Kauno technologijos universitetas
Vadybos ir ekonomikos fakultetas
Psichologijos katedra
Sąžiningas bendravimas
(Bendravimo psichologijos referatas)
Atliko: VB 3/5 gr. studentas
S. Jokubauskas
Priėmė:
Dėst. Zita Vasiliauskaitė
Kaunas, 2003
TURINYS
Įvadas 3
1. Sąžinė ir super – ego. 4
2. Sąžinės iškraipos 4
3. Sąžinė laisvo apsisprendimo aktas. 5
4.Sąžinės fazės 6
5. Sąžinė žmoniškumo branduolys 6
6. Sąžinė- žmogiškosios prigimties širdis 7
7. Kitų nuomonė apie mane ir mano nuomonė apie save 9
Išvados 10
Literatūra 11
Įvadas
|Elgtis sąžiningai – |
|vadinasi, atvirai laikytis |
|asmeninių vertybių, o ne |
|taikytis su aplinkinių |
|reikalavimais. Taip jiems |
|parodėte, kad gerbiate ir |
|save ir kitus. |
Sąžiningas bendravimas – tokia tema referatui pasirinkau atsitiktinai
prisiminęs savo šeimoje nuo pat mažumos girdėtą posakį: ,,Būk sąžiningas,
nemeluok tiesiog būk teisingu žmogumi“, ir visada maniau, kad žmogus tik
sąžiningas ir teisingas gali padaryti tai ko kitas net apgaulės, melo ar
kitu būdu niekada to nepasieks. Tiek teorinėje tiek praktinėje plotmėje
prie sąžinės artinamasi įvairiais keliais. Apie sąžinę kalbama teologiniu,
filosofiniu ar psichologiniu požiūriais. Šiame referate į sąžinę pažiūrėta
psichologinio vystymosi perspektyvoje, panaudojant psichologijos mokslo
pateiktus duomenis. Šiame darbe bus gilinamasi į sąžinę giliau, bandoma
išsiaiškinti kas tai yra? Kas ją lemia? Kodėl mes bendraudami būnam
nesąžiningi, arba siekdami tikslo pamirštame šį žodį? Kokie žmonės
sąžiningi?
Sąžinė ir super – ego
Sąžinė, tarsi koks plačiašaknis medis, užpildo vidinę ir išorinę
žmogaus gyvenimo erdvę. Žmogiškoje egzistencijoje nėra nieko, kas nebūtų,
vienu ar kitu būdu, susiję su sąžinės kamienu. Sąžinė juk yra žmoniškumo
šaltinis.
Jei sąžinė yra tas asmenybės centras, kuriame pergyvenama dorinių
vertybių sankirta, gėrio, blogio ir kaltės jausena, tai pro ją negali
tylomis praeiti ir modernieji psichikos gydytojai. Iš tiesų jie pro sąžinę
tylomis ir nepraeina. O tik ją kitu, taip pat lotyniškos kilmės vardu
vadina. Todėl psichologų ar psichiatrų, ar sociologų raštijoje vietoj
žodžio sąžinė (conscientia) randame žodį super-ego (,,virš aš” , ,,virš
manęs”). Iš tikrųjų dauguma psichikos tyrinėtojų šiuos abu žodžius,
žyminčius moralines galias, sutapatina (S.Freud, L.A. Alexander…). Kiti
tarp jų randa esminį skirtumą (V.Frankl, G. Zilboorg…).
Nusakydami sąžinės ir super-ego skirtumus, nurodėme iš jų
išplaukiančius skirtingus kaltės jausmus. Sąžinė pripažįsta padarius bloga,
gailisi praradus meilę, nerimastauja, išpažįsta, atgailauja, nuostolius
atlygina ir taip atranda sielos ramybę. Sąžinė juk supranta kaltę, žino kuo
ir kaip nusikalto. Tuo tarpu iš super – ego paeinantis kaltės jausmas yra
pasąmoninis. Moralinis jo turinys individui nėra žinomas. Sakytume, tai
pasąmonėje slypįs išpirkimo ir savibaudos poreikis, kuris išvystytas
įkeliant perdėtai priešiškus jausmus į super – ego struktūrą dar jos
raidoje. Tai atsitikus viena individo psichikos dalis ima save bausti. Iš
čia kyla nuolatinė reikmė išpažinti, daryti atgailą, bet susilaukiama ne
palengvėjimo, o tik to paties proceso pakartojimo tokiu būdu ir turime
užburto skrupuliozės rato pradmenis. Bet ,,kuomet individas, turėdamas
žiaurų ir baudžiantį super – ego, pergyvena nerimastį ir baimę, sukeltą
seksualinės ar agresyvios (puolos) stimuliacijos, tuomet jis ir gali
išvystyti skrupulozę. Tokie ar panašūs stimulai ar jų paneigimas gali
atsirasti puberto amžiuje, gyvenimo viduramžyje, kartais senatvėje ar
kituose kritiškuose gyvenimo posūkiuose. O skrupulų stiprumas svyruoja
pagal individo savijautą, jo rūpesčius bei vargus. Jausminėje įtampoje
skrupulai aštrėja, o psichinėje atlaidoje jie silpnėja.
