Sąžinė
5 (100%) 1 vote

Sąžinė

Turinys

I. Įvadas 2

II. Žodžių, vartotų apibrėžti sąžinei, etomologija 3

III. Etika 3

IV. Dorovinis apriori 4

V. Taikymas 5

VI. Sąžinės autonomija 5

VII. Sąžinė iki ir po poelgio 5

VIII. Ar visų žmonių sąžinė vienoda? 6

IX. Išvada 7

X. Literatūros sąrašas 8

I. Įvadas

Kas yra filosofija ir ko verta – ginčijamas dalykas. Iš jos laukiama nepaprastų atradimų, arba ji abėjingai atmetama kaip mastymas, neturintis objekto. Į ją žiūrima su baiminga pagarba kaip į reikšmingas nepaprastų žmonių pastagas, arba ji niekinama kaip niekam nereikalingos svajotojų išmonės. Ji laikoma dalyku, kuris rūpi kiekvienam ir todėl turi būti paprastas bei suprantamas, arba manoma ją esant tokią sudėtingą, kad jos imtis yra beviltiška. Tai, kas vadinama filosofija, iš tikrųjų duoda pagrindą tokiems prieštaringiems vertinimams.

Visi mes esame kada nors filosofavę. Nuostabaus įgimto žmogaus polinkio filosofuoti ženklas yra vaikų pateikiami klausimai. Neretai iš vaikų lūpų išgirstame tai, kas savo prasme panardina mus į filosofavimo gelmę. Argi nežinomi šie klausymai, kuriuos kiekvienas yra kėlęs: Kodėl apskritai yra kažkas? Kokia visumos prasmė? Kodėl aš esu aš, o ne kas nors kitas? Kas yra po mirties? Ar esu laisvas ir atsakingas už tai, ką darau, ar mano veikla yra priverstinė? Kas yra teisingumas? Tokie klausymai yra pirmapradė filosofijos versmė.

Filosofija apmasto būties visumą, susijusią su žmogumi kaip žmogumi, o ne kaip apie atskirą objektą, ji mąsto tiesą, kuri nuskaidrėdama prasiskverbia giliau negu bet koks mokslinis pažinimas.

Filosofiniai klausymai tiesiogiai paliečia kiekvieną. Todėl kiekvienas laiko save kompetentingu į juos atsakyti. Mes nesame tik šio klausymų žaidimo žiūrovai, bet patys esame užstatas tame žaidime (G. Marcel). Todėl tokie klausymai žmogui yra neišvengiami. Žinoma, galima užsimerkti ir apsimesti, kad tų klausymų apskritai nėra, tačiau ir tada lieka aišku, kad būtina juos kelti. Nes tik mąstantis žmogus galėjo sukurti mums žinomas civilizacijas ir net pačių civilizacijų svarbiausias uždavinys – išmokyti žmogų mastyti (T. A. Edisonas). Todėl filosofija, dažniausia verčiama kaip „išminties meilė”, pasirodo mums kaip žmogaus likimas. Žmogus nuo pat gimimo yra pasmerktas filosofijai.

Filosofijos vienas iš nagrinėjamų sričių – žmogaus veikla, t.y., žmogaus buvimas pasaulyje. Žmogaus veiklos sampratą sudaro daugelis keliamų klausimų. Vieną iš jų bandysime aptarti šiame darbe, tai – sąžinė.

Šis klausimas svarbus visiems, bet atsakyti į jį ne taip paprasta.

II. Žodžių, vartotų apibrėžti sąžinei, enimotologija

Kiek tai įmanoma, pažvelgsime į ištakas: kaip sąžinės sąvoka buvo išreiškiama žodžiais. Imkimės nuobodokos, bet reikalingos pažintinės procedūros – etimologinio žodžių nagrinėjimo. Visiems mūsų sąmonės „ingredientams” ir viskam, su kuo susiduriame, bandome rasti žodinę reikšmę. Bet ne visada panašius dalykus apibūdiname tuo pačiu žodžiu. Panašiai nutiko ir su sąžinės sąvoka.

Pirmoji šios sąvokos reikšmė susieta su graikišku žodžiu synoida – „su kuo nors žinoti apie ka nors”. Šio veiksmažodžio derinys su vienu graikišku įvardžiu įgijo reikšmę „būti bendrininku, ko nors liudininku”. Sangrąžinis posakis synoida emauto – „žinoti arba suvokti save patį” sujungė viename asmenyje tą, kuris žino, ir tą, kas yra pažinimo objektas. Sokratui ši sąvoka reiškė poelgio, dažniausiai neigiamo, įvertinimą, o ne patį veiksmą. Synoida emauto atsirado graikų kalboje VII a. pr. Kr. ir plačiai paplito graikų klasikinėje literatūroje. Paprastai ši frazė reiškė „suvokti padarius ką nors neigiamo”.

Iš synoida kilo daiktavardžiai syneidesis ir syneidos. I amžiuje pr. Kr. Šie žodžai buvo paplitę tarp graikų, romėnų ir žydų ir reiškė „sąžinę”.

III. Etika

Nuo to laiko, kai žmogus ėmė matyti sąžinėje savo paties apspindį, buvo akcentuojami du momentai. Vienas jų – savęs paties, savo esmės pažinimas, kitas – poelgių atspindys, t.y. moralinis sąžinės aspektas. Sąžinė tapo susieta su etika.

Plačiau apie tai yra paminėta vokiečių filosofo Arno Anzenbacherio knygoje „Filosofojos įvadas”: žmogaus buvimas-pasaulyje yra veiklus buvimas. Bent kokia žmogaus veikla, pagal Aristotelį, skirstoma į teorinę (pažinimas), praktinę (elgesys) ir pojetinę (darymas). Etikoje kalbama apie praktinę veiklą. Šia prasme ji yra praktinė filosofija.

Pažinimas (teorija) veikla, vedanti nuo paprasto patyrimo per mokslą prie grynosios teorijos, prie tiesos kontempliacijos.

Elgesys (praktika) yra veikla, vertinga pati savaime. Jeigu kas nors padeda senelei pereiti gatvę, tai šios veiklos tikslas yra pats poelgis. Jis vertingas savaime.Vadinasi, žmogiškas elgesys pasižymi tam tikru vertibiškumu. Remdamiesi šiuo vertibiškumu, mes kalbame apie moralų arba amoralų, apie dorą arba nedorą elgesį.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 785 žodžiai iš 2526 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.