemia šios problemos aktualumą. Prevencijos stoka skatina mane pasiūlyti keletą idėjų .

Šiame rašto darbe aprašysiu savižudybių priežastis, paplitimą, rizikos grupes, visuomenės požiūrį ir prevencijos priemones.

Rašto darbo objektas- individas, kuris atsiduria krizinėje situacijoje ir ieško išeities. Atskleisiu kodėl žmogus atsiduria ant savižudybės slenksčio ir kodėl jį peržengia. Kaip sustabdyti šį procesą? Ar įmanoma užkirsti kelią suicidiniams bandymams. Kokias pasekmes sukelia savižudybės?

Šis aprašas gali būti įdomus visiems besidomintiems savižudybių problema Lietuvoje ir naujausių sociologinių tyrimų išvadomis. Pateiksiu mano atliktos apklausos rezultatus.

Savižudybė yra viena iš trijų dažniausių mirties priežasčių 15-35 metų amžiaus žmonių grupėje. Šie duomenys kelia didelį susirūpinimą pasaulio bendruomenei, tai- viena iš svarbiausių ir daug dėmesio reikalaujanti problema.

Dėstomoji dalis:

SAVIŽUDYBĖS SĄVOKA

Suicidologija ( lot. suicidium- savižudybė )- mokslinė disciplina, susiformavusi Vakaruose praeito šimtmečio viduryje. Ji yra interdisciplininė, jungianti psichiatrijos, psichologijos, sociologijos, o taip pat ir kitų sričių- filosofijos, teologijos, teisės mokslų- žinias, nes savižudiškas elgesys yra labai sudėtingas ir nelemtas daugelio įvairių veiksnių.

Savižudybė apibūdinama kaip nusižudymas. Platesne prasme tai yra mirtis, kuri ištinka žmogų ,, kaip tiesioginis ar netiesioginis jo paties pozityvaus ar negatyvaus veiksmo padarinys jam pačiam žinant, kad būtent toks bus to veiksmo rezultatas ‘‘ (2,8 p ). Savižudybė yra tada, kai žmogus atlikdamas veiksmą, kuris nutraukia jo gyvenimą, tikrai žino, koks bus natūralus tokio veiksmo rezultatas Sveikos psichikos suaugusieji tikrai žino apie pasekmes, bet to negalima pasakyti apie vaikus. Vaikai iki dvylikos metų amžiaus mirtį suvokia kaip laikiną reiškinį. Suaugusieji linkę manyti, kad vaikai nesižudo. Sunku patikėti, kad vaikai gali taip kentėti, jog pasirenka mirtį.. Šie savižudybės sąvokos apibūdinimai prieštarauja vienam faktui ir teigia, kad vaikai nesižudo? Realybė yra kitokia. Kasmet Lietuvoje nusižudo apie septyni 10-14 metų amžiaus vaikai ir iki keturiasdešimties 15-19 metų amžiaus jaunuolių.

Savižudybė yra procesas, kurio metu žmogus patiria didėjantį emocinį skausmą, augantį stresą, jausmų ir minčių sumaištį ir silpstančias jėgas įveikti krizę. Šį procesą sudaro trys etapai: mintys apie savižudybę, ketinimas nusižudyti, bandymas nusižudyti ( veiksmas).Pirmame etape žmogus tik pagalvoja apie savižudybę, nori pabėgti nuo problemų, užsimiršti. Daugeliui žmonių bent kartą gyvenime ateina tokios mintys. Tačiau nusižudymas neplanuojamas. Ketinimo stadijoje individas trokšta mirti ir siekia jos. Savižudybė pradeda atrodyti kaip vienintelė išeitis iš susidariusios situacijos. Pradedama galvoti apie nusižudymo būdus ir grėsmė čia jau daug didesnė. Minčių ir ketinimų stadijos gali tęstis nuo kelių savaičių iki kelerių metų. Paskutinis savižudybės etapas yra veiksmas. Jis prasideda apsisprendimu, kad mirtis , tai geriausia išeitis. Šiame etape pastebimi atsisveikinimui būdingi reiškiniai. Konkretus savižudybės veiksmas įvykdomas jau greitai ir paprastai įvyksta per 48 valandas.

