Sąžiningas bendravimas bendravimo psichologijos
5 (100%) 1 vote

Sąžiningas bendravimas bendravimo psichologijos

112131

Kauno technologijos universitetas

Vadybos ir ekonomikos fakultetas

Psichologijos katedra

Sąžiningas bendravimas

(Bendravimo psichologijos referatas)

Atliko: VB 3/5 gr. studentas

S. Jokubauskas

Priėmė:

Dėst. Zita Vasiliauskaitė

Kaunas, 2003

TURINYS

Įvadas 3

1. Sąžinė ir super – ego. 4

2. Sąžinės iškraipos 4

3. Sąžinė laisvo apsisprendimo aktas. 5

4.Sąžinės fazės 6

5. Sąžinė žmoniškumo branduolys 6

6. Sąžinė- žmogiškosios prigimties širdis 7

7. Kitų nuomonė apie mane ir mano nuomonė apie save 9

Išvados 10

Literatūra 11

Įvadas

|Elgtis sąžiningai – |

|vadinasi, atvirai laikytis |

|asmeninių vertybių, o ne |

|taikytis su aplinkinių |

|reikalavimais. Taip jiems |

|parodėte, kad gerbiate ir |

|save ir kitus. |

Sąžiningas bendravimas – tokia tema referatui pasirinkau atsitiktinai

prisiminęs savo šeimoje nuo pat mažumos girdėtą posakį: ,,Būk sąžiningas,

nemeluok tiesiog būk teisingu žmogumi“, ir visada maniau, kad žmogus tik

sąžiningas ir teisingas gali padaryti tai ko kitas net apgaulės, melo ar

kitu būdu niekada to nepasieks. Tiek teorinėje tiek praktinėje plotmėje

prie sąžinės artinamasi įvairiais keliais. Apie sąžinę kalbama teologiniu,

filosofiniu ar psichologiniu požiūriais. Šiame referate į sąžinę pažiūrėta

psichologinio vystymosi perspektyvoje, panaudojant psichologijos mokslo

pateiktus duomenis. Šiame darbe bus gilinamasi į sąžinę giliau, bandoma

išsiaiškinti kas tai yra? Kas ją lemia? Kodėl mes bendraudami būnam

nesąžiningi, arba siekdami tikslo pamirštame šį žodį? Kokie žmonės

sąžiningi?

Sąžinė ir super – ego

Sąžinė, tarsi koks plačiašaknis medis, užpildo vidinę ir išorinę

žmogaus gyvenimo erdvę. Žmogiškoje egzistencijoje nėra nieko, kas nebūtų,

vienu ar kitu būdu, susiję su sąžinės kamienu. Sąžinė juk yra žmoniškumo

šaltinis.

Jei sąžinė yra tas asmenybės centras, kuriame pergyvenama dorinių

vertybių sankirta, gėrio, blogio ir kaltės jausena, tai pro ją negali

tylomis praeiti ir modernieji psichikos gydytojai. Iš tiesų jie pro sąžinę

tylomis ir nepraeina. O tik ją kitu, taip pat lotyniškos kilmės vardu

vadina. Todėl psichologų ar psichiatrų, ar sociologų raštijoje vietoj

žodžio sąžinė (conscientia) randame žodį super-ego (,,virš aš” , ,,virš

manęs”). Iš tikrųjų dauguma psichikos tyrinėtojų šiuos abu žodžius,

žyminčius moralines galias, sutapatina (S.Freud, L.A. Alexander…). Kiti

tarp jų randa esminį skirtumą (V.Frankl, G. Zilboorg…).

Nusakydami sąžinės ir super-ego skirtumus, nurodėme iš jų

išplaukiančius skirtingus kaltės jausmus. Sąžinė pripažįsta padarius bloga,

gailisi praradus meilę, nerimastauja, išpažįsta, atgailauja, nuostolius

atlygina ir taip atranda sielos ramybę. Sąžinė juk supranta kaltę, žino kuo

ir kaip nusikalto. Tuo tarpu iš super – ego paeinantis kaltės jausmas yra

pasąmoninis. Moralinis jo turinys individui nėra žinomas. Sakytume, tai

pasąmonėje slypįs išpirkimo ir savibaudos poreikis, kuris išvystytas

įkeliant perdėtai priešiškus jausmus į super – ego struktūrą dar jos

raidoje. Tai atsitikus viena individo psichikos dalis ima save bausti. Iš

čia kyla nuolatinė reikmė išpažinti, daryti atgailą, bet susilaukiama ne

palengvėjimo, o tik to paties proceso pakartojimo tokiu būdu ir turime

užburto skrupuliozės rato pradmenis. Bet ,,kuomet individas, turėdamas

žiaurų ir baudžiantį super – ego, pergyvena nerimastį ir baimę, sukeltą

seksualinės ar agresyvios (puolos) stimuliacijos, tuomet jis ir gali

išvystyti skrupulozę. Tokie ar panašūs stimulai ar jų paneigimas gali

atsirasti puberto amžiuje, gyvenimo viduramžyje, kartais senatvėje ar

kituose kritiškuose gyvenimo posūkiuose. O skrupulų stiprumas svyruoja

pagal individo savijautą, jo rūpesčius bei vargus. Jausminėje įtampoje

skrupulai aštrėja, o psichinėje atlaidoje jie silpnėja.