Sąžinės iškraipos
Turėti sąžinę reiškia „pripažinti žmogų – save ir kitus – esant
kūriniui ir gerbti Kūrėją jame ir joje“. Kūrėjas jame ar joje nėra
iškreipiamas, pažeidžiamas ar sunaikinamas. Taip pat ir sąžinė kaip asmens
dvasinis branduolys nėra ne sunaikinama, nei iškreipiama. Tačiau jos, kaip
asmenybės branduolio patirties, išraiška gali būti ir būna iškraipoma.
Metaforiška kalbant, apgadinus muzikos instrumentą arba jo tinkamai
nepagaminus, negausi tos žavios melodijos,
kurią sukūrė muzikos genijus.
Ontologinėje plotmėje sąžinė, kaip ir muzikos kūrinys, pasiliks nepaliesta
nežiūrint, kad neurologinės ar psichologinės priežastys ir suardytų jos
funkcionavimą. Nepaisant pažeidžiamumo ar galimo piktnaudojimo, sąžinės
didybė nesunaikinama. Tiesa, psichologinėje plotmėje yra be galo daug
sąžinės iškraipų. Bet galime išskirti dvi iškraipas: sąžinės ,,trūkumo“
(antisocialinė – psichopatinė asmenybė) ir sąžinės ,,pertekliaus“
(skrupuliatinė asmenybė). Šios dvi iškraipos skirstomos į dvi žmonių grupes
sociopatai ir skrupulatai. Jei sociopatas yra žmogus su per maža sąžine,
tai skrpulatas būtų žmogus su per didele sąžine. Jei pirmasis savo
elgesyje jokio nusižengimo ir neišgyvena kaltės jausmo, tai antrasis visur
savo elgsenoje regi nuodėmę ir jaučia kaltę. Sociopatas yra skrupulingo
asmens antitezė. Tačiau abu yra užgožtos sąžinės padariniai. Abiejų
asmenybės struktūrose, taigi ir sąžinėse, esti didelės etinės spragos. Tik
sociopatinis sindromas vakaruose ima stiprėti, o skrupulatiniai bruožai,
ypač katalikiškoje krikščionijoje po Vatikano II susirinkimo pakeitimų, ima
nykti.
Sąžinė – laisvo apsisprendimo aktas
Galėtume sakyti, kad sąžinė yra dvasinė galia, skirianti gerą nuo
blogo. Šis skyrimas pritaiko moralės principus konkrečioje situacijoje.
Sąžinės atsako į klausimą ,,kaip man deramai ir teisingai pasielgti čia ir
dabar?“ Atsakymas į šį klausimą, tarp kitų dalykų, priklauso nuo pažinimo,
įvertinimo ir pritaikymo. Asmuo privalo žinoti, kas yra teisu ir derama,
įvertinti konkrečias sąlygas, kuriose jis yra, ir toms sąlygoms taikyti
doros principus. Taigi įžvelgimas to, kas čia ir dabar teisinga, už ką
individas yra atsakingas, ir yra sąžinės užduotis. Taip aptarta sąžinė, jau
liečia laisvą apsisprendimo aktą. Šia prasme ji yra subjektyvioji tikrovė.
Tačiau autentiški ir gerai apgalvoti sąžinės sprendimai nėra labai
dažnas dalykas. Daugeliu atveju, gyvenime, moralinis instinktas, kaip
sąžinės sprendimų pagrindas, funkcionuoja beveik savaime. Tada žmogui tampa
lengva elgtis sandėryje su natūraliu moraliniu polinkiu (moraliniu
instinktu). Tačiau kiekvieno žmogaus gyvenime būna situacijų, kuriuos
pareikalauja sprendimų, liečiančių sudėtingas problemas. Tada atrodo, kad
susikerta vienas su kitu moralinio polinkio sandai (vidinis – invidualusis,