,, Siekiant paaiškinti savižudybės procesą, būtina atsižvelgti į dviejų lygių priežasčių konsteliaciją- socialinio lygmens ir individo lygmens. Kiekvienoje savižudybėje abi šios grupės veiksnių yra neatsiejamai tarpusavyje susijusios. Savižudybė priklauso nuo struktūros, integracijos ir bendrųjų nuostatų savižudybės atžvilgiu visuomenės, kurioje individas gyveno, ir tuo pat metu savižudybė yra maksimaliai individualus poelgis‘‘ (4,23p.).

Pagal savižudybių skaičių Lietuva yra viena iš pirmųjų tiek Europoje, tiek pasaulyje. Tai yra išskirtinė, tačiau džiaugsmo nekelianti vieta. Mūsu šalyje 100 000 gyventojų tenka 44 nusižudę asmenys, tuo tarpu Latvijoje- 34/100 000, Estijoje-33/100 000, Rusijoje 39/100 000. 2001m. Lietuvoje nusižudė 1535 žmonės.

Užsienio mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad mėginimų nusižudyti būna nuo 10 iki 20 kartų daugiau nei nusižudymų.

Savižudybių paplitimas visuomenėje liudija ne tik apie bendrą socioekonominę ir politinę situaciją, žmonių atsparumą stresui ir psichosomatinę sveikatą, bet ir apie sveikatos apsaugos sistemos efektyvumą bei reabilitacinį pajėgumą.

Durkheimas aprašė keturis savižudybių tipus: egoistinės, altruistinės, atomines ir fatalistines.

Egoistinės savižudybės įvyksta dėl socialinės integracijos susilpnėjimo, dėl irstančių ryšių visuomenėje. Žmogus nesunkiai ryžtasi savižudybei, kai yra atitrūkęs nuo visuomenės. Durkheimas rašo, kad,, šis savižudybės tipas pateisina mūsų jam duotą pavadinimą. Egoizmas čia nėra šiaip sau antraeilis veiksnys; jis yra tikroji savižudybės priežastis. Šiuo
atveju ryšys, siejantis žmogų su gyvenimu, susilpnėja, nes susilpnėja ryšys, siejantis jį su visuomene. Asmeninio gyvenimo nesklandumai, kurie , atrodo, tiesiogiai pastūmėja į savižudybę ir dėl to laikomi ją nulėmusia priežastimi, iš tikrųjų tėra tik atsitiktinės priežastys. Individas palūžta nuo menkiausio aplinkybių smūgio, nes visuomenės būsena jį padarė savižudybei tinkama auka“ ( 2,194p.).Lietuvoje populiarios egoistinės savižudybės, kurios įvyksta dėl resocializacijos . Kai žmogus neturi galimybės ieškoti saugumo bendruomenėje, gali kilti savižudybės grėsmė. Svarbiausios bendruomenės yra trys: religinė bendruomenė, šeima ir politinė visuomenė. Lietuviai dažnai save vadina katalikišku kraštu, tačiau tvirtų religinių bendruomenių yra nedaug. Apie minėtas bendruomenes rašysiu siūlant prevencijos uždavinius rašysiu siūlant prevencijos uždavinius.

Altruistinės savižudybės gali kilti dėl per stiprios socialinės integracijos. Žmogus turi paklusti bendruomenės papročiams, normoms, taisyklėms. Blogumas atsiranda, kai viršijamas saikas ir peržengiamos ribos. Altruistines savižudybes lemia žiauri moralė, nepripažįstanti nieko, kas svarbu atskiram individui.

Kitas tipas yra apibūdinamas kaip anominės savižudybės. Jas lemia susilpnėjusi visuomenės gyvenimą reguliuojančių, reglamentuojančių normų visuma. Durkheimas sociologiniame etiude samprotauja: ,, kad gyva esybė galėtų jaustis laiminga ir apskritai galėtų gyventi, svarbu, kad jos reikmės nesikirstų su galimybėmis jas patenkinti. Jeigu reikmės bus didesnės ar tiesiog kitokios nei tos, kurias įmanoma patenkinti, jos visą laiką gyvą būtybę žeis ar nuolat skaudins. Tačiau kai pastangos neišvengiamai sukelia skausmą, jos pamažu blėsta. Troškimai, kurių neįmanoma patenkinti, atrofuojasi, o kadangi gyvenimo geismas yra visų kitų troškimų atstojamoji, jis negali nenusilpti aniems atbukus“ (2,228 p.). Gyvenimo geismui nusilpus kyla savižudybės grėsme.