Sąžinės iškraipos

Turėti sąžinę reiškia „pripažinti žmogų – save ir kitus – esant

kūriniui ir gerbti Kūrėją jame ir joje“. Kūrėjas jame ar joje nėra

iškreipiamas, pažeidžiamas ar sunaikinamas. Taip pat ir sąžinė kaip asmens

dvasinis branduolys nėra ne sunaikinama, nei iškreipiama. Tačiau jos, kaip

asmenybės branduolio patirties, išraiška gali būti ir būna iškraipoma.

Metaforiška kalbant, apgadinus muzikos instrumentą arba jo tinkamai

nepagaminus, negausi tos žavios melodijos,
kurią sukūrė muzikos genijus.

Ontologinėje plotmėje sąžinė, kaip ir muzikos kūrinys, pasiliks nepaliesta

nežiūrint, kad neurologinės ar psichologinės priežastys ir suardytų jos

funkcionavimą. Nepaisant pažeidžiamumo ar galimo piktnaudojimo, sąžinės

didybė nesunaikinama. Tiesa, psichologinėje plotmėje yra be galo daug

sąžinės iškraipų. Bet galime išskirti dvi iškraipas: sąžinės ,,trūkumo“

(antisocialinė – psichopatinė asmenybė) ir sąžinės ,,pertekliaus“

(skrupuliatinė asmenybė). Šios dvi iškraipos skirstomos į dvi žmonių grupes

sociopatai ir skrupulatai. Jei sociopatas yra žmogus su per maža sąžine,

tai skrpulatas būtų žmogus su per didele sąžine. Jei pirmasis savo

elgesyje jokio nusižengimo ir neišgyvena kaltės jausmo, tai antrasis visur

savo elgsenoje regi nuodėmę ir jaučia kaltę. Sociopatas yra skrupulingo

asmens antitezė. Tačiau abu yra užgožtos sąžinės padariniai. Abiejų

asmenybės struktūrose, taigi ir sąžinėse, esti didelės etinės spragos. Tik

sociopatinis sindromas vakaruose ima stiprėti, o skrupulatiniai bruožai,

ypač katalikiškoje krikščionijoje po Vatikano II susirinkimo pakeitimų, ima

nykti.

Sąžinė – laisvo apsisprendimo aktas

Galėtume sakyti, kad sąžinė yra dvasinė galia, skirianti gerą nuo

blogo. Šis skyrimas pritaiko moralės principus konkrečioje situacijoje.

Sąžinės atsako į klausimą ,,kaip man deramai ir teisingai pasielgti čia ir

dabar?“ Atsakymas į šį klausimą, tarp kitų dalykų, priklauso nuo pažinimo,

įvertinimo ir pritaikymo. Asmuo privalo žinoti, kas yra teisu ir derama,

įvertinti konkrečias sąlygas, kuriose jis yra, ir toms sąlygoms taikyti

doros principus. Taigi įžvelgimas to, kas čia ir dabar teisinga, už ką

individas yra atsakingas, ir yra sąžinės užduotis. Taip aptarta sąžinė, jau

liečia laisvą apsisprendimo aktą. Šia prasme ji yra subjektyvioji tikrovė.

Tačiau autentiški ir gerai apgalvoti sąžinės sprendimai nėra labai

dažnas dalykas. Daugeliu atveju, gyvenime, moralinis instinktas, kaip

sąžinės sprendimų pagrindas, funkcionuoja beveik savaime. Tada žmogui tampa

lengva elgtis sandėryje su natūraliu moraliniu polinkiu (moraliniu

instinktu). Tačiau kiekvieno žmogaus gyvenime būna situacijų, kuriuos

pareikalauja sprendimų, liečiančių sudėtingas problemas. Tada atrodo, kad

susikerta vienas su kitu moralinio polinkio sandai (vidinis – invidualusis,

socialiniais – visuomeninis, transcendentinis-religinis). Tokiu atveju

reikia rūpestingai apsimąstyti prieš darant sąžinės sprendimą. Bet gi yra

žmonių, kurių visas gyvenimas reikalauja nuolatinių, nesibaigiančių

sprendimų. Kiti, harmoningesni asmenys, leidžiasi ramiai, natūralių

moralinių polinkių būti vadovaujamais. Mažiau harmoningi žmonės, sunkenybių

slėgiami, jaučia savyje disonansus, prieštaravimus, kraštutinumus. Dėl to

jie daug dažniau privalo daryti sąmoningus moralinius sprendimus. Jiems tad

ir tenka nuolat patirti sąžinę savo vykdomoje funkcijoje, laisvo

apsisprendimo akte.

Sąžinė kaip laisvo sprendimo aktas yra susijusi ne vien tik su proto

galiomis, bet ir su jausminėmis apraiškomis: kalte, baime, gailesčiu ir tt.