Ekonominės krizės sukelia anomines savižudybes, nes moralinės priežastys sumažina socialinę integraciją.

Fatalistinės savižudybės įvyksta perdėtos socialinės reguliacijos sąlygomis, kai žmogaus gyvenimas per daug reglamentuojamas normų, represijų, žmogus nebeturi jokios pasirinkimo laisvės.

PRIEŽASTYS

Savižudybių priežasčių visada daugiau nei viena. Daug nežinomųjų kelia tai, kad nusižudžiusio žmogaus nebeįmanoma paklausti, kodėl jis taip pasielgė, o artimieji taip pat gali tik spėlioti apie priežastis. Pateiksiu atvejį su kuriuo susidūriau asmeniškai: vidutinio amžiaus moteris nusinuodijo nepalikusi atsisveikinimo laiško. Jos gyvenimas man ir kitiems artimiesiems atrodė puikus. Ji turėjo dukrą paauglę, mylimą vyrą. Dirbo valstybės tarnyboje. Iš šalies atrodė, kad ji laiminga. Niekas negalėjo suprasti, kodėl ji pasirinko tokią gyvenimo pabaigą. Praėjo daugiau kaip metai po šio įvykio ir nusižudžiusios moters vyras vedė jos geriausią draugę. Tik tada iškilo į viešumą jos vyro ilgai trukę meilės ryšiai. Supratome, kad tai galėjo būti savižudybės priežastis, tačiau tai tik spėjimas.

Pagrindinės vaikų savižudybių priežastys yra šios:

– patirta seksualinė, fizinė, emocinė prievarta ar nesirūpinimas (šeimoje, mokykloje, kitoje aplinkoje),

– egzaminų baimė,

– artimo žmogaus mirtis,

– draugo ar kito artimo žmogaus savižudybė,

– tėvų skyrybos,

– nelaiminga meilė

– neviltis išspręsti problemą; vaikas negali pats jos išspręsti, susiklosčiusi situacija apriboja jo pasirinkimą, kiekvienas bandymas ką nors daryti sukelia vis naujas problemas (11,16p.).

Paauglių tarpe alkoholizmas ir narkotikai yra tik netinkamos pastangos įveikti kilusias problemas, ir tos pačios problemos dažnai pastūmėja savižudybės link.

,, Paaugliai bando rasti savo vietą visuomenėje, bet aukštas nedarbo lygis ir mažėjanti socialinė pagalba visada įrodo jiems, kad jauniems žmonėms visuomenės sanklodoje tos vietos beveik nėra. Kad rastų sau nišą, paauglys turi gerai apgalvoti situaciją, įtikinti save, kad jis turi ką duoti žmonėms, dažnai sau tai priminti, parodyti daug kūrybingumo ir atkaklumo ir visą laiką gyventi nesaugiame atsitiktinių darbų ir trumpalaikių sutarčių pasaulyje“ ( 12,83p.).Lietuvoje ši problema labai aktuali, nes nedarbas šalia alkoholizmo , nusikalstamumo ir skurdo yra vienas iš aktualiausių socialinių problemų.

Vaikų asocialus elgesys- nusikalstamumas, bėgimas iš mokyklos ir namų, narkotinių medžiagų vartojimas, savižudybė – yra skirtingi tos pačios krizinės situacijos, kurioje atsidūrė vaikas, sprendimo būdai . Pirminė priežastis – individo prapultis socialinėje struktūroje. Kitos ištakos yra vaikų orientacija į sėkmę ir prestižą, bei vertingų emocinių ryšių stoka.

Socialiai neprisitaikiusiems, nepopuliariems ir prastais santykiais su bendraamžiais pasižymintiems jaunuoliams būdinga nesocializuota agresija.

Aptariant bendras priežastis, vedančias žmogų į nusižudymą, galima būtų išskirti šias:

– vienatvė,

– nesaugumo jausmas,

– prarastas tikėjimas ateitimi,

– depresija,

– senatvė, negalia, liga,

– finansinės ekonominės problemos,

– įtampa, nemalonumai darbe,

– noras išbandyti savižudžio išgyvenimus,

– savęs aukojimas vardan idealių
narkomanija,

– nedarbas,

– skurdas, benamystė,

– prostitucija.

Žmogus bręsta visuomenėje, bendraujant su kitais žmonėmis. Poreikiai ir jų nepatenkinimas lemia individo savijautą. A. Maslou nuomone, kiekvienas žmogus gimsta, turėdamas penkių rūšių poreikius, kurie išsidėstę pagal tam tikrą hierarchiją, egzistuojančią kiekviename žmoguje. Kai patenkinami žemesnieji poreikiai, tampa efektyvūs esantys aukščiau. Kai fiziologiniai poreikiai patenkinti, kyla poreikis jaustis saugiau. Kai jaučiasi saugus, nori mylėti ir būti mylimas, priklausyti bendrijai- šeimai, giminei. Siekdamas aukštesnių tikslų, žmogus nori jaustis įvertintas, pripažintas visuomenėje, darbe, šeimoje, žmogus nori gerbti save už tam tikrus pasiekimus ir būti gerbiamas kitų. Žmogaus poreikių piramidės viršuje yra savęs aktualizavimo poreikis ( savo potencialo galimybių atskleidimas). Tai pastangos atskleisti, aktualizuoti ir efektyviai panaudoti savo sugebėjimus.

Žmogus nepatenkinęs žemesniųjų poreikių negali siekti aukštesniųjų. Poreikiai ir žmogaus gyvenimo kokybė turi glaudų ryši. Jei žmogus nepatenkina fiziologinių poreikių, susilpnėja gyvenimo geismas. Jei siekia nerealių aukščiausiųjų poreikių, nepatenkinęs fiziologinių, atsiduria chaoso b8senoje yra draskomas vidinių prieštaravimų ir jei nesugeba susitvarkyti šioje situacijoje, atsiduria prie savižudybės slenksčio.

Lietuvoje šiuo metu aktualiausios problemos yra nedarbas, skurdas, alkoholizmas ir nusikalstamumas. Visa tai priveda žmogų prie savižudybės ir jis nebemato kelio atgal. Asmuo nepatenkinęs fiziologinių poreikių negali gerai jaustis, negali spręsti jam iškilusių sunkumų. Jis atsiduria užburtame rate. Žmogus neturi lėšų ieškoti profesionalios pagalbos, jei artimųjų tarpe nėra paguodos ,išklausymo ir pagalbos.

Alkoholizmo pasekoje Lietuvoje nusižudo daug žmonių .Pirmiausia reikia parašyti apie tai, kas būdinga nuo alkoholio priklausomų žmonių asmenybei. Psichologai išskiria šiuos bruožus: asocialumas, neprisitaikymas, impulsyvumas, agresija.

Amerikiečių psichologas D. Janovsky su kolegomis bandė nustatyti, koks yra ryšys tarp asmens savybių, temperamento, bendravimo su žmonėmis ir alkoholizmo? Norėdami surasti atsakymą, jie ištyrė 90 žmonių, priklausomų nuo alkoholio, Myers- Briigs asmenybės tyrimo metodika. Priklausomi nuo alkoholio žmonės buvo suskirstyti į dvi grupes: turintys nuotaikos sutrikimų ( dažnai besiskundžiantys depresija) ir neturintys tokių sutrikimų.

Visi tiriamieji arba nedirbo, arba uždirbo mažai. Kai kurie alkoholikai vartojo ir kitus preparatus – kokainą, marihuaną ar kitus narkotikus. Tačiau nebuvo nei vieno, kuriam nebuvo nustatyta priklausomybė nuo alkoholio.