Šiais pastaraisiais reiškiniais beveik išimtinai domisi psichologija, o

proto funkcijomis – teologija.

Sąžinės fazės

Sąžinės akte išskiriama tris fazes. Pirmoji fazė yra žinoma kaip

užuobėginė (concientia antecedens) arba legislavystinė sąžinės funkcija.

Joje sąžinė, kaip natūralusis dorinis polinkis (moralinis instinktas),

pasirodo prieš proto forumą, pristato konkretų atvejį reikalaudama dėmesio.

Svarstomi argumentai už ir prieš atliktiną veiksmą. Šioje stadijoje asmuo

girdi įspėjantį balsą, kad problema nebūtų vengiama ir kad nebūtų

nustelbiamas dorinis instinktas. Tuo pat metu asmuo skatinamas elgtis

teisingai.

Antroji fazes, vadinama pasekminė sąžine (conscientia consequens),

prabyla arba kaip nepaperkamas prokuroras (klaidos atveju), arba kaip

giriąs liudytojas (gero elgesio atveju). Šios fazės išdava arba sąžinės

graužimas ir gailestis, arba sielos ramybė ir džiaugsmas. Abiejose šio

proceso fazės asmuo patiria vidinę įtampą tarp savojo ,,aš“ (ego) ir

sąžinės diktato . Tikrasis sąžinės sprendimas įvyksta antroje proceso

fazėje. Jis įvykdomas pačiame psichikos centre, kuris visiškoje laisvėje

ištaria sprendimą ir prisiima už atsakomybę. Šitam akte asmens ego (aš)

patiria vienybę su sąžinę arba nuo jos atsitolina, visai susitapatina arba

be galo nutolsta.

Sąžinės negalima griežtai apriboti kuria nors viena jos raidos stadija,

taip lygiai neįmanoma paaiškinti jos formavimosi vienu kuriuo nors

veiksniu. Vis dėlto psichologai kontrolę laiko vienu iš svarbiausiu

pradinių sąžinės vystymosi veiksnių. Juk vaikas visų pirma privalo išmokti

save kontroliuoti. Psichologiniu požiūriu galima skirti tris kontrolės

rūšis ir tipus. Pirmasis, išorinis
kontrolės tipas, reikalauja nuolatinio

stebėjimo, prižiūrėjimo ir įsikišimo. Taip, pavyzdžiui , tėvai kontroliuoja

savo pusantrų metukų vaiką. Antrasis. Taip pat išorinis kontrolės tipas,

remiasi bausmės baime ir atlyginimo viltimi. Baime ir viltimi

besivadovaudamas vaikas jau pats sugeba save kontroliuoti su sąlyga, kad

asmuo, nuo kurio priklauso bausmė ir apdovanojimas, būtų betarpiškoje

artumoje (vietos ir laiko). Trečiasis kontrolės tipas jau pasižymi vidine

savitvarda, kuri ateina vaikui nuoširdžiai prisiėmus tėvų elgesio normas ir

jas padarius savomis (identifikacijos procesas). Čia bausmė jau ateina iš

vidaus. Vaikas gali jausti kaltę, gėdą ir savęs pažeminimą. Atlyginimas

arba apdovanojimas taip pat išeina iš vidaus: savimi pasitenkinimas,

savivertės pakilimas ir t.t.

Sąžinė žmoniškumo branduolys

Teigėme, kad sąžinė yra žmoniškumo branduolys. Asmuo bus tiek

žmoniškas, kiek žmoniška bus jo sąžinė. Vadinasi, žmoniškėti reiškia

stiprinti žmoniškumo širdį – sąžinę. Juoba, nusakydami sąžinės sampratą į

ją dviem skirtingais aspektais: sąžinė kaip žmogiškosios prigimties

struktūrinis planas ir sąžinė kaip laisvo apsisprendimo aktas. Pirmuoju

požiūriu sąžinė yra ne kas kita , kaip pati žmogaus prigimtis, iš visų jėgų

besiveržianti pilnumos ir harmonijos link. Ne taip, kaip kiti žemės

gyvūnai, žmogus žino ir supranta savo pareigą siekti pilnutinio žmoniškumo.

Be to, tas pats žmogus yra santykinė būtybė, kuri visuomet egzistuoja

santykiškai. Kitaip sakant, žmogus nėra atitvertas, nunieko

nepriklausantis, bet buvojantis visada glaudžiuose ryšiuose su jį supančiu

pasauliu kultūrinių vertybių ir tarpasmeninių santykių pavidaluose. Kaip

tik tokiame kontekste, tarsi kokiame dirvožemyje, dygsta ir auga sąžinės

sėkla. Todėl norint paruošti jai tinkamą dirvą, privalu visų pirma pažinti

nedieninės tarpasmeninių ryšių savybes.

Sąžinė- žmogiškosios prigimties širdis

Galutinis sąžinės pagrindimas neateina iš pašalies, bet esi pačiose

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1792 žodžiai iš 3579 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.