Skirtumas tarp alkoholikų, turinčių nuotaikos sutrikimų ir jų neturinčių, yra reikšmingas. Žmonės, priklausomi nuo alkoholio ir pasižymintys nuotaikos svyravimais, pasirodė esą intravertiškesni: linkę gilintis į savo vidinį pasaulį, o ne išorinį, labiau mėgstantys bendrauti siaurame žmonių rate. Jie nejaukiai jausdavosi dideliuose žmonių susibūrimuose, nebuvo aktyvūs ar energingi. Daugelis tyrimo dalyvių, mėgino ar ketino žudytis.

Paprastai linkę žudytis žmonės sąmoningai ar nesąmoningai duos įspėjamuosius ženklus, parodydami, kad jiems reikia pagalbos, ir dažniausiai tikėdamiesi, kad jie bus išgelbėti. Signalai dažniausiai pasirodo grupėmis, todėl bent keletas jų turėtų būti akivaizdūs. Vieno ar kelių tokių ženklų buvimas dar nereiškia, kad žmogus garantuotai ruošiasi žudytis: vienintelis būdas sužinoti – paklausti. Kitais atvejais savižudis gali nenorėti būti išgelbėtas ir vengti duoti kitiems įspėjamuosius ženklus.

Tipiškais pavojaus ženklais, demonstruojamais žudytis besiruošiančių žmonių, gali būti:

• Atitolimas nuo draugų ir šeimos.

• Depresija plačiąja prasme; nebūtinai diagnozuojama psichinė liga kaip klinikinė depresija, bet pastebima pagal tokius požymius:

o Polinkio įprastiniams pomėgiams praradimas.

o Liūdnumo, beviltiškumo, irzlumo ženklų rodymas.

o Apetito, svorio, elgesio, aktyvumo, miego sutrikimai.

o Energijos praradimas.

o Neigiami atsiliepimai apie save.

o Pasikartojančios savižudybės mintys ar fantazijos.

o Staigūs pasikeitimai iš didelės depresijos į būseną ‘taika’ (gali rodyti, kad sugalvota savižudybė).

• Kalbėjimas, rašymas arba užuominos apie savižudybę.

• Ankstesni bandymai.

• Beviltiškumo jausmas ir pagalbos nesitikėjimas.

• Asmeninių reikalų nukreipimas tokia linkme:

o Asmeninių daiktų išdalinimas.

o Staigus stiprus susidomėjimas testamentais ir gyvybės draudimais.

o Situacijų apie senesnius asmeninius incidentus išsiaiškinimas.

Tai nėra tikslus sąrašas: kai kurie žmonės gali nerodyti tokių ženklų ir visgi galvoti apie nusižudymą, kiti gali rodyti daug tokių ženklų bet normaliai susidoroti su situacija; vienintelis būdas sužinoti tiksliai – paklausti.

Jei žmogus labai sunerimęs, sugalvojo potencialiai mirtiną planą kaip save nužudyti ir turi priemonių kaip tai padaryti greitai, tai laikoma, kad jis tikrai gali bandyti nusižudyti.

Tipiškas savižudis vyras – vietinis baltasis, vyresnis nei 40 metų amžiaus, vedęs, kvalifikuotas arba nekvalifikuotas darbininkas. Jis nusižudo nusišaudamas, pasikardamas arba
nusinuodydamas anglies monoksidu. Kaip pagrindines nusižudymo priežastis jis nurodo prastą sveikatą, depresiją arba vedybinio gyvenimo sunkumus.

Depresija – viena iš daugelio savižudybės priežasčių. Depresija labai dažna įvairiausių gyvenimo sunkumų sudėtinė dalis. Dažniausiai susiduriama su vadinamosiomis reaktyviosiomis depresijomis, kurios paprastai kyla reaguojant į traumuojančius gyvenimo įvykius (psichikos ar vidaus organų ligą, psichinė traumą, išsekimą, senatvinius organizmo pakitimus, asmenines problemas ). Depresinių nuotaikų kiekvienas iš mūsų esame patyrę. Svarbiausia, kaip mes sugebėjome kovoti su depresijos simptomais. Dažniau depresija apima jautrios psichikos žmogų, ypač dėl protinio pervargimo arba per klimaksą, sergant neuroze, lėtiniu alkoholizmu .Depresijos apimtas žmogus tampa liūdnas ir paniuręs, keičiasi nuotaika. Apninka mintys apie savo gyvenimą, Jaučiamas kaltės jausmas, nebesidomima dalykais, kurie anksčiau traukė, sulėtėja elgesys ir mąstymas. Ilgainiui žmogus tampa abejingas viskam. Ryškiausias bruožas- savęs nuvertinimas. Ligonis prisimena tik liūdnus įvykius, pergalvoja savo klaidas, jį ypač slegia sunkus kaltės jausmas, apima nerimas ir baimė, kad už visą tai teks atsakyti ne tik jam, bet jo artimiesiems .Sunkios depresijos apimtas žmogus jaučia ne tik dvasinį, bet ir fizinį skausmą: jam gelia širdį, spaudžia krūtinę, jis jaučiasi kaip sumuštas. Sergantį depresija kamuoja nemiga, pablogėja jo apetitas, ima skaudėti galvą, skrandį, jaučiamas bendras nuovargis. Apie dešimt procentų visų ligonių, kurie kreipiasi į gydytojus, yra apimti depresijos. Nerasdamas išeities, žmogus bando nusižudyti. Labai retai nusižudoma nesant depresijos

Norint padėti depresijos apimtam žmogui, reikia mokėti atpažinti depresiją nuo blogos nuotaikos, fizinius negalavimus susieti su galima depresija . Apie tai plačiau samprotausiu prevencijos fone.

MITAI APIE SAVIŽUDYBES

Lietuvoje į savižudybių plitimą žmonės žiūri ne abejingai, o bejėgiškai. Vyrauja nuostata, kad tai neišvengiamas blogis, sudedamoji gyvenimo dalis. Tarp žmonių yra paplitusios neteisingos nuostatos, mitai ir šablonai apie savižudybes. Klaidinga yra nusistovėjusi pažiūra, kad tas, kas kalba apie savižudybę, paprastai nesižudo. Tačiau mąstantys apie savižudybę dažniausiai apie tai pasisako tiems, kuriais pasitiki. ,, Apie 60 proc. nusižudžiusių suaugusiųjų išreiškė tokį ketinimą artimiems žmonėms. Daugiau nei 80 proc. paauglių, galvojančių apie savižudybę, tokiomis mintimis pasidalija su artimiausiais draugais“( 12,82p.).Vidutiniškai iš dešimties nusižudžiusių aštuoni parodo aiškius ženklus apie savo ketinimus. Kita neteisinga nuostata yra ta, kad savižudžiai tikrai trokšta mirti. Dauguma savižudžių tikrai nėra apsisprendę, jie tik nori, kad liautųsi skausmas. Taip pat tai yra lyg pagalbos šauksmas, kad atkreipti į save dėmesį. Kita paplitusi pažiūra ta, kad jei žmogus linkęs žudytis, tai jis toks ir liks. Tai irgi absoliučiai neteisinga. Žmogus ketina nusižudyti tik tam tikru laiko tarpu, vaikams, kurie ketina nusižudyti galima padėti. Išvardinsiu dar keletą neteisingų savižudybės įsivaizdavimų: žudosi tik psichiškai nesveiki žmonės, savižudybė yra paveldėta, savižudybės dažnesnės tarp neturtingųjų arba , atvirkščiai, tarp turtingųjų, klausinėjant žmogaus apie savižudiškas mintis, galima paskatinti jį nusižudyti, pagerėjimas po bandymo nusižudyti rodo, kad savižudybės rizika praėjo. Visi šie klaidingi įsitikinimai trukdo realiai pažvelgti į savižudybės problemą ir ją tinkamai spręsti.

Rašant apie savižudybę reikia aptarti vieną labai svarbų aspektą- savižudybė yra ,, užkrečiama‘‘. Jauni žmonės dažnai nesuvokia, kad bandydami žudytis jie pasirenka mirtį. Tokį gyvenimo problemų sprendimo būdą gali paskatinti ir aplinka. Jeigu žmogų supančioje aplinkoje nusižudo daug žmonių, jam gali atrodyti, kad savižudybė- priimtinas problemų sprendimo būdas. Tokį įsitikinimą sustiprina ir aplinkinių žmonių reakcijos į savižudžius, jei gyvenimo nutraukimas vertinamas kaip romantiškas ir herojiškas poelgis. Jauni žmonės į savižudybes žiūri kaip į priimtiną būdą spręsti gyvenimo problemas, nes vis daugėja savižudybių ir tai veda prie dar didesnio savižudybių skaičiaus. Kai žmogus supras, kad savižudybė nėra heroizmas ir graži gyvenimo pabaiga, tai atras savyje jėgų gyventi ir spręsti problemas.

,, Užkrėtimas‘‘ nulemia savižudybės metodo pasirinkimą . D. Gailienė rašo, kad ,, užkrėtimas‘‘ veikia trimis būdais:1) skatina pasirinkti tam tikrą nusižudymo būdą, t. y. pamėgdžiojamas metodas; 2) skatina pasirinkti savižudybę kaip išeitį iš sunkios situacijos, t. y. perduodama motyvacija nusižudyti; 3) diegia požiūrį, kad savižudybė yra visai priimtinas problemų sprendimo būdas, t. y. prisideda prie suicidiškos nuostatos formavimo.

Savižudybės ,, užkrato‘‘ poveikiui nusakyti vartojama analogija su infekcinėmis ligomis. Žmogus suserga, kai virusas užpuola žmogų. Savižudybių atveju, jei žmogų stipriai paveikia kieno nors savižudybė, jis pats gali pasekti tuo pavyzdžiu. ,, Žmonės nevienodai imlūs infekcijoms, pervargę, silpnos sveikatos, susilpnėjusio imuniteto suserga daug
Savižudybės ,, užkrėtimas‘‘ labai priklauso nuo vyraujančios nuostatos savižudybių ir jų prevencijos atžvilgiu, nuo visuomenės nuotaikų ir bendros socialinės situacijos bei nuo atskirų individų pažeidžiamumo‘‘(3,109p.).

Pateiksiu vieną pavyzdį iš Lietuvos gyvenimo. 1996 m. pavasarį Lietuvos Respublikos Seimo deputatas K. Uoka pareiškė, kad jis viešai susidegins nurodytą dieną ir nurodytoje vietoje, jai nebus įvykdytas jo politinis reikalavimas paskelbti priešlaikinius Seimo rinkimus.

Tomis dienomis visi daug kalbėjo savižudybės tema, apie tai rašė ir diskutavo žiniasklaidos priemonės. Seimo deputatas nesusidegino. Kokią reikšmę turėjo ši istorija? Ar K. Uokos mintis netapo ,, užkratu,, silpnesnės psichikos žmonėms? Nes deputato akcija labai padidino susidomėjimą savižudybėmis, dienraščiuose pradėta daug dažniau rašyti apie tai.

Praėjus pusantrų metų po įvykio K. Uoka televizijos laidoje tvirtino, kad jo pavyzdžiu yra pasekę kelios dešimtys žmonių. Visa tai rodo, kad tai buvo ,, užkrečiama‘‘ savižudybė.

SAVIŽUDYBĖ IR ŽINIASKLAIDA

Lietuvoje per visą sovietinę okupaciją apie savižudybes viešai nebuvo kalbama ar rašoma. Duomenys apie savižudybes buvo griežtai įslaptinti. Kasdieniame gyvenime vyravo nuostata, kad nusižudo tik visai psichiškai nesveiki žmonės.

Panaikinus draudimus ir pradėjus viešai kalbėti bei rašyti apie visas visuomenės problemas, taip pat ir apie savižudybes, pirmiausiai apie jas buvo prabilta romantiškomis gaidomis ir su tendencija vertinti savižudybę moralinėmis kategorijomis, o ne traktuoti ją kaip psichologinės krizės, psichinės sveikatos problemą.

Žiniasklaida turi didelį poveikį žmonių gyvenimui. Žiniasklaidos priemonės ne tik informuoja visuomenę, bet ir formuoja nuostatas bei vertybes, įtakojančias žmonių elgesį. Žiniasklaidoje pateikti pavyzdžiai gali suvaidinti svarbų socialinį kultūrinį vaidmenį perduodant savižudybes, jie yra šalies savižudiškų nuostatų dalis.

Grožinei literatūrai šiais laikais dažnai nebelieka laiko, o laikraštį ar žurnalą būtinai pavartome ir paskaitome prie kavos puodelio. Televizorius dažnuose namuose būna įjungtas beveik ištisą parą kaip ,, fonas‘‘.

Labai svarbu, kaip savižudybės atvejai pateikiami mūsų šalies žiniasklaidoje, kokią žalą tai daro žmonėms, o ypač jaunimui, ir tuo, kad yra žmonių smarkiai nukentėjusių dėl neatsakingų savižudybės pateikimų.

Suicidologijos tyrimais yra nustatyta, kad savižudiškas elgesys gali būti perduodamas modeliavimo būdu (kitaip vadinama imitacijos fenomenu). Iš visų visuomenės informavimo priemonių tokius modelius labai dažnai pateikia spauda.

Savižudybių pristatymo spaudoje tyrimai prasidėjo 1994 metais. Taip pat buvo analizuojama 1996-ų ir 2000-ų metų spauda. Tyrimų tikslas – įvertinti ir išanalizuoti savižudybių pateikimo Lietuvos spaudoje tendencijas bei daromų akcijų poveikį. Akcijos – tai žurnalistų informavimas apie savižudybės imitacijos fenomeną ir jo skatinamojo efekto sumažinimo galimybes (konkrečių pasiūlymų pavidalu). Deja, vienkartinės žurnalistų informavimo akcijos nedavė jokių pastebimų rezultatų.

Straipsniais apie savižudybe dažnai siekiama sensacijos, jie dažnai pateikiami 1-ame laikraščio puslapyje, juose gausu asmeninių nuotraukų bei nuotraukų iš savižudybės įvykio vietos. Tiksliai aprašomas savižudybės metodas, daugeliu atvejų, tai labai išsamus, detalus savižudybės atlikimo aprašymas (aukštos suicidinės rizikos žmonėms toks metodas tampa labai realus, o savižudybė – prieinama). Dažnai nurodomi nusižudžiusio asmens duomenys, kas padidina skaitytojo (o ypač jauno žmogaus) susitapatinimo su savižudybės auka tikimybę. Daugelio atvejų savižudybė pernelyg dramatizuojama, juose gausų dviprasmiškų užuominų, moralizuojama bei savižudybė pateikiama kaip tragedija. Dažnai tiesiogiai arba netiesiogiai aprašomos teigiamos savižudybės pasekmes ir nekalbama apie neigiamas pasekmes, pagalbos bei prevencijos būdus.

Tokio pobūdžio straipsnis pasirodė didžiausiame Lietuvoje dienraštyje ,,Lietuvos rytas’’ 2003 m. gruodžio 27 d. priedo ,,Gyvenimo būdas’’ pirmame puslapyje. Straipsnyje smulkiai pasakojama apie mergaitės gyvenimą , jos nuotykius ir vėliau pasirinktą nusižudymo būdą- ji nušoko nuo viaduko. Remiantis šia istorija švedų režisierius sukūrė kino filmą ( Švedijoje tokių atvejų tikriasiai mažai?).Pasakojimo turinys yra gana išplėstas, kalbinami mergaitės giminės, gausu nuotraukų.Aprašymo stiliu yra šiek tiek romantiškas, poelgis vertinams kaip tragedija, kuri ,,nusirito per pasaulį’’.

Paėjus savaitei ,, Lietuvos rytas’’ vėl smulkiai aprašo 21 m. Kaunietės nisožudymą- ji paleido sau į galvą šūvį iš pisoleto,, Bereta’’, kurį jos gyvenimo draugas buvo įsigijęs saviginai. Artimieji negalėjo pasakyti dėl kokių priežasčių ji pasitraukė iš gyvenimo. Bet priežastys juk buvo! Tik niekas jų nepastebėjo…

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3928 žodžiai iš 7802 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.